Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio, kuriuo

V. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje, ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 1 metams.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. R. nuteistas už tai, kad jis vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaiko išlaikymui, t. y. esant Joniškio rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio 10 d. sprendimui priteisti iš V. R. išlaikymą jo nepilnametei dukrai L. R., g. (duomenys neskelbtini), mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 250 Lt nuo 2003-12-01 iki dukros pilnametystės, laikotarpiais nuo 2008-02-01 iki 2008-04-01, nuo 2008-05-01 iki 2008-06-17, nuo 2008-07-04 iki 2009-10-01, nuo 2011-05-01 iki 2011-08-15 vengė mokėti lėšas nepilnametės dukters L. R. išlaikymui ir tokiu būdu L. R. išlaikymui iš viso nesumokėjo 10370,97 Lt.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo V. R. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, V. R. pripažino kaltu dėl vengimo išlaikyti vaiką ir nuteisė pagal BK 164 straipsnį. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių nusikaltimų veikų aplinkybių, kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam V. R. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

V. R. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistasis yra išsituokęs, nedirba, neregistruotas darbo biržoje, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi. Nors nuteistasis tvirtina, kad prieš pat suėmimą jis dirbo, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių duomenų byloje nėra. V. R. neturi galiojančių administracinių nuobaudų, tačiau iš byloje esančių duomenų apie ankstesnius apelianto teistumus matyti, kad jis du kartus buvo teistas už vengimą išlaikyti vaiką, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, todėl pagrįstai apylinkės teismas konstatavo, kad BK 27 straipsnio 1 dalies prasme nuteistasis yra recidyvistas. V. R. teistumų skaičius už analogiškas nusikalstamas veikas rodo, kad jis išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, o jam taikyta švelnesnė bausmė (laisvės apribojimas) bei laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas teigiamos įtakos jo elgesiui neturėjo, todėl apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti V. R. paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Be to, pagal BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nėra V. R. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kad yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teismas nustatęs vieną V. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei atsižvelgęs į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė bausmę, nežymiai mažesnę nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Taigi, nuteistajam paskirta bausmė ir rūšimi, ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl jos švelninti nėra pagrindo.

Nors nuteistasis skunde teigia, kad būdamas suimtas negalės grąžinti susidariusios skolos, tačiau iš bylos matyti, kad būdamas laisvėje ir gaudamas atlygį už atsitiktinius darbus bei socialinę pašalpą, V. R. šiuos pinigus naudojo tenkindamas tik savo materialinius poreikius, be to, nuteistasis savo iniciatyva atsisakė darbo biržos siūlomo darbo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nuteistajam V. R. paskirta bausmė yra teisinga, ji nėra aiškiai per griežta, todėl skundžiamas nuosprendis dėl nuteistajam paskirtos bausmės yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas numato nuteistojo teisę bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti pataisos namuose. Taigi, nuteistasis bausmės atlikimo laikotarpiu turi galimybę sumokėti susidariusį įsiskolinimą.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio atmesti.