Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-03-16 · Civilinė byla Nr. 2A-141-252/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-16
Bylos Nr.
2A-141-252/2015
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-00053-2014-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolė Danguolė Smetonienė, Ramunė Čeknienė, Margarita Dzelzienė
Suinteresuotas asmuo
V. G., E. B., D. G.
Pareiškėjas
E. G.

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-141-252-2015

Vygintas Mažuika Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00053-2014-8
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 121.14; 121.21; 128.5
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 16 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Čeknienės, Margaritos Dzelzienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų V. G. ir E. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-163-828-2014 pagal pareiškėjos E. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. G., D. G., E. B., institucijai, teikiančiai išvadą, – Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui dėl V. G. pripažinimo neveiksniu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja E. G. prašė pripažinti neveiksniu jos tėvą V. G.. Nurodė, kad tėvas serga psichikos liga, kurios negydo. Jis negali gyventi be priežiūros, negali pasirūpinti savimi (nevalgo, nemiega, netinkamai tvarko finansinius reikalus), kartais tampa agresyvus, naudoja smurtą, gali padaryti žalos sau ar kt. asmenims.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir pripažino V. G. neveiksniu. Nustatė, kad pareiškėja yra V. G. duktė. 2014-01-13 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi, pripažinus, kad suinteresuotas asmuo V. G. pasipriešino policijos pareigūnui panaudodamas fizinį smurtą, t. y. padarė BK 286 str. numatytų požymių turinčią veiką, nutarta jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“. Iš 2014-09-22 teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 88 TPK – 71/2014 išvadų teismas nustatė, kad V. G. serga paranoidine šizofrenija (stebimas ryškus defektas valios ir emocijų sferose, yra bloga socialinė adaptacija, psichikos būklėje stebimas nenuoseklus, neproduktyvus su simbolizmo elementais mąstymas, yra didybės kliedėjimo idėjos, savo sveikatos būklei visiškai nekritiškas), jis negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, dėl savo sveikatos būklės negali dalyvauti ir teismo posėdyje. Teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog V. G. negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti dėl psichinės negalios nuolat ir visiškai apriboja galimybę jam tinkamai orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti, taip pat, kad V. G. būtina nuolatinė globa.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (pavadinta – pareiškimas) suinteresuotas asmuo V. G. prašo skirti jam Utenos psichiatrinę medicininę ekspertizę dėl neveiksnumo nustatymo. Teigia, jog be Utenos ekspertizės nėra teisinio pagrindo jį pripažinti neveiksniu.

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo E. B. prašo savo sūnui V. G. skirti psichiatrinę ekspertizę, kadangi ji nebuvo atlikta. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, nes V. G. yra veiksnus: jis gerai suvokia savo veiksmus ir jų pasekmes, kitiems nekelia jokios agresijos, išėjęs iš ligoninės vartos vaistus.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į suinteresuotų asmenų V. G. ir E. B. apeliacinius skundus Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino atliktos ambulatorinės psichiatrinės ekspertizės išvadas ir pripažino V. G. neveiksniu. V. G. nesupranta savo veiksmų ir negali jų valdyti.

Atsiliepime į suinteresuoto asmens V. G. apeliacinį skundą pareiškėja E. G. nurodo, jog su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti V. G. neveiksniu sutinka, taip pat neprieštarauja apelianto prašymui skirti Utenos psichiatrinę ekspertizę.

Atsiliepime į suinteresuoto asmens E. B. apeliacinį skundą pareiškėja E. G. nurodo, jog su visais E. B. teiginiais nesutinka.

Atsiliepimu į suinteresuoto asmens E. B. apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo V. G. prašo E. B. apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

V. G. ir E. B. apeliaciniai skundai atmestini, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis CK 2.10 str. 1 d., suinteresuotą asmenį V. G. pripažino neveiksniu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kai psichikos ligonis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir (ar) jų valdyti, kai tai lemia jo nesugebėjimą pasirūpinti savimi, savarankiškai priimti sprendimus dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir laisvėmis bei už juos atsakyti, CK 2.10 str. 1 d. ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 str. įtvirtinta galimybė teismui pripažinti tokį asmenį neveiksniu ir CK reglamentuojama tvarka nustatyti neveiksniam psichikos ligoniui globą. Neveiksnumo instituto taikymo ir globos neveiksniu pripažintam asmeniui nustatymo tikslas yra siekis įgyvendinti ir apginti psichinės ligos ar proto negalios ištikto žmogaus teises ir interesus, apsaugoti jį nuo potencialios žalos pačiam sau, taip pat eliminuoti realios grėsmės, kad gali būti padaryta esminės žalos aplinkinių sveikatai ir (ar) gyvybei, buvimą (CK 3.238 str. 1 d.). Neveiksniu ir globos reikalingu iš esmės galėtų būti pripažintas tik toks asmuo, kuriam konstatuojami patys sunkiausi ir nuolat egzistuojantys jo psichinės sveikatos sutrikimai, t. y. toks asmuo, kurio psichinė ar proto negalia nuolat ir visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti. Psichikos sutrikimai, dėl kurių asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, nurodyti CK 2.10 str., reiškia tokius sutrikimus, dėl kurių pobūdžio ar masto tokius sutrikimus turinčio asmens ir (ar) kitų asmenų saugumas bei interesai nebus apsaugoti nenustačius šiam asmeniui globos.

Pagal CPK 467 str. 4 d. nuostatas laikoma, kad jeigu atliekant ambulatorinį tyrimą gautų duomenų nepakanka ekspertizės išvadai dėl asmens psichikos būklės, gali būti skiriama stacionarinė ekspertizė. Šiuo atveju Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-01-13 nutartimi V. G. paskirtas priverstinis gydymas sustiprinto stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kur jis gydomas nuo 2014-02-12 iki šiol. Iš byloje atliktos 2014-09-22 teismo psichiatrijos ekspertizės akte pateiktų išvadų nustatyta, kad V. G. serga paranoidine šizofrenija, negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, dėl savo sveikatos būklės jis negali dalyvauti teismo posėdyje. V. G. liga pasireiškė nerimu, didybės kliedėjimo idėjomis, nenuoseklumu, kritikos psichikos būklei nebuvimu, agresija prieš artimuosius. V. G. atsisakydavo maisto, nemiegodavo naktimis, nesugebėjo tvarkytis buityje. Dėl psichinės negalios jis daug kartų gydytas psichiatriniuose stacionaruose. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad V. G. yra gydomas ir šiuo metu, ekspertizė atlikta jam esant sustiprinto stebėjimo sąlygomis (stacionariai), teismo psichiatrai pateikė vienareikšmišką išvadą, sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti tiek suinteresuoto asmens V. G., tiek suinteresuoto asmens E. B. apeliacinių skundų ir atitinkamai pakartotinai skirti psichiatrinę ekspertizę Utenoje. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju V. G. paskirta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė faktiškai atitinka stacionarinę ekspertizė, kurios išvadoms nekyla jokių abejonių. Akivaizdu, jog tai, kad V. G. psichinė negalia apriboja galimybę jam orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti, kad jo veiksmai kelia grėsmę jo artimiesiems, patvirtina byloje esantys įrodymai. O būtent, be aukščiau minėtos ekspertų išvados, pareiškėja E. G. patvirtino, jog tėvas yra neprognozuojamas, grasina artimiesiems ypač tada, kai prieštaraujama jo nuomonei; V. G. būdingi pykčio priepuoliai, jis nesugeba spręsti paprasčiausių klausimų, susijusių su jo buitimi, gydymu. Be to, V. G. įvykdė smurtinio nusikaltimo požymių turinčią veiką, susijusią su fizinės žalos padarymu kito asmens sveikatai, jos įvykdymo metu jis negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Šie duomenys yra pagrindas teigti, kad ir ateityje V. G. gali padaryti žalą tiek sau, tiek ir kitiems asmenims. Minėti įrodymai, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, paneigia apeliantų poziciją, kad nėra pagrindo pripažinti V. G. neveiksniu. Tuo pačiu pažymėtina, kad eilė V. G. raštų, siųstų Panevėžio miesto apylinkės bei Panevėžio apygardos teismams, neva įrodančių jo psichinės ligos nebuvimą, atsižvelgiant į ištirtų byloje esančių įrodymų visumą, vertintini kritiškai ir laikytini tik kaip paties apelianto išsakyta nuomonė.

Kolegija atkreipia dėmesį, jog, jeigu pripažintas neveiksniu fizinis asmuo pasveiksta arba labai pagerėja jo sveikatos būklė, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagal asmens globėjo ar kitų CPK 463 str. 1 d. išvardytų asmenų pareiškimą, remdamasis teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, priima sprendimą panaikinti pirmiau priimtą savo sprendimą ir pripažinti pasveikusįjį veiksniu arba pripažinimą neveiksniu pakeisti į pripažinimą ribotai veiksniu. Pats neveiksniu pripažintas asmuo teisės kreiptis į teismą dėl jo pripažinimo veiksniu ar dėl pripažinimo neveiksniu pakeitimo į pripažinimą ribotai veiksniu neturi (CPK 469 str.).

Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių apeliaciniai skundai netenkintini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Ramunė ČeknienėMargarita DzelzienėNijolė Danguolė Smetonienė