- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-26
- Bylos Nr.
- A2-1377-173/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Leonas Jachimavičius (pirm.), Birutė Bobrel, Arūnas Rudzinskas
- Pareiškėjas
- Kauno Žydų religinės bendruomenės
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno žydų bendruomenei, Kauno chasidų sinagogos religinei bendruomenei, Lietuvos žydų bendruomenei, Kauno krašto judėjų bendruomenei, Kauno miesto savivaldybei
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Leono Jachimavičiaus, kolegijos teisėjų Birutės Bobrel ir Arūno Rudzinskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo Kauno Žydų religinės bendruomenės atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-00522-221/2008, kurioje, atnaujinus bylos procesą, buvo nagrinėjamas Kauno žydų religinės bendruomenės patikslintas pareiškimas suinteresuotiems asmenims Kauno žydų bendruomenei, Kauno chasidų sinagogos religinei bendruomenei, Lietuvos žydų bendruomenei, Kauno krašto judėjų bendruomenei bei Kauno miesto savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas Kauno žydų religinė bendruomenė prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai, kurių šifrai 1D3/p, 4D1/p, 5I1/p, buvusi Kauno žydų ligoninė, iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga ir buvo tarybinės valdžios nusavinti (nacionalizuoti). Pareiškėjas nurodė, kad juridinis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą (t.1. b.l.2-3).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2002 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškimą patenkino. Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai kurių šifrai 1D3/p, 4D1/p, 5I1/p, buvusi Kauno žydų ligoninė, iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga ir buvo tarybinės valdžios nusavinti (nacionalizuoti) (t.1. b.l. 85-86).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimu patenkino suinteresuoto asmens Kauno miesto valdybos apeliacinį skundą, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. birželio 20 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės pareiškimą atmetė (t.2. b.l. 2-5).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. gegužės 5 d. nutartimi pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės kasacinį skundą atmetė, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą (t.2. b.l. 29-33).
Šalies argumentai
Pareiškėjas Kauno žydų religinė bendruomenė 2005 m. birželio 10 d. pareiškimu prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai, kuriuose buvo Kauno žydų ligoninė, iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga ir buvo nacionalizuoti. Pareiškėjas nurodė, kad 2005 m. kovo 27 d. gavo Izraelio vyriausiojo rabino 2005 m. kovo 12 d. raštą, kuriame išdėstytos aplinkybės nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu (t.2. b.l.41-42).
Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje (t.2. b.l. 88 ). Atnaujinus procesą, pareiškėjo prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi netenkintas (t.3. b.l.27-28 ).
Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2006 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi atskirąjį skundą patenkino ir bylą grąžino nagrinėti Kauno apygardos teismui nuo prašymo atnaujinti procesą byloje nagrinėjimo stadijos (t.3. b.l.60-67).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis teismas, išnagrinėjęs suinteresuotojo asmens Lietuvos žydų bendruomenės kasacinį skundą (t.3. b.l.86), prisidėjus prie jo suinteresuotiesiems asmenims Kauno žydų bendruomenei ir Kauno Chasidų sinagogos religinei bendruomenei (t.3. b.l.93-94), bei Kauno žydų religinės bendruomenės kasacinį skundą (t.3. b.l.112-114), 2007 m. kovo 5 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 31 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (t.3. b.l.126-130).
Kauno apygardos teismas 2007 m. gegužės 23 d. nutartimi, patenkinęs pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės atskirąjį skundą, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartį ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t.3. b.l.158-166).
Šalies argumentai
Pareiškėjas Kauno žydų religinė bendruomenė pateikė teismui patikslintą prašymą, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-1862/2002 ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo prašymą ir nuosavybės teisių į religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą tikslu nustatyti juridinį faktą, kad pastatai Kaune, šiuo metu esantys Jakšto g. 5, Kaune, pažymėti indeksais lD3/p, 4Dl/p ir 51/1p, buvusi Kauno žydų ligoninė, iki 1940 m. liepos 21 d. sovietų nacionalizacijos priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno Senąja sinagoga, buvusia Kaune, ir buvo tarybų valdžios nusavinti (t.4. b.l.10-14).
Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno žydų ligoninė, esanti Jakšto g. 5, Kaune, iki nacionalizacijos buvo Kauno žydų bendruomenės turtas, o nacionalizuotas pagal 1940 m. spalio 31 d. LTSR AT prezidiumo įsaką. Kauno žydų bendruomenė pastatė ir ligoninę, kuri sudarė vieningą kompleksą su sinagoga, į kurią nuosavybės teisės Kauno žydų religinei bendruomenei buvo atkurtos. Kauno žydų bendruomenė veikė religiniu pagrindu, o tai patvirtina Izraelio vyriausiojo rabino Y.Metzgen 2005 m. kovo 12 d. raštas. Religiniu pagrindu bendruomenė atsikūrė 1944 metais, o 1946 metais įregistruota Kauno žydų tikybinė bendruomenė, todėl pareiškėjas turi teisę į jam priklausiusio turto grąžinimą. Ligoninė buvo pastatyta 1847 metais iš religingų žydų suaukotų lėšų, taip vadinamo „dėžutės“ mokesčio. Ligoninė sukurta griežtai religiniu pagrindu - gydyti judėjus. Judėjų tikėjimo asmenys ligoninėje buvo gydomi atskirai nuo kitatikių, jiems buvo įrengta atskira pirtis, laidojimo patalpos. Dėl ypatingų judaizmo apeigų, jų atlikimui, šalia sinagogų buvo statomi kiti pastatai: pirtys, mokyklos, ligoninės, laidojimo apeigų pastatai. Duomenų, kad pastatai priklausytų kitam subjektui, nėra. Žemė, ant kurios pastatyti pastatai, priklausė Kauno žydų bendruomenei, kuri turi būti suvokiama kaip veikusi religiniu pagrindu. Faktą, kad pareiškėjas yra iki sovietizacijos veikusių bendruomenių teisių perėmėjas, nustatė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. balandžio 30 d. nutartimi. Prašymą dėl pastatų grąžinimo pareiškėjas pateikė 1995 metais. Dokumentų, kad pastatai buvo perduoti iš „Ezro“ ir „Adat-Izrael“ Kauno žydų religinei bendruomenei, pareiškėjas neturi (t.5. b.l. 49-50).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartimi prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir teismo sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr.2-0899/2002 netenkino (T.V, b.l.55-60). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas proceso atnaujinimo pagrindu nurodė Izraelio vyriausiojo rabino 2005 m. kovo 12 d. raštą (t.2. b.l.45-47), kuriame rašoma, kad viso pasaulio žydų religinės bendruomenės visada rinkdavo aukas sinagogų, mokyklų, valgyklų, ligoninių ir pan. statybai ir išlaikymui ir šia veikla užsiima sėkmingai ir dabartinės išsisklaidžiusios po įvairias šalis žydų religinės bendruomenės. Įvertinęs šio rašto turinį, teismas laikė, kad jis yra informacinio pobūdžio, nes jame visiškai nekalbama apie ginčo objektą ar jos valdytojus iki sovietizacijos. Apie tai, kad ligoninė buvo pastatyta iš religingų žydų lėšų, taip vadinamo „dėžutės“ mokesčio, pareiškėjas jau buvo nurodęs ir pradiniame pareiškime (t.1. b.l.2-3), apie tai rašoma istorinėse pažymose (t.1. b.l.12,13,34,35). Dėl to, teismas sprendė, jog Izraelio vyriausiojo rabino raštas negali nei patvirtinti, nei paneigti nuosavybės teisės į ginčo pastatus atsiradimo ir pastatų turėjimo nuosavybės teise iki nacionalizacijos. Be to, fakto, kad ligoninės buvo išlaikomos iš žydų suaukotų lėšų neginčijo ir suinteresuotieji asmenys, pateikdami informaciją iš žydų išleistų knygų, atkreipiant dėmesį į tai, kad jose rašoma ir apie tai, jog Kauno ligoninei lėšas aukojo ir kitų miestų žydai (t.4 b.l.116-121).
1927 m. rugsėjo 10 d. (t.2. b.l.60), 1927 m. rugsėjo 23 d. (t.2. b.l.61-62) bei 1927 m. rugsėjo 14 d. (t.2. b.l. 63-65) Vidaus reikalų ministerijos raštų teismas taipogi nelaikė įrodančiais, jog Kauno žydų ligoninė iki nacionalizacijos buvo Kauno žydų religinės bendruomenės nuosavybė, nes pastaruosiuose buvo kalbama apie tai, kad likviduojant žydų tautines bendruomenes 1926 metais, jų turtas buvo perduotas privatinėms draugijoms „Ezro“ ir „Adat-Izrael“, neatsižvelgiant į Kauno žydų tikybinės bendruomenės, taip pat privatinės organizacijos, paduotus protestus. Aplinkybės, kad Kauno žydų ligoninė iki nacionalizacijos buvo Kauno žydų religinės bendruomenės nuosavybė ir iš jos buvo nusavinta, teismo nuomone, nepatvirtina nei iš archyvo pateikti duomenys apie žydų tikybinių reikalų tvarkymą Lietuvoje ir Vilniaus krašte (t.2. b.l.66-82), nei Rusijos valstybinio istorinio archyvo pateikta archyvinė pažyma apie žydų ligoninės statybą Kauno mieste (t.4. b.l.14-47), nei Kauno Gubernijos valdybos byla dėl stačiatikybę priėmusio A. G. išbraukimo iš Anykščių žydų bendrijos (t.4. b.l.84-93), nei 1891 m. lapkričio mėnesio rezoliucija (t.4. b.l.94-97).
Teiginius, jog pareiškėjas yra veikusių iki nacionalizacijos religinių bendruomenių teisių perėmėja, kurie buvo grindžiami Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 30 d. nutartimi, teismas įvertino prieštaringai, nes minimoje nutartyje konstatuota, kad „byloje nepateikta religinių bendruomenių, veikusių Kaune iki 1940 m. liepos 21 d., nuosavybės teises į ginčo pastatus patvirtinančių dokumentų, pripažįstamų tokiais pagal Religinių bendrijų teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 7 straipsnį, todėl pagrindo pripažinti, jog šie pastatai priklausė žydų religinėms bendruomenėms, o pagal minėtą įstatymą tik religinėms bendruomenėms priklausęs nekilnojamasis turtas yra grąžinamas, tuo pačiu ir vertinti, ar pareiškėjas yra šių visų bendruomenių teisių perėmėjas, pagrindo nėra (t.2. b.l.98). Be to, Teisingumo ministerija duomenų apie tai, ar Kauno žydų religinė bendruomenė yra pripažinta vienintele iki karo veikusių Kauno žydų religinių bendruomenių ir bendrijų teisių perėmėja nepateikė (t.2. b.l.120).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas Kauno Žydų religinė bendruomenė prašė Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti patikslintą prašymą.
1. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, neįvertinęs visų byloje esančių įrodymų, neišsiaiškinęs nuosavybės teisės į ginčo statinį atsiradimo pagrindo ir sprendimą nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą grindęs tik prielaidomis apie Kauno žydų bendruomenės turto perdavimą draugijoms „Ezro" ir „Adat-Izrael", visiškai nesigilindamas, netgi nesistengdamas gilintis, į tolimesnę istorinių įvykių eigą ir į faktą, kad turtas vėliau vis dėl to buvo grąžintas žydų religinei bendruomenei, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 185 str.) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr.51 14 punkte suformuluotų taisyklių bei netinkamai taikė materialinės teisės normas. Dėl to, įvairių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie Kauno žydų ligoninės „Bikur Cholim“ tiesioginį ryšį su religija, o pirmosios instancijos teismas jo nenustatė nepagrįstai.
Pagal antrinius duomenis Kauno žydų ligoninė buvo pastatyta 1847 m. (medinė) religingų žydų lėšomis, renkamomis sinagogose ir vadintose „dėžutės mokesčiu". Iš ligoninės įstatų matyti, kad ligoninė buvo įkurta religiniu pagrindu gydyti judėjus. Žydų bendruomenė gyveno uždarą gyvenimą. Dėl ypatingų apeigų jų atlikimui šalia sinagogų buvo statomi ir kiti pastatai: pirtys, mokyklos, ligoninės, laidojimo apeigoms skirti pastatai, senelių ir našlaičių namai, todėl Kauno žydų ligoninė sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja Sinagoga, buvusia Kaune Jakšto g. 2007 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjas pateikė Rusijos valstybinio istorinio archyvo archyvines pažymas (t.4. b.l.13-46) apie Žydų ligoninės statybą Kauno mieste. Iš pateiktų originalių dokumentų patvirtintų kopijų galima nustatyti, kad 1854-1858 m. buvo svarstomas projektas pagal kurį Kauno (Kovno) mieste, skvere, kuris priklausė Žydų bendruomenei (t.y. skersgatvis, kuriame buvo visas religinių apeigų kompleksas), turėjo būti pastatyta Žydų ligoninė su pirtimi, patalpomis, sargui, ūkiniu pastatu, morgu ir šuliniu. Iš pateiktų dokumentų aišku, kad „Kauno mieste 1862 m. pastatyta plytinė žydų ligoninė pagal patvirtintus brėžinius ir fasadą. Po šios ligoninės patalpomis pritaikyta žydų visuomenei pirtis ir pristatytas plytinis fligelis, tam panaudota 10.394 rubliai, likutis nuo dėžutinės rinkliavų - aukų sumos, paaukotos šios bendruomenės".
Be to, pažymoje paminėta (t.4. b.l.18), kad skveras, t.y., žemė, ant kurios buvo projektuojami statiniai priklausė Kauno žydų bendruomenei, o pagal tuo metu galiojusio Rusijos imperijos įstatymo sąvado X t. 1 d. 387 strapsinis - „Žemės priklausiniai yra: esą joje bažnytiniai ir kiti pastatai, kiemai, malūnai, tiltai....", vėliau aiškinant šį straipsnį Vyriausiojo Tribunolo praktikoje buvo konstatuota: „Pagal Civilinių įstatymų 387 straipsnį, trobesiai yra priklausinys tos žemės, kurioje jie pastatyti, ir todėl jie turi būti laikomi nuosavybe to, kam priklauso žemė./.../. Ta aplinkybė, kad pašalinis asmuo savo lėšomis pastatė ant svetimos žemės pasakytus trobesius, nesuteikia jam dar nuosavybės teisių pastatytiems trobesiams, o galėtų būti tiktai pagrindu reikalauti atlyginimo už pastatytus trobesius (1930.6.27 byla Nr. 610)“. Tai reiškia, kad net jei kas kitas ir prisidėjo prie ligoninės statybos, tai nuosavybės teisių pagal galiojusius įstatymus neturėjo.
Paskelbus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, 1925 m. lapkričio 19 d. Kauno Žydų tikybinė bendruomenė buvo užregistruota pas Kauno apskrities viršininką (reg. Nr. 634) (1926.04.22 Kauno žydų tikybinės bendruomenės protestas dėl perdavimo „Ezro“ draugijai) (t.1. b.l.160-165). 1926-1927 m. vyko ginčai dėl žydų bendruomenių turto, susijusio su apeigų atlikimu perdavimo draugijoms „Ezro“ ir „Adat –Izrael“. Vėlesni archyviniai dokumentai pagrindžia, jog toks perdavimas neatitiko „Žydų tautinių bendruomenių įstatymui vykdyti instrukcijos" par. 20, todėl buvo nurodyta šį turtą grąžinti vietinės tikybinės bendruomenės žinion, t.y., ginčytas perdavimas buvo panaikintas.
1929 m. balandžio 24 d. raštuose (t.1. b.l.188) Kauno žydų ligoninė „Bikur Cholim.", esanti Jakšto g. 3, Kaune, minima kaip žydų visuomenės labdaringa įstaiga, t.y., siejama su „žydų visuomene". Be to, bendruomeninį žydų ligoninės pobūdį įrodo ir 1933 m. balandžio 3 d. prašymas (t.1. b.l.191) pastatyti tvorą aplink ligoninę ir vaikų namus. Iš pateiktų Kauno miesto įkainojimo komisijos dokumentų duomenų matyti (t.1. b.l.171-175), kad šalia žydų ligoninės, esančios Jakšto g. 8, Kaune, buvo ir senoji Žydų Sinagoga. Dokumentų apie šių statinių savininkus nėra. Ši aplinkybė patvirtina, kad žydų bendruomenių turtas nustatyta tvarka valstybės įstaigose nebuvo registruojamas. Apelianto nuomone, minėtų faktų ir aplinkybių visuma leidžia daryti objektyvią ir pagrįstą išvadą apie Kauno žydų ligoninės „Bikur Cholim " tiesioginį ryšį su religija.
2. Teismo argumentas, kad nagrinėjant bylą iš naujo pareiškėjas nepateikė jokių įstatyme numatytų papildomų įrodymų, kurie patvirtintų, jog ligoninės pastatas iki nacionalizacijos buvo Kauno žydų religinės bendruomenės nuosavybė, nepagrįstas bei neteisėtas. Teismas privalėjo žinoti, kad jeigu pareiškėjai turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jiems apskritai nereikėtų kreiptis į teismą, nes teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 str.). Teismas neatsižvelgė į istorinį žydų-judėjų uždaros bendruomenės gyvenimo būdą, jų turėtas teises ir privilegijas, tarp jų ir nuosavo turto valdymo, į griežtas judėjų tikėjimo dogmas ir jų laikymąsi, bei į 1940-1944 m. įvykius. Žydų ligoninės (kaip ir kito turto) nuosavybės dokumentai nėra išlikę, nes žydų bendruomenių turtas nebuvo registruojamas valstybės nustatyta tvarka valstybinėse įstaigose, o dėl 1940-1944 m. vykusių veiksmų prieš žydus neišliko jokių dokumentų apie žydų bendruomenės savarankiškai tvarkomus reikalus.
3. Nepagrįstai laikyta, jog pareiškėjas neįrodė fakto, kad yra iki nacionalizacijos veikusių bendruomenių teisių perėmėjas. Kauno žydų religinė bendruomenė yra 1946 m. kovo 16 d. religinių kultų Tarybos prie TSRS LKT įgaliotinio Lietuvos TSR Respublikai užregistruota. Be to, pareiškėjui, kaip religinei bendrijai yra atkurtos nuosavybės teisės į kitą išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Lietuvos žydų bendruomenė prašo nutarties nekeisti. Jo nuomone, byloje nėra nei vieno dokumento įrodančio, kad Kauno žydų ligoninė būtų nacionalizuota ar kitaip nusavinta iš Kauno religines žydų religinės bendruomenės. Kauno apskrities archyvas patvirtino, kad 1940 m. gruodžio 4 d. aktu Nr.55 žydų ligoninės šeši pastatai perėjo Sveikatos apsaugos liaudies komisariatui. Toje pačioje byloję nurodyta, kad nekilnojamasis turtas, esantis Kaune, Jakšto g. 3, užrašytas žydų ligoninės „Bikur Cholim.“ vardu (t.2. b.l.170-175), todėl pareiškėjas neįrodė, kad ligoninė nacionalizavimo metu priklausė Kauno žydų religinei bendruomenei bei neįrodė, jog toks juridinis asmuo 1940 m. iš viso egzistavo.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė taip pat prašė jį atmesti. Savivaldybės nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pateiktas rabino raštas negali nei patvirtinti nei paneigti nuosavybės teisių į ginčo pastatą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu įgijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus (formaliąja prasme), tačiau jie yra dingę (LAT Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje" 10.1 p). Tačiau pareiškėjas negalėjo nurodyti teismui konkrečių nei Kauno žydų religinės bendruomenės, nei kitų iki 1940 m. liepos 21 d. sovietų nacionalizacijos veikusių Kauno žydų religinių bendruomenių, kaip buvusio savininko, nuosavybės teisių į šiuo metu išlikusius pastatus, pažymėtus indeksais lD3/p, 4Dl/p ir 511/p, esančius Jakšto g. 5, Kaune, atsiradimo pagrindo, nei tai patvirtinančių dokumentų (kuriuos turėjo, tačiau jie yra dingę). CPK 180 straipsnyje numatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005 konstatavo, kad įrodymų turinys turi turėti loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, tai yra informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje byloje. Pareiškėjų prašomas nustatyti pastato valdymo nuosavybės teise faktas liudytojų parodymais negali būti įrodinėjamas. Prie skundo pridėtuose papildomai teikiamuose dokumentuose nėra jokios informacijos apie pastatus 1D3/p, 4Dl/p ir 511/p, esančius A. Jakšto g. 5, Kaune, todėl jie negali būti laikomi tinkamais įrodymais šioje byloje (CPK 177 str.), nes jie visiškai nesusiję su šia byla ir negali nei patvirtinti, nei paneigti pareiškėjos prašomo nustatyti fakto.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių bylos aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą – ekstraordinarinį būdą įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti. Proceso atnaujinimo tikslas yra išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių pasekmių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik byloje dalyvaujančių asmenų teises, bet ir viešąjį interesą.
Proceso atnaujinimą reglamentuojančios teisės normos turi būti taikomos ne formaliai, bet atsižvelgiant į tai, kad paprastai galimybė atnaujinti procesą užbaigtoje byloje šaliai, kurios interesai pažeidžiami neteisėtu ar nepagrįstu sprendimu, yra vienintelė priemonė pašalinti asmens teisių ir interesų pažeidimams. Taigi, pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas vertintinas bylos aplinkybių kontekste, siekiant išaiškinti, ar nurodytos aplinkybės leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų (nutarčių) teisėtumu ir pagrįstumu. Tačiau, bet kuriuo atveju šis civilinis procesinis institutas privalo būti taikomas atsižvelgiant ir į kitus proceso teisės principus (ekonomiškumo, koncentruotumo, protingumo ir pan.) bei į vieną iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – materialiosios tiesos byloje nustatymą (CPK 2 ir 176 str.). Be to, aptariamas institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o asmenys, prašantys atnaujinti procesą, privalo elgtis sąžiningai ir šiuo institutu nepiktnaudžiauti. Įvertinus šiuos argumentus, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Izraelio vyriausiojo rabino Y.Metzgen 2005 m. kovo 12 d. rašte nurodytos aplinkybės (t.2. b.l.41-42) nepatvirtino ir nepaneigė nuosavybės teisių į ginčo pastatus atsiradimo ir jų valdymo nuosavybės teisėmis faktų iki nacionalizacijos.
Šioje byloje pareiškėjas privalėjo įrodyti, kad 1940 m. liepos 21 d. pastatus, šiuo metu esantys Jakšto g. 5, Kaune, pažymėtus indeksais lD3/p, 4Dl/p ir 51/1p (buvusią Kauno žydų ligoninę) nuosavybės teise valdė Kauno žydų religinės bendruomenės, kurių teisių perėmėjas yra pareiškėjas, ir kurie buvo iš tų bendrijų nusavinti (Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 1 str. 1 d., 2 str. 1 ir 2 d., 3 str. 1 d.). Šių aplinkybių, iki bylos nagrinėjimo atnaujinimo, pareiškėjas nebuvo įrodęs. Atnaujinus procesą ir įsiteisėjusio teismo akto teisėtumą ir pagrįstumą patikrinus dėl naujai paaiškėjusių faktinių aplinkybių, kurios, pareiškėjo nuomone, turėjo būti įvertintos istorinių įvykių kontekste, apylinkės teismas teisingai nurodė, kad Izraelio vyriausiojo rabino Y.Metzgen 2005 m. kovo 12 d. rašte neminima apie ginčo pastatus ir pastarųjų priklausomybės nuosavybės teisėmis faktą iki nacionalizacijos. Vertindamas minėto įrodymo turinį, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo ir apie tai, kad aplinkybė, jog ligoninė buvo pastatyta iš religingų žydų lėšų, taip vadinamo „dėžutės“ mokesčio, buvo nurodyta ir pradiniame pareiškime (t.1. b.l. 2-3), bei istorinėse pažymose (t.1. b.l. 12-13; 34-35). Įrodymų turinys turi turėti loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t.y., yra informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes. Dėl to, teisėjų kolegija, negali sutikti su apelianto argumentais, kad apylinkės teismas, visapusiškai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, neįvertinęs visų byloje esančių įrodymų, neišsiaiškinęs nuosavybės teisės į ginčo statinį atsiradimo pagrindo ir sprendimą nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą grindęs tik prielaidomis apie Kauno žydų bendruomenės turto perdavimą draugijoms „Ezro“ ir „Adat-Izrael“, nesigilindamas, į tolimesnę istorinių įvykių eigą, ir į faktą, kad ginčo turtas vėliau vis dėl to buvo grąžintas Kauno žydų religinėms bendruomenėms, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas.
Atnaujinus procesą, civilinė byla nagrinėjama iš naujo pagal CPK nustatytas taisykles, tačiau neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 str. 4 d.). Tai reiškia, kad atnaujintoje civilinėje byloje galima iš naujo įrodinėti ankščiau byloje nustatytas aplinkybes, jeigu tai būtina, siekiant įvertinti naujai nurodytų aplinkybių įtaką teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, arba kitaip tariant – ištaisyti faktines klaidas ankščiau priimtuose teismų aktuose. Tokių požymių, naujai paaiškėjusiose aplinkybėse, apylinkės teismas nenustatė pagrįstai, nes iš patikslintame pareiškime ir apeliaciniame skunde nurodomų istorinių įvykių sekos, žydų tautos raidos apibendrinimų ar jų istorinių ir religinių tradicijų analizės, negalima konstatuoti, kad nusavinant Kauno žydų ligoninės „Bikur Cholim“ ligoninės pastatus, jie nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pagrindu priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga. Aplinkybės, kad Kauno žydų ligoninė iki nacionalizacijos buvo Kauno žydų religinių bendruomenių nuosavybė ir jos buvo nusavinta, taip pat nepatvirtina nei iš archyvo pateikti duomenys apie žydų tikybinių reikalų tvarkymą Lietuvoje ir Vilniaus krašte (t.2. b.l. 66-82), nei Rusijos valstybinio istorinio archyvo pateikta pažyma apie žydų ligoninės statybą Kauno mieste (t.4. b.l. 14-47), nei 1891 m. lapkričio mėnesio rezoliucija (t.4. b.l. 94-97), nei kiti byloje esantys įrodymai, iš kurių galima daryti priešingą išvadą, apie tai, kad ligoninės pastatai, jų nusavinimo metu nepriklausė žydų religinėms bendruomenėms (t.1. 8-10; 46-60; 70-72).
Kolegija taip pat nesutinka ir su argumentais, jog apylinkės teismas nurodydamas, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių ligoninės pastato priklausomybės faktą Kauno žydų religinėms bendruomeninės, neatsižvelgė į istorinį žydų-judėjų uždaros bendruomenės gyvenimo būdą, jų turėtas teises ir privilegijas, tarp jų ir nuosavo turto valdymo, į griežtas judėjų tikėjimo dogmas ir jų laikymąsi, bei į 1940-1944 metų įvykius, dėl kurių neišliko jokių dokumentų apie žydų bendruomenės savarankiškai tvarkomus reikalus. Nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais gali būti turto nacionalizacijos aktai, išrašai iš hipotekos ir notarų aktų knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai (Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas 7 str.). Apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, teisingai nustatė, kad pareiškėjas nepateikė naujų ar papildomų įrodymų apie nuosavybės teises į ginčo pastatus ir jų valdymo faktą iki nacionalizacijos, bei naujų įrodymų, kad pareiškėjas yra prieš minimą neteisėtą aktą veikusių žydų religinių bendruomenių ar bendrijų teisių perėmėjas.
Dėl išdėstytų motyvų atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.