Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutarties A. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.

nustatė: I.

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Varėnos rajono policijos komisariato pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą A. P. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 125 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, kuriame nurodė, kad A. P. 2010 m. liepos 6 d., apie 22.30 val., Varėnoje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairuodamas automobilį „VW Transporter“, nesustojo prie „Stop“ ženklo, esančio prie geležinkelio pervažos. Šiais savo veiksmais asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 8 ir 175 punktų reikalavimus.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2010 m. liepos 19 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas) A. P. už ATPK 125 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė 350 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 mėnesiams.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. P. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė Nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti. Nurodė, kad 2010 m. liepos 6 d., apie 22.30 val., Varėnos mieste, važiuodamas automobiliu „Volkswagen Transporter“, (duomenys neskelbtini) gatve, privažiavęs geležinkelio pervažą, prieš kelio ženklą „Stop“, trumpam sustojo, kaip ir numatyta Kelių eismo taisyklėse, po to įjungė pirmą greičio bėgį ir pervažiavo minėtą geležinkelio pervažą. Tuo metu jau temo ir (duomenys neskelbtini) gatvė buvo visiškai tuščia, nebuvo judančių transporto priemonių, gatve kertančia geležinkelio pervaža nevyko traukinių eismas. Atsižvelgiant į tai, savo automobilį prieš geležinkelio pervažoje esantį ženklą „Stop“ sustabdė trumpam. Kiek atokiau, apie 500 metrų nuo geležinkelio pervažos atstumu, (duomenys neskelbtini) gatvėje matė stovintį šalikelėje policijos automobilį, kuris nuvažiavus apie 2-3 kilometrus Eišiškių kryptimi, pasivijo jo automobilį ir sustabdė. Apelianto įsitikinimu, atsižvelgiant į tamsų paros metą ir atstumą nuo geležinkelio pervažos, policijos pareigūnai iš tokio atstumo niekaip negalėjo tinkamai matyti, ar jo vairuojama transporto priemonė buvo sustojusi minėtoje geležinkelio pervažoje. Be to, nurodė, kad jo atžvilgiu surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole kaltinimas nėra aiškus, tikslus ir teisėtas, nes nenurodyta jį surašiusio pareigūno pareigos, vardas, pavardė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartimi A. P. skundo netenkino ir Nutarimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad padarytą pažeidimą įrodo administracinio teisės pažeidimo protokolas, policijos pareigūno tarnybinis pranešimas ir kita bylos medžiaga. Teismas nurodė, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą buvo laikytasi įstatymų nustatytos šių bylų teisenos tvarkos, administracinę nuobaudą paskyrė pareigūnas, turintis teisę spręsti tos kategorijos bylą, nuobauda paskirta laikantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių.

A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį ir bylą nutraukti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į skunde pateiktus argumentus, kad atstumas nuo apelianto pastebėto (duomenys neskelbtini) gatvės gale stovinčio policijos ekipažo iki geležinkelio pervažos buvo apie 600-800 metrų ir tuo metu buvo beveik tamsus paros metas (interneto portalo www.day.lt duomenimis 2010 m. liepos 6 d. saulė leidosi 21.57 val.), A. P. policijos pareigūnų buvo sustabdytas apie 22.30 val., todėl apelianto įsitikinimu, pareigūnai iš tokio atstumo niekaip negalėjo matyti, ar jo vairuojama transporto priemonė buvo ar nebuvo sustojusi prie geležinkelio pervažos. Pažymi, kad teismas ignoravo apelianto prašymą apklausti liudytoją G. M., kuris galėjo paliudyti, kad apeliantas 2010 m. liepos 6 d. nepadarė jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo. Be to, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. P. buvo įteikta nepasirašyta administracinio teisės pažeidimo protokolo kopija, paaiškina, jog apeliantui buvo įteiktas vienas administracinio teisės pažeidimo protokolo originalo egzempliorius, kuriame pateiktas kaltinimas nėra tikslus ir teisėtas, nes protokole nenurodyta jį surašiusio pareigūno pareigos, vardas, pavardė, parašas, todėl apelianto manymu, jo kaltė buvo įrodinėjama neteisėtomis priemonėmis.

konstatuoja: III.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl ATPK 125 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo A. P. buvo surašytas už tai, kad jis 2010 m. liepos 6 d., apie 22.30 val., Varėnoje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairuodamas automobilį „VW Transporter“, nesustojo prie „Stop“ ženklo, esančio prie geležinkelio pervažos.

ATPK 125 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) numatyta, kad <...> kelio ženklo „Važiuoti nesustojus draudžiama“ reikalavimo nesilaikymas, kai jis pastatytas prieš geležinkelio pervažą, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dviejų iki keturių mėnesių.

A. P. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę padarius minėtą pažeidimą, argumentuodamas tuo, kad byloje nėra surinkta pakankamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog jis padarė pažeidimą.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. P. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pripažindamas jį kaltu pagal ATPK 125 straipsnį, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius A. P. kaltinančius įrodymus, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų R. K. ir L. I., kurie tiesiogiai matė daromą pažeidimą, parodymais. Liudytojų policijos pareigūnų teisme duoti parodymai atitinka policijos pareigūno pirminiame paaiškinime (tarnybiniame pranešime) užfiksuotas aplinkybes, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Policijos pareigūno R. K. tarnybiniame pranešime (b. l. 11) nurodyta, jog 2010 m. liepos 6 d., dirbant Varėnoje pagal planą nuo 19 val. iki 7 val., kartu su patruliu L. I., apie 22.30 pastabėjo automobilį „VW Transporter“, kuris nesustojo prie „Stop“ ženklo, esančio prieš geležinkelio pervažą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Sustabdžius minėtą automobilį paaiškėjo, kad jį vairuoja A. P.. Analogiškas aplinkybes policijos pareigūnai nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 22-24). Papildomai atkreipė dėmesį, kad aiškiai matė pažeidėjo vairuojamą automobilį iš priekio ir iš šono, asmuo iš pradžių su pažeidimu sutiko, vėliau pažeidimą pradėjo ginčyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog policijos pareigūnai gali būti šališki, tokių aplinkybių pažeidėjas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Taigi, teismas neturi jokio pagrindo abejoti ir nesivadovauti tarnybines pareigas atlikusių policijos pareigūnų nustatytomis ir nurodytomis aplinkybėmis. Tuo tarpu administracinėn atsakomybėn patrauktas A. P., kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, teikia versiją, kuri prieštarauja nesuinteresuotais pripažintų liudytojų parodymams ir kitai bylos medžiagai.

Be to, apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai neapklausė liudytojo G. M., kuris galėjo paliudyti, jog A. P. jam inkriminuoto pažeidimo nepadarė. Šiuo aspektu pasakytina, kad nagrinėjamu atveju įrodymų vertinimo principai, numatyti ATPK 257 straipsnyje, nebuvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos įrodymais, išnagrinėjus visus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai, kad A. P. veikoje yra ATPK 125 straipsnyje nustatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis.

Teisėjų kolegija taip pat nelaiko, kad A. P. atžvilgiu surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole buvo padaryta esminių trūkumų ATPK 260 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamos nutarties naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. P. skirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai (ATPK 30, 30² str.), todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.