Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas, 2-5992-991/2015

Teismas: Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-06-18
Bylos Nr.: 2-5992-991/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-03956-2015-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Neringa Ruibytė
Atsakovas: „Swedbank“
Ieškovas: T. N., I. N.
Trečiasis asmuo: Klaipėdos miesto 4-ojo notarų biuro

Kategorijos

42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-5992-991/2015Proceso Nr. 2-06-3-03956-2015-2Procesinio sprendimo kategorija: 42.11.1.; 63.2.; (S) 99.5.; 110.4.; 116.1.; 116.4.

KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 18 d.Klaipėda

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Neringa Ruibytė, sekretoriaujant Salomėjai Paulauskienei, Ingai Borusevičienei, dalyvaujant atsakovo „Swedbank“, AB atstovui V. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų T. N. ir I. N. ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir kredito sutarties sąlygų pakeitimo, trečiasis asmuo Klaipėdos miesto 4-ojo notarų biuro notarė I. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas pripažinti negaliojančiu nuo atlikimo momento vienašališką 2007-07-10 kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp šalių, nutraukimą ir panaikinti 2014-08-12 vykdomąjį įrašą, pakeisti 2007-07-10 kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas, nustatant pirmą kredito grąžinimo datą – teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, galutinį kredito grąžinimo terminą – 2047-07-10, nustatant, kad kreditas ir palūkanos mokamos kas mėnesį anuiteto metodu iki einamojo mėnesio 30 dienos, ir padidinant kredito sumą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priskaičiuotomis ir nesumokėtomis palūkanomis bei delspinigiais, paskaičiuotais senaties termino ribose. Ieškovai nurodė, kad 2007-07-10 sudarė su atsakovu kredito sutartį (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas ieškovams suteikė 116190 Lt dydžio kreditą AB SEB banko išduotam kreditui buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui refinansuoti (sutarties dalis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 65400 Lt kreditą buto, esančio (duomenys neskelbtini), remontui (sutarties dalis Nr. (duomenys neskelbtini)). Kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, kuria įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Vėliau 2011-05-12 susitarimu kredito Nr. (duomenys neskelbtini) suma buvo pakeista į 32635,57 Eur, o kredito Nr. (duomenys neskelbtini) suma buvo pakeista į 18464,16 Eur. Klaipėdos miesto 4-ojo notarų biuro notarė I. M. 2014-08-12 išdavė vykdomąjį įrašą dėl 50511,56 Eur skolos ir 365,51 Lt išlaidų, susijusių su vykdomojo įrašo išdavimu išieškojimo iš ieškovų atsakovo naudai. Ieškovai apie kredito sutarties nutraukimą informuoti nebuvo. Ieškovai pažymėjo, kad tarp šalių sudaryta sutartis priskirtina prie vartojimo sutarčių, todėl ieškovų kaip vartotojų ir silpnesnės sutarties šalies teisės turi būti ypač saugomos ir ginamos. Ieškovai nurodė ir tai, kad net ir prasidėjus finansinėms problemoms toliau pagal galimybes vykdė mokėjimus atsakovui pagal kredito sutartį, o dabar abu ieškovai gauna darbo užmokestį ir turi galimybę kredito sutartį vykdyti toliau. Ieškovai paaiškino, kad sudarant sutartį jie negalėjo numatyti, jog atsiras aplinkybės, kurių ieškovai negalės kontroliuoti, tai yra finansinė krizė, ir kurios ieškovams tapo žinomos po sutarties sudarymo, kaip numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnyje. Dėl to atsakovas taip pat turėtų prisiimti dalį rizikos.

Ieškovai į teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežastys nežinomos, prašymo nagrinėti bylą ieškovams nedalyvaujant nepateikė, apie teismo posėdį informuoti tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad ieškovai ilgą laiką nevykdė savo įsipareigojimų atsakovui, todėl susidarė įsiskolinimas. Apie susidariusį įsiskolinimą ieškovai buvo nuolat informuojami, jiems buvo siunčiami raginimai apmokėti susidariusį įsiskolinimą, tačiau ieškovai savo įsipareigojimų nevykdė. Atsakovas paaiškino, kad ieškovai 2011 metais pateikė prašymą atsakovui dėl susikaupusių įsiskolinimų atidėjimo, kurį bankas tenkino ir 2011-05-12 atliko kredito sutarties sąlygų pakeitimus. Ieškovams ir toliau nevykdant įsipareigojimų nuo 2011-09-19 atsakovas teikė ieškovams pretenzijas, kuriomis ieškovai buvo raginami susimokėti įsiskolinimą, 2013-03-05 atsakovo atstovas, tai yra banko vadybininkas, pasiūlė ieškovams dar kartą restruktūrizuoti kredito sutartį ir atidėti mokėjimus, tačiau 2013-04-15 ieškovas T. N. raštu atsisakė kredito sutarties pertvarkymo. Atsakovas 2014-03-03 skolininkus informavo, jog, jei iki 2014-04-07 nebus sumokėtas įsiskolinimas, atsakovas nutrauks kredito sutartį, 2014-04-07 ieškovas T. N. pateikė atsakovui prašymą, kuriuo įsipareigojo iki kitų metų balandžio mėnesio padengti susidariusį įsiskolinimą, tačiau savo įsipareigojimo nesilaikė, todėl atsakovas 2014-07-11 kredito sutartį vienašališkai nutraukė ir 2014-07-17 kreipėsi dėl vykdomojo įrašo išdavimo bei priverstinio skolos išieškojimo. Atsakovas nurodė ir tai, kad ieškovas T. N. po to, kai buvo pradėtas priverstinis išieškojimas, 2014-10-22 pateikė atsakovui prašymą sustabdyti išieškojimą ir įsipareigojo iki spalio mėnesio sumokėti 4500 Lt įsiskolinimo dengimui bei toliau kiekvieną mėnesį mokėti po 800 Lt, taip pat prašė atnaujinti sutartį. Banko vadybininkė susitikime su ieškovu T. N. sutiko su ieškovo prašymu ir patvirtino, kad po to, kai ieškovas įneš 4500 Lt, bus sprendžiamas klausimas dėl skolos grąžinimo sutarties sudarymo, tačiau šių įsipareigojimų ieškovai taip pat nevykdė. Atsakovas pažymėjo, kad visi dokumentai ieškovams buvo siunčiami jų pačių nurodytu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymėjo, kad šalys sudarydamos sutartį susitarė, jog ieškovų pradelsimas sumokėti įmoką atsakovui daugiau nei 30 dienų bus laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu. Kadangi ieškovų mokėjimai buvo pradelsti 142 dienas, ieškovai sistemiškai nemokėjo pagal sutartį numatytų įmokų, atsakovas pasinaudojo kredito sutarties 11.2.1. punkte suteikta teise vienašališkai nutraukti kredito sutartį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas V. Š. ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis asmuo Klaipėdos miesto 4-ojo notarų biuro notarė I. M. atsiliepimo į ieškinį teismo nustatytu terminu nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežastys nežinomos, prašymų nagrinėti bylą trečiajam asmeniui nedalyvaujant negauta.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovų ir atsakovo 2007-07-10 sudaryta kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškovams suteikti 116190 Lt dydžio kreditą AB SEB banko išduotam kreditui buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui refinansuoti (sutarties dalis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 65400 Lt kreditą buto, esančio (duomenys neskelbtini), remontui (sutarties dalis Nr. (duomenys neskelbtini)), o ieškovai įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius, galutinė kredito grąžinimo data 2047-07-10, nustatyta prievolių pagal sutartį įvykdymui užtikrinti priemonė – nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka. Tarp šalių 2007-10-10 sudarytas susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, pagal kurį nustatytas naujas kredito Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinimo grafikas, tai yra naujos dalinių grąžinimų sumos ir jų mokėjimo terminai. Tarp šalių 2011-05-12 sudarytas susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, pagal kurį kredito Nr. (duomenys neskelbtini) suma buvo pakeista į 32635,57 Eur, o kredito Nr. (duomenys neskelbtini) suma buvo pakeista į 18464,16 Eur, ieškovams buvo iki 2011-05-12 atidėtas susitarimo pasirašymo dieną pradelstų mokėti palūkanų sumoje 866 Eur mokėjimas, padidinant ieškovų negrąžintą kredito sumą nuo 51099,73 Eur iki 51965,73 Eur. Atsakovas 2013-03-05 ir 2014-01-20 raginimais informavo ieškovus apie susidariusį įsiskolinimą, 2014-03-03 raštu įpareigojo ieškovus iki 2014-04-07 sumokėti įsiskolinimą, priešingu atveju nuo 2014-04-07 kredito sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta. Ieškovas T. N. 2014-04-15 pateikė atsakovui prašymą nenutraukti kredito sutarties ir įsipareigojo iki balandžio mėnesio pabaigos sumokėti įsiskolinimą bei toliau vykdyti sutartį. Ieškovas T. N. 2014-04-15 pateikė atsakovui prašymą nenutraukti kredito sutarties ir įsipareigojo per keturis mėnesius padengti susidariusį įsiskolinimą, taip pat atsisakė kredito sutarties pertvarkymo. Atsakovas 2014-06-06 raštu įpareigojo ieškovus iki 2014-07-11 sumokėti įsiskolinimą, priešingu atveju nuo 2014-07-11 kredito sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta. Atsakovas 2014-07-17 kreipėsi į Klaipėdos miesto 4-ąjį notarų biurą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Klaipėdos miesto 4-ojo notarų biuro notarė I. M. 2014-08-12 išdavė vykdomąjį įrašą dėl 50511,56 Eur skolos ir 365,51 Lt notaro išlaidų, susijusių su vykdomojo įrašo išdavimu, bei 5 procentų metinių palūkanų už skolos sumą nuo 2014-07-18 iki visiško skolos išieškojimo iš ieškovų atsakovui „Swedbank“, AB, parduodant hipoteka įkeistą ieškovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Vykdomasis įrašas 2014-10-03 pateiktas antstolei V. D. vykdyti. Ieškovas T. N. 2014-10-22 pateikė atsakovui prašymą sustabdyti išieškojimą ir įsipareigojo iki spalio mėnesio sumokėti 4500 Lt įsiskolinimo dengimui bei toliau kiekvieną mėnesį mokėti po 800 Lt. Pagal ieškovų patiektus duomenis, ieškovės I. N. vidutinis darbo užmokestis kas mėnesį yra 525 Eur, ieškovo R. N. vidutinis darbo užmokestis kas mėnesį yra 136,50 Eur.

Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad tarp šalių sudarytos sutarties pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4 straipsniai). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.881 straipsnio, apibrėžiančio kreditavimo sutarties sąvoką, 1 dalies nuostatą kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Tarp šalių 2008-06-09 sudarytos kredito sutarties pagrindu atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui kreditą butui įsigijimui, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius. Taigi, sutartis, dėl kurios vykdymo ir nutraukimo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, yra kreditavimo sutartis (CK 6.881 straipsnio 1 dalis).

Ieškovai prašo pripažinti negaliojančiu nuo atlikimo momento vienašališką 2007-07-10 kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp šalių, nutraukimą. Ieškovai nurodo, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jų, kaip vartotojų, interesai turėtų būti ypatingai saugomi ir ginami. Įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių sudarytos kredito sutarties pagrindu ieškovams buvo suteiktas kreditas būsto įsigijimui suteikto kredito refinansavimui ir būsto remontui, t. y. asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, tarp šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi, o ieškovai vartotojais. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir atsakovo atstovo paaiškinimų nustatyta, kad ieškovai ilgą laiko tarpą nemokėjo sutartyje numatyto dydžio įmokų atsakovui, todėl atsakovas 2013-03-05 ir 2014-01-20 raginimais informavo ieškovus apie susidariusį įsiskolinimą, 2014-03-03 raštu įpareigojo ieškovus iki 2014-04-07 sumokėti įsiskolinimą, priešingu atveju nuo 2014-04-07 kredito sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta. Ieškovas T. N. 2014-04-15 pateikė atsakovui prašymą nenutraukti kredito sutarties ir įsipareigojo iki balandžio mėnesio pabaigos sumokėti įsiskolinimą bei toliau vykdyti sutartį, vėliau, tai yra 2014-04-15, ieškovas T. N. pateikė atsakovui prašymą nenutraukti kredito sutarties ir įsipareigojo per keturis mėnesius padengti susidariusį įsiskolinimą, taip pat atsisakė kredito sutarties pertvarkymo. Pažymėtina, kad šie ieškovo prašymai buvo atsakovo geranoriškai patenkinti, tačiau iš byloje esančios kredito panaudojimo ataskaitos bei ieškovų pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, jog ieškovai šiuose prašymuose nurodytų įsipareigojimų nesilaikė. Atsakovas 2014-06-06 raštu įpareigojo ieškovus iki 2014-07-11 sumokėti įsiskolinimą, priešingu atveju nuo 2014-07-11 kredito sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta. Ieškovai iki nustatyto termino įsiskolinimo nesumokėjo, todėl kredito sutartis buvo vienašališkai nutraukta, atsakovas 2014-07-17 kreipėsi į Klaipėdos miesto 4-ąjį notarų biurą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, Klaipėdos miesto 4-ojo notarų biuro notarė I. M. 2014-08-12 išdavė vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo iš ieškovų atsakovui „Swedbank“, AB. Pažymėtina, jog vykdomasis įrašas buvo pateiktas vykdyti antstolei V. D. tik 2014-10-03. Atkreiptinas dėmesys, jog net prasidėjus priverstiniam išieškojimui atsakovas tenkino ieškovo T. N. 2014-10-22 prašymą sustabdyti išieškojimą bei leisti ieškovams iki spalio mėnesio sumokėti 4500 Lt įsiskolinimo dengimui, o toliau kiekvieną mėnesį mokėti po 800 Lt, tačiau bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovai šių įsipareigojimų taip pat nesilaikė. Šios aplinkybės patvirtina, jog atsakovas geranoriškai bandė spręsti susidariusią ieškovams nepalankią situaciją ir sutartis vienašališkai buvo nutraukta tik po to, kai atsakovas pagrįstai įsitikino, kad ieškovai toliau tinkamai nevykdys sutartyje numatytais terminais savo sutartinių įsipareigojimų. Taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovai pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės, taip pat kad atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovus kaip vartotojus nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio.

Ieškovai ieškiniu ginčija atsakovo vienašališką kredito sutarties nutraukimą. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.1546 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008). Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2007-07-10 sudarytos kredito sutarties dalykas yra tai, kad atsakovas, būdamas kredito įstaiga, kurios pagrindinė teikiama paslauga yra kreditų už tam tikrą mokestį suteikimas, suteikė kreditą ieškovams kreditui už būsto įsigijimą refinansuoti ir būsto remontui, o ieškovas įsipareigojo pagal sutarties priede numatytus grafikus, t. y. sutartyje numatytais terminais ir sutartyje numatyto dydžio sumas, mokėti atsakovui įmokas. Tarp šalių 2007-07-10 sudarytoje kredito sutartyje 11.2.1. punkte numatyta sąlyga, jog bankas turi teisę ne vėliau kaip prieš 15 dienų įspėjęs kredito gavėją vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjas padaro bent vieną iš šios sutarties esminių pažeidimų arba paaiškėja bent viena iš sutartyje nurodytų aplinkybių, iš kurių viena, jei kredito gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų. Ieškovas teigia, kad jam buvo pateiktos standartinės kredito sutarties sąlygos ir jis neturėjo galimybės derėtis dėl tam tikrų sąlygų pakeitimo. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovai neturėjo pareigos sudaryti kredito sutartį būtent su atsakovu, jei atsakovo siūlomos kredito sutarties sąlygos jiems buvo nepriimtinos, ir turėjo galimybę kreiptis į bet kurią kitą kredito įstaigą. Kitų aplinkybių, patvirtinančių, jog ginčijama kredito sutarties sąlyga nesąžininga ieškovų atžvilgiu, byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, į kasacinio teismo formuojamą praktiką, įvertinus byloje esančius duomenis ir tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje nustatytas sąlygas, darytina išvada, jog kredito sutartyje 11.2.1. punkte numatyta teisė vienašališkai nutraukti kredito sutartį negali būti laikoma nesąžininga ir nėra pagrindo šią sąlygą pripažinti negaliojančia. Taigi atsakovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė kredito sutartį vadovaudamasis kredito sutarties 11.2.1. punktu.

Ieškovai taip pat nurodo, jog apie tai, kad kredito sutartis nutraukta ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, ieškovai informuoti nebuvo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovai 2007-07-10 tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje nurodė, kad jų gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini). Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas raginimus sumokėti įsiskolinimą ieškovams siuntė registruotais laiškais ieškovų gyvenamosios vietos adresu, t. y. (duomenys neskelbtini). Be to, iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, jog atsakovo raginimus sumokėti įsiskolinimą ieškovas T. N. gavo asmeniškai, parašu patvirtindamas, jog šiuos dokumentus atsiėmė. Teismas pažymi, jog ieškovas T. N. 2014-04-07, 2014-04-15, 2014-10-22 raštais kreipėsi į atsakovą dėl mokėjimų išdėstymo. Taigi akivaizdu, jog ieškovai žinojo apie kredito sutarties su atsakovu nutraukimą. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovai apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą ir priverstinio išieškojimo pradžią buvo informuoti tinkamai.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-7-306/2012). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai nuo pat sutarties sudarymo turėjo finansinių problemų - tarp šalių 2007-10-10 sudarytas susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, pagal kurį nustatytas naujas kredito Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinimo grafikas, tai yra naujos dalinių grąžinimų sumos ir jų mokėjimo terminai, be to, tarp šalių 2011-05-12 sudarytas susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, pagal kurį kredito Nr. (duomenys neskelbtini) suma buvo pakeista į 32635,57 Eur, o kredito Nr. (duomenys neskelbtini) suma buvo pakeista į 18464,16 Eur, ieškovams buvo iki 2011-05-12 atidėtas susitarimo pasirašymo dieną pradelstų mokėti palūkanų sumoje 866 Eur mokėjimas, padidinant ieškovų negrąžintą kredito sumą nuo 51099,73 Eur iki 51965,73 Eur. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovai nuo 2013 metų pradžios tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų atsakovui ir 2013-03-05 pradelsti mokėjimai sudarė 1007,95 Eur. Nors ieškovai pakankamai ilgą laiko tarpą nustatytais terminais nemokėjo viso dydžio paskaičiuotų įmokų, t. y. ėmė pažeidinėti sutartyje numatytus mokėjimo terminus ir sumas, atsakovas iš karto nepasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį – kredito sutartis buvo nutraukta tik 2014-07-11, atsakovas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto ieškovams priklausančio turto kreipėsi tik 2014-10-10. Be to, kaip jau minėta, net pradėjus priverstinį skolos išieškojimą atsakovas geranoriškai tarėsi su ieškovais, leido mokėti įsiskolinimą dalimis ir net svarstė galimybę sudaryti skolos grąžinimo sutartį. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovas visais įmanomai būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių.

Ieškovai savo reikalavimą dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu grindžia ir tuo, kad po kredito sutarties sudarymo iš esmės pasikeitė aplinkybės, be to, ieškovai sudarant sutartį negalėjo numatyti, kad atsiras aplinkybės, kurių ieškovai negalės kontroliuoti, tai yra finansinė krizė, ir kurios ieškovams tapo žinomos po sutarties sudarymo, kaip numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnyje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnyje nustatyta sutarties pakeitimo galimybė tais atvejais, kai po jos sudarymo pasikeičia aplinkybės, turinčios reikšmės sutarties vykdymui. Tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad tos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Be to, tam, kad dėl šių aplinkybių būtų galima keisti ar nutraukti sutartinius santykius, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytos papildomos sąlygos: tokios aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; šalis ją sudarydama negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo sukliudyti jų atsiradimui ir pan.); nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tamro vaistinė“ v. UAB „Gamafondas“, bylos Nr. 3K-3-150/2012). Teismas pažymi, kad dėl ilgalaikio kreditavimo sutarties pobūdžio, sutarties šalys (tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas) negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje, todėl, sudarydamos sutartį pagal esamą situaciją, negali numanyti sutartų sąlygų naudingumo ateityje (vykdant ilgalaikę kreditavimo sutartį). Sutarties šalis – kredito gavėjas – laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies – kredito davėjo – siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos (naudingos), ir, tai įvertinusi, sudaro sutartį arba jos nesudaro. Kredito santykiuose abi šalys, tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas, prisiima tam tikrą riziką, kuri priklauso ne tik nuo subjektyvių kredito gavėjo ar davėjo faktorių, bet taip pat ir nuo išorinių veiksnių. Būtina įvertinti ir tai, kad finansinė krizė turėjo įtakos visai šalies ekonominei sistemai, taigi ne tik ieškovams, bet ir atsakovui. Kitų argumentų apie aplinkybių pasikeitimą iš esmės, ieškovai nenurodė ir tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio nuostatas.

Ieškovai taip pat prašė teismo panaikinti 2014-08-12 išduotą vykdomąjį įrašą. Pažymėtina, kad notaras vykdomuosius įrašus išduoda vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.192 straipsniu, Notariato įstatymo 49¹ straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr.1R-144 patvirtinto Vykdomųjų įrašų dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą atlikimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka ir forma. Taigi hipotekos kreditorius, teikdamas prašymą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, privalo pateikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.192 straipsnio 3 dalyje ir Aprašo 6 punkte nustatytus dokumentus. Notaras, gavęs hipotekos kreditoriaus prašymą išduoti vykdomąjį įrašą, turi patikrinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.192 straipsnio 4 dalyje, Notariato įstatymo 49¹ straipsnio ir Aprašo 7 punkte nurodytus duomenis. Pagal Notariato įstatymo 49¹ straipsnį notaras, gavęs hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, patikrina, ar vykdomąjį įrašą dėl priverstinio išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą pateikia asmuo, kuris yra hipotekos (įkeitimo) kreditorius; ar hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašyme dėl vykdomojo įrašo atlikimo nurodyti duomenys atitinka Hipotekos registre nurodytus duomenis; ar pasibaigęs hipoteka (įkeitimu) užtikrintos prievolės įvykdymo terminas, o tuo atveju, kai kreditorius reikalauja prieš terminą patenkinti hipoteka (įkeitimu) užtikrintą reikalavimą, ar kreditoriaus nurodyti pagrindai yra nustatyti įstatymuose. Notaras, nustatęs, kad prašyme yra visi Aprašo 6 punkte išvardyti duomenys, pateikti visi nurodyti dokumentai, duomenys atitinka Aprašo 7 punkto reikalavimus, bei prieš tai išsiuntęs skolininkui ir įkaito davėjui Apraše nurodyto turinio pranešimą, atsižvelgdamas į kreditoriaus ir skolininko pateiktus duomenis, atlieka vykdomąjį įrašą arba motyvuotai atsisako jį atlikti (CK 4.192 str. 4 d.). Taigi išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.192 straipsnio 4 dalyje, Notariato įstatymo 49¹ straipsnio ir Aprašo 7 punkte nurodytus duomenis, notaras netikrina (ir nevertina) jokių kitų duomenų atitikties ir neatsako už juos (Notariato įstatymo 49¹ str. 2 d.), nes už prašyme nurodytų duomenų teisingumą, įskaitant duomenis apie likusios skolos dydį, atsako hipotekos kreditorius (CK 4.192 str. 3 d.). Byloje nenustatyta, jog išduodant skundžiamą vykdomąjį įrašą būtų pažeistos įstatymų nuostatos. Ieškovai iš esmės remiasi aplinkybe, kad atsakovas neteisėtai vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė kredito sutartį, ieškovai apie visus atsakovo veiksmus buvo tinkamai informuoti, teismas pripažįsta, jog nėra pagrindo panaikinti 2014-08-12 išduotą vykdomąjį įrašą.

Ieškovai ieškiniu prašė pakeisti 2007-07-10 kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas, nustatant pirmą kredito grąžinimo datą – teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, galutinį kredito grąžinimo terminą – 2047-07-10, nustatant, kad kreditas ir palūkanos mokamos kas mėnesį anuiteto metodu iki einamojo mėnesio 30 dienos, ir padidinant kredito sumą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priskaičiuotomis ir nesumokėtomis palūkanomis bei delspinigiais, paskaičiuotais senaties termino ribose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Sutartiniai santykiai grindžiami sutarties privalomumo ir vykdytinumo principais. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Ji įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis), laikytis savo sudarytų sutarčių sąlygų. Pažymėtina, kad sutarties sudarymo laisvės principas apima ir sutarties šalių teisę keisti jos sąlygas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.223 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu. Rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Įstatyme ar šalių sutartyje nustatyta tvarka pakeistos sutarties sąlygos netenka galios, o naujosios – tampa privalomomis ir šalims turi įstatymo galią. Kaip jai minėta, bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė kredito sutartį, ieškovai apie visus atsakovo veiksmus buvo tinkamai informuoti. Dėl to pažymėtina, kad teismo pagrįstas atsisakymas pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinio reikalavimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Kadangi kredito sutartis nutraukta ir nėra atnaujinta, be to, ieškovai nereiškia reikalavimo dėl kredito sutarties vykdymo atnaujinimo, teismas neturi teisinio pagrindo svarstyti galimybės pakeisti sutarties sąlygas. Būtina įvertinti ir tai, kad ieškovai kreipėsi į teismą su reikalavimu pakeisti sutarties sąlygas tik po sutarties nutraukimo, sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovai nereikalavo keisti sutarties sąlygas teismine tvarka. Ieškovų reikalavimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo suformuluotas išimtinai ginat ieškovų interesus ir šis reikalavimas nepagrindžiamas jokiais argumentais ar įrodymai. Ieškovų reikalavimo dėl sutarties sąlygų patenkinimas iš esmės reikštų ieškovų interesų prioritetą prieš atsakovo interesus, nes pateisintų ieškovų sutartinių įsipareigojimų nevykdymą nuo 2013 metų. Pažymėtina, kad nors ieškovai ne kartą siūlė atsakovui atnaujinti mokėjimus pagal kredito sutartį ir prašė nepradėti priverstinio išieškojimo, tačiau nuo 2014-07-11 kredito sutarties nutraukimo ieškovai sumokėjo 2014-07-25 mokėjimo pavedimu 1300 Lt, daugiau jokių mokėjimų neatliko. Taigi nors ieškovai teigia, kad turi finansinę galimybę tinkamai vykdyti įsipareigojimus atsakovui, bylos medžiaga patvirtina, jog jie įsipareigojimų nevykdo, skolos nedengia net dalimis, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar net atnaujinus kredito sutarčių vykdymą ieškovai vykdytų įsipareigojimus atsakovui. Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovų reikalavimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsakovo atstovo paaiškinimus, teismas pripažįsta, kad ieškovų ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas.

Ieškinį atmetus, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-03 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės teismo sprendimui įsiteisėjus naikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šis klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 151, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-03 nutartimi, teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Teisėja Neringa Ruibytė