Šiaulių apygardos teismo nutartis

2018-04-30 · Civilinė byla Nr. 2S-399-372/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-04-30
Bylos Nr.
2S-399-372/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Birutė Simonaitienė
Atsakovas
G. D.
Ieškovas
H. P.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-399-372/2018Teisminio proceso Nr. 2-70-3-04374-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.11.4.; 3.3.1.6.; 3.3.2.3.; 3.3.2.4.; 3.3.2.5. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 30 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. D. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6793-291/2017 pagal ieškovo H. P. ieškinį atsakovui G. D. dėl bankroto administratoriaus atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas H. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui G. D. prašydamas priteisti iš atsakovo: 1) 4000 Eur bankroto administratoriui nesumokėto atlyginimo; 2) 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) išlaidas už advokato pagalbą bei kitas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 3 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Lietrusa“, o bankroto administratoriumi paskyrė ieškovą H. P.. 2016 m. spalio 14 d. BUAB „Lietrusa“ pakartotiniame kreditorių susirinkime kreditoriai patvirtino 4000 Eur ieškovo bankroto administratoriaus atlyginimą. Atlyginimas ieškovui bankroto administratoriui nebuvo sumokėtas, nes BUAB „Lietrusa“ neturėjo turto, iš kurio pardavimo būtų buvę galima gauti lėšų. Pažymėjo, jog BUAB „Lietrusa“ yra išregistruota iš juridinių asmenų registro, tačiau dėl to, kad įmonė neturėjo jokio turto liko nesumokėtas atlyginimas įmonę administravusiam bankroto administratoriui. Ieškovės teigimu atsakovas buvo įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas, jis laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko liko nepatenkintos bankroto administravimo išlaidos, kurias ir prašė priteisti iš atsakovo.

A. G. D. su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad bendrovės vadovui taikyti civilinę atsakomybę turėjo būti nustatytos būtinosios šios atsakomybės taikymo sąlygos, t. y. tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, yra būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį), o nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė galėtų būti preziumuojama. Pažymėjo, kad jis neturėjo pareigos savo iniciatyva kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad iki bankroto bylos iškėlimo įmonės įsiskolinimas kreditoriams tik mažėjo, skola buvo mokama piniginėmis lėšomis per banką, dengiama turimu turtu. Atsakovo nuomone, įmonės vadovas galimai turėtų padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė tik tuo atveju, jei įmones vadovas pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ieškovas tokių aplinkybių neįrodė.

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino; nutarė priteisti iš atsakovo G. D. ieškovui H. P. 4000 Eur bankroto administratoriaus atlyginimą; 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 4000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-05-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo G. D. valstybei 120 Eur žyminį mokestį.

Teismas nurodė, kad atsakovas savo neveikimu pažeidė įstatymo nustatytą imperatyviąją pareigą, neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai ir išimtinai bendrovės bei kreditorių interesais. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalą, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Teismas pažymėjo, kad UAB „Lietrusa“ vadovas G. D. turėjo inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimo procedūras, tačiau savo laiku to nepadarė ir šiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, ir dėl tokių jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) įmonė patyrė žalą, kurią jis privalo atlyginti. Teismas sprendė, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas, todėl tenkintinas visa apimtimi.

2018 m. sausio 2 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas atsakovo apeliacinis skundas, kuriuo atsakovas prašė panaikinti 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtu arba ieškinį atmesti. Teismas 2018 m. sausio 4 d. nutartimi atsakovui nustatė 7 dienų nuo nutarties kopijos įteikimo terminą pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus – pateikti teisės aktų nustatyta tvarka surašytą ir pasirašytą apeliacinį skundą ir sumokėti byloje mokėtiną žyminį mokestį bei pateikti teismui tai įrodančius dokumentus arba pateikti duomenis, kad atsakovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ar kad žyminio mokesčio sumokėjimas yra atidėtas. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pats surašė ir pasirašė apeliacinį skundą, tačiau prie apeliacinio skundo nėra pridėtų įrodymų, patvirtinančių atsakovo aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą.

2018 m. sausio 17 m. teisme buvo gautas atsakovo pranešimas bei žyminio mokesčio sumokėjimo dokumentas. Atsakovas pranešime nurodė, kad teismo reikalavimas pateikti atitinkamus dokumentus, patvirtinančius atstovavimo teisę, yra visiškai nepagrįstas ir negali būti vykdomas; reikalavimas pateikti mokslo baigimo dokumentus yra nepagrįstas bei prieštaraujantis galiojančioms teisės normoms. Atsakovas pabrėžė, kad yra baigęs Vilniaus Universiteto Teisės fakultetą, tačiau diplomo kopijos neteiks, kadangi tai reikštų nepagrįstų pirmosios instancijos teismo reikalavimų įvykdymą bei ydingos praktikos pateisinimą. Atsakovas nurodė, kad byla buvo pradėta dar 2017 m. gegužės mėnesį. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-2751 95 straipsnio „Įstatymo įsigaliojimas, taikymas ir įgyvendinimas“ 1 dalyje parašyta, kad šis įstatymas, išskyrus 79, 80 straipsnius ir šio straipsnio 5 dalį, įsigalioja 2017 m. liepos 1 d., o šio straipsnio 4 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad asmenys, kurie netenka teisės atstovauti kitiems asmenims pagal šį įstatymą, tačiau iki šio įstatymo įsigaliojimo yra pateikę teismui įgaliojimus, turi teisę atstovauti neviršydami įgaliojime ar kitame dokumente, patvirtinančiame asmens įgaliojimus, nurodytų įgalinimų iki įgaliojimo ar kito dokumento, patvirtinančio asmens įgaliojimus, termino pabaigos ar kitaip pasibaigus įgaliojimams, bet ne ilgiau kaip iki sprendimo byloje įsiteisėjimo. Atsakovas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į nurodytą teisės normą, yra akivaizdu, kad civilinėms byloms, pradėtoms iki 2017 m. liepos 1 d., galioja senoji Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio redakcija.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pirmosios instancijos teismas 2018 m. sausio 22 d. nutartimi atsakovui nustatė 7 dienų nuo nutarties kopijos įteikimo dienos terminą pašalinti nutartyje nurodytus apeliacinio skundo trūkumus – pateikti advokato surašytą, atitinkantį procesinio dokumento formai ir turiniui keliamus reikalavimus, apeliacinį skundą, pasirašytą jį paduodančio asmens ir skundą surašiusio asmens, arba pateikti duomenis, kad apeliacinį skundą pasirašęs atsakovas turi aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą.

Teismas nurodė, kad CPK 3 straipsnio 8 dalyje numatyta, jog civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Nagrinėtinu atveju, apeliacinio skundo priėmimo klausimas sprendžiamas, galiojant CPK redakcijai, įsigaliojusiai nuo 2017 m. liepos 1 d., todėl pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį, apeliacinį skundą surašo advokatas, o jeigu apeliantas yra fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti apeliacinį skundą turi teisę jis pats. Apeliacinį skundą turi pasirašyti jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo (CPK pakeitimo 2016 m. lapkričio 8 d. įstatymas Nr. XII-2751, įsigaliojęs nuo 2017 m. liepos 1 d.).

Teismas pažymėjo, kad pateiktas apeliacinis skundas surašytas ir pasirašytas apelianto (atsakovo) G. D.. Tai, kad atsakovas G. D. nurodė, jog yra baigęs Vilniaus Universiteto Teisės fakultetą, tačiau šioje byloje jis neteiks diplomo kopijos, nesudaro pagrindo laikyti, jog jis tinkamas subjektas pasirašyti apeliacinį skundą. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas turėtų aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ar jis atitiktų kitus kriterijus, leidžiančius pačiam surašyti ir pasirašyti apeliacinį skundą, todėl daryti išvada, jog apeliacinis skundas surašytas ir pasirašytas asmens, neturinčio teisės tai daryti, kaip tai reikalaujama CPK 306 straipsnio 3 dalyje.

III. Atskirojo skundo argumentai

Skųsdamas pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 22 d. nutartį, atsakovas (apeliantas) G. D. prašo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. įpareigoti žemesnės instancijos teismą priimti apeliacinį skundą ir parengti jį nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Šalies argumentai

12.1. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti visi būtini dokumentai, o perteklinių reikalavimų vykdymas prieštarauja ne tik teisinei Lietuvos Respublikos „sanklodai“, bet ir CPK.

12.2. Pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai akivaizdžiai prasilenkia su materialinės teisės normomis bei su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 2016 m. lapkričio 8 d. pakeitimo įstatymu Nr. XII-2751.

12.3. Civilinė byla užvesta dar 2017 m. gegužės mėnesį, t. y. iki naujosios CPK 306 straipsnio 3 dalies redakcijos įsigaliojimo datos, todėl akivaizdu, kad iki sprendimo įsiteisėjimo šioje civilinėje byloje galioja būtent senoji CPK 306 straipsnio 3 dalies redakcija, todėl teismo reikalavimai, išdėstyti skundžiamojoje nutartyje, yra pertekliniai bei vienareikšmiškai pažeidžiantys materialinės teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo nustatytas terminas pašalinti nutartyje nurodytus apeliacinio skundo trūkumus, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus (CPK 3 straipsnio 8 dalis). Toks minėtoje CPK normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas atitinka civilinio proceso teisės proceso stadijų ir proceso veiksmų teoriją. Tai reiškia, jog, skirtingai nuo materialiosios teisės normų, civiliniame procese galioja atvirkštinis principas, t. y. nauja proceso norma atitinkamai pakeičia teismo proceso dalyvių elgesį, nesvarbu, kada atsirado patys procesiniai teisiniai santykiai. Šio principo išimtys paprastai būna retos ir konkrečiai nustatomos įstatyme. Kadangi civilinio proceso teisėje kalbama apie teisės normų taikymą procesiniams veiksmams, todėl procesiniai veiksmai, atliekami įsigaliojus įstatymui, turi atitikti naujo įstatymo reikalavimus, nesvarbu, ar jie atlikti ką tik, ar dar prieš įsigaliojant naujam įstatymui pradėtoje byloje. Atitinkamai šiuo požiūriu civilinio proceso teisės normos taikomos ir civilinio proceso santykiams (elgesiui), atsiradusiems prieš įsigaliojant tam tikroms normoms, ir tokiu atveju civilinio proceso teisės teorijoje laikomasi pozicijos, kad tai nėra grįžtamoji įstatymo galia tikrąja to žodžio prasme (L. E., M. V., N. V. Civilinio proceso teisė, T. 1., Justitia, Vilnius, 2003, 120 psl.).

Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja CPK redakcija, kuri nagrinėjamu atveju yra taikoma sprendžiant atsakovo (apelianto) apeliacinio skundo (pirmosios instancijos teisme gauto 2018 m. sausio 2 d.) priėmimo klausimą. CPK 306 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinį skundą surašo advokatas. Juridinio asmens apeliacinį skundą taip pat gali surašyti juridinio asmens darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Jeigu apeliantas yra fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti apeliacinį skundą turi teisę jis pats. Be to, apeliacinį skundą gali surašyti šio Kodekso 56 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 ir 7 punktuose nurodyti asmenys. Apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas (apeliantas) G. D. pateikė pirmosios instancijos teismui apeliacinį skundą, surašytą ir pasirašyta paties atsakovo (apelianto). Teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose atsakovas (apeliantas) nurodė, kad yra baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, tačiau šį faktą patvirtinančių įrodymų atsakovas (apeliantas) nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Esant minėtoms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas turėtų aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ar jis atitiktų kitus kriterijus, leidžiančius pačiam surašyti ir pasirašyti apeliacinį skundą.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovo (apelianto) pateiktas procesinis dokumentas (apeliacinis skundas) neatitiko CPK 306 straipsnio 3 dalies reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė nustatyti atsakovui terminą procesinio dokumento trūkumams ištaisyti.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad atsakovo (apelianto) apeliaciniame skunde nurodyto 2016 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-2751 95 straipsnio 4 dalyje (kurioje nurodyta, jog asmenys, kurie netenka teisės atstovauti kitiems asmenims pagal šį įstatymą, tačiau iki šio įstatymo įsigaliojimo yra pateikę teismui įgaliojimus, turi teisę atstovauti neviršydami įgaliojime ar kitame dokumente, patvirtinančiame asmens įgaliojimus, nurodytų įgalinimų iki įgaliojimo ar kito dokumento, patvirtinančio asmens įgaliojimus, termino pabaigos ar kitaip pasibaigus įgaliojimams, bet ne ilgiau kaip iki sprendimo toje byloje įsiteisėjimo) yra kalbama apie atstovavimo santykius. Asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovą (CPK 51 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju iš civilinės bylos duomenų matyti, kad atsakovas (apeliantas) įstatyme numatyta teise turėti byloje atstovą nesinaudojo, todėl atsakovo (apelianto) skunde minima teisės norma nagrinėjamu atveju reikšmės neturi.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 22 d. nutartį nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Birutė Simonaitienė