Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų S. N. ir G. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4593-653/2014 pagal ieškovų S. N. ir G. Z. ieškinį atsakovams J. S., Z. M. (Z. M.) ir T. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (actio Pauliana) ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių atleidimą nuo žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo, aiškinimo ir taikymo.

Taip pat ieškovai, sumokėję po 144 Lt, prašė atleisti juos nuo likusios mokėtinos žyminio mokesčio dalies – 8 253,30 Lt, sumokėjimo. Nurodė, jog jų finansinė padėtis yra sunki, abu gauna nedideles pensijas, iš kurių turi pragyventi, kitų pajamų neturi. Mokėtina žyminio mokesčio suma ieškovams yra labai didelė, ieškiniu siekiama išieškoti ieškovams tyčiniu nusikaltimu padarytą žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovai siekia atgauti jiems tyčiniu nusikaltimu padarytą turtinę bei neturtinę žalą, atsakovo J. S. akivaizdų nesąžiningumą bei vengimą geruoju grąžinti priteistas sumas.Nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovai bendrai valdo penkis žemės sklypus su statiniais, kadangi ieškovai iš tikrųjų valdo tik po vieną žemės sklypą su statiniais, o kiti yra žemės ūkio paskirties ir be statinių, bendra sklypų vertė yra tik 29 000 Lt. Be to, šie sklypai buvo paveldėti arba įgyti atkuriant nuosavybės teises.Ieškovų sudaryta teisinės pagalbos teikimo sutartis negali būti pagrindu teigti, kad jų finansinė padėtis yra gera.Teismas formaliai vertino ieškovų gaunamas pajamas, sveikatos būklę ir amžių. I. S. N. konstatuotas 65 proc. darbingumas, dėl ko jis negali įsitvirtinti darbo rinkoje, jo vieninteles pajamas sudaro 757,27 Lt netekto darbingumo pensija, taip pat jis slaugo sunkiai sergančią bei nepasikeliančią dėl ligų iš lovos motiną J. N.; jis jokių santaupų neturi. Ieškovė G. Z. yra garbingo amžiaus ir pragyvena taip pat tik iš nedidelės 844,42 Lt pensijos. Tokia sunki turtinė padėtis tęsiasi jau ilgą laiką ir nėra jokio pagrindo manyti, kad ji pasikeis, todėl ieškovams tokio didelio žyminio mokesčio sumokėjimas būtų itin didelė našta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovų prašymas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkinamas.

Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra tai, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Pažymėtina, kad ši teisė negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. Be to, CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio sąlygas ir tvarką, kuri visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

Teisę kreiptis teisminės gynybos asmenims, kurių sunki turtinė padėtis, užtikrina CPK 83 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė asmenį iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Šios nuostatos tikslas – užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl susiklosčiusios sunkios turtinės padėties jis neturi galimybės sumokėti viso žyminio mokesčio. Šį klausimą teismas išsprendžia, įvertinęs dalyvaujančio byloje asmens pateiktus ir kitus byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Pažymėtina, kad asmuo, prašantis atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, privalo įrodyti tokio prašymo pagrįstumą, t. y. įrodinėjimo pareiga tenka prašymą pateikusiam asmeniui (CPK 12 str., 178 str.). Apie fizinio asmens turtinę padėtį ir jo finansines perspektyvas teismas sprendžia, įvertinęs fizinio asmens ir jo sutuoktinio turimą kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą bei vertybinių popierių vertę; lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose, kitimą; darbo užmokestį, dividendus ir kitokio pobūdžio pajamas, gautas per pastaruosius kelerius metus, bei pajamas, numatomas gauti netolimoje ateityje.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovų pateikti įrodymai nėra pakankami konstatuoti ieškovų sunkią turtinę padėtį. Tuo pačiu pabrėžtina, kad šioje stadijoje byla iš esmės nėra sprendžiama, todėl procesiniam klausimui dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio nagrinėti nereikšminga atskirajame skunde nurodoma aplinkybė dėl atsakovo nesąžiningumo.

Priešingai nei teigia apeliantai, pateiktas ieškinys yra ne dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, bet dėl sandorių nuginčijimo. Pirmu atveju ieškovai nuo žyminio mokesčio atleidžiami CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Apeliantai tokias savo teises yra jau realizavę, o jų atitinkami ieškiniai, neapmokestinti žyminiu mokesčiu, buvo patenkinti baudžiamojoje byloje, jų pagrindu išduoti vykdomieji dokumentai ir pradėtas priverstinis išieškojimas (36-67 b. l.). Tuo tarpu antruoju atveju, ieškiniams pagal pareikštus reikalavimus dėl sandorių nuginčijimo, taikomos bendrosios apmokestinimo žyminiu mokesčiu ir atleidimo nuo jo taisyklės, jau aptartos aukščiau.

Iš apeliantų pateiktų VĮ Registrų centro išrašų (81-88, 100-109 b. l.) matyti, jog apeliantui S. N. priklauso trys žemės sklypai (vienas jų – su statiniais), apeliantei G. Z. priklauso du žemės sklypai, vienas jų taip pat su statiniais), apeliantai gauna atitinkamai apie 760 Lt ir 845 Lt dydžio pensijas (75-77, 98-99 b. l.). Apeliantai nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių kitų duomenų apie savo santuokinį statusą bei, tuo pačiu, jų šeimų narių turtinę padėtį, išlaikytinius, turimas transporto priemones, akcijas, vertybinius popierius ar bet kokios rūšies kitą turtą, iš kurių teismas galėtų spręsti apie jų realią turtinę padėtį. Tokiais įrodymais taip pat galėtų būti ir metinės deklaracijos, teiktos mokesčių inspekcijai. Nors apeliantas S. N. pateikė AB DNB banko sąskaitos išrašą, neva patvirtinantį turimas lėšas, tačiau minėtas išrašas nėra išsamus ir neatspindi tikrosios apelianto finansinės padėties, nes atspindi tik viename banke turimą sąskaitą ir už neilgą (pusės metų) laikotarpį. Apeliantas, remdamasis itin sunkia finansine padėtimi, turėjo pateikti duomenis patvirtinančius, jog jis neturi daugiau sąskaitų ne tik tame pačiame banke, bet ir kitose kredito įstaigose. Tokie išrašai arba pažymos taip pat turėtų būti suformuotos su atitinkama istorija. Tik iš tokių duomenų galima būtų padaryti objektyvią išvadą, apie ieškovo realiai disponuojamų pajamų, materialinių išteklių dydį.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas ieškovus sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį, nustatė beveik 2000 Lt mažesnį mokėtiną žyminį mokestį, nei buvo nurodę patys ieškovai. Be to, iš byloje esančių mokėjimo nurodymų matyti, jog apeliantai už apeliacinį skundą jau yra sumokėję po 144 Lt (93, 94 b. l.), todėl likęs pirmosios instancijos teismo nustatytas mokėtinas žyminis mokestis sudaro 6406 Lt. Paminėtina ir tai, kad sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo, įtakos gali turėti ir bendraieškių daugeto faktas, kadangi dėl tokio jų procesinio bendrininkavimo padidėja ieškovų galimybės susimokėti žyminį mokestį, nes kiekvienam iš jų tenka tik dalis šio mokesčio, t. y. kiekvienam ieškovui sumažėja patiriama turtinė našta. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, abu apeliantai turi galimybę už apeliacinį skundą sumokėti bendrą 6406 Lt sumą ir, tokiu būdu, įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apeliantų prašymo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ir nustatė terminą sumokėti likusią nesumokėtą žyminio mokesčio dalį. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluota contra spoliatorem prezumpcija, vadovaujantis kuria šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2005). Atsižvelgiant į išdėstytą, atskirojo skundo argumentai, kuriais ieškovai įrodinėja, jog teismas netinkamai ištyrė įrodymus apie jų turtinę padėtį, atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 12 ir 178 str.).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog naudojimasis advokatų paslaugomis per se negali būti vertinamas kaip užkertantis kelią naudotis CPK suteikta teise į atleidimą nuo dalies žyminio mokesčio dėl sunkios turtinės padėties. Tačiau konkrečiu atveju, atsižvelgiant į kitas nurodytas bylos aplinkybes, tai sudaro pagrindą manyti, jog apeliantų finansinė padėtis nėra labai sunki, jog visiškai būtų patenkintas apeliantų prašymas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo. Tokią išvadą paremia ir aplinkybė, jog apeliantai, neva vieninteles pajamas turėdami tik iš pensijų, nesikreipė dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo. Be to, apeliantai nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jiems mokėjimas už teisines paslaugas buvo atidėtas.

Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie nėra susiję su ginčijama nutartimi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį.

Kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo terminas pasibaigė, apeliantams nustatomas naujas terminas sumokėti žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai įrodančius dokumentus (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 316 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartį, kuria netenkintas ieškovų S. N. ir G. Z. prašymas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovams S. N. ir G. Z. terminą iki 2014 m. rugsėjo 20 d. sumokėti 6406 Lt likusią žyminio mokesčio dalį už ieškinį bei pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinantį įrodymą.