Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-02-01 · Administracinė byla Nr. I-527-342/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-02-01
Bylos Nr.
I-527-342/2016
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-02182-2015-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Aušrelė Mažrimienė
Pareiškėjas
V.M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-527-342/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02182-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2;3.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 1 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,

2016 m. sausio 14 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V.M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas V.M. (toliau – pareiškėjas) skundu (b.l. 3) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė) 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodo, kad nuo 2014-12-29 iki 2015-11-12 įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Prašymą grindžia aplinkybe, jog nebuvo užtikrintas minimalus laikymo areštinės kamerose plotas, tenkantis vienam asmeniu, dažniausiai vienam žmogui tekdavo apie 1 kv.m. ploto, todėl visada teko gulėti arba sėdėti. Nurodo, jog kamerose buvo didelė drėgmė, šalta, nepakankamas apšvietimas, nuo lubų krito tinkas, tualetas tinkamai neatitvertas. Dėl tokių nurodytų įkalinimo sąlygų patyrė didelę moralinę žalą, garbės ir orumo pažeminimą.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko. Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta teismo šaukimu.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b.l. 10-13) prašo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Nurodo, kad visi gaunami skundai Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate yra registruojami, o pareiškėjas pats nepateikė ir komisariatas neturi jokių įrodymų, kad pareiškėjas skundėsi komisariato administracijai ar kitoms institucijoms. Akcentuoja, kad kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ nustatytus reikalavimus, kurie turi būti taikomi, nes vėlesnės higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ yra taikomi tik tie, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pabrėžia, jog reikalavimai dėl dirbtinės apšvietos nėra taikomi. Nurodo, jog 2015-03-30 ir 2015-10-02 Klaipėdos visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu konstatuota, kad kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, areštinės kameros vėdinamos ir per skaidraus stiklo atidaromus langus, areštinės kamerose ant sienų ir lubų pelėsių nėra. Teigia, jog areštinės sanitariniai mazgai nuo areštinės kameros yra atskirti 1,20 m sienele, ir tai atitinka Higienos normos reikalavimus. Pabrėžia, jog tik 10 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas, bet pažeidimas buvo nežymus, t.y. vietoj 5 kv.m. vienam asmeniui pareiškėjui atiteko 4,9 kv.m. ploto, todėl prašo pripažinti, kad buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės pareiškėjui ir atsakovės atstovui nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo netinkamų jo laikymo kamerose sąlygų, kai areštinės kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, dėl drėgmės ir pelėsių kamerose buvimo, netinkamo apšvietimo kamerose, susidėvėjusių kamerų sienų, netinkamai įrengto tualeto, netinkamo apšvietimo ir netinkamos oro temperatūros.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Nustatant vienam sulaikytajam asmeniui laikomam areštinės kameroje tenkančio minimalus ploto normatyvą būtina vadovautis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015).

Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2015-11-27 tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-29640 (b.l. 14), pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014-12-29 iki 2015-01-08 (kameros Nr. 22, plotas – 19,61 kv.m., žmonių kameroje skaičius – 4). Tokiu būdu vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 4,90 kv.m. Nors atsakovas teismui nurodo, kad nuo 2015-03-01 pareiškėjas buvo laikomas įvairiais laikotarpiais, ir pagal įdiegtą programą asmenys į kameras skirstomi pagal kameroje esančių vietų skaičių, nepažeidžiant kvadratūros, priklausančios vienam asmeniui, tačiau teismas patikrinęs išrašus iš modulio, sprendžia, jog atsakovas neužtikrino pareiškėjui teisės aktais tenkančio minimalaus ploto. Pareiškėjas 2015 m. buvo laikomas kamerose Nr. 3, Nr. 4, Nr. 7, Nr. 13, Nr. 18, Nr. 19, Nr. 25, Nr. 33. Teisė į minimalų plotą buvo pažeista laikotarpiu nuo 2015-02-19 iki 2015-03-01 (viso 10 parų) (asmeniui teko plotas 3,29 iki 3,81 kv.m., kameros Nr. 13 dydis - 6,58 kv.m., asmenų skaičius – 2, ir kameros Nr. 3 dydis – 15,27 kv.m., asmenų skaičius – 4, b.l. 15), nuo 2015-03-01 iki 2015-03-26 (asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 3,81 kv.m. iki 5,09 kv.m., tačiau atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, kiek ploto užima sanitarinis mazgas, spręstina, jog plotas, tenkantis asmeniui iki 6 kv.m. neužtikrino teisės aktais reglamentuojamo minimalaus dydžio, b.l. 16 , viso 25 paros, kameros dydis – 15,27 kv.m., asmenų skaičius svyravo nuo 3 iki 4), nuo 2015-06-09 iki 2015-06-10 (pareiškėjui teko 5,44 kv.m., b.l. 17, 1 para, kameros Nr. 33 plotas – 21,76 kv.m., asmenų skaičius - 4), nuo 2015-09-04 iki 2015-09-17 (pareiškėjui tenkantis plotas svyravo nuo 2,83 iki 4,72 kv.m., b.l. 18, viso 13 parų, kameros Nr. 7 dydis – 7,03 kv.m., su vienu asmeniu, kameros Nr. 04 dydis – 14,15 kv.m., asmenų skaičius svyravo nuo 2 iki 5 asmenų), nuo 2015-09-18 iki 2015-09-26 ir nuo 2015-10-06 iki 2015-10-12 (pareiškėjui tenkantis plotas svyravo nuo 3,54 iki 4,72 kv.m., b.l. 19, viso 14 parų, kameros Nr. 4 plotas – 14,15 kv.m., asmenų skaičius – 3, 4), nuo 2015-10-12 iki 2015-10-13 (pareiškėjui teko 5,405 kv.m., b.l. 20, kameros Nr. 25 plotas – 21,62 kv.m., asmenų skaičius - 4), nuo 2015-10-22 iki 2015-02-23 (pareiškėjui tenkantis plotas buvo 4,62 kv.m., kameros Nr. 19 plotas - 18,48 kv.m., asmenų skaičius - 4), nuo 2015-11-06 iki 2015-11-10 (pareiškėjui tenkantis plotas buvo 5,405 kv.m., kameros Nr. 25 dydis – 21,62 kv.m., asmenų skaičius – 4, b.l. 20, viso pažeista 6 paros). Apibendrinus darytina išvada, kad 2014 metais 10 parų, o 2015 m. 69 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į minimalų plotą. Aptartų rašytinių įrodymų pagrindu darytina išvada, jog 79 paras asmeniui nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuojamas minimalus areštinės kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, t.y. nuo 2014-12-29 iki 2015-01-08 pareiškėjui teko 4,90 kv.m. ploto, o įvairiais aukščiau paminėtais laikotarpiais nuo 2015-02-09 iki 2015-11-10 pareiškėjui tenkantis plotas svyravo nuo 2,83 kv.m. iki 5,405 kv.m. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas pabrėžia, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėl kamerų perpildymo nebuvo galima tinkamai pailsėti, nes visada tekdavo stovėti arba sėdėti, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2015-02-11 LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015 ir kt.). Aukščiau nurodytų argumentų pagrindu teismas sprendžia, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina ir iš neteisėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinus higienos normų reikalavimų. Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma, originali redakcija, galiojusi pareiškėjo laikymo areštinės kamerose laikotarpiu, galiojo iki 2015-11-01) reglamentavo policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 punktas). Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas). Higienos normos HN 37:2009 6 punkte nurodyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Higienos normos 48 punktas nustato, jog visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs. Patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių. Minėtos higienos normos 23 punktas nustato, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. (21 punktas). Gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju ir šaltuoju metų laiku turi būti mažiausiai 18 laipsnių (24 punktas).

Byloje atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai: 1999-06-11 Policijos generalinio komisaro patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b.l. 22-23), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005-02-22 įsakymas Nr. 5-V-142 „Dėl leidimo pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį“ (b.l. 24), 2005-02-18 Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktas (b.l. 26-27), 2005-01-11 Pripažinimo tinkamomis naudotis aktas (b.l. 28), iš kurių nustatyta, kad kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa su klozetu buvo atskirta 1,20 m aukščio pertvara nuo likusios kameros dalies, kamerose įrengtas praustuvas ir kitas būtinas inventorius, kamerų vėdinimas: natūralus ir mechaninis. Todėl tokie atsakovo veiksmai atitinka Higienos normos 20, 23 punktų reikalavimus. Atsakovas teismui pateikė Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktą Nr. K3-98 (b.l.29-32), 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo aktą Nr. K3-472 (b.l. 33-35), kuriuose užfiksuoti faktai, tiriant areštinėse laikomų asmenų skundų aplinkybes laikotarpiu nuo 2013-2015 (2015-04-13 patikrinimo aktas), bei 2015 m. rugsėjo 11 ir 18 d. asmenų skundus (2015-10-08 patikrinimo aktas). 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo metu buvo atlikti patalpų temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės matavimai ir nenustatyta Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimų pažeidimų, tačiau 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo metu užfiksuoti Higienos normos reikalavimų pažeidimai dėl natūralios apšvietos ir netinkamos ventiliacijos. Patikrinimų metu taip pat konstatuota, kad kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, patikrintose kamerose, dušinėje ant sienų, lubų pelėsių nebuvo, pagal teisės aktų reikalavimus atliekama dezinfekcija, lovų čiužiniai nesuplyšę, kameros švarios, yra skaidraus stiklo langai, skunduose nurodyti pažeidimai dėl netinkamos patalpų temperatūros, drėgmės, tinko nuo sienų ir lubų byrėjimo, pelėsio buvimo nepasitvirtino. Nors paminėtuose patikrinimo aktuose užfiksuoti Higienos normos 37:2009 21 punkto neatitiktis dėl dirbtinės apšvietos (areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx), dėl natūralaus apšvietimo ir oro judrumo, tačiau pagal Higienos normos 2 punktą veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl dirbtinės apšvietos, natūralios apšvietos ir oro judrumo matavimų neatitiktis nevertinamas kaip pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas 2014-2015 metais, t.y. laikotarpiu, apimančiu patikrinimo laikotarpį, spręstina, jog pateikti rašytiniai įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius dėl drėgmės kamerose buvimo, pelėsių buvimo, susidėvėjusių kamerų sienų, lubų, netinkamos apšvietos, oro temperatūros. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas pats nėra teikęs jokių skundų nei policijos komisariato administracijai, nei kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų gyvenimo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Nors atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013), tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismas neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, neužtikrinus higienos normų reikalavimų laikymąsi.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius V.M. kalinimo sąlygas, apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, t.y. teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto. Tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą

Pareiškėjas prašo priteisti 5000 Eur neturtinės žalos, teigdamas, jog dėl aukščiau nurodytų, pareiškėjo teigimu, netinkamų laikymo areštinės kamerose sąlygų, jis patyrė pasityčiojimą, garbės ir orumo pažeminimą, nepatogumus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teismo vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atsižvelgus į pakankamai ilgą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (79 paras buvo pažeista asmens teisė būti laikomam kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas būtų ne mažesnis kaip 5 kv.m.), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra pagrindo sutikti su atsakovo atsiliepimo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje trukmę (79 paras), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais. Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 237 Eur (3 x 79) (CK 6.250 straipsnis). Tokio dydžio neturtinės žalos dydis priteisiamas atsižvelgiant ir į formuojamą teismų praktiką – nuo 3 iki 5 eurų už kiekvieną praleistą dieną (žr. LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015, 2015-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015). Teismo nuomone pareiškėjas nepagrindė, kodėl jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 5000 Eur suma, skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, tik atkartojo šabloniškas frazes dėl neturtinės žalos elementų ir jos patyrimo. Todėl skundas tenkintinas iš dalies, ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pareiškėjui priteistina 237 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo V.M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V.M. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 237 Eur (du šimtus trisdešimt septynis eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą

Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Aušrelė Mažrimienė