Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I.Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I.Z. ieškinį atsakovei N.Z. dėl separacijos patvirtinimo ir teisinių pasekmių išsprendimo bei pagal atsakovės N.Z. priešieškinį ieškovui I. Z. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, išvadą byloje teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo I.Z. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, išklausiusi atvykusių į teismo posėdį asmenų kalbas, ištyrusi naujus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė iš esmės neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalių santuoka iširo dėl ieškovo I.Z. kaltės. Apeliantas su tokia išvada nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus, kadangi vertino tik liudytojų paaiškinimus, o ne byloje surinktų įrodymų visetą. Teisėjų kolegija apeliantui iš esmės pritaria. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik liudytojų A.K., R.K., I.V., E.Č., O.Š., E.L. parodymais. Tuo tarpu CPK 185 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą vertinti visus byloje esančius įrodymus, kadangi teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų parodymais, neatsižvelgė į tai, kad parodymus davė tik atsakovės N.Z. kviesti liudytojai. Tai leidžia daryti pakankamai pagrįstą išvadą, kad šie liudytojai parodymus davė išimtinai atsakovės interesais ir naudai. Dėl to liudytojų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, atsižvelgiant į kitus byloje esančius duomenis. Ieškovas I.Z. teismo prašė patvirtinti jo ir atsakovės N.Z. gyvenimą skyrium dėl sutuoktinės nesuinteresuotumo tęsti bendrą gyvenimą. Atsakovė ieškinyje nurodytų aplinkybių nepaneigė, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą dėl separacijos nustatymo nepagrįstai vertino kaip patvirtinimą, jog atsakovė tinkamai vykdė savo kaip sutuoktinės pareigas. Teismas nevertino ieškovo ketinimų Ukrainoje sukurti sąlygas ir aplinką, kad galėtų gyventi visa šeima. Bylos duomenys neginčijamai rodo, kad atsakovė, išvykusi į Italiją, o vaikus išsiuntusi pas ieškovą į Ukrainą, nusišalino nuo šeimos gyvenimo, kas sudaro pagrįstas prielaidas abejoti, jog šalių santuoka nutrūko tik dėl ieškovo I.Z. kaltės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vienas iš CK nustatytų santuokos pasibaigimo pagrindų yra jos nutraukimas faktiškai iširus santuokai dėl kito sutuoktinio kaltės (CK 3.49 str. 2 d., 3.60 str. 1 d.). Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl šeimos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas šeimos teisinius santykius reglamentuojančioje CK III knygoje ,,Šeimos teisė“ (CK 3.60 str. 2 d.). Tokią bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti įrodinėtinas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant sutuoktinio kaltės klausimą. Teismas, spręsdamas klausimą, ar santuoka iširo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės, kai dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokos išsaugojimo atžvilgiu tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino nepakankamai, neatsižvelgė į byloje nustatytą jų visumą.

Ieškovas I.Z. teigė, kad iki sutuoktinių santykių atšalimo (2005 m.), santuokinis gyvenimas klostėsi gerai, sutuoktinius siejo šilti jausmai ir gražūs santykiai (b.l. 1, t. 1). Atsakovė N.Z. to iš esmės neneigė, tačiau tvirtino, kad jų santykiai pakrypo į blogąją pusę dar 2001 metais (b.l. 95, t. 1). Atsakovė sutuoktinių santykių atšalimo priežastimi nurodė ieškovo piktnaudžiavimą alkoholiu, agresyvų ir jėga paremtą elgesį. Šias aplinkybes nurodė ir atsakovės kviesti liudytojai. Tačiau tiek atsakovės, tiek liudytojų parodymai vertintini kritiškai, nes jie prieštarauja faktinei aplinkybei – atsakovė gera valia, abipusiu šalių susitarimu leido nepilnamečiams vaikams dar 2005-07-09 apsigyventi kartu su tėvu Ukrainoje, kas, jeigu tikėti atsakove dėl netinkamo (netgi žiauraus) ieškovo elgesio su ja ir vaikais, būtų ne tik kad nelogiška, bet ir nepateisinamai neatsakinga. Tuo tarpu ieškovas sutuoktinių santykių atšalimą sieja su atsakovės išvykimu į Įtaliją, nesuinteresuotumu tęsti bendrą gyvenimą Ukrainoje. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir šalių paaiškinimus, kitus įrodymus, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), daro išvadą, kad abu sutuoktiniai nebuvo vienas kitam lojalūs, vienas kito negerbė, nerėmė nei moraliai, nei kitaip. Abu sutuoktiniai nemato galimybės tęsti santuokinio gyvenimo ir reiškia įvairius kaltinimus vienas kitam. Kadangi šie kaltinimai iš esmės yra emocinio pobūdžio, neįrodomi objektyviais įrodymais, dokumentais ir pan., teismas neturi galimybės konstatuoti tik vieno iš sutuoktinių kaltę. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas, šeimos santykiai, kaip bendro gyvenimo pagrindas, baigėsi, o santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.27, 3.28 str., 3.53 str. 1-2 d., 3.61 str.). Tuo pagrindu nurodytoje dalyje teismo sprendimas keistinas dėl netinkamo teisės normų taikymo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su motina (atsakove), motyvuodamas tuo, kad atsakovė bendravimu su vaikais pradėjo rūpintis tik po ieškinio dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo padavimo. Apelianto teigimu, teismas nevertino to, kad ieškovas dirba, gauna nuolatines pajamas, turi nuosavą būstą, nuo 2005 m. vienas išlaiko vaikus ir jais rūpinasi; teismas taip pat ignoravo ieškovo pateiktus įrodymus, jog vaikams teikiama medicininė pagalba dėl patirto streso, bendraujant su motina; be pagrindo vaikų išreikštą norą gyventi su tėvu vertino kritiškai, nes vaikai Ukrainoje gyvena ilgą laiką gyvena tik su ieškovu; neteisingai vertino, jog ieškovas neleidžia atsakovei bendrauti su vaikais, vengia, jog vaikai išreikštų savo norą. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsiaiškinti vaikų valią gyventi su vienu iš tėvų, 2008-04-14 teismo posėdyje įpareigojo ieškovą užtikrinti vaikų dalyvavimą kitame teismo posėdyje. CK 3.164 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, - per atstovą ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Šalių dukra J.Z. gimė (duomenys neskelbtini), sūnus M.Z. – (duomenys neskelbtini). Teismas laikė, jog vaikų amžius leis jiems išreikšti savo norą dėl gyvenamosios vietos nustatymo. Ieškovas I.Z. neįvykdė teismo įpareigojimo ir neužtikrino sūnaus M.Z. dalyvavimo 2008-07-10 teismo posėdyje. Tačiau ieškovas pateikė Melitopolio miesto ligoninės pažymą, kurioje nurodyta, kad M.Z. gydosi traumatologijos skyriuje, diagnozė – vidinis pėdos sąnario trūkis. Dėl to teisėjų kolegija vertina, jog nepilnametis M.Z. nebuvo išklausytas teismo posėdyje dėl pakankamai svarbių priežasčių. Į 2008-07-10 teismo posėdį atvyko šalių dukra J.Z. Ji išreiškė aiškią poziciją gyventi su tėvu, nurodė, kad nei ji, nei brolis M. nenori gyventi su motina. Nepilnametė taip pat pažymėjo, kad jos ir jaunesniojo brolio santykiai yra labai artimi. Teisėjų kolegija neturi abejonių, kad nepilnametė J.Z. išreiškė tikruosius savo norus, susiformavusius per tam tikrą laikotarpį, nesant spaudimo ar kitokios įtakos. CK 3.174 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia, vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą; į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad, vertinant vaiko norus, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą; vaiko norų vertinimas priklauso ir nuo motyvacijos, kurią šis pateikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimu Nr.35 patvirtinta Įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium, apžvalga, Teismų praktika 17, p. 357-360). Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad J.Z. išreiškė pakankamai motyvuotą norą gyventi su tėvu I.Z., ir tai yra pakankamas pagrindas vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu, įvertinant ir kitus teisiškai reikšmingus nagrinėjamoje byloje nustatytus faktus.

Teisėjų kolegija byloje surinktų įrodymų pagrindu įvertina kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti pagrindinių vaikų teisių ir pareigų įgyvendinimą, galimybes sudaryti vaikams tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškovas sudarė būtinas priežiūros, mokymosi bei auklėjimo sąlygas šalių nepilnamečiams vaikams Ukrainoje (nuosavas butas, nuolatinės pajamos). Iš esmės ir atsakovė, kaip tvirtina byloje esantys įrodymai, gali užtikrinti tinkamas nepilnamečių vaikų gyvenimo ir mokymosi sąlygas. Tačiau teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad ieškovas nuo 2005-07-09 nuolat rūpinasi vaikais, su jais kartu gyvena, bendrauja, išlaiko ir t.t. Tuo tarpu atsakovė nesugebėjo tinkamai pasirūpinti vaikais, išsiuntė juos pas tėvą neapibrėžtam laikui, su jais nebendravo. Atsižvelgtina ir į kiekvieno iš tėvų aplinkos sąlygas, t.y. sąlygas, kuriomis vaikams teks gyventi, nustačius jų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad nustačius vaikų gyvenamąją vietą su motina, jų gyvenimo sąlygos kardinaliai pasikeis, nes vaikai jau keletą metų gyvena su tėvu Ukrainoje, bendrauja su ten gyvenančiais seneliais, lanko mokyklą, kitus užsiėmimus, moka kalbą, t.y. gyvena jiems jau įprastoje aplinkoje. Tuo tarpu atsakovė gyvena Italijoje, visiškai svetimoje vaikams aplinkoje. Taigi vaikams, išvykus į Italiją, būtų pažeistas emocinis vaikų stabilumas. Iš nepilnametės J.Z. paaiškinimų matyti, kad vaikai prisirišę prie tėvo, jų santykiai yra artimi, paremti pagarba. Tuo tarpu motinos atžvilgiu J.Z. išsakė gana kritišką ir kategorišką poziciją, kuri kelia pagrįstas abejones dėl galimybės dukrai ir motinai palaikyti gražius ir šiltus santykius. Liudytojai teigė, kad vaikai prisirišę prie motinos, kuri jais rūpinosi, tačiau, jeigu ir tikėti tuo, tai tokie santykiai buvo jau beveik prieš trejus metus. Tuo tarpu dabar – akivaizdu, kad ne tik bendravimo, bet ir emocinio ryšio tarp vaikų ir motinos nėra, ko iš esmės neneigė ir atsakovė.

Pagal teismų suformuotą praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-320/2006), sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Aplinkos keitimas vaikui padaro tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs pastovus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Šioje byloje svarbiomis aplinkybėmis pripažintina tai, kad vaikai nuolat gyvena su tėvu (ieškovu) jiems jau įprastoje aplinkoje. Penkiolikmetė J.Z. išreiškė tvirtą apsisprendimą gyventi kartu su tėvu (ieškovu) ir jaunesniuoju broliuku M. Tuo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad vaikų aplinkos pakeitimas, nustatant jų gyvenamąją vietą su atsakove, būtų nepateisinamas. Pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Nagrinėjamoje byloje teismas ištyrė faktines aplinkybes, abiejų tėvų santykius, materialinę padėtį, gebėjimą vykdyti tėvų pareigas. Teisėjų kolegija laiko, kad keisti vaikų gyvenamosios aplinkos šiuo momentu nėra būtina ir pateisinama. Duomenų, kad atsakovė galėtų geriau nei ieškovas pasirūpinti vaikais, byloje nepateikta. Įvertindama tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vaikų gyvenamąją vietą nustatė su atsakove. Atsižvelgiant į J.Z. išreikštą norą gyventi su ieškovu bei į išdėstytas aplinkybes, vaikų J.Z. ir M. Z. gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu geriausiai atitiks jų interesus bei CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Dėl to ir šioje dalyje apskųstasis sprendimas keistinas, o ieškinys tenkintinas.

Kadangi teisėjų kolegija vaikų J.Z. ir M.Z. gyvenamąją vietą nustato su tėvu (ieškovu), tenkintinas ir ieškovo ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo. CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. CK 3.198 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Byloje surinktų įrodymų pagrindu (CPK 185 str., CK 1.5 str.) iš atsakovės N.Z. nepilnamečių dukters J.Z. ir sūnaus M.Z. išlaikymui priteistina po 350 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kadangi būtent tokia suma užtikrins bent minimalius vaikų poreikius ir tokią sumą pagal savo turtinę padėtį atsakovė išgalės mokėti (CK 3.192 str., 3.196 str. 3.198 str.). Nustatant būtent tokio dydžio išlaikymą, atsižvelgiama į tai, jog atsakovė savo procesiniuose dokumentuose jo neginčijo.

Išlaikymas šalių nepilnamečiams vaikams priteistinas nuo 2005-12-01, t.y. nuo tos dienos, kada atsakovė nustojo dalyvauti kartu su ieškovu gyvenančių vaikų išlaikyme, iki vaikai sulauks pilnametystės. Išlaikymo mokėjimo pradžios atsakovė taip pat neginčijo.

Pakeitus teismo sprendimą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir nustačius šalių vaikų gyvenamąją vietą kartu su ieškovu, nėra pagrindo tenkinti atsakovės priešieškinį dalyje dėl vaikų bendravimo su tėvu tvarkos nustatymo. Todėl šioje dalyje teismo sprendimas naikintinas, o priešieškinys atmestinas (CPK 329 str., 330 str.). Reikalavimas nustatyti vaikų bendravimo su motina tvarką nagrinėjamoje byloje nei ieškiniu, nei priešieškiniu nebuvo pareikštas, todėl nenagrinėjamas (CPK 265 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovės priešieškinį, pripažino, jog butas (duomenys neskelbtini) ir butas (duomenys neskelbtini) yra bendroji jungtinė sutuoktinių (šalių) nuosavybė ir šį turtą padalino natūra, priteisdamas butą Lietuvoje atsakovei, butą Ukrainoje – ieškovui. Ieškovas su tuo nesutinka ir apeliaciniame skunde teigia, kad butas (duomenys neskelbtini) turėtų būti pripažintas asmenine jo nuosavybe, nes jis įgytas po faktiškai nutrūkusių šeimos santykių, atsakovė niekaip neprisidėjo prie jo įsigijimo, butas įgytas išimtinai ieškovo ir nepilnamečių vaikų interesais. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais iš esmės sutinka.

CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Byloje nėra ginčo dėl to, kad butą (duomenys neskelbtini) ieškovas įsigijo už savo asmenines lėšas (gavęs paskolą). Ieškovas butą įsigijo 2006-02-10, o į teismą dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo kreipėsi 2006-02-02. Atsakovė pripažino, jog šalys santuokinio gyvenimo negyvena jau nuo 2002 metų, o nuo 2005 metų vasaros – ir skirtingose valstybėse. Dėl to, vadovaujantis CK 3.77 straipsnio 4 dalimi, ieškovas galėjo pagrįstai tikėtis, jog ginčo butas bus pripažintas jo asmenine nuosavybe. Atsakovė gyveno Italijoje, atvykti gyventi į Ukrainą neketino, todėl ieškovas, kreipdamasis į teismą, iš esmės patvirtino, kad jų santuokinis gyvenimas faktiškai baigėsi. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai butą (duomenys neskelbtini) pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Todėl teismo sprendimas ir šioje dalyje keistinas, patenkinant ieškinio reikalavimą dėl buto (duomenys neskelbtini) pripažinimo asmenine ieškovo nuosavybe.

Šalims bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklauso butas (duomenys neskelbtini). Kadangi dviejų nepilnamečių šalių vaikų gyvenamoji vieta nustatytina su ieškovu, dalijant santuokoje įgytą butą, yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.123 str.) ir ieškovui I.Z. atitinkamai priteisti ¾ dalis šio buto, o atsakovei N.Z. - ¼ dalį buto.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pakeičia sprendimą, pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 4 d.): šalims priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų ieškinio bei priešieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Ieškovas už ieškinį yra sumokėjęs 3170 Lt (b. l. 5, 43, t.1; b.l. 7, 9, t.3), už apeliacinį skundą – 5614,82 Lt (b.l. 10, t.4) žyminio mokesčio; atsakovė už priešieškinį yra sumokėjusi 3043,33 Lt (b.l. 101, t.1; b.l. 168, t.3) žyminio mokesčio, 2400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 183184, t.3), 3139 Lt dokumentų vertimo išlaidų (b.l. 171-182, t.3), 853,77 Lt už dokumentų legalizavimą. Proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (pagal ieškovo apeliacinį skundą ieškinys patenkintas dalyje dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, buto pripažinimo asmenine nuosavybe, santuokoje įgyto buto padalijimo) ieškovui iš atsakovės priteistina 8130 Lt bylinėjimosi išlaidų; proporcingai patenkintai priešieškinio daliai (iš dalies patenkintas reikalavimas dėl santuokos nutraukimo ir santuokinio turto padalijimo) iš ieškovo atsakovės naudai priteistina 1785,80 Lt visų bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimą pakeisti:

Panaikinti sprendimo dalį, kurioje nustatyta, kad šalių I.Z. ir N.Z. santuoka nutraukiama dėl atsakovo kaltės, ir pripažinti, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria nustatyta vaikų gyvenamoji vieta su motina N.Z., ir šioje dalyje ieškinį patenkinti - nustatyti nepilnamečių vaikų J.Z., gim. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini), ir M.Z., gim. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su tėvu I.Z., a.k. (duomenys neskelbtini).

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš ieškovo I.Z. priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams, ir šioje dalyje ieškinį patenkinti - priteisti iš atsakovės N.Z., a.k. (duomenys neskelbtini) išlaikymą nepilnamečiams vaikams – J.Z., gim. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini) ir M.Z., gim. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Lt kiekvienam vaikui, pradedant nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki jų pilnametystės.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria butas (duomenys neskelbtini), padalintas kaip santuokinis turtas, ir šioje dalyje ieškinį patenkinti - pripažinti butą (duomenys neskelbtini) asmenine ieškovo I.Z., a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybe.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria butas (duomenys neskelbtini) priteistas N.Z., ir šioje dalyje ieškinį patenkinti - padalinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausantį butą (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 98111 Lt vertės tokiomis dalimis: ieškovui I.Z., a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti ¾ dalis šio buto, atsakovei N.Z., a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti ¼ dalį šio buto.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria nustatyta I.Z. bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, ir šioje dalyje priešieškinį atmesti.

Priteistą iš ieškovo I.Z., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovės N.Z., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 9436,10 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 1785 (vieno tūkstančio septynių šimtų aštuoniasdešimt penkių) litų 80 centų.

Priteisti iš atsakovės N.Z., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovo I.Z., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 8130 (aštuonis tūkstančius vieną šimtą trisdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.