Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundžiasi dėl to, kad palatose nebuvo įrengtas slaugytojos iškvietimo mygtukas. Pareiškėjas skunde neneigia aplinkybės, kad išsikviesti į palatą slaugytoją buvo sudėtinga dėl objektyvių priežasčių - slaugytoja didžiąją laiko dalį procedūrų kabinete dalino vaistus pacientams ar atlikinėjo medicinines procedūras. Pareiškėjas galėjo savarankiškai nueiti iki procedūrų kabineto, taip pat dėl asmens sveikatos priežiūros specialisto iškvietimo į palatą turėjo galimybę kreiptis į nuolat skyriuje budėjusius LAVL pareigūnus. LAVL turimais duomenimis pareiškėjui dietinis maitinimas gydytojo paskirtas nebuvo, todėl jam buvo teikiamas teisės aktų reikalavimus atitinkantis maitinimas. Taip pat nurodė, jog gyvenamosios patalpos švaros palaikymu, valymu rūpinosi patys nuteistieji, be to, ne rečiau kaip kartą per mėnesį turėjo būti atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių ir baldų). LAVL direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtintoje LAVL patalpų valymo, plovimo ir dezinfekcijos tvarkoje nustatyta, kad savo gyvenamąsias patalpas kasdien valo nuteistieji (suimtieji). Valymo inventorius bei priemonės buvo išduodamos pagal nuteistųjų (suimtųjų) prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Pareiškėjas skunde nurodo, kad matėsi pelėsis, tačiau šių faktinių aplinkybių nedetalizuoja. Paprastai pelėsį reguliariai valant valymo priemonėmis, jis nesunkiai pašalinamas, specialiosios priemonės nebūtinos. Nuteistieji bei suimtieji, būdami rūpestingi ir kasdien prižiūrėdami savo gyvenamąsias patalpas, ant sienų susidariusį pelėsį galėjo nuvalyti patys. Kita vertus, pareiškėjas skunde nenurodė, kad būtų prašęs valymo inventoriaus, tačiau LAVL nepagrįstai jo neišdavusi. Vadinasi jis turėjo galimybę palaikyti švarą savo gyvenamosiose patalpose, tačiau ja nepasinaudojo. Taip pat kartą per mėnesį arba išvykus pacientui (pacientams) palatiniai sanitarai atlikdavo pagrindinį šių patalpų valymą, kurio metu visi paviršiai buvo išvalomi ir dezinfekuojami, tokiu būdu taip pat užkertant kelią pelėsio atsiradimui bei plitimui. LAVL gyvenamose patalpose oro temperatūra ir drėgmė atitiko Lietuvos higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 numatytas normas. Taip pat pažymėjo, kad nuteistųjų prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Informavo, kad LAVL gyvenamųjų patalpų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau nuteistieji ir suimtieji neretai piktybiškai niokojo valstybės turtą, todėl suremontuotose gyvenamosiose patalpose dažnai tekdavo vėl daryti pakartotinį remontą. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba". Tokio pobūdžio darbai buvo atliekami kartą per mėnesį, o prireikus, ir dažniau. Visi atliekami darbai registruoti žurnaluose. LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitiko Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946, reikalavimus. Informavo, kad nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai atliko grįžtamąją LAVL patalpų kontrolę dėl pirminio patikrinimo metu nustatytų pažeidimų - Chirurginio skyriaus palatose Nr. 1 ir Nr. 3, Vidaus ligų skyriaus II aukšto koridoriuose ir kitose patalpose buvo nubyrėję sienų dažai. Pažymėjo, kad tiek pirminio, tiek grįžtamojo patikrinimų metu, specialistai nenustatė pažeidimų dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių - t. y. dėl pelėsio, drėgmės, natūralaus apšvietimo, buitinių parazitų veisimosi patalpose ir t.t. Paaiškino, kad pareiškėjas su skundais ar prašymais į LAVL administraciją dėl žalimai netinkamų laikymo sąlygų gydymosi laikotarpiais nesikreipė. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę LAVL laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d.

Motyvuojamoji dalis

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Iš bylos duomenų (b.l. 20, 37, 38) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. (22 paras) LAVL buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas 19,80 kv.m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,3 kv.m gyvenamojo ploto (19,80/6), laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. (8 paras) pareiškėjas buvo gydomas Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas 28,49 kv.m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,75 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL visą jo gydymosi laiką buvo pažeista jo teisė į teisės aktais numatytą 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą (22 paras pareiškėjui trūko 1,8 kv. m gyvenamojo ploto, 8 paras trūko 0,35 kv. m gyvenamojo ploto, be to, dalį ploto užėmė baldai). Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes LAVL veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Pareiškėjas skunde teigė, jog nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus patalpų apšvietimas, nebuvo užtikrinta tinkama patalpų temperatūra, neveikė ventiliacija, buvo drėgna, patalpos buvo nesuremontuotos, ant sienų buvo pelėsis, grybelis, dažai atsilupę, patalpose buvo buitinių parazitų. Pareiškėjo teiginius dėl netinkamos sienų dangos paneigia į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. lapkričio 17 d. patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA-2589, kuriame konstatuota, jog Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 3, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, Vidaus ligų skyriaus antro aukšto koridoriuose, atlikti remonto darbai (b.l. 42-43). Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3 bei Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 3 šviesa sklinda per skaidraus stiklo langus (b.l. 44), todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog natūralus apšvietimas palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas apšvietimas buvo netinkamas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pagal LAVL direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtintos patalpų valymo procedūros (b.l. 28-34) 4.1. punktą palatas kasdien valo patys suimtieji ir nuteistieji, valymo inventoriumi ir priemonėmis juos aprūpina pagalbinis darbuotojas, todėl suimtieji ir nuteistieji, kurie reguliariai ir tinkamai atlieka savo pareigas valytis palatas gali išvengti pelėsio atsiradimo gyvenamosiose patalpose. Taip pat akcentuotina, jog pateikti įrodymai patvirtina, jog LAVL reguliariai atliekamas buitinių parazitų naikinimas (b.l. 35-36). Be to, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos apšvietos, šalčio, drėgmės ir kt.) buvo kreipęsis į LAVL administraciją ar atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, drėgmės, šalčio, ventiliacijos nebuvimo, pelėsio ir grybelio, buitinių parazitų laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas taip pat reiškia pretenzijas dėl to, jog nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškvieti budinčią medicinos seselę, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai būtent pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su netinkamai įrengtais, neužtikrinančiais privatumo, sanitariniais mazgais, sanitarinių įrenginių trūkumu.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Šiuo aspektu teismas atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr.41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI).

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo gyvenamųjų patalpų sanitarinių mazgų įrengimas atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą - t.y. buvo atskirti skiriamąja siena, tokiu būdu užtikrinant pacientų privatumą (b.l. 21). Tačiau byloje nėra duomenų apie tualetus skiriančios sienos aukštį, be to, iš bylos duomenų negalima spręsti, kad toks tualetų atskyrimas užtikrino asmens privatumą, todėl konstatuotina aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas, ribojo jo privatumą. Šiuo aspektu pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiose LAVL gyvenamosiose patalpose buvo pažeista.

Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – Lietuvos higienos norma HN 47:2011), 32 punkte įtvirtinta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose). Atsakovas nurodė, kad LAVL Chirurginio skyriaus I aukšte (2 palatos) buvo įrengti 2 unitazai (2D2/p plane vieta Nr. 1-8) ir 3 praustuvės (2D2/p plane vieta Nr. 1-7), II aukšte (3 palatos) praustuvė (2D2/p plane vieta Nr. 2-7); Vidaus ligų (Terapinio) skyriaus II aukšte (5 palatos) buvo įrengti 2 unitazai (lD2/p plane vieta Nr. 2-3) ir 3 praustuvės (lD2/p plane vieta Nr. 2-4) (b.l. 21, 39-41). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog LAVL Vidaus ligų skyriuje įrengtų unitazų kiekis nevisiškai atitiko higienos normos reikalavimus.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad tualetas buvo tik tupimas. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai LAVL įrengiamų tualetų konstrukcijai.

Pareiškėjas teigia, kad LAVL buvo netinkamas maitinimas, be to, nurodė, kad jam nebuvo skiriamas dietinis maitinimas. Pareiškėjas teiginių dėl netinkamo maitinimo nepagrindė, ginčo laikotarpiu dėl šio galimo teisių pažeidimo į LAVL administraciją ar kitas institucijas nesikreipė, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti, todėl teiginiai laikytini neįrodytais. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad gydytojai būtų paskyrę ar rekomendavę dietinį maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas. Teismo vertinimu, nesant gydytojo paskirto konkretaus dietinio maitinimo ar maisto raciono, atsakovas neturėjo pareigos imtis priemonių atitinkamai koreguoti pareiškėjo valgiaraštį, derinti jį individualiai ar paskirti kitoms asmenų grupėms taikytiną valgiaraštį ir nėra teisinio pagrindo išvadai, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui tinkamos ir racionalios mitybos.

Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų LAVL poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose bei esant netinkamam sanitarinių mazgų įrengimui gyveno gana neilgą laikotarpį (30 parų), be to, byloje nėra duomenų, kad LAVL pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo, sanitarinių įrenginių trūkumo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 234 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo A. S. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 234 Eur (du šimtus trisdešimt keturis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.