Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Donato Šerno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,15 minučių“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-3399-258/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,15 minučių“ ieškinį atsakovui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl supaprastinto atviro konkurso sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir įpareigojimo nutraukti viešojo pirkimo procedūras.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas išdėstytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje, kurioje, be kita ko, yra nustatyta, kad teismas gali imtis tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios numatytos kituose įstatymuose ir kurių nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 145 str. 1 d. 13 p.).

Viešųjų pirkimų įstatyme (VPĮ) yra numatytas viešojo pirkimo procedūrų sustabdymas (VPĮ 95 str. 3 d.). Tiekėjo teisėtų interesų požiūriu teisė prašyti sustabdyti pirkimo procedūras yra svarbi, nes pagal VPĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą viešasis pirkimas laikomas pasibaigusiu, kai sudaroma pirkimo sutartis (preliminarioji sutartis) arba nustatomas projekto konkurso laimėtojas. Konkurso procedūrų sustabdymas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, yra tiekėjo interesų gynimo priemonė, taikytina pareiškus teisme ieškinį dėl viešojo pirkimo procedūrų pažeidimų, kol tos procedūros dar nėra baigtos. Pasibaigus viešojo pirkimo procedūroms, išnyktų teisinis pagrindas taikyti priemonę, numatytą VPĮ 95 straipsnio 3 dalyje, nes toks procesinis veiksmas pasidarytų teisiškai bereikšmis.

Teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų taikymas pažeistų teisingumo principą, o valstybės taikomos poveikio priemonės būtų neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei neatitiktų siekiamų teisėtų tikslų, akivaizdžiai varžytų asmens teises labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, būtų pažeista interesų pusiausvyra bei socialinio gyvenimo stabilumas, t. y. laikinosios apsaugos priemonės netaikomos, jeigu, pripažįstant vieno asmens interesus, būtų paneigti kito (kitų) asmens (-ų) teisėti interesai ar būtų pažeistas viešasis interesas.

Viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Vadinasi, jeigu konkrečioje byloje taikytinos ar jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei, jos daliai, daryti neigiamą įtaką žmonių gerovei, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba panaikinti jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones sustabdė atsakovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomą atvirąjį konkursą ,,Socialinės aiškinamosios informacijos spausdinimas šalies laikraščiuose“ (pirkimo Nr. 73521). Teisėjų kolegija sutinka, su apeliantu, jog socialinės aiškinamosios informacijos, susijusios su atsakovo vykdoma veikla, platinimas yra svarbus visuomenei daliai, tačiau atsakovas nenurodė, kokia žala ar sunkūs padariniai gali kilti laikinai sustabdžius viešinimo paslaugų pirkimą. Be to, pagal esamą viešųjų pirkimų teisinį reglamentavimą ginčai, kylantys iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, nagrinėjami operatyviau, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neigiamų pasekmių tikimybė yra mažesnė (VPĮ 95 str. 4 d.).

Ekonomiškumo principo svarba viešųjų pirkimų procedūrų stabdymo atveju yra išskirtinai pabrėžta VPĮ 95 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas taiko laikinąją apsaugos priemonę - pirkimo procedūrų sustabdymą, vadovaudamasis ekonomiškumo principu. Taigi, įstatymų leidėjas, vykdant viešuosius pirkimus, viešųjų pirkimų procedūrų stabdymą, be bendrųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų, susiejo su išskirtine sąlyga – ekonomiškumo principu. Tai reiškia, kad pirkimo procedūrų sustabdymas turi būti ekonomiškai tikslingas. Pagal VPĮ pirkimo procedūros negali būti stabdomos, jeigu jas sustabdžius perkančioji organizacija ar tiekėjas patirtų didesnių nuostolių už tuos, kuriuos galėtų patirti ieškinį pateikęs tiekėjas, t.y. jei sustabdymas ekonomiškai netikslingas. Apeliantas atskirajame skunde nepateikė duomenų apie tai, kokią informaciją ketina skelbti spaudoje sudarius viešinimo paslaugų pirkimo sutartį, neįrodė, kad ginčo nagrinėjimo laikotarpiui sustabdžius konkurso procedūras, neturės kitų galimybių pateikti visuomenei reikšmingą informaciją susijusią su viešuoju interesu. Tokiu atveju, nėra pagrindo teigti, kad pirkimų procedūrų sustabdymas yra ekonomiškai netikslingas ir pažeidžiantis ekonomiškumo principą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymas neįpareigoja teismo besąlygiškai reikalauti, jog asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, asmenys, kurių atžvilgiu jos pritaikytos, gali prašyti užtikrinti nuostolių, galinčių atsirasti dėl tokių priemonių, atlyginimą (CPK 147 str. 1 d.). Toks prašymas turi būti argumentuotas ir pagrįstas objektyvia nuostolių atsiradimo tikimybe. Pirmosios instancijos teisme toks atsakovo prašymas nebuvo pareikštas ir svarstytas. CPK 147 straipsnio norma atsakovui suteikia teisę dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo su motyvuotu prašymu kreiptis ne į apeliacinės instancijos teismą, o į pirmosios instancijos teismą, todėl apelianto argumentai, kad teismas turėjo pareikalauti, jog ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad atskirajame skunde nurodytas nuostolių dydis nėra tinkamai motyvuotas. Atsakovo nurodyta suma 199 275 Lt yra tik numatoma bendra sutarties su konkurso laimėtoju kaina, todėl negali būti laikoma nuostoliais kuriuos patirs apeliantas (CK 6.249 str.). Tai, jog atsakovui nebuvo suteikta galimybė pateikti atsiliepimą į ieškovo prašymą nėra pagrindas skundžiamą nutartį pripažinti neteisėta, nes prašymą dėl galimų nuostolių užtikrinimo galima pareikšti ir po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, o pats prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti išspręstas per tris dienas nuo jo gavimo (CPK 148 str. 1 d.).

Motyvuojamoji dalis

Spręsdamas ieškovo prašymą pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinį įstatymą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.