- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-12-30
- Bylos Nr.
- eI2-15458-428/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04915-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Kairienė, Jolanta Medvedevienė, Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- S. M. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Lianna Grigoryan
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Giedrės Kairienės, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. M. (S. M. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. M. M. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 24SD18996, kuriuo pareiškėjo 2024 m. birželio 13 d. skundas buvo atmestas, ir Migracijos departamento 2024 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 24S123983 dėl pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo nutraukimo, įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti iš Migracijos departamento bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėjas nurodė ir jo atstovė advokato padėjėja teismo posėdyje paaiškino, jog pareiškėjas pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Tačiau Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 24S123983 nutraukė prašymo nagrinėjimą, nurodydamas, kad nebuvo pateikti visi reikalingi papildomi dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo senelio išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
Nurodė, kad pareiškėjas pateikė skundą Migracijos departamento direktorei, kuri 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 24SD18996 atmetė skundą, konstatuodama, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų ar įrodymų, būtinų tokiam faktui patvirtinti, o pareiškėjo prašymas atkurti pilietybę neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas savo prašyme dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo prašė, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas jo prašymą, remtųsi dokumentais ir informacija, surinkta jo sesers L. A. G. (gimusios (duomenys neskelbtini)) byloje dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.
Teigė, jog pareiškėjas pasinaudojo Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2023 m. vasario 2 d.), (toliau – ir Aprašas) 7.7 papunktyje nustatyta teise išreikšti pageidavimą, kad jo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo būtų nagrinėjamas naudojant prie kito asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pridėtus dokumentus.
Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos pilietybė pareiškėjo seseriai L. A. G. buvo atkurta 2020 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-462. Pareiškėjo sesers L. A. G. atžvilgiu priimtame 2020 m. balandžio 23 d. Migracijos departamento teikime dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Nr. 13P-148 buvo nurodyta, kad „dokumentai, patvirtinantys L. A. G. senelio I. M. (I. M., E. M., gim. (duomenys neskelbtini)) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, pateikti ((duomenys neskelbtini) išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas). Duomenų, kad minėtas asmuo 1940 m. birželio 15 d. būtų netekęs (nustojęs) Lietuvos Respublikos pilietybės, nebuvo. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės pareiškėjai netaikomas, nes ji atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 7 straipsnio 4 punkto sąlygas: I. M. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ((duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje gimė sūnus D. (D.) – pareiškėjo tėvas; (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje mirė)“.
Teigė, jog Migracijos departamentas aiškiai konstatavo, kad pareiškėjo senelis I. M. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Jis (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje susilaukė sūnaus D. (D.) (pareiškėjo tėvo) ir mirė (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje. Tai reiškia, kad Migracijos departamentui pakako duomenų nustatyti, jog šis asmuo išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. nuolat gyventi į kitą valstybę (Pietų Afriką). Todėl nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu, priimdamas sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo sesers archyvinėje asmens byloje nebuvo pateikti senelio išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. patvirtinantys dokumentai, o pareiškėjas buvo įpareigotas tokius dokumentus pateikti.
Pažymėjo, jog Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 7 straipsnio 3 punktas, 9 straipsnio 1, 2 dalys, 38 straipsnio 4 ir 5 dalys, kuriose nustatyta, kokie dokumentai laikomi pagrindu Migracijos departamentui pripažinti asmenį buvus Lietuvos Respublikos piliečiu, jo palikuoniams atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, išlaikant turimą kitos valstybės pilietybę, nesikeitė. Taigi, pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo jam klausimas bus išspręstas taip pat, kaip ir kitos I. M. palikuonės, t. y. prašymas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę bus patenkintas. Tuo tikslu jis pasinaudojo Aprašo 7.7 papunktyje jam suteikta teise naudotis ta pačia medžiaga, kuri jau yra pateikta Migracijos departamento išnagrinėtoje pareiškėjo sesers byloje dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jai atkūrimo. Nepaisant to, skundžiamu sprendimu Migracijos departamentas nustatė, kad, šiuo atveju, pareiškėjo pateikti dokumentai jau nėra pakankami. Tad susidarė situacija, kad Migracijos departamentas vienus I. M. palikuonis pripažino atitinkančius Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto bei 9 straipsnio 1, 2 dalių sąlygas, o kitus – ne.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad valstybės institucijoms visi asmenys lygūs. Atskleisdamas šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad šis konstitucinis principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimą).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnyje taip pat įtvirtintas diskriminacijos uždraudimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį, yra nurodęs, kad juo saugomi asmenys, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nediskriminavimo principą apibrėžia kaip tokį, pagal kurį „panašios aplinkybės negali būti vertinamos skirtingai, o skirtingos aplinkybės – vienodai, jeigu toks požiūris nėra pateisinamas objektyviomis priežastimis.“
Pareiškėjo atveju Migracijos departamentas nenurodė jokio objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo, kodėl tuos pačius rašytinius įrodymus analogiškose situacijose jis vertino skirtingai: pareiškėjo sesers atveju – kaip pakankamus, o pareiškėjo atveju – kaip nepakankamus. Priimant skundžiamus sprendimus, pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principas, neatsižvelgta į Aprašo 7.7 papunkčio nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą ir atsakovo atstovas teismo posėdyje nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo per Lietuvos migracijos informacinę sistemą MIGRIS pareiškėjui buvo išsiųstas pranešimas dėl papildomos informacijos pateikimo. Minėtu pranešimu jis buvo informuotas, kad pagal Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punktą jo prašymo nagrinėjimas yra sustabdytas ir bus tęsiamas tik gavus prašomus papildomus dokumentus. Jei per vienerius metus nuo pranešimo išsiuntimo dienos papildomi dokumentai nebus pateikti, prašymas bus nutrauktas.
Nurodė, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 22 d. Migracijos departamentui pateikė tik dalį reikalaujamų dokumentų (nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo senelio išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.). Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punktu, buvo priimtas sprendimas nutraukti pareiškėjo prašymo dėl pilietybės atkūrimo nagrinėjimą.
Pažymėjo, jog pareiškėjas savo skunde neneigia, kad per vienerius metus Migracijos departamentui nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo senelio išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais teiginiais, kad ginčijamu sprendimu buvo pažeistas lygiateisiškumo principas arba pareiškėjo teisėti lūkesčiai.
Aprašo 7.7 papunktyje numatyta, kad jeigu pagal Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 1 dalį asmuo pageidauja, jog jo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo būtų nagrinėjamas naudojant prie kito asmens prašymo pridėtus dokumentus, jis privalo pateikti visus reikalaujamus dokumentus. Pagal Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 1 dalį, asmuo, norintis, kad jo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo būtų nagrinėjamas naudojant prie kito asmens prašymo pridėtus dokumentus, turi pateikti savo pasirašytą laisvos formos prašymą, kuriame nurodoma, kad prašoma nagrinėti šį prašymą ir pateikti informaciją apie šį asmenį (vardą, pavardę, gimimo datą).
Pažymėjo, jog pareiškėjo sesers byloje nėra pateikta patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Be to, Aprašo 7.7 papunktyje minima sąvoka „prie kito asmens prašymo pridėti dokumentai“ neapima Migracijos departamento rengtų dokumentų (teikimų) ar vidaus reikalų ministro įsakymų. Todėl pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad jo prašymo nagrinėjimas nebus nutrauktas, nes per vienerius metus nepateikė reikalaujamų dokumentų.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Migracijos departamentui pateikti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjo senelis išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., buvo turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir jeigu iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko nuolat gyventi į kitą valstybę, jų nuolatinė gyvenamoji vieta 1990 m. kovo 11 d. buvo ne Lietuvoje. Tačiau ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.
Pareiškėjo senelio vidaus pasas ir 2014 m. birželio 18 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma patvirtina jo gyvenimą Lietuvoje, tačiau nepatvirtina išvykimo iš Lietuvos į Pietų Afriką. Pareiškėjo pateiktas Pietų Afrikos Respublikoje išduotas tėvo gimimo liudijimas patvirtina tik pareiškėjo tėvo gimimą (duomenys neskelbtini) šioje valstybėje, tačiau neįrodo, kad būtent (duomenys neskelbtini) pareiškėjo senelis išvyko iš Lietuvos į Pietų Afrikos Respubliką. Pranešimas apie I. M. (I. M., E. M.) mirtį taip pat nepatvirtina, kad jis atvyko į Pietų Afriką iš Lietuvos, o ne iš buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos.
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, faktas, kad asmuo išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., turi būti patvirtintas tinkamais dokumentais arba teismine tvarka. Tačiau objektyvūs įrodymai, kad pareiškėjo senelis išvyko iš Lietuvos iki šios datos, nebuvo pateikti (pvz., kelionės laivu dokumentai).
Teigė, jog, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjų skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje iš esmės kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 24S123983 nutraukti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą ir dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 24SD189962024, kuriuo buvo išnagrinėtas ir netenkintas pareiškėjo skundas dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 24S123983, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašė įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.
Pareiškėjas skundžiamų sprendimų neteisėtumą grindė teisėtų lūkesčių apsaugos ir lygiateisiškumo principų, įtvirtintų tiek Lietuvos Konstitucijoje, tiek tarptautiniuose teisės aktuose, tokiuose kaip Konvencija, pažeidimu. Akcentavo, kad analogiškų dokumentų pakako jo sesers L. A. G. byloje, kurioje jai buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. Migracijos departamentas netaikė vienodo vertinimo analogiškose situacijose. Taip pat nurodė, jog Migracijos departamentas netinkamai interpretavo Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį dėl asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos.
Nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti, ar pareiškėjo situacija atitinka analogiškas sąlygas, kaip ir jo sesers atveju. Jei abiejų asmenų pilietybės atkūrimo pagrindas yra tas pats – senelio dokumentai, tuomet pareiškėjas pagrįstai turėjo teisinį lūkesti, kad bus taikoma vienoda praktika atkuriant jam Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas netinkamai įvertino pateiktus dokumentus, nepateikė objektyvių priežasčių, kodėl pareiškėjo atveju pateikti įrodymai buvo laikomi nepakankamais, nors jo seseriai tų pačių dokumentų pakako pilietybei atkurti.
Konstitucijos 12 straipsnyje apibrėžti pilietybės klausimai ir numatyta, kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką reglamentuoja įstatymai. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys ir jų palikuonys, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši teisė yra neterminuota, nepriklausomai nuo asmens gyvenamosios vietos – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje. Tačiau šią teisę galima įgyvendinti tik tuo atveju, jei asmuo nėra kitos valstybės pilietis, išskyrus atvejus, kai šis reikalavimas netaikomas pagal įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktus (pvz., išvykusiems ar ištremtiems iki 1990 m. kovo 11 d. arba jų palikuonims).
Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra apibrėžiamas kaip tas, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ar yra tokio asmens palikuonis ir kurio nuolatinė gyvenamoji vieta 1990 m. kovo 11 d. buvo ne Lietuvoje. Tačiau ši sąvoka netaikoma asmenims, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant pilietybės atkūrimo klausimą turi būti įvertinti du pagrindiniai aspektai: 1) ar asmuo ar jo protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; 2) ar asmuo, jo protėvis išvyko, ar buvo ištremtas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019).
Teismų praktika taip pat pabrėžia, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą yra susijusi su teisiniu statusu, buvusiu iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018).
Atsižvelgiant į tai, pagrindinės aplinkybės, reikšmingos pilietybės atkūrimui, yra: ar asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; asmuo ar jo protėvis išvyko ar buvo ištremtas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Taigi, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta asmenims, atitinkantiems minėtus kriterijus, ir jų palikuonims.
Pažymėtina, kad Pilietybės įstatyme nėra tiesiogiai nurodyta ir reikalaujama, jog asmuo privalo įrodyti išvykimo datą, tačiau būtina pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos pilietis.
Nagrinėjamoje byloje nenustatyta ginčų dėl to, kad pareiškėjo senelis I. M. buvo Lietuvos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., o šį faktą patvirtina (duomenys neskelbtini) jam išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas. Duomenų, kad pareiškėjo senelis būtų netekęs pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat nėra.
Migracijos departamentas skundžiamą sprendimą nutraukti pareiškėjo pilietybės atkūrimo procedūrą grindė tuo, jog nebuvo pateikti pareiškėjo senelio I. M. išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. patvirtinantys dokumentai. Departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjo sesers L. A. G. byloje tokių dokumentų apie senelio išvykimą nėra.
Vis dėlto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 1V-462 pareiškėjo seseriai L. A. G. buvo atkurta pilietybė remiantis Migracijos departamento 2020 m. balandžio 23 d. teikimu Nr. 13P-148. Šiame teikime buvo nurodyta, kad pareiškėjos senelio Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtina tas pats (duomenys neskelbtini) išduotas vidaus pasas ir kad nėra duomenų, jog senelis iki 1940 m. birželio 15 d. būtų netekęs pilietybės.
Pareiškėjo atžvilgiu tos pačios aplinkybės buvo vertinamos skirtingai. Migracijos departamentas pripažino, kad pareiškėjo senelio vidaus pasas ir 2014 m. birželio 18 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma patvirtina jo gyvenimą Lietuvoje, tačiau nepatvirtina išvykimo iš Lietuvos į Pietų Afriką. Pareiškėjo pateiktas Pietų Afrikos Respublikoje išduotas tėvo gimimo liudijimas patvirtina tik tėvo gimimą (duomenys neskelbtini) šioje valstybėje, tačiau neįrodo, kad būtent (duomenys neskelbtini) senelis išvyko iš Lietuvos. Pareiškėjo senelio mirties liudijimas taip pat nepatvirtina, kad jis atvyko į Pietų Afriką iš Lietuvos, o ne iš buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos.
Pilietybės įstatymo taikymas, ypač atkuriant Lietuvos pilietybę tremtinių, pabėgėlių ar jų palikuonių atvejais, yra sudėtingas procesas, kuris reikalauja išsamių dokumentų ir įrodymų pateikimo. Pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnį, tam tikros asmenų grupės, kurios nukentėjo nuo sovietinės ar nacistinės okupacijos, turi teisę išsaugoti arba atkurti pilietybę, jei įrodomos atitinkamos aplinkybės. Migracijos departamentas, nagrinėdamas tokias bylas, gali reikalauti papildomų įrodymų, kurie patvirtintų pilietybės praradimą dėl priverstinio išvykimo ar kitų priežasčių. Nors Pilietybės įstatymas tiesiogiai neįpareigoja pateikti įrodymų apie išvykimą iki 1940 m. birželio 15 d., tokie įrodymai gali būti reikalingi patvirtinant pilietybės praradimo aplinkybes. Tai yra svarbu tuo atveju, kai asmuo ar jo protėviai buvo tremtiniai, pabėgėliai arba kitaip nukentėjo nuo okupacinių režimų.
Taip pat svarbu, kad kiekvienas Migracijos departamento sprendimas būtų pagrįstas teisės aktais ir aiškiais argumentais. Skirtingų situacijų vertinimo skirtumai turi būti tinkamai paaiškinti, kad būtų užtikrintas teisingas ir nediskriminacinis teisės taikymas.
Pilietybės įstatymo 9 straipsniu reglamentuoti pilietybės atkūrimo pagrindai. Asmuo ar jo palikuonys turi įrodyti, kad buvo Lietuvos piliečiai iki 1940 m. birželio 15 d., ir pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Pilietybės įstatymo 20 straipsnyje (sprendimų priėmimas) numatyta, kad Migracijos departamentas sprendžia prašymus dėl pilietybės atkūrimo vadovaudamasis teisės aktais ir pateiktais įrodymais.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatyti pagrindiniai principai, kuriais turi vadovautis viešojo administravimo subjektas priimdamas sprendimus. Vienas šių principų – lygybės principas – reikalauja užtikrinti vienodą teisės taikymą visiems asmenims esant vienodoms aplinkybėms. Teisėtumo principas įpareigoja griežtai laikytis teisės aktų priimant sprendimus. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniai sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti teisiniais ir faktiniais pagrindais bei teisės aktais.
Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, kad visi asmenys yra lygūs prieš įstatymą, todėl sprendimai negali būti diskriminuojantys ar netolygūs.
Migracijos departamentas nenurodė objektyvių ir pagrįstų priežasčių, kodėl pareiškėjo atvejis turėtų būti vertinamas kitaip nei sesers atvejis, nepaisant to, kad abu atvejai yra susiję su tais pačiais istoriniais faktais. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, vertino sesers bylą kaip pakankamą, o pareiškėjo bylą kaip nepakankamą, nors abu asmenys pateikė analogiškus dokumentus, kuriuos departamentas jau buvo pripažinęs patikimais ir pagrįstais. Tai rodo Migracijos departamento teisinį nenuoseklumą priimant nepalankų sprendimą dėl pilietybės atkūrimo pareiškėjo atveju.
Remiantis šiais principais ir argumentais, teisingi pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas pažeidė lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių ir diskriminacijos uždraudimo principus, todėl sprendimas gali būti laikomas neteisėtu ir nepagrįstu.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje administracinėje byloje Nr. A-2612-822/2017 buvo nagrinėjamas atvejis, kai Migracijos departamentas skirtingai vertino pilietybės atkūrimo prašymus, nors aplinkybės buvo panašios. Teismas pabrėžė, kad viešojo administravimo institucijos privalo laikytis lygybės ir teisėtumo principų ir užtikrinti vienodą teisės normų taikymą (2017 m. vasario 7 d. sprendimas). Administracinėje byloje Nr. eA-5563-602/2021 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad Migracijos departamentas privalo aiškiai pagrįsti, kodėl atmetami arba priimami skirtingi sprendimai dėl pilietybės atkūrimo, jei pateikti dokumentai yra panašaus pobūdžio. Administracinėje byloje Nr. A-525-492/2020 Lietuvos vyriausiasis administracinis pasisakė dėl įrodymų vertinimo svarbos pilietybės atkūrimo procese. Jis nurodė, kad Migracijos departamentas negali atmesti prašymo remdamasis vien tik subjektyviu įrodymų trūkumu, jei kitoje byloje tie patys įrodymai buvo laikyti pakankamais.
Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pažymėjo, kad pilietybės klausimai yra svarbūs valstybės tęstinumui, todėl jų sprendime turi būti laikomasi aiškių, vienodų taisyklių ir išvengiama diskriminacijos.
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, teisinius ir faktinius argumentus, darytina išvada, kad Migracijos departamentas pažeidė lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių ir diskriminacijos uždraudimo principus. Todėl skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti bei naikintini. Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjo skundas tenkintinas visiškai.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo skundas buvo patenkintas visiškai, jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį. Tačiau pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.
Pareiškėjas ir jo atstovė tokio prašymo su išlaidų pagrindimu nepateikė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo S. M. M. (S. M. M.) skundą patenkinti visiškai.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 24SD18996, kuriuo pareiškėjo 2024 m. birželio 13 d. skundas buvo atmestas, ir Migracijos departamento 2024 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 24S123983 dėl pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo nutraukimo.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.
Pareiškėjo S. M. M. (S. M. M.) prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.