Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijos Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens (apelianto) P. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys VĮ Turto bankas, ir P. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja R. S. 2015-07-30 kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja faktiškai priėmė tetos J. T., mirusios 2007-03-09, palikimą, pradėdama jį valdyti, kuris susideda iš mirusiajai asmeninės nuosavybės teise priklausiusio buto (unikalus Nr. 1096-3017-1018:0004), esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pareiškėja priėmė tetos palikimą per tris mėnesius nuo jos mirties, pradėdama faktiškai jį valdyti. Pareiškėja taip pat nurodė, kad ji po palikėjos mirties gyveno pastarajai priklausančiame bute, kaip buto savininkė, tai yra naudojosi ir prižiūrėjo butą. Pareškėja atkreipė dėmesį, jog palikimo priėmimo fakto nustatymas pareiškėjai reikalingas tam, kad ji galėtų gauti paveldėjimo teisės liudijimą ir įregistruoti savo nuosavybės teisę į butą.

Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas, atsiliepimu sutiko su pareiškėjos pareiškimu.

Suinteresuotas asmuo P. S. atsiliepimu su pareiškėjos pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad R. S. neapsigyveno tetos bute kaip buto savininkė. Be to, pastaroji butu nesirūpino ir jo neprižiūrėjo. P. S. nurodė, kad pareiškėja gyveno Didžiojoje Britanijoje. Pažymėjo, jog po palikėjos mirties bute liko gyventi J. T. vyro dukros šeima. P. S. atkreipė dėmesį, jog, būdamas pareiškėjos broliu, turi tokias pačias paveldėjimo teises į tetos butą kaip ir sesuo, tačiau jokios kalbos tarp pareiškėjos ir P. S. apie buto paveldėjimą nebuvo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. T. 2007-03-09 mirties J. T. palikimą priėmė dukterėčia R. S., pradėjusi tą turtą faktiškai valdyti. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju tarp byloje dalyvaujančių asmenų nekilo ginčas, kad mirusios J. T. bute, tiek iki jos mirties, tiek ir po jos mirties gyveno, butu rūpinosi, už jį mokesčius mokėjo bei jį valdė liudytoja I. M. su šeima. Tarp byloje dalyvaujančių asmenų taip pat nekilo ginčo, kad mirusiosios J. T. laidotuvėse, įvykusiose 2007 m. kovo mėnesį suinteresuotas asmuo P. S. nedalyvavo bei palikimo priėmimo klausimais nesidomėjo iki kol negavo procesinių dokumentų iš teismo, nors žinojo, kad ginčo bute po J. T. mirties liko gyventi liudytoja I. M. su šeima. Pareiškėja bei liudytoja I. M. patvirtino, jog mirusiosios laidotuvių dieną jos žodžiu susitarė, kad pareiškėja kaip buto paveldėtoja leidžia liudytojai juo naudotis ir valdyti, o vėliau šį butą liudytojai padovanos. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuo pat pirmosios dienos po J. T. mirties butu rūpinosi, jame gyveno, juo naudojosi, už jį mokesčius mokėjo bei atliko remonto darbus, langų keitimo darbus liudytoja I. M. ir šiuos aktyvius veiksmus, reiškiančius palikimo pradėjimą valdyti, ji sąmoningai atliko būtent pareiškėjos R. S. vardu ir jos pavedimu. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėja iš karto po J. T. mirties sudarydama susitarimą su liudytoja I. M. dėl buto valdymo pareiškėjos vardu išreiškė savo subjektyvią valią priimti palikimą, nes visi įgaliotinio sudaryti sandoriai sukuria teises ir pareigas pačiam įgaliotojui. Be to, teismas sprendė, kad liudytojai I. M. ir toliau gyvenusiai bute bei juo rūpinusis, suprantant, kad ji šiame bute gyvena ir juo rūpinasi tik todėl, kad pareiškėja kaip buto savininkė jai leidžia tą daryti, patvirtino, kad pareiškėja R. S. (veikdama per įgaliotinę) pradėjo valdyti paveldėtą butą, tokiu būdu priimdama mirusiosios J. T. palikimą.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog pareiškėjos įgaliojimas nebuvo sudarytas raštu ar sutartis dėl pavedimo valdyti butą liudytojai buvo sudaryta vėliau, taip pat aplinkybės, kad liudytoja galimai už savo lėšas prižiūrėjo butą, nepaneigė fakto, kad liudytoja suprato šį butą valdanti ne savo, o pareiškėjos kaip buto savininkės vardu ir leidimu. Tuo tarpu, suinteresuotas asmuo P. S. neneigė, kad liudytoja I. M. valdė butą, tačiau teigė, kad jis nežinojęs, jog nėra testamento, kuriuo butas būtų paliktas liudytojai. Aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo nežinojo apie testamento nebuvimą niekaip nepaneigia fakto, kad pareiškėja (per įgaliotą asmenį) aktyviais veiksmais pradėjo visą ginčo butą valdyti, o suinteresuotas asmuo to nedarė. Be to, suinteresuotas asmuo neteigė, kad jis būtų kreipęsis į pareiškėją ar liudytoją bei sprendęs klausimą dėl testamento buvimo/nebuvimo ar reiškęs pretenzijas į butą. Suinteresuotas asmuo taip pat nereiškė teisme savarankiškų reikalavimų ir neįrodinėjo, kad jis praleido terminą palikimui priimti.

Suinteresuotas asmuo (apeliantas) P. S. apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-10 sprendimą ir priimti naują sprendim – atmesti pareikėjos pareiškimą. Nurodo, kad pareiškėja žinojo, kad J. T. nebuvo sudariusi testamento, apie savo paveldėjimo teises jau žinojo palikėjai mirus, tai yra 2007-03-09. Tuo tarpu, trijų mėnesių terminas kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo pasibaigė 2007-06-09. Pareiškėja savo teisių per numatytą terminą neįgyvendino, todėl pareiškėja palikimo nepriėmė. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog jis žinojo, kad palikėjos bute prieš mirtį ir po jos gyveno I. M. su šeima. Taigi, apeliantas buvo įsitikinęs, jog butą testamentu palikėja paliko I. M.. Apelianto nuomone, minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja faktiškai palikimo priimti negalėjo, kadangi jį, kaip buvo minėta anksčiau, valdė I. M.. Tuo tarpu, pareiškėja dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo į teismą kreipėsi beveik po aštuonerių metų. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės kelia abejonių, kadangi mokėjimai už butą buvo atlikti I. M., o ne pareiškėjos vardu. Be to, per aštuonerius metus nebuvo inicijuoti jokie teismo procesai dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų bandžiusi kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo.

Pareiškėja R. S. atsiliepimu prašo teismo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-10 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad tetos J. T. palikimas atsirado 2007-03-09. Paliktame dviejų kambarių bute gyveno I. M. su šeima, o tuo tarpu pareiškėja gyveno nuosavame bute. Pareiškėja, žinodama, jog turės išvykti į užsienį, butą paliko I. M., o tuo tarpu palikimą žadėjo sutvarkyti kai bus poreikis. Pareiškėja taip pat nurodo, jog nesikreipė į notarus dėl palikimo priėmimo, kadangi žinojo, jog jos brolis P. S. nepretenduoja į palikėjos turtą. Be to, pareiškėja pažymi, jog butas buvo visuomet prižiūrėtas – apmokamos sąskaitos. Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog tarp pastarosios ir I. M. susiklostė ne atstovavimo santykiai, o panaudos, tai yra pareiškėja perdavė butą I. M. naudotis neatlygintinai.

Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu nurodo, kad apelianto apeliacinį skundą teismas turi teisę nagrinėti savo nuožiūra. Be to, VĮ Turto bankas nurodė, kad nėra gavęs informacijos, kuri patvirtintų ar paneigtų faktinį paveldimo J. T. turto priėmimą.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 ir 2 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje nustatyta, kad J. T. mirė 2007-03-09 (b. l. 7). Mirties dieną palikėjai nuosavybės teise priklausė butas (unikalus numeris: 1096-3017-1018:0004), esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 4). Bylos duomenimis, palikėja testamento sudariusi nebuvo. Pareiškėjos, liudytojos I. M. ir apelianto P. S. parodymų duomenimis, I. M. su šeima prieš ir po palikėjos mirties gyveno palikėjai priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). I. M. po palikėjos mirties savo vardu mokėjo už komunalines paslaugas, teikiamas minėtam butui (b. l. 5). Pareiškėja 2015-07-30 kreipėsi į teismą dėl palikimo (buto, esančio (duomenys neskelbtini) priėmimo fakto nustatymo, nurodydama, jog palikimą priėmė, pradėdama faktiškai jį valdyti.

Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento, tai yra nuo palikėjo mirties momento (CK 5.3 str. 1 d.), nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.50 str. 1 d.). Pagal CK 5.50 str. 2 d. įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, arba, kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šie veiksmai, remiantis minėto straipsnio 3 dalimi, turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Taigi, visi įpėdiniai, pretenduojantys į palikimą, nepriklausomai nuo paveldėjimo būdo (pagal įstatymą ar pagal testamentą), įpėdinių eilės ir kitų aplinkybių, pareiškimą apie palikimo priėmimą/sutikimą priimti palikimą palikimo atsiradimo vietos notarui turi pateikti per tris mėnesius nuo palikėjo mirties dienos. Minėtas trijų mėnesių palikimui priimti terminas teismo gali būti pratęstas, pripažinus jo praleidimo priežastis svarbiomis. Pasibaigus šiam terminui palikimas gali būti priimtas nesikreipiant į teismą tik tuo atveju, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai (CK 5.57 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja, kaip buvo minėta anksčiau, teigia, jog palikėjos palikimą (butą, esantį (duomenys neskelbtini)) priėmė, pradedama faktiškai jį valdyti, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjos atliktus veiksmus palikėjos turto atžvilgiu. Palikėjos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), prieš ir po palikėjos mirties gyveno ir juo rūpinosi bei mokesčius savo vardu mokėjo I. M. su šeima. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog I. M. atlikti veiksmai: gyvenimas, rūpinimasis butu bei komunalinių mokesčių mokėjimas savo vardu, nesukelia palikimo priėmimo pasekmių pareiškėjai, nes palikimo priėmimas yra vienašalis aktas. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų kreipūsis į notarą dėl palikimo priėmimo, nenustatyta, kokie pareiškėjos veiksmai buvo atlikti po palikėjos mirties, siekiant įgyti ar įgyvendinti teisę į paveldimą turtą. Pareiškėja gyveno užsienyje, mokesčius už butą savo vardu mokėjo I. M.. I. M. ir pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad palikėjos laidotuvių dieną pareiškėja ir I. M. žodžiu susitarė, kad pareiškėja kaip buto paveldėtoja leidžia liudytojai juo naudotis ir valdyti, o vėliau šį butą pareiškėja padovanos I. M., vertintina kaip nereali. Iš teismų informacinės sistenos LITEKO matyti, kad pareiškėja nuolat turėjo įsiskolinimų už komunalinės paslaugas, taip pat ir kitokio pobūdžio įsiskolinimų, todėl jos pažadas dovanoti butą skamba, švelniai tariant, neįtikinamai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, yra pabrėžęs, jog palikimo priėmimo pradėjus faktiškai turtą valdyti esmė – aktyvūs įpėdinio veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Teismas nurodė net tai, jog norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal O. Pranevskienės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-187/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. B. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-487/2010; kt.). Asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. J. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-322/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. B. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-487/2010).

Taigi, nagrinėjamu, nėra pakankamo pagrindo palikimo priėmimo faktui nustatyti, kadangi pareiškėja beveik aštuonerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos neatliko jokių aktyvių veiksmų, rodančių rūpinimąsi paveldimu turtu kaip nuosavu, ir nereiškė pretenzijų dėl paveldėto turto. Be to, pareiškėja nesikreipė į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo. Tuo tarpu, pareiškėjos argumentas, jog ji nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo, kadangi žinojo, jog P. S. nepretenduoja į palikėjos turtą, atmestinas, kadangi žinojimas, jog kitas asmuo nepretenduoja į paveldimą turtą, neatleidžia pareiškėjos nuo pareigos laikytis įstatymų numatytos paveldimo turto priėmimo tvarkos.

Pareiškėjos argumentai, jog tarp jos ir I. M. buvo susiklostę panaudos santykiai, taipogi vertintini kritiškai. Pagal CK 6.629 str. 1 d. pateiktą panaudos sutarties sampratą neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti daikto savininko įgalioti asmenys (CK 6.632 str.). Šiuo atveju, tarp pareiškėjos ir I. M. nebuvo susiklostę panaudos santykiai, kadangi tarp šalių nebuvo sudaryta sutartis ir ši sutartis negalėjo būti sudaryta, kadangi pareiškėja, bylos duomenimis, nėra ginčijamo buto savininkė ar veikianti buto savininkės, tai yra palikėjos, vardu.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrįsto pagrindo konstatuoti, kad po J. T. mirties J. T. palikimą priėmė pareiškėja R. S., pradėjusi tą turtą faktiškai valdyti. Taigi, darytina išvada, jog bylą nagrinėjęs teismas ne visapusiškai ištyrė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priimdamas sprendimą netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimą, todėl yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. S. pareiškimą atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p., 331 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

P. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą.

R. S. pareiškimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo atmesti.

Priteisti iš R. S. 16 eurų sumokėto žyminio mokesčio P. S. ir 15 eurų bylinėjimosi išlaidų Valstybei.