- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-07-13
- Bylos Nr.
- AS-403-362-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Algirdas Taminskas (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Pareiškėjas
- V. D., I. I.
- Trečiasis asmuo
- J. B.
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Taminsko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. D. ir I. I. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. B. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjos kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos:
įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises natūra į 1,5 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) pagal teisės normas galiojusias iki 2002 m. rugsėjo 19 d.;įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises natūra į 1,3372 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) pagal teisės normas galiojusias iki 2002 m. rugsėjo 19 d.
2006 m. gegužės 15 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjos prašė uždrausti Vilniaus apskrities viršininko administracijai disponuoti (perleisti) 1,5 ha ploto žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir 1,3372 ha ploto žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Prašymą pareiškėjos grindė aplinkybe, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija ruošia dokumentus atkurti nuosavybės teises į minėtus sklypus tretiesiems asmenims.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 16 d. nutartimi uždraudė Vilniaus apskrities viršininko administracijai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo disponuoti (perleisti) 1,5 ha ploto žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir 1,3372 ha ploto žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini).
Teismas nurodė, kad pareiškėjos siekia, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija būtų įpareigota atkurti joms nuosavybės teises natūra į ginčo žemės sklypus. Teisė natūra atkurti nuosavybės teises gali būti realizuota tik tuo atveju, jei į žemės sklypą nėra atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims ar žemės sklypas kitokiu būdu nėra perleistas kitiems asmenims. Perleidus žemės sklypą, realios galimybės atkurti į jį natūra nuosavybės teises iš esmės pablogėtų, o tai kartu reikštų ir teismo sprendimo, kuriuo kompetentinga institucija būtų įpareigota atkurti nuosavybės teises, įvykdymo apsunkinimą. Taigi, teismo sprendimo dėl pareiškėjų pareikšto skundo įvykdymui garantuoti tikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Atskiruoju skundu Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 16 d. nutartį. Atskirajame skunde nurodo, kad pareiškėjos pagal 2001 m. balandžio 27 d. nuosavybės teisių perleidimo sutartis įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į 8700 kv. m. ploto sklypų dalis 26200 kv. m. ploto žemės sklype I. R. nuosavybės teisėmis valdyto buvusiame Šeškinės k., Vilniaus mieste. Pretendentės 2001 m. spalio 1 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę. Tačiau pareiškėjos nepretenduoja atkurti nuosavybės teises buvusiame Miškinių kaime, kuriame yra areštuoti žemės sklypai. Pareiškėjos klaidina teismą pateikdamos nepagrįstą skundą, teigdamos, kad pretenduoja atkurti nuosavybės teises į minėtus sklypus. Pareiškėjos savo skunde nurodo, kad jos iš I. R. įsigijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą Šeškinės kaime, tačiau atkurti nuosavybės teises reikalauja Miškinių kaime.
Atskirajame skunde Vilniaus apskrities viršininko administracija taip pat pažymi, kad neteisėta nutartis pažeidžia 76 pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises Miškinių kaime interesus. Nors pareiškėjos kreipėsi į teismą 2002 m. gegužės 22 d. su ieškiniu dėl pripažinimo negaliojančia 1999 m. rugpjūčio 3 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties, pagal kurią Vilniaus bažnyčiai “Tikėjimo žodis” buvo išnuomotas 1500 kv. m. žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), tačiau 2003 m. balandžio 17 d. apžiūrėjus sklypą Šeškinės rėžiniame kaime ir surašius sklypo į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą Nr. 31/03/15-8 buvo nustatyta, kad sklypas esantis (duomenys neskelbtini) ir išnuomotas bažnyčiai “Tikėjimo žodis” nepatenka į Šeškinės kaimo ribas. Bet to, atsakovas tvirtina, kad bendros kompetencijos teismas nustatė, kad ieškovės neturi reikalavimo teisės, tačiau ex officio konstatavo ginčijamo sandorio neteisėtumą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjos prašo atmesti atskirąjį skundą. Nurodo, kad jei jos neturėtų reikalavimo teisės, tai civiliniai teismai, nagrinėję bylą dėl 1999 m. rugpjūčio 3 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties pripažinimo negaliojančia, būtų jų ieškinį atmetę arba palikę nenagrinėtu, o nagrinėjamu atveju teismai to nepadarė. Pažymi, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija savo atsiliepime teigia apie 2003 m. balandžio 17 d. vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą, bet jo ne prideda prie savo atskirojo skundo. Pareiškėjos nesupranta atsakovo motyvo dėl 76 pretendentų į ginčo žemės sklypus teisių pažeidimo.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Atskirasis skundas tenkintinas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 16 d. nutartis panaikinama ir prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 151 straipsnio 3 punktas).
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Taigi užtikrinimo priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Jų taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl laikinąsias apsaugos priemones teismas turi ir gali taikyti tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma tuo atveju, jeigu pareikštas reikalavimas būtų patenkintas. Taigi pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turi teismui pateikti įrodymus, patvirtinančius reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindų egzistavimą, o tokių įrodymų nesant, teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, teismas turi ne tik formaliai konstatuoti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, bet taip pat įvertinti, kokias pasekmes gali sukelti tokių priemonių taikymas kitų suinteresuotų asmenų interesams. Be to, konstitucinis teisingumo principas suponuoja ir tai, kad bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui bei turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, be to, teisingumas gali būti įgyvendinamas tik užtikrinant interesų pusiausvyrą. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir neigiant kito asmens teisėtus interesus. Kadangi reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas susijęs su laikinu kito asmens teisių ribojimu bei jo veiklos suvaržymu, todėl čia ypač svarbus teisingumo principo įgyvendinimas.
Prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjos nurodė, kad jos gavo žodinę informaciją apie tai, kad “ruošiami dokumentai nuosavybės teisėms atkurti tretiesiems asmenims”. Pareiškėjos nepateikė jokių kitų įrodymų patvirtinančių šią aplinkybę. Pareiškėjos nesukonkretino nurodytos informacijos ir nepaaiškino, koks konkretus asmuo ir kada jas informavo apie paminėtą aplinkybę ir net nenurodė (ir to nepagrindė), kad atsakovas jau pačiu artimiausiu metu (tai yra dar neišnagrinėjus bylos iš esmės) ketina atkurti nuosavybės teises tretiesiems asmenims būtent į ginčo žemės sklypus. Net jei egzistuotų ta aplinkybė, kad atsakovas jau artimiausiu metu ketina atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus, kurie pagal atsakovo pateiktus dokumentus patenka į buvusio Miškinių rėžinio kaimo teritoriją (šio fakto atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjos neginčija), tai tikėtina, kad taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės galėtų neigiamai įtakoti daugelio kitų asmenų (pretendentų) teises, o tai galėtų neatitikti ir proporcingumo principo. Byloje taip pat buvo tam tikrų preliminarių duomenų apie tai, kad sklypai, kurių atžvilgiu buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, yra ne to buvusio rėžinio kaimo, kuriame pareiškėjos turi teisę atkurti nuosavybės teises, teritorijoje. Atsižvelgdama į paminėtas nuostatas ir aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas taikė reikalavimo užtikrinimo priemones nesant tam pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių atmetamas.
Vadovaudamasi išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos atskirąjį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 16 d. nutartį panaikinti ir prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių atmesti.
Nutartis neskundžiama.
TeisėjaiBirutė JanavičiūtėNijolė PiškinaitėAlgirdas Taminskas