- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-03
- Bylos Nr.
- A-756-606-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Atsakovas
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus regiono pataisos inspekcijos, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos
- Pareiškėjas
- A. Š., A.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
dalyvaujant atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui M. V.,
atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus regiono pataisos inspekcijos atstovei V. R.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus regiono pataisos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. Š. skundu (b. l. 7-10), patikslintais skundais (b. l. 3-5, b. l. 98-100) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus regiono pataisos inspekcijos Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos (toliau – ir Pataisos inspekcija) 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimą Nr. V8-353 (b. l. 23), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus regiono pataisos inspekcijos (toliau – ir Vilniaus regiono pataisos inspekcija) direktoriaus 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 3-17 (b. l. 21-22) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2009 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 2S-429 (b. l. 43-44), kaip neteisėtus ir nepagrįstus.
Skunde paaiškino, kad 2007 m. gegužės 10 d. Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo nutartimi jis buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos prieš 1 metus 4 mėnesius ir 29 dienas, įpareigojant registruotis gyvenamosios vietos pataisos inspekcijoje du kartus per mėnesį ir nustatant draudimą išvykti iš gyvenamosios vietos nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. Pataisos inspekcijos viršininkė 2008 m. rugpjūčio 14 d. priėmė nutarimą Nr. V8-353, kuriuo paskyrė papeikimą, nes 2008 m. rugpjūčio 5 d. ir 2008 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas neatvyko registruotis į gyvenamosios vietos pataisos inspekciją. Dėl šio nutarimo pareiškėjas 2008 m. lapkričio 24 d. pateikė skundą Vilniaus regiono pataisos inspekcijai. 2008 m. gruodžio 4 d. jis gavo 2008 m. gruodžio 2 d. pažymą Nr. VR2-784 dėl skundo nepriėmimo, kurioje buvo nurodyta, jog 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu paskirtos nuobaudos apskundimo terminas yra praėjęs ir dėl to skundas atmestas. Pateikus pakartotinį prašymą dėl skundo priėmimo, skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas bei priimtas 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 3-17. Dėl šio sprendimo pareiškėjas 2009 m. sausio 12 d. padavė skundą Kalėjimų departamento direktoriui, kuris 2009 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą Nr. 2S-429. Nurodė, kad Pataisos inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimas Nr. V8-353, kuriuo buvo paskirta nuobauda – papeikimas, priimtas nesant pažeidėjo tyčios dėl padaryto pažeidimo, t. y. teismo įpareigojimas registruotis gyvenamosios vietos pataisos inspekcijoje buvo neįvykdytas dėl svarbių priežasčių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) 37 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nes pareiškėjas buvo sulaikytas Vokietijos Federacinės Respublikos Darmstadto miesto kalėjime. Pataisos inspekcijos pareigūnai buvo apie tai informuoti, tačiau gautos infomacijos netikrino. Be to, jis teismo buvo įpareigotas registruotis gyvenamosios vietos pataisos inspekcijoje, o nuo 2008 m. liepos 30 d. jo gyvenamoji vieta yra Vokietijos Federacinės Respublikos Darmstadto miestas. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. 2S-429 yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą keturiolikos dienų terminą. Be to, sprendimas pasirašytas netinkamo subjekto, t. y. ne paties Kalėjimų departamento direktoriaus, kuris pagal įstatymus turi pats išnagrinėti skundą, o jo pavaduotojo. Šis sprendimas neatitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes buvo priimtas neištyrus ir neišnagrinėjus skunde pateiktų argumentų ir motyvų bei nepateikiant argumentuotų ir motyvuotų atsakymų į skunde iškeltus klausimus. Jis nebuvo pasirašytinai supažindintas su Pataisos inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu pagal Pataisos inspekcijų pareigūnų įgaliojimų, skiriant nuteistiesiems, atliekantiems viešųjų darbų ir laisvės apribojimo bausmes, bei lygtinai paleistiems iš pataisos įstaigų asmenims paskatinimo priemones ir nuobaudas, bei jų skyrimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 107 (toliau – ir Tvarka), III dalies 13 punktą. Registruotas laiškas su minėtu nutarimu buvo įteiktas ne jam pačiam, o jo motinai K. K., kuri nebuvo įgaliota priimti pareiškėjui adresuotus laiškus. Be to, Kalėjimų departamento pareigūnai, žinodami, kur šiuo metu yra sulaikytas pareiškėjas, jo dabartiniu adresu nesiunčia informacijos.
Atsiliepimas
Atsakovas Kalėjimų departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 35-38) nurodė, kad į pareiškėjo 2009 m. sausio 12 d. skundą buvo atsakyta tinkamai, atsakymas buvo grindžiamas galiojančiais įstatymais, pagal VAĮ 8 straipsnio 2 dalies reikalavimus nurodyta jo apskundimo tvarka. Pagal Kalėjimų departamento darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 4/07-32 (toliau – ir Kalėjimų departamento darbo tvarkos taisyklės), 55 punktą, atsakymų į suimtųjų ir nuteistųjų prašymus projektus vykdytojai pateikia pasirašyti Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojui, kuriam priskirtos apsaugos, priežiūros ir socialinio darbo veiklos sferos, todėl pareiškėjo teiginys dėl to, kad skundžiamas sprendimas pasirašytas netinkamo subjekto, yra nepagrįstas. Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismui priėmus 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, pareiškėjas 2007 m. gegužės 21 d. buvo įrašytas į Pataisos inspekcijos įskaitą ir tą pačią dieną buvo pasirašytinai supažindintas su bausmės atlikimo tvarka ir sąlygomis. 2008 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas neatvyko registruotis į Pataisos inspekciją, todėl jam buvo išsiųstas šaukimas Nr. V3-225. 2008 m. rugpjūčio 6 d. į Pataisos inspekciją atvyko pareiškėjo draugė Ž. G., kuri pranešė, kad 2008 m. liepos 31 d. pareiškėjas išvyko į Vokietiją ir Berlyne buvo sulaikytas. Pataisos inspekcijoje 2008 m. rugpjūčio 14 d.buvo surašyta pažyma „Apie nuteistojo vengimą atvykti“ Nr. VII-236. Tą pačią dieną Pataisos inspekcijos viršininko nutarimu Nr. V8-353 pareiškėjui paskirta nuobauda – papeikimas. Kadangi pareiškėjas 2007 m. birželio 14 d. Pataisos inspekcijos viršininko nutarimu Nr. V8-304 jau buvo baustas už teismo paskirų įpareigojimų nevykdymą ir jam paskirtas įspėjimas, todėl remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso BVK 162 straipsnio 2 dalimi ir Tvarka, jam buvo paskirta kita poveikio priemonė – papeikimas. Pataisos inspekcijos viršininkas, skirdamas nuobaudą, neturėjo jokių objektyvių duomenų, rodančių, kad pareiškėjas į Pataisos inspekciją neatvyko dėl pateisinamos priežasties. Nurodė, kad pareiškėjas privalėjo elgtis atsakingai ir turėjo pareigą numatyti, kad dėl vykimo į Vokietiją gali kilti tam tikros pasekmės. Remiantis Tvarkos 13 punktu, buvo išsiųstas nutarimas paskutiniu pareiškėjo nurodytu gyvenamosios vietos adresu. Tai, kad jis buvo tinkamai informuotas apie paskirtą nuobaudą patvirtina aplinkybė, jog jis, remiantis Tvarkos 16 punktu, pasinaudojo teise ją apskųsti.
Atsakovas Pataisos inspekcija su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 33-34) nurodė, kad 2007 m. gegužės 21 d. pareiškėjas buvo raštu supažindintas su bausmės atlikimo tvarka ir sąlygomis, atsakomybe už teismo paskirto įpareigojimo nevykdymą. Pataisos inspekcijos viršininko 2007 m. gegužės 21 d. nutarimu „Dėl registravimosi dienų ir kartų nustatymo“ pareiškėjui buvo nustatytos registracijos dienos: I ir II mėnesio antradieniai, tačiau 2008 m. rugpjūčio 5 d. (I mėnesio antradienį) pareiškėjas neatvyko registruotis. 2008 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjui buvo išsiųstas šaukimas Nr. V9-225 atvykti į Pataisos inspekciją. 2008 m. rugpjūčio 6 d. į Pataisos inspekciją atvykusi pareiškėjo draugė Ž. G., paaiškino, kad A. Š. 2008 m. liepos 31 d. išvyko į Vokietiją ir šiuo metu yra sulaikytas Berlyne, tačiau šį faktą patvirtinančių duomenų nepristatė. Nurodė, kad ėmėsi priemonių, siekiant gauti informaciją apie pareiškėjo sulaikymą Vokietijos Federacinėje Respublikoje: 2008 m. rugpjūčio 6 d. buvo išsiųsti paklausimai faksu Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybai bei Valstybės sienos apsaugos tarnybai. 2008 m. rugpjūčio 12 d. (II mėnesio antradienį) pareiškėjas vėl neatvyko registruotis, o šaukiamas į Pataisos inspekciją taip pat neatvyko, todėl 2008 m. rugpjūčio 14 d. buvo surašyta pažyma „Apie vengimą atvykti“. Pataisos inspekcija nuobaudos skyrimo metu neturėjo jokių duomenų, patvirtinančių faktą, jog pareiškėjas buvo sulaikytas Vokietijoje. Nutarimas dėl nuobaudos skyrimo buvo išsiųstas pareiškėjui registruotu laišku pagal paskutinę nuteistojo žinomą gyvenamąją vietą. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nutartimi panaikinus pareiškėjo lygtinį paleidimą ir nusiuntus atlikti likusią laisvės atėmimo bausmės dalį, pareiškėjas 2009 m. kovo 12 d. buvo išbrauktas Pataisos inspekcijos įskaitos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas, remdamasis BVK 162 straipsnio 2 dalimi ir Tvarkos 3, 9 ir 12 punktais bei įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad nuobauda pareiškėjui buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai, o Kalėjimų departamento Vilniaus regiono pataisos inspekcijos direktorius ir Kalėjimų departamento direktorius pagrįstai netenkino pareiškėjo skundų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nevykdė teismo įpareigojimo registruotis gyvenamosios vietos pataisos inspekcijoje. Pareiškėjo draugė, informuodama Pataisos inspekciją apie jo išvykimą į Vokietijos Federacinę Respubliką, nepateikė šį faktą patvirtinančių įrodymų. Prieš priimdama skundžiamą 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimą, Pataisos inspekcija ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama gauti duomenis, patvirtinančius pareiškėjo išvykimo į Vokietiją faktą: Pataisos inspekcija kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybą bei Valstybės sienos apsaugos tarnybą. Valstybės sienos apsaugos tarnybos 2008 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. (21)-19-343 pateiktoje medžiagoje nebuvo duomenų apie pareiškėjo išvykimą iš Lietuvos nuo 2004 m. gruodžio 20 d., o atsakymas iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos buvo gautas tik 2008 m. spalio 15 d., kuriame buvo nurodyta, jog Vokietijos pareigūnai šiuo metu neturi duomenų apie A. Š. sulaikymą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, kad Pataisos inspekcija būtų informuota apie jo sulaikymo faktą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad Darmstandto pirmosios instancijos teismas 2004 m. gegužės 19 d. nuteisė pareiškėją ir uždraudė jam atvykti į Vokietijos Federacinę Respubliką, todėl pareiškėjas, vykdamas į Vokietiją, turėjo numatyti galimas savo veiksmų pasekmes ir tai, kad negalės vykdyti teismo įpareigojimo registruotis Pataisos įstaigoje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išvykęs iš Lietuvos darbo tikslais, todėl pareiškėjas, išvykdamas į Vokietijos Federacinę Respubliką, pažeidė ir kitą jam nustatytą įpareigojimą – draudimą išvykti iš gyvenamosios vietos nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. Be to, pareiškėjas už analogišką pažeidimą jau buvo baustas 2007 m. birželio 14 d. ir, nepaisant to, 2008 m. liepos 31 d. išvyko į minėtą šalį. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 27 d. nutartimi nustatė, kad nuteistasis piktybiškai vengė vykdyti teismo paskirtus draudimus, nesant pateisinančių priežasčių. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas turėjo suprasti savo veiksmų pasekmes ir konstatavo jo tyčią dėl padaryto pažeidimo. Teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad jo gyvenamoji vieta turi būti laikomas kalėjimas Darmstadto mieste, nes, remiantis BVK nuostatomis, buvimas įkalinimo įstaigoje yra suprantamas kaip laisvės atėmimo vieta, tačiau ne gyvenamoji vieta. Tinkamas įpareigojimo nustatytu laiku būti namuose vykdymas yra buvimas adresu, kuris kaip gyvenamosios vietos adresas žinomas pataisos darbų inspekcijai. Pareiškėjo skundžiami sprendimai yra primti nepažeidžiant VAĮ 8 straipsnio reikalavimų: juose detaliai išnagrinėti pareiškėjo asmens byloje esantys duomenys, nurodyti teisės aktai, kuriais remiasi sprendimą priimantis subjektas, taip pat nurodyta apskundimo tvarka, sprendimai pasirašyti tinkamų subjektų. Pareiškėjo 2009 m. sausio 12 d. skundas buvo išnagrinėtas ir pasirašytas kompetentingo subjekto, nes, remiantis Kalėjimų departamento darbo tvarkos taisyklių 55 punktu, atsakymų į suimtųjų ir nuteistųjų prašymus projektus vykdytojai pateikia pasirašyti Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojui, kuriam priskirtos apsaugos, priežiūros ir socialinio darbo veiklos sferos. Teismas atmetė ir pareiškėjo argumentą dėl to, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su priimtu nutarimu, nes Tvarkos 13 punktas nereikalauja, jog registruotas laiškas, kuriuo siunčiamas nutarimas skirti nuobaudą, turi būti įteiktas nuteistajam asmeniškai. Pataisos inspekcija nutarimą siuntė pareiškėjo paskutinės žinomos gyvenamosios vietos adresu. Be to, bylos eiga parodė, kad pareiškėjui tapo žinoma apie priimtą nutarimą ir jis tinkamai pasinaudojo teise jį apskųsti. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad Kalėjimų departamento 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. 2S-429 buvo priimtas pažeidžiant nustatytą 14 dienų skundo išnagrinėjimo terminą, teismas įvertino, kad pavėluotas skundo išnagrinėjimas neturėjo esminės reikšmės objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir sprendimo pagrįstumui ir teismas byloje privalo vertinti tik tuos administracinės procedūros pažeidimus, kurie galėjo turėti įtakos nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimui.
III.
Pareiškėjas A. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 116-123), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir neatsakė į jo skundo argumentus, kad skundžiamas Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimas „Dėl nuobaudos skyrimo” Nr. V8-353 neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų pagal VAĮ 8 straipsnį. Be to, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Kalėjimų departamento 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. 2S-429 buvo priimtas pažeidžiant įstatymo nustatytą 14 dienų skundo išnagrinėjimo terminą, nepagrįstai nustatė, jog tai neturėjo įtakos sprendimo priėmimui. Pabrėžia, kad imperatyvių procedūrinių terminų nesilaikymas pažeidė BVK nuostatas ir toks sprendimas laikytinas neteisėtu. Nurodo, kad Kalėjimų departamento darbo tvarkos taisyklės yra lokalus teisės aktas, o BVK 183 straispnio 2 dalis nustato, kad skundus dėl bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmų ir sprendimų nagrinėja Kalėjimų departamento direktorius, todėl Kalėjimų departamento lokaliais teisės aktais negali būti nustatyta kitokia nei įstatyme numatyta tvarka (remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimu). Taiko BPK 37 straipsnio 1 dalies 1 punkto analogiją ir teigia, kad asmens sulaikymas užsienio valstybės kalinimo įstaigoje yra svarbi priežastis, dėl kurios nuteistasis laiku negalėjo įvykdyti teismo paskirtų įpareigojimų. Nurodo, kad iš Tvarkos 13 punkto turinio ir tikslo galima daryti išvadą, jog iš esmės registruotas laiškas, kuriuo siunčiamas nutarimas, asmeniškai liečiantis tik nuteistąjį, turėtų būti įteiktas pačiam nuteistajam asmeniškai. Be to, Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcija 2008 m. rugpjūčio 14 d. žinojo, kad pareiškėjas yra sulaikytas Vokietijos Federacinėje Respublikoje, todėl ši institucija turėjo galimybę išsiaiškinti jo buvimo vietą užsienio valstybėje ir išsiųsti nutarimą dėl nuobaudos skyrimo tuometinės jo buvimo vietos adresu Vokietijoje. Pabrėžia, kad teise apskųsti Pataisos inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimą jis pasinaudojo tik 2008 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, kai pareiškėjo atstovas tik iš teismo gautų bylos dokumentų kopijų sužinojo apie tokios nuobaudos paskyrimą. Pataisos inspekcija 2008 m. gruodžio 2 d. atsisakė priimti aukščiau minėtą 2008 m. lapkričio 24 d. skundą, motyvuodama tuo, jog yra praleistas paskirtos nuobaudos 5 (penkių) dienų apskundimo terminas. Įstatymo numatytą teisę apskųsti minėtą nutarimą pareiškėjas iš esmės įgyvendino tik 2008 m. gruodžio mėnesį, kai buvo patenkintas jo atstovo 2008 m. gruodžio 10 d. pakartotinis prašymas priimti skundą. Nurodo, kad ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas kuo greičiau apie jo sulaikymo faktą informuoti vietos pataisos inspekciją, tai patvirtina Ž. G. atvykimas į pataisos inspekciją pavedus pačiam A. Š., tačiau ji neturėjo galimybės bei pareigos pristatyti nuteistojo sulaikymo Vokietijoje faktą patvirtinančių duomenų rašytinių įrodymų, nes pati jais nedisponavo. Išsiaiškinti tokios pateiktos informacijos teisingumą ir tikrumą bei gauti patvirtinančius rašytinius įrodymus, prieš skiriant nuteistajam nuobaudą, buvo Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos pareiga. Teigia, kad jo veiksmuose nėra jo kaltės, t. y. jis neatvyko registruotis bei nustatytu metu nebuvo namuose, nes buvo sulaikytas užsienio valstybėje. Teigia, kad nors Pataisos inspekcija iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių tarnybos negavo pareiškėjo sulaikymą Vokietijos Federacinėje Respublikoje patvirtinančių įrodymų, ši institucija turėjo imtis kitokių efektyvių priemonių ir būdų, galinčių padėti gauti informaciją apie nuteistojo sulaikymą užsienio valstybėje.
Nurodo, kad pareiškėjui nebuvo uždrausta išvykti iš savo gyvenamosios vietos nuo 6 val. iki 22 val., šiuo laiku jis galėjo išvykti į užsienio valstybę ir grįžti atgal į savo gyvenamąją vietą, be to, jis galėjo nesilaikyti teismo nustatyto draudimo išvykti iš gyvenamosios vietos nuo 22 val. iki 6 val., jei toks jo išvykimas yra susijęs su darbu. Paaiškina, kad jis išvyko į užsienio valstybę, nes teikė atlygintiną paslaugą (dirbo), t. y. už atitinkamą atlygį sutarė nuvežti trečiąjį asmenį išnuomotu automobiliu į Vokietijos Federacinę Respubliką. Tai galėtų būti vertintina kaip nuteistojo darbinės veiklos vykdymas, be to, iki išvykimo, jis teikė keleivių vežimo paslaugas (buvo taksi vairuotojas). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ir vertino šios administracinės bylos eigai ir baigčiai visiškai nereikšmingas aplinkybes, t. y. teismas nustatė, kad pareiškėjas, išvykdamas į Vokietiją pažeidė ir kitą jam nustatytą įpareigojimą - draudimą išvykti iš gyvenamosios vietos nuo 22 val. iki 6 val, jei tai nesusiję su darbu. Nurodo, kad jo atžvilgiu nebuvo priimta jokių vietos pataisos inspekcijos nutarimų dėl nuobaudos skyrimo už teismo įpareigojimo neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, nevykdymą, išskyrus 2007 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. V8-304 paskirtą nuobaudą - įspėjimą. Jeigu nuteistajam nėra paskirta nuobauda už atitinkamą pažeidimą, preziumuotina, kad tokio pažeidimo ir nebuvo. Be to, teismas nepagrįstai nagrinėjo ir vertino pareiškėjo teistumo Vokietijos Federacinėje Respublikoje aplinkybes bei kitus aspektus, susijusius su jo atlikta bausme užsienio valstybėje.
Atsiliepimas
Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu (b. l. 135-139) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą. Atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo atsiliepimą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad iš apeliacinio skundo neaišku, kodėl Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos viršininko 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimas Nr. V8-353 yra nepagrįstas. Pažymi, kad Kalėjimų departamento sprendimas Nr. 2S-429 yra priimtas laikantis procedūrinių terminų pagal BVK 183 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, jog bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui; šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas patikrinimas, - per keturiolika dienų nuo patikrinimo baigimo. Šiuo atveju buvo atliekamas patikrinimas, kurio metu buvo renkama, tikrinama ir vertinama su skundu susijusi dokumentinė medžiaga, iš Vilniaus apygardos teismo A. Š. asmens byla buvo gauta 2009 m. vasario 3 d. Pareiškėjas, jį lygtinai paleidus iš pataisos įstaigos, norėdamas atlikti likusią bausmės dalį laisvėje, privalėjo elgtis ypatingai atsakingai ir turėjo numatyti, kad dėl vykimo į Vokietiją, gali kilti tam tikros pasekmės. Šiuo atveju pataisos inspekcija, užfiksavusi pažeidimo padarymo faktą, neprivalėjo papildomai nustatinėti nuteistojo kaltės ar jos formos. Be to, nėra pagrindo teigti, jog apeliantas, teikdamas atlygintiną paslaugą, kurios teikimas nėra oficialiai įteisintas, vykdė darbinę veiklą. Remiantis BVK 157 straipsnio 4 dalimi, darbas yra suprantamas kaip oficiali darbinė veikla (darbo sutartis, verslo liudijimas, individuali veikla) už kurią gaunamos pajamos ir mokami mokesčiai valstybei.
Atsakovas Vilniaus regiono pataisos inspekcija atsiliepimu (b. l. 133-134) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus regiono pataisos inspekcijos Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. V8-353, kuriuo pareiškėjui A. Š. buvo paskirta nuobauda – papeikimas (kurį patvirtino skundžiami Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus regiono pataisos inspekcijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 3-17 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. sprendimas Nr. 2S-429), teisėtumo ir pagrįstumo.
Nuobaudų skyrimą asmenims, lygtinai paleistiems iš pataisos namų, reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas, Tvarka ir Pataisos inspekcijų darbo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 107 (toliau – ir Pataisos inspekcijų darbo tvarka). Šios Pataisos inspekcijų darbo tvarkos 63 punkte nurodyta, kad jeigu teismas lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos nuteistajam nustato draudimą išeiti iš namų tam tikru laiku, jei tai nesusiję su darbu, pataisos inspekcijos pareigūnas kontroliuoja šio draudimo laikymąsi, atsižvelgdamas į informaciją, pateiktą nuteistojo, policijos pareigūnų ir kitų asmenų, taip pat gaudamas dokumentus apie atitinkamų teisės pažeidimų padarymą. Darbingiems lygtinai paleistiems iš pataisos įstaigų asmenims, kurie pažeidinėja darbo drausmę, taip pat lygtinai paleistiems asmenims, kurie pažeidinėja viešąją tvarką ar jiems nustatytas pareigas, pataisos inspekcijos vadovas gali skirti poveikio priemones – įspėjimą arba papeikimą (BVK 162 str. 2 d.). Pagal Tvarkos 9 punktą, skiriant nuobaudas atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į anksčiau paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistųjų rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo; skiriamos nuobaudos turi atitikti pažeidimų sunkumą ir pobūdį.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartimi pareiškėjas A. Š. buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos lygtinai prieš 1 metus 4 mėnesius 29 dienas (Asmens bylos medžiaga, b. l. 3-4). Ta pačia nutartimi pareiškėjui buvo nustatytos lygtinio paleidimo sąlygos - draudimas išvykti iš savo gyvenamosios vietos nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, bei nustatytas įpareigojimas pareiškėjui registruotis gyvenamosios vietos pataisos inspekcijoje du kartus per mėnesį.
Iš skundžiamo Pataisos inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo matyti, kad poveikio priemonė – papeikimas – pareiškėjui A. Š. buvo paskirta už tai, kad jis 2008 m. rugpjūčio 5 d. ir 2008 m. rugpjūčio 12 d. neatvyko registruotis į Pataisos inspekciją ir pažeidė teismo paskirtą įpareigojimą du kartus per mėnesį registruotis pataisos inspekcijoje (b. l. 23).
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 4 d. sprendimu nustatė, kad nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir A. Š. skundo netenkino. Tačiau apeliniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog jo sulaikymas užsienio valstybėje yra pripažintinas svarbia priežastimi, dėl kurios buvo neįvykdytas minėtas įpareigojimas. Pareiškėjas pabrėžia, kad jam nebuvo uždrausta išvykti į užsienį ir grįžti atgal į savo gyvenamąją vietą nuo 6 val. iki 22 val., be to, jis galėjo nesilaikyti teismo nustatyto draudimo išvykti iš gyvenamosios vietos nuo 22 val. iki 6 val., jei toks jo išvykimas yra susijęs su darbu ir nurodo, kad atlygintinai vežė trečiąjį asmenį į Vokietijos Federacijos Respubliką.
Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančią medžiagą, pažymi, kad šie pareiškėjo argumentai nėra pagrįsti byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad iš byloje pridėto Darmstadto pirmosios instancijos teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio (b. l. 24-29) ir pareiškėjo atstovo paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 101-105) matyti, kad pareiškėjui, kaip viena iš baudžiamojo poveikio priemonių, buvo nustatytas apibojimas įvažiuoti į Vokietijos Federacinę Respubliką. Nors pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovas tvirtino, kad pareiškėjas manė, jog apribojimas įvažiuoti į Vokietijos Federacinės Respublikos teritoriją jau nebegalioja (b. l. 101-105), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tai, jog A. Š. nuvyko į Vokietiją dėl savo suklydimo, negali būti pripažįstama pateisinančia aplinkybe ir jis, važiuodamas į minėtą šalį, turėjo numatyti savo veiksmų pasekmes bei tai, kad negalės įvykdyti savo įsipareigojimo registruotis Pataisos įstaigoje.
Nepagrįstas yra ir pareiškėjo argumentas, kad jis išvyko į užsienio valstybę, nes teikė teikė atlygintiną paslaugą (dirbo), t. y. išnuomotu automobiliu vežė trečiąjį asmenį į Vokietijos Federacinę Respubliką. Teisėjų kolegija sprendžia, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas, tokia veikla negali būti vertintina kaip darbinės veiklos vykdymas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su vežamu trečiuoju asmeniu būtų sudaręs kokią nors darbinius santykius liudijančią sutartį bei tai informavęs Pataisos inspekciją. Pabrėžtina, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio 4 dalį, lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų darbingi asmenys per penkiolika dienų nuo paleidimo momento privalo įsidarbinti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir pranešti apie tai bausmės vykdymo institucijai.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Pataisos inspekcija, turėdama neoficialius pareiškėjo draugės Ž. G. paaiškinimus, kad A. Š. yra sulaikytas Vokietijos Federacinėje Respublikoje, ėmėsi veiksmų, siekiant išsiaiškinti pareiškėjo buvimo vietą: kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybą ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių tarnybą (Asmens bylos medžiaga, b. l. 103, 104). Pabrėžtina, kad, skirtingai pareiškėjo teiginiams, negalima daryti išvados, kad atsakovas aiškiai ir neabejotinai žinojo, jog pareiškėjas yra sulaikytas Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Todėl pareiškėjo teiginys, jog Pataisos inspekcija turėjo imtis dar kitų priemonių, siekiant išsiaiškinti pareiškėjo buvimo vietą, atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas, turėdamas ypatingą teisinį statusą, t. y. būdamas lygtinai paleistas ir negalėdamas vykdyti savo įsipareigojimų, turėjo pats imtis visų galimų priemonių informuoti Pataisos inspekciją. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog lygtinai paleistasis turi būti suinteresuotas savo elgesiu įrodyti priežiūrą vykdančiai institucijai, jo pasitaisymas neizoliavus nuo visuomenės yra galimas ir jis vyksta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartis adminsitracinėje byloje Nr. A146-522/2010).
Pirmosios instancijos teismas Darmstadto teismo pareiškėjui nustatytus įpareigojimus tinkamai vertino nagrinėjamos bylos kontekste, t. y. aplinkybė, kad pareiškėjui buvo nustatytas apribojimas atvykti į minėtą šalį buvo reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos – papeikimo – teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog pareiškėjas pažeidė kitą jam teismo nutartimi nustatytą draudimą išeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, administracinės bylos nagrinėjimo ribų neperžengė. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, administracinės bylos nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareištus konkrečius ir aiškius reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo tris pareiškėjo skunde keliamus reikalavimus, t. y. panaikinti vieną nutarimą ir du sprendimus, ir skundžiamą sprendimą priėmė būtent jų nagrinėjimo ribose. Pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes vertino nagrinėjamos bylos kontekste ir pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas sulaikytas užsienio valstybėje, negalėjo vykdyti jam nustatyto draudimo išeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. Be to, BVK 162 straipsnio 2 dalis nustato, kad pataisos inspekcijos vadovas inter alia lygtinai paleistiems asmenims, kurie pažeidinėja jiems nustatytas pareigas gali skirti poveikio priemones. Remiantis šia teisės norma, priešingai, nei teigia pareiškėjas, negalima daryti vienareikšmės išvados, kad jei nuteistajam nėra paskirta nuobauda už atitinkamą pažeidimą, tokio pažeidimo ir nebuvo.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas ginčija, kad Kalėjimų departamento 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. 2S-429 buvo priimtas pažeidus procesinės teisės aktų normas. Pažymėtina, kad remiantis BVK 183 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento direktorius gautus skundus turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos. Kaip matyti iš Kalėjimų departamento atsiliepimo, nagrinėjant pareiškėjo skundą, buvo atliekamas tyrimas, t. y. iš Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 21 d. buvo gauta A. Š. asmens byla, reikalinga skundo išnagrinėjimui, todėl konstatuotina, kad skundo nagrinėjimo terminas pažeistas nebuvo.
Be to, patikrinusi bylą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad Kalėjimų departamento 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. 2S-429 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra priimtas tinkamo subjekto. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento tvarkos taisyklių 54.2 punktas, kuriuo remiantis prašymai, išskyrus nurodytuose minėtų taisyklių 54.1 punkte, pateikiami Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojui, kuriam priskirtas apsaugos, priežiūros ir socialinio darbo veiklos sferos, detalizuoja skundų nagrinėjimo procedūrą Kalėjimų departamente bei neprieštarauja BVK 183 straipsnio 2 daliai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad registruoto laiško, kuriuo buvo siunčiamas Kalėjimo departamento 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. 2S-429, įteikimas pareiškėjo motinai nepažeidžia Tvarkos 13 punkto.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiga laikytis teismo nustatytų įpareigojimų pareiškėjui buvo žinoma - A. Š., įrašytas į pataisos inspekcijos įskaitą, 2007 m. gegužės 21 d. buvo pasirašytinai supažindintas su bausmės atlikimo tvarka ir sąlygomis, savo teisėmis ir pareigomis, jam paaiškintas bausmės atlikimo turinys, jis įspėtas dėl galimų pasekmių už vengimą atlikti bausmę ir teismo skirtų įpareigojimų ar pareigų nevykdymą, draudimų nesilaikymą, teisės pažeidimų padarymą, taip pat galimybę būti paskatintam (b. l. 53). Kadangi pareiškėjui jau buvo paskirta poveikio priemonė už lygtinio paleidimo sąlygų nesilaikymą, t. y. Pataisos inspekcijos 2007 m. birželio 14 d. nutarimu dėl nuobaudos skyrimo V8-304 jam buvo paskirtas įspėjimas už tai, jog jis nebuvo rastas namuose 2007 m. birželio 12 d. patikrinimo metu (Asmens bylos medžiaga, b. l. 23), todėl, remiantis BVK 162 straipsnio 2 dalimi, už pakartotinį lygtinio paleidimo salygų pažeidimą pareiškėjui paskirta nuobauda – papeikimas.
Atkreiptinas dėmesys, kad iš Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenų apie fizinį asmenį, matyti, kad pareiškėjas A. Š. 2009 m. gruodžio 23 d. paleistas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atlikęs bausmę, todėl skundžiama nuobauda už lygtinio paleidimo sąlygų nesilaikymą pareiškėjui teisinių pasekmių nebesukels.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuobauda – papeikimas pareiškėjui buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė teisės normas ir teisingai įvertino byloje esančias faktines aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutari a:
Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.