Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. R. (buvusios J.) atstovui advokatui Vitalijui Metelicai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. J. ir privačios kaltintojos, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 str. 2 d. ir nuteistas 5 MGL (650 Lt) bauda.

Iš A. V. J. D. J. priteista 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat nuosprendžiu A. V. J. išteisintas pagal BK 165 str. 1 d., nenustačius jo veikoje baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. V. J. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. neviešai, telefoninėmis žinutėmis, įžeidė D. J., išvadindamas ją šėtonu, beširde, melage, išdavike bei „K iš didžiosios...“.

Be to, A. V. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. gegužės 21 d., dienos metu, neteisėtai, atvirai, prieš savininkės D. J. ir jos įgalioto asmens A. R. valią įsibrovė į D. J. priklausantį gyvenamąjį namą ir saugomą būsto teritoriją, esančią adresu Šiauliuose, (duomenys neskelbtini).

Skunde teigiama, kad 2012 m. gegužės 14 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl išteisinimo pagal BK 165 str. 1 d., neturtinės žalos priteisimo ir bausmės švelnumo yra neteisėta ir nepagrįsta, nes pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl žalos priteisimo neatitinka bylos aplinkybių.

Apeliantė skunde pažymi, kad, sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti kriterijų visumą, tai yra ir aplinkybes, dėl kurių neturtinės žalos dydis gali būti nustatytas didesnis, ir aplinkybes, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, tačiau, pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas jai 500 Lt neturtinės žalos, to nepadarė, todėl minėta nuosprendžio dalis turi būti panaikinta.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas buvo suinteresuotas baudžiamosios bylos baigtimi ir buvo šališkas, nes kaltinamojo A. V. J. parodymai inkorporuoti iš nuosprendžio, pagal kurį buvo pripažintas kaltu liudytojas A. R..

Taip pat apeliantė skunde teigia, kad nepagrįstai kaltinamasis A. V. J. buvo išteisintas pagal BK 165 str. 1 d., nes jis tyčia įėjo į jai priklausantį būstą ir būsto saugomą teritoriją prieš jos valią ir byloje, kurioje nuteistas A. R., pats nurodė, kad leidimo patekti į D. J. būstą neturėjo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. R. (buvusi J.) atstovas advokatas Vitalijus Metelica prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo A. V. J. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A. V. J. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. J. apeliacinis skundas tenkinamas, o nukentėjusiosios D. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl kaltinimo pagal BK 155 str. 2 d.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra nusikaltimo sudėtis kaltininko veikoje. Nusikaltimo sudėties požymius nustato ir tuo pagrindu apkaltinamąjį nuosprendį priima teismas. Bet kokiu atveju nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Jame neturi būti abejonių dėl Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties ir dėl to, kas padarė nusikaltimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, pripažindamas A. V. J. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 str. 2 d., nepakankamai įsigilino į patį privataus kaltinimo pobūdį ir nagrinėjamos bylos esmę.

Konkrečiu atveju pažymėtina, kad nagrinėjama byla iš esmės yra apie dviejų asmenų – vyro ir moters, daug metų pragyvenusių kartu (A. V. J. teigimu – 20 metų) ir buvusių santuokoje, santuoka kažkurį laiką tenkino abu sutuoktinius, tarpusavio santykius. Kolegija atkreipia dėmesį, kad A. V. J. buvusios sutuoktinės buvo apkaltintas veikomis, kurios, privačios kaltintojos teigimu, prasidėjo netrukus po santuokos nutraukimo – 2011 m. gegužės 4 d. (7 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad šiuose buvusių sutuoktinių santykiuose, ginčuose ir pan. atitinkamą vaidmenį suvaidino ir dabartinis D. R. (J.) sugyventinis, su kuriuo iš karto po santuokos nutraukimo pastaroji užmezgė glaudžius santykius. Tokią išvadą kolegija daro iš pačios D. R. (J.) parodymų teisiamajame posėdyje (48 b. l.) ir suformuluotų kaltinimų šioje byloje (1–4 b. l.), kur liudytojas A. R. jau 2011 m. gegužės 21 d. įvardijamas kaip įgaliotas nukentėjusiosios atstovas, nukentėjusiajai priklausančio būsto ir teritorijos saugotojas ir pan. Kartu atkreiptinas dėmesys į nukentėjusiosios apeliaciniame skunde deklaruojamus itin ryškius negatyvius padarinius – stiprų įžeidimą, jos garbės ir orumo pažeminimą, tačiau iš 2011 m. lapkričio 21 d. D. R. (J.) skundo matyti, kad visi tie padariniai dėl nukentėjusiosios neįvardytų priežasčių nusikalstamą prasmę įgavo tik praėjus beveik pusei metų po įvykių, kuriais buvo kaltinamas nuteistasis. Šiuo atveju negalima nekreipti dėmesio ir į tai, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 9 d. D. R. (J.) sugyventinio A. R. (šioje byloje jis liudytojas) atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 140 str. 1 d. už A. V. J. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, Šiaulių apygardos teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartimi paliko galioti minėtą apkaltinamąjį nuosprendį ir nuteistojo A. R. skundą atmetė. Į paminėtus teismų sprendimus apeliaciniu skundu atkreipė dėmesį ir A. V. J., tvirtindamas, kad nukentėjusiosios mesti kaltinimai yra ne priežastis, o ankstesnio teisminio proceso pasekmė. Kolegija nemano, kad A. V. J. versija yra visiškai nepagrįsta. Tokioje situacijoje, kurią atspindi nagrinėjama privataus kaltinimo byla, kai nesutaria du santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, lygiagrečiai vykstant teisminiam procesui baudžiamojoje byloje, kurioje buvęs D. R. (J.) sutuoktinis kaltina dabartinį jos sugyventinį nusikalstamos veikos padarymu – visų santykiai įtempti. Todėl privalu labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, be kita ko, turint galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusioji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų ir pan.

BK 155 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Pagal BK 155 str. 2 d. atsako tas, kas neviešai įžeidė žmogų. Įžeidimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.

Iš privačios kaltintojos 2011 m. lapkričio 21 d. skunde suformuluoto kaltinimo ir skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies matyti, kad D. R. (J.) įžeidimu buvo laikyti žodžiai – vadinimas ,,šėtonu“, ,,beširde“, ,,melage“, ,,išdavike“ bei „K iš didžiosios...“. Akivaizdu, kad nė vienas iš šių žodžių nėra nei keiksmažodis, nei necenzūrinis pavadinimas ir paprastai jie vartojami žmonių tarpusavio bendravime. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino į pavienių šių žodžių prasmę ir neanalizavo jų užgaulumo turinio visų A. V. J. buvusiai sutuoktinei rašytų telefoninių žinučių kontekste, nors šias žinutes ir išdėstė skundžiamame nuosprendyje. Nukentėjusioji kartu su privataus kaltinimo skundu pateikė duomenis apie jai nuteistojo atsiųstas telefonines žinutes, kuriose, jos supratimu, buvo panaudoti ją įžeidžiantys žodžiai (23–25; 28–29 b. l.). Iš telefoninių žinučių išrašų matyti, kad A. V. J. nukentėjusiajai D. R. (J.) nusiuntė tokio turinio telefonines žinutes: 1) „tu parsidavei už plytelių sudėjimą... kas tu tokia dabar? K iš didžiosios...“; 2) „Tu suteršei pedagogo_mokytojos vardą, padarysiu viską, kad tu, beširde, ten daugiau nebepasirodysi“; 3) „Pas tave viduje Šėtonas. Tau taip nepraeis... tu puolusi... melskis... atgailauk... Dievas viską mato...“; 4), ,,Kai paatgailausi, gal suprasi, kad esi melagė, išdavikė. Netikiu, kad šitas nuodėmes kada nors išpirksi... nesiunčiu tavęs velniop, nes tu ir taip ten...“. Pats A. V. J. neneigia, kad tokio turinio žinutes siuntė buvusiai sutuoktinei, nes labai išgyveno dėl skyrybų su D. R. (J.), prašė ir norėjo, kad ji sugrįžtų, manė, kad ji suklydo, apeliavo į pastarosios sąžinę, priekaištavo, kad A. R. deda plyteles, o nukentėjusioji su juo miega.

Jau minėta, kad apylinkės teismas neskyrė pakankamai dėmesio įtemptiems buvusių sutuoktinių santykiams po skyrybų. Pirmosios instancijos teismas vienpusiškai įvertino privačios kaltintojos aiškinimus, kad dėl A. V. J. atsiųstų telefoninių žinučių ji jautėsi įžeista ir pažeminta, tačiau neanalizavo, ar nuteistasis, kaip buvęs nukentėjusiosios sutuoktinis, siekė tokios jos būsenos ir, išvis, ar nuteistojo atlikti veiksmai, nukentėjusiajai nusiųstų telefoninių žinučių turinys yra įžeidžiančio pobūdžio pagal Baudžiamojo įstatymo prasmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, nei privačios kaltintojos pareiškime nurodyti žodžiai, nei telefoninių žinučių turinys negali būti vertinami kaip nepadorūs, užgaulūs ir pačiai D. R. (J.) netikėti atsiliepimai apie ją. Aptariamų telefoninių žinučių turinys byloja apie A. V. J. subjektyvią nuomonę reiškiant nepasitenkinimą judviejų santykiais, nukentėjusiosios elgesiu santykiuose su liudytoju A. R. ir pan., siūloma melstis, atgailauti, išpirkti nuodėmes, atsigręžti į Dievą ir pan.

Tai, kas aptarta, suponuoja išvadą, kad A. V. J. siųstose telefoninėse žinutėse išdėstytų hiperbolizuotų teiginių, deklaruojant savo neigiamą nuomonę apie buvusią sutuoktinę, jos elgesį ir santykius su kitu asmeniu, nėra pagrindo laikyti jo teisių ir laisvių įgyvendinimo ribų peržengimu ir atitinkamai privačios kaltintojos teisių ir laisvių pažeidimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ,,Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, tai yra neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės ribų. Teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2003).

Byloje nėra duomenų, kad A. V. J. būtų turėjęs tikslą, siųsdamas telefonines žinutes, pateikdamas kai kurių aplinkybių savitus vertinimus, tyčia D. R. (J.) užgauliai pažeminti. Kartu pažymėtina, kad A. V. J. rašytose žinutėse D. R. (J.) apibūdinimai, posakiai apie ją ir santykius su sugyventiniu, kuriuos privati kaltintoja laikė įžeidžiančiais, negalėjo pastarajai būti netikėti ir, kolegijos nuomone, turėjo atitikti tuo metu konfliktinį A. V. J. ir nukentėjusiosios bendravimo pobūdį, nes ir pati nukentėjusioji teisiamajame posėdyje patvirtino, kad buvusio sutuoktinio įžeidinėjimai prasidėjo po pastarojo apsilankymo jos namuose, vadinasi, po to, kai A. V. J. sumušė D. R. (J.) sugyventinis A. R.. Nustačius tokias aplinkybes, nėra pagrindo laikyti A. V. J. telefoninių žinučių užgauliomis, tuo labiau, kad tokią šių žinučių prasmę pati nukentėjusioji suvokė tik praėjus ilgam laikui.

Dėl to, kas paminėta, ši skundžiama nuosprendžio dalis naikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis A. V. J. atžvilgiu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., BPK 329 str. 1 p.).

Dėl kaltinimo pagal BK 165 str. 1 d.

Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad A. V. J. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 str. 1 d.

Pagal BK 165 str. 1 d. atsako tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai arba kitokiu būdu prieš savininko valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant būsto teritoriją. Nagrinėjamu atveju apeliantė kaltino A. V. J. įsibrovus į jos gyvenamąjį namą ir saugomą būsto teritoriją prieš jos ir jos įgalioto asmens A. R. valią. Tačiau byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti neginčijamą išvadą nei apie minėto nusikaltimo objektyviosios, nei subjektyviosios pusės požymius išteisintojo veikoje.

Kolegija pažymi, kad įsibrovimas į būstą pasireiškia aktyviais veiksmais, kai kaltininkas patenka į jį prieš būsto savininko, jo įgaliotų asmenų, būste legaliai esančių žmonių valią ir neturint tam teisėto pagrindo. Šioje byloje nustatyta, kad privati kaltintoja ir išteisintasis yra buvę sutuoktiniai, tačiau, pasak apeliantės, name, į kurį A. V. J. įsibrovė, jie kartu niekada negyveno. Nepaisant to, tiek iš A. V. J., tiek iš D. R. (J.) parodymų aišku, kad išteisintasis, prieš atvykdamas į buvusios sutuoktinės namus, pastarąją įspėjo apie atvykimą ir apie ketinimą atvežti katę, parašydamas žinutę (47–49 b. l.). A. V. J. ir privati kaltintoja vienodai patvirtino, kad nukentėjusioji iškart neatsakė į buvusio sutuoktinio atsiųstą žinutę, nes buvo pas tėvą, ir šią priežastį nurodė A. V. J., parašydama žinutę. D. R. (J.) teisiamajame posėdyje tvirtino, kad atvykti į savo namus tą sykį A. V. J. neleido, tačiau aišku ir tai, kad to žinutėje neakcentavo, nors apie savo ketinimus atvykti ir atvežti katę nedviprasmiškai buvo užsiminęs A. V. J. savo siųstoje žinutėje. Vadinasi, privati kaltintoja aiškiai neišreiškė savo pozicijos dėl buvusio sutuoktinio atvykimo į jos namus, o nutylėjimas konkrečiu atveju negali būti laikomas nukentėjusiosios valios išraiška, kurios išteisintasis nepaisė.

Maža to, kaltinimas A. V. J. atžvilgiu buvo formuluojamas taip, kad jis, įsibraudamas į privačios kaltintojos namus, nepaisė ne tik namo savininkės valios, bet ir jos sugyventinio, liudytojo A. R., valios. Šiuo atveju pažymėtina, kad A. V. J., atvykdamas į buvusios sutuoktinės namus, nežinojo apie liudytojo A. R. buvimą – abu vyrai vienas kitą matė ir kalbėjo pirmą sykį. Pasak liudytojo A. R. (49 b. l.), dirbdamas D. R. (J.) namo kieme, jis pamatė vyrą, einantį į namą, ir pamanė, kad ,,...gal šis žmogus pasiklydo.“. Esant tokioms aplinkybėms, A. V. J. formuluojamas kaltinimas ir liudytojo A. R. valios nepaisymu, įsibraunant į privačios kaltintojos namą ir saugomą teritoriją savaime nelogiškas, nes prieš įvykį išteisintasis nieko nežinojo apie A. R. ir, aišku, negalėjo žinoti, kad šis yra įgaliotas buvusios sutuoktinės asmuo ir kažką jam draudžia. Akivaizdu, kad apie draudimą A. V. J. lankytis D. R. (J.) namuose nežinojo ir liudytojas A. R., iš pradžių manydamas, kad ,,...žmogus pasiklydo.“.

Akivaizdu, kad tarp A. V. J. ir D. R. (J.) buvo nusistovėję tam tikri santykiai po santuokos nutraukimo ir atitinkama bendravimo praktika. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima vienareikšmiškai spręsti, kad A. V. J. lankytis buvusios sutuoktinės namuose draudžiama. Pati D. R. (J.) pripažino, kad tą sykį išteisintasis jai atvežė katę, nuotraukas, rūbus, o ji atidavė pastarajam šunį. Iš bylos medžiagos aišku, kad toks abipusis daiktų pasikeitimas vyko 2011 m. gegužės 21 d., nepraėjus nei 20 dienų po santuokos nutraukimo (7 b. l.), o praėjus pusei metų (2011 m. lapkričio 21 d.), apeliantė visa tai įvertino jos asmens privataus gyvenimo neliečiamumo teisės pažeidimu ir apkaltino buvusį sutuoktinį. Privati kaltintoja niekaip nepaaiškino, kas lėmė jos skirtingą poziciją A. V. J. apsilankymo jos namuose metu ir po pusmečio. Visa tai suponuoja išvadą, kad pati apeliantė dėl neaiškių motyvų pateikia neadekvatų savitą situacijos įvertinimą. Kolegijos nuomone, D. R. (J.) pareiškimai apie jos teisių pažeidimą, įsibraunant į jos namą ir saugomą teritoriją, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Iš to, kas aptarta, yra aišku, kad A. V. J. subjektyviai negalėjo suvokti, jog eidamas į buvusios sutuoktinės namus, braunasi į saugomą gyvenamą namą bei teritoriją ir veikia prieš privačios kaltintojos ir įgalioto jos atstovo valią.

Vien tai, kad A. V. J. vis dėlto pateko į privačios kaltintojos gyvenamąjį namą ir teritoriją, negali būti pagrindas pripažinti jo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 165 str. 1 d., nes jo veikoje nenustatytas būtinas minėto nusikaltimo sudėties požymis – veikimas tiesiogine tyčia, todėl priimti A. V. J. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Panaikinus skundžiamą apkaltinamojo nuosprendžio dalį ir priėmus naują – išteisinamąjį nuosprendį, privačios kaltintojos pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir su tuo susiję argumentai paliekami nenagrinėtais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 3 d., 4 d.,

nusprendžia:

panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendžio dalį, kuria A. V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 2 d., ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį, kuriuo:

A. V. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 2 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. V. J. D. R. (J.) priteista 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

D. R. (J.) civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. R. (J.) apeliacinį skundą atmesti.

Nuosprendis neskundžiamas.