- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-20
- Bylos Nr.
- I-673-1063/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03065-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- I. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. (I. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi su skundu (b. l. 1–7) į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 160 000 Eur žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, nes buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, neužtikrintas pareiškėjo įtraukimas į kultūros, sporto ir kt. renginius. Nebuvo užtikrinta judėjimo teisė lokalinio sektoriaus teritorijoje, todėl nebuvo kompensuotas mažas patalpų plotas. Taip pat nebuvo galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, dušu, gyvenamojoje patalpoje turėti ventiliaciją, gauti šviesos, oro, šilumos.
Nurodė, kad gyvenamoji patalpa labai maža, kurios plotą mažino baldai. Gyvenamojoje patalpoje nėra ventiliacijos, nepakankamai šviesos, oro, girdisi nuolatinis triukšmas, iš valgyklos sklindantis kvapas patenka į gyvenamąsias patalpas. Pažymėjo, kad turėjo teisę pasivaikščioti, tačiau jautėsi kaip gyvūnas narve. Vienu metu pasivaikščioti išeidavo apie dešimt žmonių, todėl kiemelyje trūko vietos. Nesudarytos tinkamos rūkymo sąlygos. Vilniaus PN dažnai nebūdavo šilto vandens ir nebūdavo užtikrinta galimybė prausti visą kūną po šiltu vandeniu dažniau kaip kartą per savaitę. Dušo patalpos nešvarios, praustuvai sudaužyti, sienos, lubos apipelijusios, nėra ventiliacijos. Lauke yra tik vienas taksofonas, kuris dažniausiai yra neveikiantis. Nuolatos teko laukti paskambinti. Virtuvėje stovi du šaldytuvai, kurie blogai veikia, todėl maistas pastoviai genda.
Pažymėjo, kad visos nurodytos aplinkybės pareiškėjui suteikė fizinius skausmus, psichologinius išgyvenimus, kuriuos pareiškėjas prašė priteisti pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Pateikė duomenis, kurioje kameroje pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas. Pažymėjo, kad nuteistieji, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą gali nebūti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai. Nurodė, kad kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi. Dušo pertvarų įrengti teisės aktai nenumato. Su atsiliepimu pateikė pareiškėjo telefoninių pokalbių apskaitos kortelės kopiją, iš kurios matyti, kad pareiškėjas nuolat naudojasi teise paskambinti. Pažymėjo, kad Vilniaus PN yra sudarytos sąlygos turiningai praleisti laiką (sportas, kompiuteriai, biblioteka ir kt.). Nuteistieji savo laisvalaikį organizuoja patys. Pasivaikščiojimo kiemeliai atitinka teisės aktų reikalavimus, juose įrengtos vietos rūkymui. Gyvenamųjų patalpų įrengimas taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus. Buitinė technika (šaldytuvai) prižiūrima ūkio skyriaus darbuotojų.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
1. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki skundo pateikimo dienos, jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Vilniaus pataisos namuose.
2. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
3. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).
4. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo apgyvendintas į 1-o nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 103. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1. punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2. punktas).
Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo apgyvendintas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 103, kurios plotas 9,36 kv. m, kameroje įrengtos 2 miegamos vietos. Taigi vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto reikalavimas (vienam asmeniui teko 4,68 kv. m vietoje 3,1 kv. m) nebuvo pažeistas.
5. Pareiškėjas nurodė, kad kameros plotą taip pat mažino kameroje esantys baldai, sanitarinis mazgas. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai (Vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kamerų tipo patalpos ploto norma atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas. Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo argumentus dėl ploto kameroje neužtikrinimo, nenustatytas nei nacionalinės teisės aktų, nei Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimas.
6. Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmių (toliau – Įrengimo taisyklės) 11.5 papunktį, gyvenamosiose kambariuose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinta natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo norma. Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas (Įrengimo taisyklių 11.6 papunktis). Pagal šių taisyklių 11.8 papunktį, kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus PN kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą bei galimybę vėdinti kamerų patalpas. Patalpose įrengtas doieninis ir naktinis apšvietimai. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip pat nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN administracijai jis reiškė pretenzijas dėl vėdinimo, apšvietimo reikalavimų neužtikrinimo. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai vertintini tik kaip deklaratyvūs, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
7. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 194 punktą, nuteistajam turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Pareiškėjas neneigia, kad tokia galimybė jam buvo sudaryta, tačiau prieštarauja, kad teisė nusiprausti po dušu nebuvo suteikta dažniau nei vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistieji galėtų praustis duše dažniau nei vieną kartą per savaitę, todėl suteikiant teisę nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę, pažeidimo nenumatyta.
Kaip nurodė atsakovės atstovas, I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo patalpose) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui. Kiekviename iš sanitarinių mazgų yra įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Taigi pareiškėjo argumentai, kad nusiteistiesiems yra skirtas tik vienas tualetas ir vienas pisuaras laikytini nepagrįstais. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad sanitariniuose mazguose praustuvai sudaužyti, pelėsis, nešvara, tačiau iš į bylą pateiktų nuotraukų (b. l. 29–31) darytina priešinga išvada. Be to, pareiškėjas tik bendrais teiginiais nurodė, kad kriauklės sudaužytos, neužtikrintos higienos sąlygos, tačiau daugiau jokių šiuos argumentus pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas dėl higienos sąlygų neužtikrinimo būtų kreipęsis į Vilniaus PN administracija. Iš nuotraukų taip pat matyti, kad dušai, sanitariniai mazgai daugelyje patalpų vieni nuo kitų atskirti pertvaromis, todėl privatumą naudojantis dušu, sanitariniu mazgu pagal galimybes yra siekiama užtikrinti.
8. Kaip atsiliepime nurodė Vilniaus PN, pataisos namuose yra sudarytos sąlygos turiningam nuteistųjų laisvalaikio praleidimui. Nuteistieji turi galimybę nevaržomai užsiimti sportine veikla, naudotis asmeniniais kompiuteriai, biblioteka, sudarytos galimybės žiūrėti televizorių, dalyvauti kultūriniuose renginiuose ir pan. Nuteistieji savo laisvalaikį organizuojasi patys, o sąlygos yra sudarytos. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN šiuo aspektu išdėstytais argumentais, tuo tarpu pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti nusiskundimai nėra konkretūs ir individualizuoti. Taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų norėjęs užsiimti tam tikra veikla, tačiau jam buvo draudžiama tai padaryti.
9. Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, visiems išėjus į lauką nepakakdavo vietos pasivaikščioti.
Pažymėtina, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas kaip nepagrįstas.
10. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 5 dalis nustatyto, kad skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Vidaus tvarkos taisyklių 124 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Nuteistųjų, kuriems Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse (4 priedas) arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.
Pareiškėjas nurodo, kad lauke yra tik vienas taksofonas, kuris dažniausiai yra neveikiantis. Nuolatos tenka laukti paskambinti. Priešingai, nei skunde nurodo pareiškėjas, Vilniaus PN šalia I-o gyvenamojo korpuso yra įrengti du (ne vienas) taksofonas (b. l. 21-22). Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas turėjo galimybes skambinti ir kalbėti telefonu (b. l. 23–27). Taigi pareiškėjas galimybę skambinti turėjo, ja pasinaudojo. Byloje nėra duomenų apie taksofonų gedimus ir fiksuotus pareiškėjo prieštaravimusi apie negalėjimą paskambinti. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad vieno taksofono yra per mažai, todėl tenka ilgai laukti eilėje, tačiau rašytiniai įrodymai tvirtina, kad teisė pasinaudoti taksofonu pareiškėjui nebuvo apribota. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nesudarius sąlygų komunikuoti su artimiasiais telefoniniu būdu, buvo pažeista jo teisė į socialinius ryšius. Pataisos įstaigai užtikrinus, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu, o byloje pateikta rašytinė medžiaga tik patvirtina, kad pareiškėjui teisė skambinti nebuvo apribota, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis). Papildomai pažymėtina, kad į bylą taip pat nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl negalėjimo pasinaudoti taksofonu, nes nelikdavo laiko, būtų kreipęsis į administraciją.
11. Byloje taip pat nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad virtuvėje stovintys du šaldytuvai blogai veikia. Nepateikus jokių svarių įrodymų, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo argumentais, kad Vilniaus PN buitinė technika veikianti, nes nuolatos prižiūrima ūkio skyriaus darbuotojų.
12. Apibendrinant darytina išvada, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl pareiškėjo nurodomų pažeidimų nepagrįstas ir atmestinas.
Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Nagrinėjamu atveju nenustatyta viena iš esminių sąlygų – Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjui neįrodžius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. B. (I. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.