Šiaulių apygardos teismo nutartis

2008-02-12 · Civilinė byla Nr. 2A-54-44/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-02-12
Bylos Nr.
2A-54-44/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Petras Povilaitis (pirm.), Birutė Simonaitienė, Rasa Bartašienė
Atsakovas
R. J., Šiaulių apskrities viršininko administracijai, E. B., J. J.
Ieškovas
Šiaulių apygardos vyriausiojo
Advokatai
Petras Labanauskas
Kategorijos
  • 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas P.PovilaitisTeisėja V. Raščiuvienė Civilinė byla Nr.2A-54-44/2008
Procesinio sprendimo kategorija 30.5.(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUŠiauliai, 2008 m. vasario 12 d.

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Petro Povilaičio,

kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės ir Birutės Simonaitienės,sekretoriaujant Romutei Lengvenienei,dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorei Romai Timofejavienei,atsakovei R. J.,atsakovės R. J. atstovui advokatui Petrui Labanauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės R. J. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-115-446/2007 pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Šiaulių apskrities viršininko administracijai, R. J., E. B. ir J. J. bei tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje Nacionalinei žemės ūkio tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos, Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai bei tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje Kelmės rajono 2-ojo notaro biuro notarei Vilijai Partaukienei dėl pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, teisės atkurti išlikusio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis ir piniginės kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia 2001m. lapkričio 22 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus pažymą Nr. 7 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, 2001m. lapkričio 26 d. teisės atkurti išlikusio nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį, patvirtintą Kelmės rajono 2-ojo notaro biuro notarės Vilijos P., registro Nr. 4850, priteisti iš atsakovės R. J. 35 482 Lt piniginę kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai. Ieškovas nurodė, kad 2001m. lapkričio 22 d. Kelmės rajono žemėtvarkos skyrius R. J. išdavė pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 7, kuria tvirtinama, jog pagal pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus R. J. turi nuosavybės teisę į M. J. nuosavybės teisėmis valdytą 87,7 ha žemės ir 3,28 ha miško (duomenys neskelbtini). 2001 m. lapkričio 26 d. sutartimi R. J. pardavė teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą: J. J. į 0,88 ha žemės ir E. B. į 86,82 ha žemės ir 3,28 ha miško, esančių (duomenys neskelbtini) už 35 482 Lt. 2003 m. lapkričio 25 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 54-116348 J. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,88 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo pagrindu J. J. nekilnojamojo turto registre įregistravo žemės sklypą, kurio plotas 0,51 ha ir žemės sklypą, kurio plotas 0,29 ha, esančius (duomenys neskelbtini).

2003 m. kovo 4 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 54-15815 E. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią 99,39 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 69,51 ha žemės sklypą ir 0,30 ha miško sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo pagrindu E. B. nekilnojamojo turto registre įregistravo 10,51 ha, 6 ha, 1,7 ha, 7,70 ha, 1,02 ha, 6,09 ha, 8,24 ha, 25,85 ha, 2,70 ha žemės sklypus. Atsakovei R. J. pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą, o atsakovams J. J. ir E. B. atkurtos nuosavybės teisės į M. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą - žemę, pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 ir 2 straipsnius.

1930 m. spalio 12 d. Šiaulių apskrities, Šaukėnų valsčiaus (duomenys neskelbtini) eksplikacijoje, kurios pagrindu parengta 2001 m. lapkričio 22 d. Pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 7, nurodyta, kad 156,57 ha žemės ir miško plotą valdė M. J. įpėdiniai, bet ne pats M. J.. Kad žemę valdė M. J. įpėdiniai, patvirtina ir 1940 m. lapkričio 1 d. nacionalizuojamų ūkių sąrašas, kuriame nurodyta, jog minėtą žemę valdė „J. L. ir J.“. Faktą, kad M. J. negalėjo būti šios žemės savininku, patvirtina byloje esanti 1929 m. liepos 7 d. laikraščio „Mūsų girios“ ištrauka, kur pateikiama informacija, kad 1929m. birželio 15 d. M. J. mirė. 2006m. lapkričio 2 d. specialisto išvadoje Nr. 6K-34 nurodyta, kad R. J. negalėjo būti pripažinta pretendente atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko M. J. valdytą 87,7 ha žemę ir 3,28 ha miško plotą. Apibendrinus pateiktus dokumentus ir surinktą informaciją konstatuotina, kad nuo 1929 m., mirus M. J., žemę valdė Liudvikas ir J. J., todėl atsakovei R. J. negalėjo būti taikomos LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos. Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus 2001m. lapkričio 22 d. pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 7 – yra neteisėta, todėl turi būti panaikinta. Atsakovė R. J., neturėdama jokių teisių į buvusio savininko nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, negalėjo jų niekam ir perleisti 2001 m. lapkričio 26 d. sutarties, patvirtintos Kelmės rajono 2-ojo notaro biuro notarės V.P., pagrindu. Ši sutartis pripažintina negaliojančia pagal LR Civilinio kodekso 1.80 straipsnį, t.y. sandoriui prieštaraujant imperatyvioms įstatymo normoms. Pagal LR civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, t.y. taikoma restitucija. Pagal minėto straipsnio 4 dalį turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens. Jokių duomenų, kad atsakovai J. J. ir E. B. žinojo arba turėjo žinoti, kad R. J. neturėjo teisės perleisti žemės, nėra, todėl preziumuojama, kad jie yra sąžiningi įgijėjai ir jų atžvilgiu restitucija netaikytina.

Žemesnės instancijos teismas

Kelmės rajono apylinkės teismas 2007m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino dalinai, pripažino negaliojančia 2001m. lapkričio 22 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kelmės rajono Žemėtvarkos skyriaus pažymą Nr. 7 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir priteisė iš R. J. 35 482 Lt piniginę kompensaciją valstybės naudai. Ieškinį dalyje dėl pripažinimo negaliojančia 2001-11-26 teisės atkurti išlikusio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Kelmės rajono 2-ojo notaro biuro notarės V.P., atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovė R. J. yra M. J. anūkė, jos motina M. B., turto savininko M. J. dukra, mirė 1934 m. liepos 26 d., todėl pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p. atsakovė R. J. galėjo būti pretendentė į savininko M. J. turtą. Tačiau 1930 m. spalio 12 d. (duomenys neskelbtini) eksplikacijoje nurodyta, kad 156,57 ha žemės ir miško plotą valdė M. J. įpėdiniai, kurie eksplikacijoje nenurodyti. K. M. J. nekilnojamojo turto nusavinimo metu negalėjo būti (duomenys neskelbtini) savininku patvirtina ir 1929 m. liepos 7 d. laikraščio „Mūsų girios“ ištrauka, kurioje pateikiama informacija apie tai, kad 1929 m. birželio 15 d. M. J. mirė. 1936 m. spalio 21 d. vykdomajame rašte Nr. C.1791/36, gautame iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, nurodyta, kad „Šiaulių Apylinkės teismas, išžiūrėjęs civilinę bylą L., J. ir K. J. su S. J. ir T. B., kaip pig. glob. maž. dukt. H. ir kitų, dėl žemės nusprendė: pripažinti L., J. ir K. J. nuosavybės teise kiekvienam po 1/3 dalį į žemės ūkį iš apie 150 ha su trobesiais, esantį (duomenys neskelbtini) įpėdinystės pagrindu po M. J. mirties. Užvenčio Nuov. Taikos Teisėjo 1930.X.20 d. nutarimą panaikinti. Minėtą ūkį išimti iš S. J. ir T. B. jo pačio ir kaipo prig. globėjo maž. H., R., J., O., S. B., valdymo ir perduoti Liudvikui, Jonui, K. J. valdyti“. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonduose išlikusio dokumento - L. J. prašymo, pateikto 1940 m. sausio 5 d. Šiaulių apygardos žemės tvarkymo įstaigai matyti, kad L. J. prašė jo vardu išduoti (duomenys neskelbtini) dvaro nuosavybės liudijimą. 1940 m. lapkričio 1 d. nacionalizuojamų ūkių sąraše (duomenys neskelbtini) dvaro savininkais, iš kurių paimta žemė, nurodyti L. ir J. J.. Tokiu būdu, 1936 metų teismo sprendimu nuosavybės teisės į mirusio M. J. G. dvarą buvo pripažintos Liudvikui, Jonui ir K. J., nuosavybės teises atimant iš kitų įpėdinių, tuo pačiu ir iš mirusio M. J. anūkės R. J.. Išlikę rašytiniai įrodymai paneigia atsakovės R. J. teiginius apie tai, kad Liudvikas, Jonas, Kazimieras gyveno Lenkijoje, nuosavybės teisių į mirusio tėvo dvarą, žemę nebuvo įgiję. Teismas, remdamasis išlikusių įrodymų visuma, padarė išvadą, kad atsakovei R. J. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos negalėjo būti taikomos. Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus 2001m. lapkričio 22 d. pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 7, išduota pažeidžiant LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių nuostatas, yra neteisėta ir naikintina. Kai turtas gaunamas be teisinio pagrindo, atsiranda prievolė jį grąžinti. LR CK 6.237 str. 4 d. nustatyti teisiniai padariniai, kai asmuo parduoda be teisinio pagrindo gautą turtą. Sąžiningas, t.y. nežinojęs ir negalėjęs žinoti, kad turtą įgijo be teisinio pagrindo, asmuo privalo grąžinti tik sumą, gautą už parduotą turtą. Atsakovės R. J. sąžiningumas neginčijamas, įrodymų, kad ji neteisėtais veiksmais ar kitokiu būdu būtų įtakojusi valstybės instituciją išduoti neteisėtą pažymą, nėra. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad panaikinus Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. lapkričio 22 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, turėtų būti panaikintos ir jos pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Tačiau šiuo atveju galioja įstatymo saugomas sąžiningo įgijėjo institutas. Atsakovų E. B. ir J. J. sąžiningumas nėra ginčijamas. Turtinę teisę atsakovai E. B. ir J. J. įgijo atlygintinai, teisės perleidimo sutartis kartu su kitais teisiniais aktais (pažymomis, sprendimais dėl nuosavybės teisių atkūrimo) yra juridiniai faktai, sukuriantys teisėtiems įgijėjams nuosavybės teisę, kurią saugo ir gina įstatymai. Nurodytų aplinkybių pagrindu, teismas konstatavo, kad naikinti teisės atkurti išlikusio nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutartį nėra pagrindo.

Teismas nurodė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nurodytas 30 dienų terminas, nėra ieškinio senaties terminas, todėl atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį teismas laikė nepagrįstu.

Šalies argumentai

Atsakovė R. J. apeliaciniu skundu prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 23d. sprendimo dalį, kuria Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus 2001-11-22 pažyma Nr. 7 pripažinta negaliojančia ir sprendimo dalį, kuria priteista valstybei iš R. J. 35 482 Lt piniginės kompensacijos, panaikinti ir priimti naują teismo sprendimą šiose dalyse - ieškovo ieškinį atmesti. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Ieškovo reikalavimas yra priskiriamas administracinių bylų kompetencijai. LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis numato, kad skundas dėl Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus 2001-11-22 pažymos Nr. 7, turėjo būti paduotas teismui per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo. Ieškovas šį terminą praleido ir neprašė jo atstatyti. Teismas privalėjo ieškovo reikalavimą atmesti, nes praleistas ieškinio senaties terminas.

2. Teismas nepagrįstai netaikė LR CK 6.242 str. 3 d. ir LR CK 6.271 str. normų. Atsakovės R. J. praturtėjimą negalima laikyti nepagrįstu, nes patirti nuostoliai atsirado dėl pačios Šiaulių apskrities viršininko administracijos kaltės. Šios institucijos pareigūnai atsakovei turtą perdavė pagal savo priimtus aktus. Atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė ar savivaldybė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras prašo R. J. apeliacinį skundą atmesti, o Kelmės rajono apylinkės teismo 2007-10-23 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Dokumentai dėl M. J. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo Šiaulių apygardos prokuratūroje gauti 2006m. gruodžio 4d., atsakovė R. J. apklausta 2006 m. gruodžio 12 d. Tik apklausus atsakovę R. J., buvo galima teigti, kad surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą, todėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 dalyje numatytas 30 dienų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2006 m. gruodžio 12 d. Ieškinys pareikštas 2007 m. sausio 5 d., nepraleidus ieškinio senaties termino.LR CK 6.242 str. 3 dalyje numatyta, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši šalis atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Būtina sąlyga, kada praturtėjimas nelaikomas pagrįstu - veiksmai, kuriuos atliko nuostolių patyrusi šalis išimtinai savo interesais. Apeliantė nenurodė, kokius veiksmus išimtinai savo interesais atliko Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kelmės rajono žemėtvarkos skyrius.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių apskrities viršininko administracija nesutinka su apeliaciniu skundu ir jo reikalavimais. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškovo reikalavimas neteismingas Kelmės rajono apylinkės teismui, kadangi jis turi būti priskirtas administracinių bylų kompetencijai. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, pagrįstai patenkino ir kitą reikalavimą – panaikino Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus pažymą Nr. 7, kadangi šio reikalavimo tenkinimas sudarė restitucijos vykdymo dalyką.Apeliantė teigė, kad Šiaulių apskrities viršininko administracija elgėsi neapdairiai, neatidžiai ir dėl to patyrė nuostolių. Byloje nebuvo keliamas klausimas dėl nuostolių atlyginimo Šiaulių apskrities viršininko administracijai, o taip pat nagrinėjami šios įstaigos galimai neteisėti, neapdairūs ar neatidūs veiksmai. Tai sudaro visiškai kito civilinio ginčo dalyką, kurio iniciatyva priklauso ieškovui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo apeliantės R. J. apeliacinį skundą atmesti, o Kelmės rajono apylinkės teismo 2007-10-23 sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

LR CPK 22 straipsnio 1 dalis numato, kad teismams nagrinėti Civilinio kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Tarp šalių kilęs ginčas yra kildinamas iš civilinių teisinių santykių, ieškovas, reikšdamas ieškinį, remiasi Civilinio proceso kodekso ir Civilinio kodekso normomis. Ieškovo reikalavimai, susiję su išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimu, yra turtinio pobūdžio ir juos reguliuoja civilinė teisė, o ne administracinė. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad nagrinėjama byla priskiriama administracinių bylų kompetencijai, kaip nepagrįstą.

LR CK 1.125 straipsnio 1 dalis numato bendrąjį ieškinio senaties terminą – dešimt metų. Minėtos normos 2 dalis reglamentuoja, kad atskirų rūšių reikalavimams LR Civilinis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Reikia pažymėti, kad šioje teisės normoje minimas 30 dienų apskundimo terminas yra tiesiogiai taikomas tik piliečiams, kurių atžvilgiu priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą gindami savo teises ir įstatymų saugomus interesus ir tai nėra ieškinio senaties terminas. Prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal analogijos principą (LR CPK 3 str. 6d.) jie gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Ieškovas nereiškia reikalavimo panaikinti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl laikytinas nepagrįstu apeliantės prašymas taikyti ieškinio senatį.

LR CK 6.237 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnis numato sąrašą asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, t.y. turto savininkai, asmenys, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė tos šalies pilietybę, sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), į jiems tenkančią nekilnojamojo turto dalį o taip pat turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniai, vaikai (įvaikiai) ir asmenys, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo formos ir tvarkos testamentu arba sutartimis bei asmenys, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Apeliantė R. J. nepriklausė nė vienai išvardintai asmenų grupei, jai negalėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, t.y negalėjo būti pripažinta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą – į L. ir J. J. nuosavybės teisėmis valdytą žemę.

Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta (LR CK 6.237 str. 1d.). Įgytas turtas turi būti grąžinamas natūra, o jeigu jis žuvęs ar sužalotas, atlyginama pinigais jo tikroji vertė (LR CK 6.237 str. 3d.). Tačiau LR CK 4.96 str. 2 dalis numato, kad iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas negali būti išreikalautas. Sąžiningam įgijėjui pardavus turtą, jis privalo grąžinti tik tą sumą, už kurią turtas buvo parduotas (LR CK 6.237 str. 4d.). Apeliantė R. J., parduodama nuosavybės teises į buvusio savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą, nepagrįstai iš atsakovų J. J. ir E. B. gavo 35 482 Lt. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovai J. J. ir E. B. būtų nesąžiningi įgijėjai, todėl pagal LR CK 4.96 str. 2 d. išreikalauti turto iš jų negalima. Jeigu iš atsakovų J. J. ir E. B. išreikalauti turto negalima, tai vadovaujantis LR CK 6.237 str. 3 dalimi, nepagrįstai praturtėjusi atsakovė R. J. privalo sumokėti piniginę kompensaciją 35 482 Lt sumoje.

Atsakovė R. J. apeliacinį skundą grindžia tuo argumentu, kad patirti nuostoliai atsirado dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos kaltės, ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė ar savivaldybė. Savo argumentą apeliantė grindžia LR CK 6.242 straipsnio 3 dalies norma. Minėta norma numato, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Šio straipsnio būtina sąlyga, kada praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu – yra veiksmai, kuriuos nuostolių patyrusi šalis atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus veiksmai, pripažįstant nuosavybės teisę į 87,7 ha žemės ir 3,28 ha miško, atlikti išimtinai minėtos įstaigos interesais. Todėl antrasis apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Atsakovės R. J. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti sprendimą nėra įstatyminio pagrindo. Apeliacinis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Absoliučių Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (LR CPK 329 str.2d.).

Iš atsakovės R. J. priteistinos pašto išlaidos valstybei ( LR CPK 88 str. 1d. 3p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2007m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. J. 17,70 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.

Kolegijos pirmininkas Petras PovilaitisTeisėjai Rasa BartašienėBirutė Simonaitienė