Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-05-03 · Byla Nr. Ik-872-426/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-872-426/2012Sprendimas · 2012-05-03Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-12-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-05-03
Bylos Nr.
Ik-872-426/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01155-2011-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Dirvonas, Rūta Miliuvienė, Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
T. R.
Atsakovas
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-872-426/2012Proceso Nr. 3-61-3-01155-2011-9) Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 24; 74
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Arūno Kaminsko ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjai T. R., atsakovės atstovei Ievai Kližentytei, vertėjai Teresei Gusarovai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. R. skundą atsakovei Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja T. R. prašo: 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-1180-11; 2) įpareigoti Tarnybą per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal pareiškėjos prašymą.

Skunde (b. l. 1–2) paaiškino, kad 2010 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Tarnybą ir prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl nesąžiningo jos turto užvaldymo. 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-1049-10 Tarnyba suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Padedant Tarnybos paskirtam advokatui buvo surašytas ieškinys dėl neteisėto T. R. turto užvaldymo ir nuostolių atlyginimo. Po keleto posėdžių teisme Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2011 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. (1.7)-NSP-21 nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą civilinėje byloje Nr. 2-4983-178/2010, kadangi paaiškėjo, jog pareiškėja neteisingai deklaravo gautas pajamas.

Nurodo, kad kreipėsi į civilinę bylą nagrinėjantį teismą ir prašė atidėti teismo posėdį, nes neturėjo atstovo, bei į Tarnybą ir prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, tačiau Tarnyba raštu atsakė, jog T. R. privalo pateikti papildomą medžiagą apie galimybę gauti antrinę teisinę pagalbą pateikti dokumentus bei informaciją apie advokatus, kurie ją atstovauja. Atvykusi į Tarnybą žodžiu informavo, jog yra nutraukusi visas atstovavimo sutartis. Tarnyba paklausė kelis advokatus, su kuriais pareiškėją galbūt sieja sutartiniai santykiai. Nurodo, kad viską paaiškino atvykusi į Tarnybą žodžiu, tačiau jokio atsakymo negavo.

Pažymi, kad civilinėje byloje teismas nustatė terminą iki 2011 m. kovo 25 d. sumokėti žyminį mokestį. Teismui pateikė informaciją, jog sprendžiamas klausimas dėl teisinės pagalbos suteikimo, tačiau pasibaigus terminui sumokėti žyminį mokestį, teismas paliko ieškinį nenagrinėtą ir priteisė iš pareiškėjos 500 Lt J. K. (J. K.) atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Nurodo, kad 2011 m. balandžio 18 d. gavo skundžiamą 2011 m. balandžio 11 d. Tarnybos sprendimą atsisakyti suteikti teisinę pagalbą dėl to, jog civilinė byla, kurioje prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra sietina su pareiškėjos ūkine komercine veikla. Mano, kad tokie Tarnybos veiksmai laikytini sąmoningu šiai institucijai priskirtų funkcijų neatlikimu, terminų priimti sprendimą nesilaikymu, vilkinimu priimti sprendimą bei neteisingu aplinkybių vertinimu. Pareiškėjos nuomone, Tarnyba sąmoningai vilkino sprendimo priėmimą dėl teisinės pagalbos suteikimo, nors buvo pateikti visi reikalingi duomenys apie turtinę padėtį. Be to, Tarnyba, turėdama specialius įstatymų ir kitų teisės aktų suteiktus įgaliojimus, turi teisę pati kreiptis į institucijas, turinčias reikalingus duomenis ir operatyviai patikrinti jų teisingumą. Pažymi, kad nuo kreipimosi dienos, t. y. nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. balandžio 11 d. Tarnyba sprendė antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, nors tokio termino teisės aktai nenustato.

Tvirtina, kad Tarnyba neteisingai vertino aplinkybes, patvirtinančias pareiškėjos galimybes gauti antrinę teisinę pagalbą. Nesutinka su atsakovės teiginiu, jog tai, kad T. R. pasirašė keletą preliminarių sutarčių su potencialiais pirkėjais, patvirtina jos ūkinę komercinę veiklą. Mano, kad preliminarių sutarčių sudarymas arba nesudarymas nėra komercinė veikla, ir juo labiau nagrinėjamos civilinės bylos esmė. Be to, tai nėra tiesiogiai susiję su civilinės bylos, kurioje prašė suteikti teisinę pagalbą, dalyku bei reikalavimais. Pagrindinis reikalavimas buvo susijęs su neteisėtu pareiškėjos turto valdymu, o tai nėra reikalavimas, tiesiogiai kilęs iš komercinės veiklos.

Pažymi, jog Tarnyba vertino ieškinio reikalavimus, kurie buvo surašyti Tarnybos paskirto advokato. Mano, jeigu jos reikalavimai būtų neteisėti, advokatas nebūtų jų teikęs teismui. Nurodo, kad į Tarnybą dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi 2010 m. Tarnyba susipažinusi su medžiaga suteikė antrinę teisinę pagalbą ir paskyrė advokatą, kuris surašė ieškinį ir pateikė jį teismui. 2011 m. civilinėje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjos reikalavimai kilo iš komercinės veiklos. Tarnyba, du kartus vertindama tos pačios bylos medžiagą ir reikalavimus, padarė skirtingas išvadas ir priėmė skirtingus sprendimus.

Pabrėžia, kad dėl nurodytų Tarnybos veiksmų civilinėje byloje teismui palikus bylą nenagrinėtą, T. R. reikalavimas liko ne tik nerealizuotas, bet ir dar pareiškėja patyrė nuostolius. Iš jos buvo priteista 500 Lt atstovavimo išlaidų. Po teismo nutarties palikti bylą nenagrinėtą kreipėsi į Tarnybą, kad jai būtų suteikta teisinė pagalba apskundžiant minėtą nutartį, tačiau Tarnyba nusišalino nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo ir persiuntė šį klausimą spręsti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. T. R. neaišku, kodėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nenusišalino prieš priimdama sprendimą dėl teisinės pagalbos suteikimo pagal jos prašymą. Sprendimą neteikti teisinės pagalbos priėmė po daugiau nei dviejų mėnesių.

Mano, jog Tarnybos atstovai nesivadovavo teisės aktais, reglamentuojančiais teisinės pagalbos suteikimo principus, o tiesiog siekė nesuteikti antrinės teisinę pagalbos ir pasinaudodami įstatyme nustatyta galimybe nepagrįstai konstatavo pareiškėjos komercinę veiklą.

Atsiliepimas

Atsakovė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 25–28) paaiškino, kad Tarnyba gavo 2011 vasario 7 d. T. R. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-4983-178/2010 ir 2011 m. vasario 14 d. raštu Nr. (1.7.)-SD-67l-11 prašė pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėja nesinaudoja privačiomis advokačių R. P. ir A. S. paslaugomis bei, siekiant nustatyti, ar pareiškėjos reikalavimas civilinėje byloje Nr. 2-4983-178/20 nėra kilęs iš ūkinės komercinės veiklos, pateikti dokumentus, susijusius su minėta civiline byla. Pareiškėja per nustatytą terminą prašomos informacijos Tarnybai nepateikė, o 2011 m. kovo 21 d. atvykusi į Tarnybą nurodė, kad neturi galimybės pateikti įrodymų, jog nesinaudoja privačiomis advokačių paslaugomis ir nurodė Tarnybai advokačių R. P. bei A. S. telefonų numerius. Tarnyba telefonu susisiekė su advokatėmis ir prašė pateikti rašytinę informaciją, patvirtinančią, jog jos neteikia teisinių paslaugų T. R.. Advokatės patvirtino, jog pareiškėjai teisinių paslaugų neteikia.

T. R. 2011 m. kovo 21 d. atvykus į Tarnybą taip pat pakartotinai buvo paaiškinta, kad išnagrinėjus aplinkybes dėl naudojimosi privačiomis teisinėmis paslaugomis, taip pat būtina analizuoti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės sprendžiant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą. Tarnybos 2011 m. vasario 14 d. rašte Nr. (1.7.)-SD-671-11 buvo nurodyta, jog pareiškėja turi pateikti dokumentus, susijusius su civiline byla Nr. 2-4983-178/2010. T. R. prašomų dokumentų Tarnybai nepateikė, tačiau sutiko, kad Tarnyba kreiptųsi į advokatą A. M., kuris jai teikė antrinę teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje pagal Tarnybos sprendimą Nr. (1.7.)-S-1049-10, ir gautų reikiamą informaciją apie bylą. T. R. 2011 m. kovo 21 d. pateikus rašytinį sutikimą, Tarnyba 2011 m. kovo 28 d. raštu Nr. (1.7.)-SD-1392-11 kreipėsi į advokatą A. M. ir prašė sudaryti galimybę susipažinti su civilinės bylos Nr. 2-4983-178/2010 medžiaga. Advokatas 2011 m. balandžio 5 d. pateikė civilinės bylos medžiagą. Išnagrinėjusi gautus dokumentus, priėmė sprendimą Nr. (1.7.)-S-1180-11, kuriuo atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą LR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 6 d. 4 p. pagrindu. Nustatyta, kad pareiškėjos reikalavimas aptariamoje civilinėje byloje kilęs iš ūkinės komercinės veiklos.

Priimdama sprendimus dėl prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą, Tarnyba savo veikloje turi vadovautis ne vien tik Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatomis, bet ir kitais viešojo administravimo subjekto veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, jeigu tų klausimų nereglamentuoja specialus įstatymas. Tarnybos nuomone, situacija, kai raštu nurodoma pareiškėjui pateikti dokumentus, siekiant nustatyti jo teisę į antrinę teisinę pagalbą, o taip pat, ar Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nėra įtvirtintų pagrindų, dėl kurių antrinė teisinė pagalba neteikiama, negali būti traktuojama kaip vilkinimas priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Atkreipia dėmesį, kad T. R. iki nustatyto termino nepateikė prašomų dokumentų, t. y. nepašalino nurodytų trūkumų. Pareiškėja buvo ne kartą atvykusi į Tarnybą ir informuota žodžiu apie pareigą pateikti prašomą informaciją. Dėl nežinomų priežasčių pareiškėja nepateikė 2011 m. vasario 14 d. raštu Nr. (1.7.)-SD-671-11 prašytų dokumentų. T. R., kaip bylos šalis, tokią informaciją turėjo. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba raštu į advokatą A. M. dėl susipažinimo su civilinės bylos Nr. 2-4983-178/2010 medžiaga kreipėsi tik tada, kai buvo gautas rašytinis T. R. sutikimas. Pareiškėja sutikimą davė ne savo iniciatyva, o Tarnybai išaiškinus, jog ji negali gauti tokių duomenų iš teismo, kadangi nėra bylos šalis ir juo labiau iš advokato, kuris įpareigotas laikytis konfidencialumo principo ir bylos medžiagą teikti tik klientui sutikus. Tik gavusi reikalingą informaciją, Tarnyba priėmė sprendimą Nr. (1.7.)-S-1180-11 atsisakyti teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pagal Tarnybos 2011 m. vasario 14 d. raštu prašytų dokumentų reikšmę ir pobūdį, žodinis paaiškinimas negali būti objektyvūs duomenys, kuriais būtų galima vadovautis nagrinėjant asmens prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, o juo labiau, priimant sprendimą. Pareiškėjos žodiniai paaiškinimai, jog jos reikalavimas tikrai nėra kilęs iš komercinės veiklos, nėra objektyvūs duomenys ir Tarnybai nėra galimybės jų patikrinti, nes tik rašytiniai dokumentai gali paneigti ar patvirtinti tokio pobūdžio aplinkybes. Taigi, pati pareiškėja, nepaisydama Tarnybos reikalavimų, savo veiksmais sąlygojo sprendimo priėmimą po dviejų mėnesių.

Pažymi, kad iš ūkinės komercinės veiklos požymių yra jo versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad nuo veiklos vykdymo pradžios turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Tarnybos vertinimu, faktinės aplinkybės patvirtina, jog T. R., įsigijusi namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sudarė su asmenimis preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis įsipareigojo rekonstruoti minėtą namą, suformuoti atskirus butus, siekdama juos parduoti atskiriems asmenims. Viena iš tokių sutarčių buvo sudaryta ir su J. K.. Pareiškėjos materialinis reikalavimas civilinėje byloje Nr. 2-4983-178/2010 iškeldinti J. K. iš buto ir priteisti iš šio asmens 160 000 Lt nuostolių, kildinamų iš to, kad vienas iš butų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo parduotas kitam asmeniui mažesne kaina, yra tiesiogiai susijęs ir kyla iš pareiškėjos vykdytos ūkinės komercinės veiklos, t. y. atskirų butų pardavimo.

Tvirtina, kad Tarnyba, priimdama sprendimą, visapusiškai išnagrinėja pareiškėjo prašymą ir aplinkybes, turinčias reikšmės sprendimo priėmimui. Pažymi, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas ne tik formaliai vertinant pateiktus prašymą ir dokumentus, bet ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatytais principais.

Nagrinėjamu atveju, advokatas A. M. teikė T. R. antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-4983-178/2010 pagal Tarnybos sprendimą Nr. (1.7.)-S-1049-10, kuris buvo priimtas pagal kitą pareiškėjos prašymą. Pažymi, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba pagal minėtą sprendimą buvo nutraukta Tarnybos sprendimu Nr. (1.7.)-NSP-21-11, kadangi paaiškėjo, jog pareiškėja pateikė neteisingus duomenis apie turtą ir pajamas. T. R. sprendimą Nr. (1.7.)-NSP-21-11 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundžiamas Tarnybos sprendimas Nr. (1.7.)-S-1180-11 buvo priimtas išnagrinėjus T. R. 2011 m. vasario 7 d. prašymą. Šios administracinės bylos ginčo dalykas yra Tarnybos sprendimo Nr. (1.7)- S-1180-11 pagrįstumo klausimas, todėl, šiuo atveju, neturi būti keliamas klausimas dėl Tarnybos sprendimo Nr. (1.7.)-S-1049-10 pagrįstumo. Kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėjant asmens prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos, vertinama, ar egzistuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, kurie tam tikrais atvejais paaiškėja ir po Tarnybos sprendimo priėmimo teikti antrinę teisinę pagalbą. Būtent dėl to, LR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme įtvirtintas ir antrinės teisinės pagalbos nutraukimo institutas (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 str.). Tarnybos sprendimu Nr. (1.7.)-NSP-21-11 teisinė pagalba buvo nutraukta paaiškėjus, kad pareiškėja pateikė neteisingus duomenis apie turtą ir pajamas, tačiau Tarnyba minėtame sprendime nebekėlė reikalavimo kilmės klausimo, kadangi teisinės pagalbos nutraukimui užtenka nustatyti vieną konkretų pagrindą.

Pažymi, kad gavus iš J. K. 2010 m. gruodžio 13 d. ir 2010 m. gruodžio 14 d. informaciją apie galimai T. R. neteisingai pateiktą informaciją Tarnybai apie turtą ir pajamas, paaiškėjo ir kitos aplinkybės, patvirtinančios pareiškėjos sudarytus pirkimo–pardavimo sandorius ir tai, kad pareiškėjos reikalavimas civilinėje byloje Nr. 2-4983-178/2010 gali būti kilęs iš ūkinės komercinės veiklos. Būtent todėl, pareiškėjai po nutraukimo pateikus naują prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir buvo priimtas sprendimas atsisakyti teikti teisinę pagalbą dėl to, kad pareiškėjos reikalavimas yra kilęs iš ūkinės komercinės veiklos.

Pažymi, kad Tarnyba, priimdama sprendimą Nr. (1.7.)-S-1180-11, neturėjo jokio teisinio pagrindo nusišalinti nuo pareiškėjos prašymo Nr. (1.7.)-ATP-463-11 nagrinėjimo. Tuo tarpu, 2011 m. balandžio 12 d. Tarnyba gavo T. R. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Lietuvos apeliaciniam teismui Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-161-178/2011. Šiuo atveju, Tarnyba nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nutarties priėmimą palikti T. R. ieškinį civilinėje byloje nenagrinėtu, būtent ir sąlygojo Tarnybos sprendimas Nr. (1.7.)-NSP-21 nutraukti pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos teikimą minėtoje civilinėje byloje. Tarnyba, negalėdama būti objektyvi, nusišalino nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo ir jį persiuntė jį Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.

Šalies argumentai

Pareiškėja T. R. teisminio nagrinėjimo metu palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė teismo posėdyje prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (1.7.)-S-1180-11 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo atsisakyta pareiškėjai T. R. teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jos 2011 m. vasario 7 d. prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja 2011 m. vasario 7 d. Tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-4983-178/2010 (Nr. 2-161-178/2011) (b. l. 29–30). Tarnyba, siekdama išsiaiškinti, ar nėra LR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 6 d. įtvirtintų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pareiškėjai pagrindų, 2011 m. vasario 14 d. raštu Nr. (1.7)-SD-671 paprašė iki 2011 m. vasario 23 d. pateikti nurodytą informaciją bei dokumentus, susijusius su reikalavimu (b. l. 31–32). Atsakovė nurodė, kad T. R. 2011 m. kovo 31 d. atvykusi į Tarnybą informavo, jog neturi galimybių pateikti prašomų dokumentų, todėl Tarnyba telefonu kreipėsi į advokates A. S. ir R. P. ir prašė informuoti, ar neteikia pareiškėjai teisinių paslaugų. Advokatė A. S. 2011 m. kovo 22 d. raštu patvirtino, kad teisinių paslaugų pareiškėjai neteikia, o atstovavimo sutartys su T. R. buvo nutrauktos (b. l. 33). Advokatė R. P. 2011 m. kovo 27 d. elektroniniu laišku informavo, kad T. R. teisinių paslaugų neteikia (b. l. 34).

Pareiškėja Tarnybos 2011 m. vasario 14 d. rašte Nr. (1.7)-SD-671 nurodytų dokumentų nepateikė, tačiau 2011 m. kovo 21 d. raštu patvirtino, jog sutinka, kad advokatas A. M., anksčiau civilinėje byloje Nr. 2-4983-178/2010 teikęs T. R. antrinę teisinę pagalbą, pateiktų Tarnybai duomenis, susijusius su civiline byla Nr. 2-4983-178/2010 (b. l. 35). Atsakovė 2011 m. kovo 28 d. raštu Nr. (1.7)-SD-1392-11 kreipėsi į advokatą A. M. ir prašė sudaryti Tarnybai galimybę susipažinti su civilinės bylos Nr. 2-4983-178/2010 dokumentais ir esant būtinybei, juos naudoti priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal T. R. 2011 m. vasario 7 d. prašymą (b. l. 36–37). Advokatas, 2011 m. balandžio 5 d. pateikė Tarnybai prašomą medžiagą. Tarnyba, išnagrinėjusi T. R. prašymą ir papildomai pateiktus dokumentus, 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. (1.7)-S-1180-11 atsisakė suteikti teisinę pagalbą pagal jos 2011 m. vasario 7 d. prašymą. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjos teiginys, jog Tarnyba sąmoningai vilkino sprendimo dėl teisinės pagalbos suteikimo atmestinas kaip nepagrįstas – minėto sprendimo priėmimas užsitęsė dėl to, kad pareiškėja laiku nepateikė prašomų dokumentų. Tik surinkusi visą reikiamą informaciją, Tarnybą galėjo priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, o tai negali būti traktuojama kaip vilkinimas priimti sprendimą.

Iš prašomo panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (1.7.)-S-1180-11 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ matyti, kad juo atsisakyta pareiškėjai teikti teisinę pagalbą dėl to, kad T. R. reikalavimas civilinėje byloje Nr. 2-4983-178/2010 yra kilęs iš pareiškėjos vykdytos ūkinės komercinės veiklos, t. y. preliminarios 2006 m. birželio 22 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties, dėl kurios nevykdymo, turto saugotoju paskirtas J. K. (b. l. 100–103).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio įstatymo 11–12 str. apibrėžta, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 6 d. 4 p., antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Šios aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipiančiam suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Analizuojant Tarnybos sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 6 d. 4 p. pagrindu, pagrįstumą, pirmiausia būtina atskleisti sąvokos „ūkinė komercinė veikla“ reikšmę bei turinį. Teisės doktrinoje ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, t. y. savo rizika plėtojama, asmens veikla siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu–pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą (V. M. ir kt., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002. P. 23). Aiškinant paminėtą ūkinės komercinės veiklos sąvoką lingvistiškai, išskirtini tokie pagrindiniai ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai: tęstinumas, nuolatinis veikos pobūdis; savarankiškumas (veikimas savo rizika ir savo vardu); atlygintinumas (veikla siekiama pelno, tam tikros ekonominės naudos).

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateiktame prašyme T. R. nurodė, kad prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-4938-178/2010. Kaip matyti iš pareiškėjos 2010 m. balandžio 7 d. ieškinio, ji į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi dėl nepagrįsto ir nesąžiningo praturtėjimo būdu įgyto turto priteisimo iš atsakovo J. K. (b. l. 76–78). T. R. 2010 m. rugsėjo 13 d. ieškinį patikslino ir prašė iškeldinti šį pilietį iš jai nuosavybės teise priklausančio buto bei priteisti 2 000 Lt tiesioginių nuostolių bei 160 000 Lt negautų pajamų (b. l. 47–49). Išanalizavus civilinės bylos Nr. 2-4938-178/2010 medžiagą, nustatyta, kad T. R. su J. K. 2006 m. birželio 22 d. sudarė preliminarią buto, esančio (duomenys neskelbtini) 30, Vilniuje, pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią T. R. įsipareigojo jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name (duomenys neskelbtini), Vilniuje, suformuoti 9 savarankiškus butus ir vieną jų parduoti ieškovui, kaip pirkėjui, už 300 000 Lt (b. l. 43–45). Pirkėjas įsipareigojo po sutarties pasirašymo sumokėti pardavėjai 150 000 Lt užstatą, o likusią kainą – pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį. Pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2006 m. gruodžio 30 d., tačiau rekonstrukcija užtruko ir pirkimo–pardavimo sutartis iki nustatyto termino nebuvo sudaryta. J. K. kreipėsi į teismą ir prašė iš T. R. priteisti sumokėtą avansą, netesybas ir nuostolius. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimu konstatavo, kad pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl T. R. kaltės ir iš jos J. K. priteisė 208 171,06 Lt skolos, netesybų ir nuostolių atlyginimui (b. l. 79–82). Patikslintu ieškiniu (b. l. 47–49) pareiškėja prašo iškeldinti J. K. iš jai nuosavybės teise priklausančio buto bei priteisti 2 000 Lt tiesioginių nuostolių bei 160 000 Lt negautų pajamų, kurias kildina iš to, kad vienas iš butų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo parduotas kitam asmeniui mažesne kaina. Taigi, ginčas civilinėje byloje Nr. 2-4938-178/2010 kilo iš preliminarios 2006 m. birželio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp pareiškėjos ir J. K..

Nustatyta, kad pareiškėja sudarė preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis ne tik su J. K., bet ir su kitais asmenimis, dalis suformuotų butų buvo parduoti (b. l. 93–94; 95–97; 98–99). Tai rodo, kad pareiškėjos veikla truko tam tikrą laikotarpį, t. y. buvo nuolatinio, tęstinio, o ne vienkartinio pobūdžio. Sutartys buvo pasirašinėjamos T. R. vardu, pareiškėja veikė savo interesais, veikla buvo savarankiška. Sudarydama sandorius pareiškėja siekė pelno. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja, sudarydama pirkimo–pardavimo sutartis, vertėsi ūkine komercine veikla, todėl Tarnyba, remdamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 6 d. 4 p. pagrįstai skundžiamu sprendimu netenkino jos prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.

Išanalizavusi byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnyba, priimdama sprendimą Nr. (1.7)-S-1180-11, neturėjo teisinio pagrindo nusišalinti nuo T. R. 2011 m. vasario 2 d. prašymo nagrinėjimo. Pareiškėjos nurodytas atvejis, kai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nusišalino nuo jos 2011 m. balandžio 12 d. prašymo nagrinėjimo ir persiuntė jį nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai skiriasi nuo šioje administracinėje byloje nagrinėjamos faktinės situacijos. 2011 m. balandžio 12 d. prašymu (b. l. 123–126) T. R. prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Lietuvos apeliaciniam teismui Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-161-178/2011, kuria pareiškėjos ieškinys paliktas nenagrinėtu. Minėtos nutarties priėmimą sąlygojo Tarnybos sprendimas nutraukti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje, taigi, negalėdama būti objektyvi ir nešališka, Tarnyba nusišalino nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo ir 2011 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. (1.7)-SD-1687-11 persiuntė jį Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (b. l. 132–134). Nagrinėjamu atveju pagrindo nusišalinti nebuvo, todėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagrįstai išnagrinėjo pareiškėjos 2011 m. vasario 7 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir priėmė sprendimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgusi į teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą pagal jos 2011 m. vasario 7 d. prašymą. Tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. (1.7.)-S-1180-11 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra juridinio pagrindo jį naikinti pareiškėjos skunde ir jos teisminio nagrinėjimo metu išsakytais argumentais. T. R. subjektyvus manymas, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nesudaro juridinio pagrindo jį panaikinti. Pripažinus, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. (1.7.)-S-1180-11 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovę priimti naują sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal pareiškėjos prašymą. T. R. skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str. teisėjų kolegija

nusprendė:

Pareiškėjos T. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Arūnas DirvonasArūnas KaminskasRūta Miliuvienė