Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Vilniaus rajono policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus RPK 2010 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 10-57-S-22419 informavo, kad pagal pareiškėjo 2010 m. birželio 17 d. prašymo 1.2 ir 3.3.1 punktus bei 2010 m. liepos 27 d. prašymą pateikti duomenis, susijusius su pareiškėju, jų nepateiks, kadangi neįvykdyti Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų įstatymo 7 straipsnio, 16 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 4 dalies reikalavimai; neįvykdyti Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 16 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimai; tariamai siųsdamas paštu 2010 m. liepos 27 d. prašymą pareiškėjas jame nenurodė apibrėžto informacijos panaudojimo tikslo bei prie jo nepateikė notaro patvirtintos jo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopijos. Taip pat nurodė, kad 2010 m. birželio 18 d. prašymu „Dėl tyrėjo V. K. 2010-02-15 rašto“ kreipėsi į Vilniaus RPK, nurodydamas, kad Vilniaus RPK pareigūnas V. K. pareiškėjui ir teisėsaugos institucijoms pateiktame oficialiame dokumente pateikė akivaizdžiai melagingas žinias, todėl prašė: atlikti tyrimą dėl pareigūno V. K. neatitikimo užimamoms pareigoms, netinkamo pareigų atlikimo, piktnaudžiavimo tarnyba, oficialių tyrimo dokumentų klastojimo; pateikti duomenis, susijusius su pareiškėju – išrašus iš dokumentų ir aktų, kuriuose nuspręsta dėl jo 2009 m. rugsėjo 14 d. prašymo nagrinėjimo eigos ar nukreipimo saugoti nenagrinėjant. Vilniaus RPK 2010 m. birželio 22 d. raštu Nr. 10-57-S-17610 informavo, kad 2010 m. birželio 18 d. prašymas persiųstas nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajai prokurorei T. P.. Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorė I. K. 2010 m. rugpjūčio 19 d. pranešimu Nr. 9-6355 informavo, kad dėl 2010 m. birželio 18 d. prašymo dalių – tarnybinio aplaidumo, piktnaudžiavimo tarnyba, oficialių tyrimo dokumentų klastojimo – priimtas 2010 m. rugpjūčio 16 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl prašymo dalies – neatitikimo užimamoms pareigoms – persiųsta nagrinėti į Vilniaus AVPK, ir dėl prašymo dalies – duomenų pateikimo dėl 2009 m. rugsėjo 14 d. prašymo – nenagrinėjama, nes prašymas yra pakartotinis. Vilniaus AVPK 2010 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 10-S-I5176 pranešė, kad jo 2010 m. birželio 18 d. prašymo dalis dėl V. K. neatitikimo pareigoms nebus nagrinėjama, remiantis vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 8.2 punktu, nes 2010 m. rugpjūčio 16 d. prokurorė I. K. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas 2010 m. liepos 27 d. Vilniaus RPK pateikė pareiškimą dėl Vilniaus RPK Maišiagalos PN pareigūnų veiksmų 2010 m. liepos 25 d., kuriuo prašė: atlikti Maišiagalos PN pareigūnų veiksmų – persekiojimo, sistemingo įbauginimo ir terorizavimo, prisidedant prie tokios D. šeimos veikos, tyrimą: pradėti administracinių teisės pažeidimų pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 186 straipsnį (pagal 2010 m. gegužės 23 d. ir 2010 m. liepos 25 d. R. D. ir kartu su ja buvusio nežinomo asmens atliktus policijos iškvietimus) tyrimą. Nurodė, jog Vilniaus RPK 2010 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. 10-57-S-21626 informavo, kad jo 2010 m. liepos 27 d. pareiškimas persiųstas nagrinėti į Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyrių. Vilniaus AVPK 2010 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. 10-S-13875 informavo, kad pagal jo 2010 m. liepos 27 d. pareiškimą pradėtas tarnybinis patikrinimas, kurį pavesta atlikti Vilniaus RPK pareigūnams. Vilniaus AVPK Vilniaus RPK Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio Maišiagalos PN 2010 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. 10-57-S-27223 buvo iš dalies atsakyta į jo 2010 m. liepos 27 d. Vilniaus RPK pateikto pareiškimo 2 dalį ir jame nurodyta, kad priimtas sprendimas dėl 2010 m. gegužės 23 d. R. D. ir kartu su ja buvusio nežinomo asmens atlikto policijos iškvietimo – 2010 m. rugsėjo 21-24 d. nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos Nr. 10-5 ATI-405.

Pareiškėjas savo skundą grindė BPK, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK), Konvencijos ir Konstitucijos normomis, Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais. Esminę moralinę žalą jam padarė būtent tos aplinkybės, kad jo apdairus, rūpestingas, aukšto lygio profesinėmis žiniomis pagrįstas ir teisėtas elgesys dėl savo nuosavybės naudojimo dėl neteisėtų policijos įstaigos ir žemėtvarkos skyriaus veiksmų pavirto nesibaigiančiu, jau keturis metus trunkančiu fizinių asmenų terorizavimo ir valstybės persekiojimo košmaru, todėl susidarė nebeatkuriami dvasiniai praradimai. Žalos atlyginimo pagrindą taip pat sudaro Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies (nesaugumas), 6 straipsnio l dalies (per ilga trukmė), 13 straipsnio (efektyvių gynybos priemonių praradimas), 14 straipsnio (diskriminacija, nelygus teisės taikymas) ir 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės tinkamo naudojimo) pažeidimai. Nurodė, jog žalą pareiškėjui sukelia D. šeimos narių ir jų bendrininkų nuo 2008 m. gegužės 21 d. vykstantis nuolatinio pobūdžio smurtavimas ir kiti neteisėti veiksmai bei nusikalstamos veikos, kurias skatina tiek pačių nusikalstančių asmenų asmeniniai motyvai ir paskatos, tiek aplinkybė, kad valstybės institucijos – Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, Vilniaus RPK, Vilniaus rajono apylinkės prokuratūra – dėl šių veikų veikia netinkamai ir šališkai, tuo skatindamos ir toliau nusikalsti. Pačios valstybės institucijos – Vilniaus RPK – neteisėtas veikimas turi pareiškėjo persekiojimo už politines ir pasaulėžiūros pažiūras, keršto už aktyvų ir tinkamą teisių gynimą teismuose ir kitose valstybės institucijose, galimai korupcinių susitarimų su D. šeima, sistemingo bauginimo požymius. Teigė, jog abu faktoriai veikia nuolatos ir nenutrūkstamai nuo 2008 m. gegužės 21 d., kai pirmą kartą dėl savo ir šeimos teisių gynimo kreipėsi į Vilniaus RPK. Pareiškėjas nurodė, jog dėl jų veikimo yra praradęs saugumą ir pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis, buvo priverstas pasitraukti iš darbo rinkos ir šeima nebegauna pajamų iš jo darbo, visą laiką priverstas skirti teisinei gynybai tiek nuo D. šeimos, tiek nuo neteisėtai veikiančių institucijų veikų, todėl nebegali skirti laiko ir tinkamai namų ūkio priežiūrai. Nuolatinio pobūdžio tiek D. šeimos, tiek neteisėtai veikiančių institucijų išpuoliai sukelia nuolatinį stresą, kuris kenkia jo ir jo šeimos narių sveikatai, visiškai sutrikdė normalius santykius su kaimynais, artimaisiais, profesinės ir kultūrinės bendravimo aplinkos žmonėmis. Žalą sukėlė būtent atsakovų neteisėtas veikimas ar neveikimas. Teigė, jog institucijos ir pareigūnai veikia neteisėtai, jau turėdami duomenis, kad jų anksčiau padaryti veiksmai buvo grindžiami akivaizdžiai melaginga informacija, teikiama Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus, kad šių veiksmų neteisėtumas jau yra pripažintas teismuose. Tai įrodo, kad institucijų ir pareigūnų neteisėti veiksmai yra pagrįsti tyčia.

Pareiškėjas neteisėtais institucijų ir pareigūnų veiksmais padarytos žalos dydį vertino 300 000 Lt, t. y. apytiksliu ekvivalentu kaštų, kurie leistų bent iš dalies kompensuoti išlaidas, susijusias su galimos emigracijos kaštais. Teigė, jog Vilniaus RPK tyčia nepateikia duomenų, kurie yra būtini jo teisių gynybai tiek nuo D. šeimos ir bendrininkų nusikalstamų veikų, tiek nuo pačių valstybės institucijų ir atskirų pareigūnų neteisėtų ir nusikalstamų veikų. Kaip matyti iš Vilniaus AVPK tikrinimo dokumentų turinio, jis nenustato tų aplinkybių, kurios yra žinomos pareiškėjui ir kitiems jo šeimos nariams (tyrimo procesinių dokumentų klastojimo, akivaizdžiai melagingos informacijos, netinkamo elgesio ir faktinių duomenų, užfiksuotų garso įrašuose), todėl būtina žinoti, ar tikrinanti institucija gavo tuos duomenis, kurie yra Vilniaus RPK žinioje, kad būtų galima nuspręsti dėl jos atsakomybės. Dėl tos aplinkybės, kad nėra žinoma Vilniaus AVPK kaltės apimtis, dėl kurios padaryta neturtinė žala, prašė taikyti solidaraus žalos atlyginimo principą. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas Vilniaus RPK savivaliavo, pateikdamas 2010 m. rugpjūčio 10 d. rašte neteisingą sprendimą, kad teismo sprendimą jis vykdys tik po to, kai vėl pareiškėjas kreipsis su prašymu pateikti informaciją, kurią teismas sprendimu įpareigojo pateikti. Teigė, jog atsakovas privalo veikti pagal įstatymus, nevykdydamas teismo sprendimo pažeidė BK 245 straipsnį, todėl turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat už šmeižimą, pareigų neatlikimą ir piktnaudžiavimą. Nurodė, jog medžiaga apie išaiškėjusius nusikalstamų veikų požymius ABTĮ nustatyta tvarka turi būti perduota prokuratūrai.

Dėl Vilniaus RPK veiksmų, gavus pareiškėjo 2010 m. birželio 17 d. prašymą, atsakovai nurodė, kad 2010 m. birželio 22 d. Vilniaus RPK viršininkas J. K. Organizaciniam poskyriui pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą dėl S. G. paštu atsiųstame prašyme (2010 m. birželio 22 d., reg. Nr. 10-57-AP-594) išdėstytų teiginių. Prašymą sudarė 3 dalys (punktai), kuriose pareiškėjas nurodė 3 atskirų Vilniaus RPK Viešosios tvarkos skyriaus (toliau – ir VTS) padalinių pareigūnų galbūt padarytų tarnybinių nusižengimų požymius: Vilniaus RPK VTS Patrulių būrio pareigūnų galbūt netinkami veiksmai įvykio vietoje; Maišiagalos PN pareigūnų galbūt netinkami veiksmai tiriant S. G. pareiškimą ir oficialių dokumentų klastojimas; Vilniaus RPK VTS Operatyvaus valdymo poskyrio (toliau – ir OVP) pareigūnų galbūt padaryti duomenų klastojimai Policijos registruojamų įvykių registre (toliau – ir PRĮR). Be to, pareiškėjas prašė pateikti atitinkamus duomenis ir dokumentus. Tarnybinio patikrinimo metu atlikus pirminį informacijos patikrinimą paaiškėjo, kad į S. G. prašymo 1 punkte aprašytą įvykį Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus (toliau – ir OVS) budėtojų pamainos pareigūno nurodymu reagavo Vilniaus RPK VTS PB vyriausiasis patrulis P. B. ir vyresnysis patrulis S. S.. Perklausius Vilniaus AVPK OVS pateiktą 2010 m. gegužės 21 d. ir 22 d. Vilniaus AVPK pajėgų radijo ryšio pokalbių garso įrašą nustatyta, kad įvykio vietoje vienas iš pareigūnų (galbūt vyriausiasis patrulis P. B.) radijo ryšiu bendravo su Vilniaus AVPK OVS budėtojų pamainos pareigūnu. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad S. G. savo prašymo 1.1 punkte prašė ištirti Vilniaus RPK patrulio ir su juo radijo ryšiu kalbėjusio pareigūno veiksmus (t. y. skirtingų Vilniaus AVPK struktūrinių padalinių darbuotojų galbūt padarytus tarnybinius nusižengimus) bei, vadovaujantis Tarnybinių patikrinimų paskirstymo, apskaitos ir tarnybinių patikrinimų medžiagų saugojimo tvarkos, patvirtintos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 10-V-4, 2.10 punkto nuostata ir 9 punkto nuostata, buvo raštu kreiptasi į Vilniaus AVPK viršininką su prašymu pavesti atlikti tarnybinį patikrinimą dėl S. G. prašymo 1 punkte išdėstytų teiginių Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyriui, tai ir buvo atlikta (Vilniaus AVPK 2010 m. rugpjūčio 13 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-IS-183 „Dėl S. G. prašyme išdėstytų teiginių apie netinkamus policijos pareigūnų veiksmus“). Minėta tarnybinio patikrinimo išvada ir tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga yra saugoma Vilniaus AVPK. Atsakovai pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad šį tarnybinį patikrinimą atliko kito Vilniaus AVPK struktūrinio padalinio pareigūnai, bei į tai, kad Vilniaus RPK neturi aptariamo tarnybinio patikrinimo medžiagos, Vilniaus RPK dėl kito VPK struktūrinio padalinio priimtų sprendimų pateikti atsiliepimo (komentuoti) negali.

Dėl S. G. prašomų duomenų (informacijos) nepateikimo priežasčių atsakovai nurodė, kad pagal S. G. prašomų duomenų (informacijos) turinį bei tokio pobūdžio duomenų (informacijos) pateikimo ir gavimo tvarką, Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato, jog informacijos teikimas grindžiamas teisėtumo principu, reiškiančiu, kad įstaigos veiksmai teikiant informaciją grindžiami Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymu ir kitais įstatymais ar kitais teisės aktais. Pareiškėjas turi teisę gauti privačią informaciją apie save, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama. Privati informacija apie save pareiškėjui pateikiama šio įstatymo nustatyta tvarka pateikus prašymą ir įstatymais nustatyta tvarka patvirtinus asmens tapatybę. Teisės aktai nustato privačios informacijos, prašymų, skundų, pranešimų sąvokas, jų pateikimo tvarką, pareigūnų veiksmų apskundimo tvarką ir pan. Taip pat atsakovai pažymėjo, kad nuo 2008 m. sausio 2 d. policijos registruojami įvykiai yra registruojami Policijos registruojamų įvykių registre, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 5-V-766 „Dėl policijos registruojamų įvykių registro steigimo“ 8.1 punkto nuostatą, teikiant asmenims PRĮR esančius duomenis, turi būti vadovaujamasi ir Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo nuostatomis. Taip pat nurodė, kad minėtame Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakyme nustatyta, jog vadovaujančioji PRĮR tvarkymo įstaiga yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PD prie VRM); PRĮR tvarkymo įstaigos yra Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Informatikos ir ryšių departamentas) ir policijos įstaigos, taip pat nurodyta informacijos teikimo tvarka, būdai, subjektai, turintys teisę tokią informaciją gauti, PRĮR tvarkomi duomenys ir jų elementai. PRĮR duomenys teikiami pagal duomenų gavėjo prašymą, kuriame nurodomas duomenų naudojimo tikslas, arba pagal duomenų gavėjo ir duomenų valdytojo sudarytą duomenų teikimo sutartį, kurioje nurodomas duomenų naudojimo tikslas, sąlygos ir tvarka, išskyrus atvejus, kai ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūroms, teismams bei kitoms valstybės institucijoms PRĮR duomenys teikiami, siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms, užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, teikiant neatidėliotiną pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų, taip pat atliekant nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų tyrimą. Be to, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas nustato, kas yra asmens duomenys, kaip jie tvarkomi, kokiu būdu ir pan. Atsakovai nurodė, jog, išanalizavęs S. G. prašymo turinį bei Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių S. G. aptariamu atveju prašomos informacijos (duomenų) pateikimą ir gavimo tvarką, Vilniaus RPK pagrįstai nepateikė S. G. aptariamos informacijos duomenų, kadangi pareiškėjas į Vilniaus RPK kreipėsi su dokumentu (S. G. pavadino jį prašymu), susijusiu su jo asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu (taip jis nurodo prašyme). Atsižvelgiant į prašymo turinį, yra pakankamai pagrindo teigti, kad iš tikrųjų tai yra skundas, o ne prašymas (t. y. su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą). Prašymą S. G. atsiuntė paštu, nepateikęs notaro patvirtinto savo (kaip pareiškėjo) tapatybę patvirtinančio dokumento kopijos, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatos. S. G. prašė pateikti jam išrašus iš Vilniaus RPK budėtojų tarnybos registracijos žurnalo, tačiau nuo 2008 m. sausio 2 d. policijos registruojami įvykiai yra registruojami PRĮR, kurio saugomų duomenų pateikimą be Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymas bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. 5-V-766 „Dėl policijos registruojamų įvykių registro steigimo“. Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 5-V-464 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 5-V-850 „Dėl Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 11 punkto nuostata, tik išimtinais atvejais (tinklo gedimai ar sutrikimai) policijos registruojami įvykiai registruojami informaciniame žurnale.

Dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad institucijos nurodyti pagrindai apie tariamą tikslų nenurodymą 2010 m. liepos 27 d. prašyme yra melagingi, nes tokie tikslai buvo aiškiai atskleisti tiek jo 2010 m. birželio 17 d. prašyme, tiek jo 2010 m. liepos 27 d. prašyme, tiek pačios institucijos atsakymuose aiškiai matyti, kad institucija tikslus suprato, nes vėlesnis prašymas turi kartotinumo požymius, atsakovai nurodė, kad informacijos gavimo panaudojimo tikslai ne tik nebuvo aiškiai ir konkrečiai apibrėžti (t. y. kur ir kaip gauta informacija bus panaudota, kam ir kokiomis apimtimis bus pateikta ir pan.), bet apskritai nebuvo nurodyti, o S. G. teiginį, kad institucija suprato tikslus, vertino kaip jo asmeninę nuomonę. Pareiškėjas minėto atsakymo nustatyta tvarka neapskundė. Jeigu S. G. pateiktų teisės aktų reikalavimus atitinkantį prašymą(-us), sudarytų (suteiktų) galimybę oficialiai identifikuoti jo asmenybę, būtų iš esmės sprendžiamas klausimas dėl prašomų duomenų jam pateikimo teisėtumo, apie informacijos (duomenų) pateikimo apimtis arba apribojimus bei informacijos pateikimo tinkamo subjekto, turinčio teisę pateikti prašomą informaciją (duomenis), parinkimo.

Dėl Vilniaus RPK veiksmų, gavus S. G. 2010 m. birželio 18 d. prašymą „Dėl tyrėjo V. K. 2010-02-15 rašto“, atsakovai nurodė, kad prašymas pagrįstai ir teisėtai buvo persiųstas nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai, kadangi Vilniaus RPK Kriminalinės policijos skyriaus 2-ojo poskyrio tyrėjas V. K. (prašyme S. G. pavadino jį Vilniaus RPK Maišiagalos PN tyrėju) yra pareigūnas, kuris teisės aktų nustatyta tvarka ir pagal savo kompetenciją bei funkcines pareigybes atlieka ikiteisminius tyrimus; Vilniaus rajono apylinkės prokuratūra – teisėsaugos įstaiga, teritoriniu principu kontroliuojanti ir koordinuojanti Vilniaus RPK pareigūnų atliekamus ikiteisminius tyrimus. Darė išvadą, jog atsižvelgiant į tai, kad S. G. prašyme išdėstyti teiginiai buvo susieti su tyrėjo V. K. ikiteisminio tyrimo procesiniais veiksmais, šis prašymas buvo persiųstas nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai. Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu S. G. tokio prašymo turinio nagrinėjimas (tyrimas) būtų ne Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros kompetencijoje, aptariamas prašymas būtų persiųstas atgal į Vilniaus RPK. Nurodė, jog S. G. 2010 m. birželio 18 d. prašymo dalies dėl užimamų pareigų neatitikimo nagrinėjimą atliko Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyrius, todėl nagrinėjimo medžiaga saugoma Vilniaus AVPK. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad S. G. prašymo dalies nagrinėjimą atliko kito Vilniaus AVPK struktūrinio padalinio pareigūnai, negali komentuoti jų veiksmų ir priimtų sprendimų.

Dėl Vilniaus RPK veiksmų, gavus S. G. pareiškimą „Dėl Vilniaus r. PK Maišiagalos PN pareigūnų veiksmų 2010-07-25“, atsakovai nurodė, kad 2010 m. liepos 28 d. l. e. Vilniaus RPK viršininko pareigas J. Š. Vilniaus RPK Organizaciniam poskyriui pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą dėl S. G. pareiškime (Vilniaus RPK 2010 m. liepos 28 d., reg. Nr. 10-57-AP-718) išdėstytų teiginių. Vilniaus RPK 2010 m. spalio 6 d. raštu Nr. 10-57-S-28600 „Dėl tarnybinio patikrinimo rezultatų“ S. G. informavo apie atlikto tarnybinio patikrinimo rezultatus.

Dėl S. G. teiginių apie jo tariamą persekiojimą, vykdomą Vilniaus RPK pareigūnų, atsakovai nurodė, kad tai yra tik S. G. pamąstymai arba versija, nepagrįsta jokiais faktiniais duomenimis. Teigė, jog S. G. jam tariamai padarytos neturtinės (moralinės) žalos dydį skaičiuoja (vertina) tik jam suprantamais matais, galimos emigracijos kaštais ir nepagrindžia jokiais realiais ir aiškiai suprantamais bei apibrėžtais apskaičiavimais. Pažymėjo, jog, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į prašomos prisiteisti neturtinės žalos dydį (300 000 Lt), kyla abejonių, ar S. G. tikslai tokie jau kilnūs, kaip jis teigia savo skunde teismui.

Dėl S. G. kaltinimo neteisėtai bendradarbiaujant su kitomis institucijomis atsakovai nurodė, kad jo teiginiai yra visiškai neteisingi. Tyrėjos L. S. veiksmai pagal pareiškėjo minimą skundą buvo išanalizuoti ir taip pat aptarti 2010 m. rugpjūčio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-57-IS-2. Dėl pareigūnės L. S. galimo papirkimo ir netinkamo pareigų atlikimo Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorė I. K., susipažinusi su S. G. pareiškimu, nustatė, kad S. G. pareiškime yra išdėstyti pareiškėjo pasvarstymai ir nuomonės, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, patvirtinančiais nusikalstamos veikos buvimą L. S. veikloje. Patikrinus sprendimus, priimtus, išnagrinėjus D. ir G. skundus, įstatymų pažeidimų nustatyta nebuvo. Dėl pareiškėjo minimų skambučių telefonu (prašyme minimi 4 telefono numeriai, kuriais, pareiškėjo teigimu, skambinta beveik tuo pat metu ir dėl to paties įvykio), registracijos PRĮR atsakovai nurodė, kad tuo metu galiojusiose Nuostatose minimas 23 punktas, kad pareigūnas gali neregistruoti policijos registruojamo įvykio, kai apie jau registre užregistruotą policijos registruojamą įvykį praneša kitas asmuo. Kadangi skambinusieji pranešė apie tą patį įvykį, budėtojas priėmė teisingą sprendimą registruoti vieną įvykį, o ne skambučių kiekį. Dėl S. G. prašomų pateikti L. S. ir kitų ekipaže buvusių pareigūnų tarnybinių knygelių išrašų, atsakovai nurodė, kad pagal Viešosios policijos prevencijos padalinio (apylinkės inspektoriaus) tarnybinės veiklos instrukciją (toliau – ir Apylinkės inspektoriaus aprašas) nenumatyta pildyti tarnybos knygelę ir ji nebuvo pildoma, taigi tokią knygelę pateikti nėra galima. Su L. S. 2009 m. gegužės 3 d. į įvykio vietą buvo atvažiavęs patrulis D. G., tačiau Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – ir Patrulių instrukcija) patvirtinta forma numato, kad į knygelę būtų fiksuoti tik pažeidimus padarę asmenys ir duomenys apie juos. Kadangi tuo metu jokių teisės pažeidimų nustatyta ir užfiksuota nebuvo, todėl ir knygelės išrašo kopijos teikti netikslinga. Taip pat atsakovai nurodė, jog A. A. tarnybinis pranešimas, viršininkui J. K. jį vizavus, buvo grąžintas į budėtojų padalinį, kad šie įvestų paaiškinimus ir vizą į PRĮR. Toliau tarnybinis pranešimas buvo adresuotas L. G., kad ji papildytų įvykio aplinkybes, nes po pranešimo iš Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės paaiškėjo naujų faktų ir įvykio tipas klasifikuotas kaip kūno sužalojimas. Pagal PRĮR nuostatų 23 punktą, registro objekto duomenys keičiami, papildomi naujais, kai pasikeičia iš susijusių registrų gaunami duomenys arba patikrinimo ar tyrimo metu gaunami patikslinti ar papildomi registravimo duomenys. Išsaugomi tik nauji, patikslinti duomenys, pakeisti duomenys nesaugomi. Paaiškėjus naujiems duomenims ar informacijai, jie buvo nedelsiant įvedami į PRĮR ir tokiu būdu buvo atnaujinama informacija. S. G. buvo pateikti PRĮR suformuoti išrašai kelis kartus, todėl tas pats ROIK po atsiradusių naujų duomenų galėjo būti suformuotas su jau pasikeitusiais (papildytais) duomenimis. Remiantis PD prie VRM Policijos informacijos valdybos 2012 m. kovo 5 d. raštu Nr. 5-10-S-60 dėl techninių problemų informacijos apie vykdytus pakeitimus PRĮR 2009 metais pateikti neįmanoma, todėl pateikti informaciją, kokiais duomenimis buvo papildyti įrašai PRĮR apie minimą įvykį, nėra techninių galimybių. Atsakovai pažymėjo, jog minėtos teisės aktų nuostatos paneigia S. G. kaltinimus (teiginius), kad Vilniaus RPK pareigūnai klastojo įrašus PRĮR ar piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pildydami PRĮR įrašus. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, pagrįstų dokumentais, o rėmėsi tik savo asmenine nuomone ar pamąstymais. Pareigūnai teisingai ir teisėtai pildė S. G. minimą PRĮR. Pažymėjo, jog pagal pareiškėjo nurodytą informaciją ir taip pat nurodytą Ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarkos 3.1 punktą prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas priima proceso sprendimą pradėti ikiteismini tyrimą dėl prokuratūroje ar ikiteisminio tyrimo įstaigoje gautame skunde, pareiškime ar pranešime nurodytos nusikalstamos veikos arba dėl nusikalstamos veikos, kurios požymius patys nustatė prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai ir duomenų klastojimo atvejo neįžvelgta.

II.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas) 1 straipsnio 3 dalies 7 ir 8 punktais, iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo (toliau – ir Valstybės registrų įstatymas) 1 straipsnio 1 ir 3 punktais, 2 straipsnio 6, 10, 14, 20 dalimis, 6 straipsnio 5 dalimi, 8 straipsnio 3 dalimi, 14 straipsnio 1, 2 dalimis, 15 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, Lietuvos policijos generalinio policijos komisaro 2005 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-766 patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 23 d. iki 2011 m. liepos 1 d.) 1, 3, 4, 16, 21, 29, 38, 39, 42, 43, 44 punktais, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas) 6 straipsniu, 25 straipsnio 1, 2 dalimis. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad Vilniaus AVPK Vilniaus rajono policijos komisariatas negalėjo pareiškėjui S. G. pateikti Policijos registruojamų įvykių registro duomenų jo 2010 m. birželio 17 d. ir 2010 m. liepos 26 d. prašymų pagrindu, todėl jo pareigūnų veiksmai, kuriais šiuos duomenis atsisakyta pateikti, nėra neteisėti, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl įpareigojimo juos (Policijos registruojamų įvykių registro duomenis) pateikti: nors Policijos registruojamų įvykių registro duomenų pateikimo pagrindus ir tvarką reglamentuoja ne Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, tokių duomenų pateikimo atvejus ir tvarką reglamentuojančių Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies, Nuostatų 43 punkto ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 6 ir 25 straipsnių nuostatos taip pat įpareigoja duomenų tvarkytoją, visų pirma, nustatyta tvarka identifikuoti galimą duomenų gavėją, o pastarąjį – nurodyti asmens duomenų naudojimo tikslą, gavimo teisinį pagrindą ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtis.

Teismas, įvertinęs tai, kad 2010 m. birželio 17 d. S. G. prašymas Vilniaus AVPK Vilniaus rajono policijos komisariatui buvo pateiktas paštu, tai darė pareiškėjo tapatybės patikrinimą negalimu, o 2010 m. liepos 26 d. prašyme nebuvo nurodytas prašomų pateikti duomenų naudojimo tikslas, konstatavo, jog Vilniaus AVPK Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnų veiksmai, kuriais pareiškėjui S. G. 2010 m. liepos 7 d. raštu Nr. 10-57-S-18708 ir 2010 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 10-57-S-22419 atsisakyta pateikti jo prašomus duomenis, iš esmės nebuvo neteisėti. Teismas pažymėjo, kad minėtais Vilniaus AVPK Vilniaus rajono policijos komisariato sprendimais apskritai nėra kvestionuojama pareiškėjo S. G. teisė gauti jo prašomus duomenis – prašymai netenkinti dėl jų pateikimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nesilaikymo, be to, šių veiksmų teisėtumas negali būti vertinamas teismo sprendimo tinkamo / netinkamo vykdymo aspektu: nors Vilniaus AVPK dalį 2010 m. birželio 17 d. ir 2010 m. liepos 26 d. prašymuose nurodytų duomenų buvo įpareigotas pateikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1238-602/2010, šis sprendimas įsiteisėjo tik 2011 m. kovo 28 d., kada Lietuvos vyriausiosios administracinis teismas bylą išnagrinėjo apeliacine tvarka.

Teismas taip pat konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui S. G. policijos pareigūnų veiksmais tiriant ir sprendžiant ginčus, kilusius tarp jo ir R. D. bei jos šeimos narių, taip pat atliekant veiksmus viešojo administravimo srityje, buvo padaryta neturtinė žala. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A422-330/2008, pateiktais išaiškinimais. Teismas nustatė, jog, nors pareiškėjas S. G. pateiktame skunde teigia policijos pareigūnus, tyrusius jo ir R. D. bei jos šeimos narių pareiškimus dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo, buvus šališkus, dėl ko buvo priimti neteisėti, nepalankūs jam, o ne R. D. bei jos šeimos nariams, sprendimai, tokius teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė. Pažymėjo, jog, nors pareiškėjas S. G. ATPK nustatyta tvarka skundė Vilniaus AVPK Vilniaus rajono policijos komisariato sprendimus teismui, visi jo skundai, kaip matyti iš prijungtų Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinių teisės pažeidimų bylų Nr. II-317-281/2010, II-1799-580/2010, II-1335-815/2010, netenkinti.

Sprendime pažymėta, jog, kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, prijungtų administracinių teisės pažeidimų bylų ir tarnybinių patikrinimų medžiagos, pareiškėjo S. G. teiginius dėl policijos pareigūnų padarytos neturtinės žalos lėmė pareiškėjo policijos pareigūnų veiksmų rezultatų vertinimas tiriant ir sprendžiant ginčus, kilusius tarp jo ir R. D. bei jos šeimos narių iš esmės dėl žemės sklypų ribos – pareiškėjo teigimu, policijos pareigūnų sprendimai turėjo būti palankūs jam, o ne R. D. bei jos šeimos nariams, todėl netgi vertinant, kad administracinių teisės pažeidimų bylų ar tarnybinių patikrinimų tyrimo metu galėjo būti padaryti procedūriniai pažeidimai, kurie nedarė įtakos priimtiems sprendimams šiuose procesuose (priimti sprendimai yra galiojantys), tenkinti pareiškėjo skundą nebūtų pagrindo, kadangi skundu iš esmės nėra teigiama, taip pat iš pateiktų įrodymų nėra galima manyti, kad dėl tokio pobūdžio pažeidimų galėjo atsirasti neturtinė žala.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėsto šiuos pagrindinius argumentus:

Teismas netinkamai nagrinėjo teisinį santykį, procese susidariusį po 2011 m. gruodžio 13 d., kai atsakovas Vilniaus RPK pareiškėjui pateikė dalį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-1238-602/2010 pagrindu pareiškėjo reikalaujamų dokumentų. Pareiškėjas teigia, jog šiuo veiksmu atsakovas pripažino, kad nebuvo kliūčių tokiems duomenims pateikti laiku, t. y. pagal pareiškėjo 2010 m. birželio 17 d. ir 2010 m. liepos 27 d. prašymus. Teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, netinkamai pritaikė teisę – pažeidė Europos Tarybos Konvencijos dėl teisės susipažinti su oficialiais dokumentais 4 straipsnio 1, 2 dalis, 5 straipsnio 4 dalį bei 1 punktą, 6 straipsnį, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3, 7 dalis, 12 straipsnio 2 dalį, Valstybės registrų įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, 7 straipsnį, ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį, Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalį, 33 straipsnio 1 dalį bei konstitucinius teisinės valstybės, skaidrumo principus. Teismas, nevertindamas atsakovo veiksmais atlikto faktų pripažinimo, kaip pareiškėjo reikalavimų pripažinimo ir neįrodinėjamo fakto, taikė Konstitucijai galbūt prieštaraujantį įstatymą. Teismas sprendime darė nepagrįstą teise ir faktais išvadą, kad atsakovas Vilniaus RPK negalėjo pareiškėjui pateikti PRĮR duomenų pagal jo 2010 m. birželio 17 d. ir 2010 m. liepos 26 d. prašymus, nes pirmasis prašymas buvo pateiktas paštu, o antrajame nebuvo nurodyti asmens duomenų naudojimo tikslas, gavimo teisinis pagrindas ir prašomų duomenų apimtys. Pareiškėjas teigia, jog teismas skundžiamame sprendime nepateikė argumentų ir motyvų, kuriais būtų paneigti pareiškėjo 2012 m. spalio 29 d. prašymo 4–8 skirsniuose pateikti argumentai, todėl teismas pažeidė ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktą (sprendimas yra be motyvų). Pareiškėjas pabrėžia, kad sprendime teismas pasisakė tik dėl PRĮR duomenų teikimo, tačiau nėra išspręstas kitų duomenų, kurių pareiškėjas prašė 2010 m. birželio 17 d. ir 2010 m. liepos 26 d. prašymais, nepateikimo teisėtumas. Teismas neišsprendė visų skundo reikalavimų. Nepagrįstai skundžiamame sprendime teismas darė išvadą, kad atsakovas 2010 metais neturėjo pareigos teikti pareiškėjui duomenis pagal 2010 m. birželio 4 d. teismo sprendimą, kuriame tokia pareiga numatyta, nes minėtas sprendimas įsiteisėjo (po apeliacinio nagrinėjimo) tik 2011 m. kovo 28 d. Pareiškėjas pažymi, jog teismas nepaisė to, kad atsakovas apeliaciniu skundu skundė tik 2010 m. birželio 4 d. teismo sprendimo dalį, nesusijusią su pareiga teikti informaciją.Būtent 2011 m. gruodžio 13 d. pateikti duomenys kartu su pateiktais ir/arba teismui nurodytais ikiteisminių tyrimų duomenų apibrėžia teisinį santykį ginče dėl žalos atlyginimo – atsakovų (policijos įstaigų ir pareigūnų) neteisėtų veiksmų turinį. Pareiškėjas teigia, jog tai įrodo priežastinį ryšį tarp duomenų nepateikimo (pateikimo ne laiku) ir pareiškėjo teisių pažeidimų. Pateiktuose teismui procesiniuose dokumentuose jis aiškiai apibrėžė atsakovų atsakomybę, o teismas sprendime neteisėtai ir nepagrįstai nustatė teisinį ginčo santykį dėl žalos atlyginimo, kaip nepasitenkinimą policijos veiksmais pareiškėjo privačių ginčų su D. šeima dėl sklypo ribų nustatymo tyrimuose. Tokių aplinkybių, kaip ginčai dėl ribų nustatymo, objektyviai nėra, tai yra atsakovų prasimanymas, kurį paneigia pateikti teismui įrodymai. Pareiškėjas mano, kad teismas nenustatė byloje nagrinėtino tikrojo teisinio santykio, neatskleidė bylos esmės.Byloje įrodyti neteisėti policijos veiksmai, vertinant kartu su faktais, kad riboženkliai buvo atstatyti, visų matomi ir nebeginčijami nuo 2010 m. birželio 22 d., įrodo, kad atsakovų veiksmai prieš pareiškėją nuo pat 2008 metų buvo tyčia neteisėti ir šie veiksmai yra įrodyti byloje pateiktais įrodymais. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismo sprendime nurodytuose atsakovų vidiniuose patikrinimuose yra pripažinti neteisėti pareigūnų veiksmai (tyrėjo A. M. bandymai klastoti 2010 m. birželio 17 d. tyrimų protokolus, budėtojų suvesti į PRĮR neteisėti duomenys), tačiau teismas to neįvertino. Jo (pareiškėjo) nurodyti atsakovo Vilniaus RPK neteisėti veiksmai patenka į CK 6.271 straipsnio reguliavimo sritį, todėl teismo privalėjo būti išnagrinėti ir įvertinti priimant sprendimą, tačiau teismas to nepadarė ir neatskleidė bylos esmės.Skundžiamame sprendime teismas nenagrinėjo ir nepriėmė sprendimo dėl visų pareiškėjo 2012 m. spalio 29 d. prašymo II dalyje nurodytų neteisėtų atsakovų veiksmų, kurie nurodyti 26-iuose punktuose. Pareiškėjas mano, jog tokie teismo veiksmai vertintini kaip trukdymas įrodyti valstybės pareigūnų neteisėtus veiksmus įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl teismas pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnį.Teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Pareiškėjas teigia, jog teismas, nagrinėdamas tikrąjį teisinį santykį, privalėjo atsižvelgti į teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1722/2010), tačiau teismas nukrypo nuo nurodytos teismų praktikos, pateikdamas sprendime motyvą, kad procese nėra ginčijami ir nėra nuginčyti atsakovų sprendimai, priimti dėl tarnybinių patikrinimų išvadų. Pareiškėjas pažymi, jog teismas neįvertino, kad jo nurodytas tarnybinis patikrinimas (2012 m. sausio 12 d., Nr. 10-57-IS-11) yra atliktas bylos nagrinėjimo metu vidinio patikrinimo tvarka, t. y. atsakovas Vilniaus RPK buvo akivaizdžiai suinteresuotas patikrinimo metu priimti sau palankias išvadas, kaip ir jo vidinių patikrinimų teisėtumą kontroliuojantis kitas atsakovas – Vilniaus AVPK. Pareiškėjas teigia, jog atsakovai, pateikdami pareiškėjui informacinius raštus apie atliktus tarnybinius patikrinimus, nenurodė, kad jie gali būti skundžiami teismui, todėl teismo išvados, kad tokiu atveju pareiškėjas kažką privalėjo apskųsti (informacinį raštą ar tarnybinio patikrinimo išvadą) yra nepagristos. Pareiškėjas mano, kad teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, nepagrįstai priskirdamas atsakovų vidinių tarnybinių patikrinimų išvadoms prezumpcinę galią. Teismas sprendime nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Tvarkos prieštaravimo Konstitucijai bei nepagrįstai padarė išvadą, kad Tvarkos teisinis reguliavimas nėra susijęs su pareiškėjo teisių pažeidimų teisminiu nagrinėjimu šiame procese, nors pačiame sprendime tiesiogiai nurodo, kad pareiškėjo skundas atmestinas, nes pareiškėjas neskundė tarnybinių patikrinimų išvadų. Teismas taikė galbūt Konstitucijai prieštaraujančią teisę.Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas teismui nepateikė atsakovų šališkumą pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas nurodo, jog tokie įrodymai teismui yra pateikti. Teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į prokuratūrą ir kitas kompetentingas teisėsaugos įstaigas pagal byloje pateiktus objektyvius duomenis išaiškėjus, kad policijos įstaiga (Vilniaus RPK) ir policijos pareigūnai galbūt atliko nusikalstamas veikas – klastojimą ir piktnaudžiavimą. Spręsdamas klausimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra esminės tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sąlygos – policijos įstaigų ir pareigūnų kaltės. Nesant šios sąlygos teismas nenagrinėjo turtinę žalą įrodančių įrodymų, taip pat nepagrįstai žalos kilmę siejo su kitais asmenimis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas S. G. skunde, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, suformulavo šiuos reikalavimus: 1) pripažinti, kad atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatas nepagrįstai vilkina duomenų ir/ar informacijos pagal jo 2010 m. birželio 17 d. ir 2010 m. liepos 27 d. prašymus pateikimą, ir įpareigoti atsakovą šiuose prašymuose prašomus duomenis ir/ar informaciją pateikti per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, neturtinės žalos atlyginimą – 300 000 Lt už neteisėtus atsakovų Vilniaus AVPK ir Vilniaus RPK pareigūnų aktus (t. 1, b. l. 4, t. 4, b. l. 55).

Pirmosios instancijos teismas sprendimu šių skundo reikalavimų netenkino, nustatęs, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pareiškėjo skundą pripažinti pagrįstu. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo tik panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliaciniame skunde nenurodo konkretaus reikalavimo, susijusio su jo skundo reikalavimų išsprendimu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo ir šiuos reikalavimus: kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 51, 53, 58 straipsnių prieštaravimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 3 daliai, 110 straipsnio 1 daliai ir Konvencijos 6 straipsnio l daliai; kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 2 straipsnio 14 dalies, 2 straipsnio 15 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 22 straipsnio 1 dalies ir 37 straipsnio 2 dalies l punkto prieštaravimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, ABTĮ 1 straipsnio 1 daliai, 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 1 daliai, 5 straipsnio 1 daliai ir 3 dalies 1 punktui, CK 6.271 straipsniui; kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos prieštaravimo Konstitucijos 118 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, teisės antimažoritariškumo, lygiateisiškumo, teisės kreiptis į teismą ir teisės ginti pažeistas teises principams, taip pat Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16, 20 straipsniams, BPK 166, 169, 170 straipsniams, generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos IV dalies taisyklėms, Nuostatų IV dalies taisyklėms.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai, ir dalyką, t. y. skunde suformuluotus reikalavimus, apeliacinio skundo argumentus, byloje taikytinas įstatymų ir įstatymų įgyvendinamųjų aktų nuostatas, pareiškėjo nurodytose ABTĮ normose įtvirtintas nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog ABTĮ 51, 53, 58 straipsniai, 2 straipsnio 14 dalis, 2 straipsnio 15 dalis, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis ir 37 straipsnio 2 dalies l punktas prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjo nurodomiems įstatymams, ir tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. Pareiškėjo nurodyta vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka nepatenka į Konstitucinio Teismo kompetencijos ribas, nagrinėjant teisės aktų atitiktį Konstitucijai.

Ginčas dėl Tvarkos, t. y. norminio administracinio teisės akto, teisėtumo turėtų būti nagrinėjamas ABTĮ XVI skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 straipsnis). Pagal šį teisinį reguliavimą privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą. Tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, vadovaudamiesi ABTĮ 111 straipsniu. Norminio administracinio teisės akto teisėtumas ryšium su individualia administracine byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis), arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 111 straipsnio 3 dalis). Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 112 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka laikytina norminiu administraciniu aktu ABTĮ 2 straipsnio 13 dalies prasme. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 111 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą.

Pareiškėjas nėra pateikęs prašymo dėl norminio administracinio akto ištyrimo ABTĮ nustatyta tvarka, nurodęs tokių teisinių argumentų, kurių pagrindu turėtų būti suabejota šio norminio administracinio akto teisėtumu. Be to, atsižvelgiant į pareikštus šioje byloje pareiškėjo reikalavimus dėl informacijos gavimo ir žalos atlyginimo priteisimo, į tai, kad Tvarka reglamentuoja tarnybinių patikrinimų dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų padarytų tarnybinių nusižengimų bei pareigūno vardą žeminančių veikų atlikimo bei Vidaus tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927) nustatytų tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo pareigūnams tvarką, t. y. ši Tvarka reglamentuoja konkrečius statutinės įstaigos ir statutinio pareigūno santykius bei nereglamentuoja trečiųjų asmenų, t. y. tų asmenų, kurie neturi teisės atlikti tarnybinių patikrinimų, skirti tarnybinių nuobaudų pagal Vidaus tarnybos statutą, teisių ir pareigų, darytina išvada, kad Tvarka nėra tiesiogiai taikytinas norminis administracinis aktas šioje administracinėje byloje, sprendžiant pareiškėjo skundo reikalavimus. Pažymėtina, kad Tvarka patvirtinta vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927) 26 straipsnio 10 dalimi, o Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnis nustato tarnybines nuobaudas, jų skyrimo pagrindus ir tvarką, t. y. nereglamentuoja trečiųjų asmenų teisių ir pareigų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis). Pabrėžtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

Iš pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino nagrinėjamą teisinį santykį, neatskleidė bylos esmės, neišnagrinėjo visų pareikštų reikalavimų, iš esmės pažeidė procesą reglamentuojančias bei įrodinėjimo taisykles, galima daryti išvadą, kad byla turėtų būti perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui, kaip tai nurodyta ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Išnagrinėjus ir įvertinus pareiškėjo skunde, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, suformuluotus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus pareiškėjo skunde suformuluotus reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nebuvo išnagrinėti visi skundo reikalavimai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtent ir išnagrinėjo pirmiau nurodytus reikalavimus, kurie buvo suformuluoti skunde, ir aplinkybes, kuriomis šie reikalavimai buvo grindžiami.

Įvertinus pareiškėjo byloje pareikštus reikalavimus ir nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu pareiškėjas prašė tenkinti šiuos reikalavimus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apibrėžė šioje administracinėje byloje kilusio ginčo ribas bei kilusio ginčo teisinį santykį, t. y. nurodė, jog šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVPK pareigūnų veiksmų, kuriais pareiškėjui 2010 m. liepos 7 d. raštu Nr. 10-57-S-18708 ir 2010 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 10-57-S-22419 nebuvo pateikti Policijos registruojamų įvykių registro duomenys pareiškėjo 2010 m. birželio 17 d. ir 2010 m. liepos 26 d. prašymų pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat žalos, padarytos policijos pareigūnų veiksmais, tiriant ir sprendžiant ginčus, kilusius tarp pareiškėjo ir R. D. bei jos šeimos narių, taip pat veiksmais, vykdant viešąjį administravimą – atliekant tyrimus dėl atskirų policijos pareigūnų veiksmų teisėtumo, atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį.

Pirmosios instancijos teismas atliko teisinį bylos faktų vertinimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, byloje surinktus įrodymus, proceso šalių nurodytus bylos faktinius ir teisinius aspektus, nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Nesutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo proceso, nes pareiškėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, neįvertino visų įrodymų, kitus įrodymus netinkamai įvertino ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nebuvo tinkamo proceso. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, pažeidė įrodinėjimo taisykles.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

Pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai neaprašė visų įrodymų, nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo skunde ir prašymuose dėl skundo pagrindo papildymo argumento, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų ir sprendimas turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands, judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012; kt.). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla. Be to, ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, jog priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai atsisakė kreiptis į prokuratūrą ir kitas kompetentingas teisėsaugos įstaigas dėl to, jog policijos įstaiga (Vilniaus RPK) ir policijos pareigūnai galbūt atliko nusikalstamas veikas – klastojimą ir piktnaudžiavimą. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymius (ABTĮ 109 straipsnis) nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. ABTĮ 109 straipsnis suteikia teisę teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą, imtis priemonių, numatytų šiuose straipsniuose, jei nagrinėdamas administracinį ginčą nustato šiuose straipsniuose nurodytas aplinkybes. Pareiškėjui neužkirstas kelias pačiam kreiptis į prokurorą, jei mano, kad tam tikrų pareigūnų veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, patikrina pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino minėtų pareiškėjo skundo reikalavimų dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

Dėl pareiškėjo S. G. skundo reikalavimo pripažinti, kad atsakovas Vilniaus RPK nepagrįstai vilkina duomenų ir/ar informacijos pagal pareiškėjo 2010 m. birželio 17 d. ir 2010 m. liepos 27 d. prašymus pateikimą, ir įpareigoti atsakovą šiuose prašymuose prašomus duomenis ir/ar informaciją pateikti per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjas 2010 m. birželio 17 d. prašymu (atsakovo Vilniaus RPK šis prašymas įvardytas kaip 2010 m. birželio 22 d. prašymas Nr. 10-57-AP-594, toliau – ir 2010 m. birželio 17 d. prašymas) kreipėsi į Vilniaus RPK, prašydamas: 1.1. ištirti 2010 m. gegužės 21 d. neprisistačiusio policininko ir su juo radijo ryšiu kalbėjusio pareigūno veiksmus ir nustatyta tvarka informuoti pareiškėją apie tyrimo rezultatus; 1.2. pateikti pareiškėjui įvykių (duomenys neskelbtini) 2010 m. gegužės 21 d. registracijos Vilniaus RPK budėtojų taryboje išrašą bei pranešimo tikrinimą atlikusių pareigūnų tarnybinius pranešimus; 2.1 atlikti tyrimą dėl pareigūno A. M. neatitikimo užimamoms pareigoms, netinkamo pareigų atlikimo, piktnaudžiavimo tarnyba, oficialių tyrimo dokumentų klastojimo; 3.3.1. pateikti išrašus iš Vilniaus RPK budėtojų tarnybos įvykių registracijos žurnalo apie įvykių (duomenys neskelbtini) registravimą ir patikrinimą 2008 m. gegužės 30 d., 2008 m. liepos 24 d., 2009 m. gegužės 2 d., 2009 m. gegužės 3 d., 2009 m. spalio 12 d., 2010 m. gegužės 21 d., 2010 m. gegužės 22 d. ir atlikti tyrimą dėl įvykių registro įrašų klastojimo bei informuoti pareiškėją apie tyrimo rezultatus (t. 1, b. l. 6–8). Taigi pareiškėjas minėtu prašymu, be kitų reikalavimų, prašė Vilniaus RPK pateikti duomenis, nurodytus pareiškėjo 2010 m. birželio 17 d. prašymo 1.2 bei 3.3.1 reikalavimuose.

Atsakovas Vilniaus RPK 2010 m. liepos 7 d. raštu Nr. 10-57-S-18708 informavo, kad pareiškėjo 2010 m. birželio 17 d. prašymo 1.2 ir 3.3.1 punktuose prašoma pateikti informacija nebus pateikiama, nes siųsdamas prašymą paštu pareiškėjas prie prašymo nepateikė notaro patvirtinto savo (kaip pareiškėjo) asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopijos (t. 1, b. l. 10).

Pareiškėjas 2010 m. liepos 26 d. prašymu (atsakovo Vilniaus RPK šis prašymas įvardytas kaip 2010 m. liepos 28 d. prašymas Nr. 10-57-AP-717, prašymas Vilniaus RPK gautas 2010 m. liepos 27 d., toliau – ir 2010 m. liepos 27 d. prašymas) kreipėsi į Vilniaus RPK dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-1238-602/2010 dalies vykdymo ir su pareiškėju susijusių dokumentų pateikimo, dėl 2010 m. liepos 7 d. rašto Nr. 10-57-S-18708. Pareiškėjas šiuo prašymu prašė Vilniaus RPK pateikti pareiškėjui šiuos duomenis: 1) įvykių (duomenys neskelbtini) 2008 m. gegužės 21 d. registracijos Vilniaus RPK budėtojų tarnyboje išrašą bei pranešimo tikrinimą atlikusių pareigūnų tarnybinius pranešimus; 2) įvykių (duomenys neskelbtini) 2008 m. gegužės 28 d. registracijos Vilniaus RPK budėtojų tarnyboje išrašą bei pranešimo tikrinimą atlikusių pareigūnų tarnybinius pranešimus; 3) įvykių (duomenys neskelbtini) 2008 m. gegužės 30 d. registracijos Vilniaus RPK budėtojų tarnyboje išrašą bei pranešimo tikrinimą atlikusių pareigūnų tarnybinius pranešimus; 4) įvykių (duomenys neskelbtini) 2008 m. liepos 24 d. registracijos Vilniaus RPK budėtojų tarnyboje išrašą bei pranešimo tikrinimą atlikusių pareigūnų tarnybinius pranešimus; 5) įvykių (duomenys neskelbtini) 2009 m. gegužės 2 d. registracijos Vilniaus RPK budėtojų tarnyboje išrašą bei pranešimo tikrinimą atlikusių pareigūnų tarnybinius pranešimus; 6) įvykių (duomenys neskelbtini) 2009 m. gegužės 3 d. registracijos Vilniaus RPK budėtojų tarnyboje išrašą bei pranešimo tikrinimą atlikusių pareigūnų tarnybinius pranešimus; 7) įvykių (duomenys neskelbtini) 2010 m. gegužės 21 d. registracijos Vilniaus RPK budėtojų tarnyboje išrašą bei pranešimo tikrinimą atlikusių pareigūnų tarnybinius pranešimus; 8) įvykių (duomenys neskelbtini) 2010 m. gegužės 22 d. registracijos Vilniaus RPK budėtojų tarnyboje išrašą bei pranešimo tikrinimą atlikusių pareigūnų tarnybinius pranešimus; 9) įvykių (duomenys neskelbtini) 2010 m. liepos 25 d. registracijos Vilniaus RPK budėtojų tarnyboje išrašą bei pranešimo tikrinimą atlikusių pareigūnų tarnybinius pranešimus; 10) įvykių (duomenys neskelbtini) 2010 m. gegužės 23 d. registracijos Vilniaus RPK budėtojų tarnyboje išrašą bei pranešimo tikrinimą atlikusių pareigūnų tarnybinius pranešimus (t. 1, b. l. 16).

Vilniaus RPK 2010 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 10-57-S-22419 nurodė, kad Vilniaus RPK neatsisako vadovautis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1238-602/2010 ir gali pateikti pareiškėjui jo prašomus duomenis (informaciją), o pareiškėjas turi teisę juos gauti, tačiau tik Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovas rašte įvardijo Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų įstatymo 7 straipsnio, 16 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 16 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas. Atsakovas paaiškino, kad 2010 m. liepos 27 d. prašymo 1–9 punktuose prašoma pateikti informacija nebus pateikta, kadangi pareiškėjas, siųsdamas paštu 2010 m. liepos 27 d. prašymą, jame nenurodė apibrėžto informacijos panaudojimo tikslo bei prie jo nepateikė notaro patvirtintos savo (kaip pareiškėjo) asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopijos (t. 1, b. l. 17).

Nagrinėjamu atveju būtina pažymėti, kad dėl dalies pareiškėjo 2010 m. liepos 27 d. prašyme prašomos pateikti informacijos iš atsakovo jau buvo iškeltas ginčas teisme ir išnagrinėtas administracinėje byloje Nr. I-1238-602/2010. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas kėlė tokius reikalavimus: įpareigoti atsakovą Vilniaus RPK per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti pareiškėjui duomenis ir/ar informaciją: 1.1. R. D. pareiškimą (paaiškinimą ar apklausos dokumentą) dėl 2008 m. gegužės 30 d. incidento; 1.2. kitus atsakovo turimus duomenis apie 2008 m. gegužės 21 d. Vilniaus RPK pateikto elektroninėmis ryšio priemonėmis pranešimo apie tai, kad pareiškėjas S. G. neva grasino nužudyti R. D. (duomenys neskelbtini), nagrinėjimą; 1.3. R. D. 2008 m. gegužės 21 d. pareiškimą Vilniaus RPK; 1.4. R. D. 2008 m. gegužės 21 d. pareiškimą Vilniaus RPK; 1.5. išrašą iš Vilniaus RPK budėtojų tarnybos pranešimų ir įvykių registracijos žurnalo apie 2008 m. gegužės 21 d. pranešimus apie incidentą (incidentus) (duomenys neskelbtini); 1.6. 2008 m. gegužės 21 d. pranešimų apie incidentą (incidentus) (duomenys neskelbtini) garso įrašus; 1.7. išrašą iš Vilniaus RPK budėtojų tarnybos pranešimų ir įvykių registracijos žurnalo apie 2008 m. gegužės 28/29 d. pranešimus apie incidentą (incidentus) (duomenys neskelbtini); 1.8. 2008 m. gegužės 28/29 d. pranešimų apie incidentą (incidentus) (duomenys neskelbtini) garso įrašus; 1.9. asmens duomenis nenustatytų asmenų, dalyvavusių incidentuose ar buvusiais jų liudytojais, tyrėjais: 1.9.1. moters (R. D. samdinės/patikėtinės) – 2008 m. gegužės 21 d. incidento dalyvės ir 2008 m. gegužės 30 d. incidento dalyvės; 1.9.2. policijos pareigūno, tikrinusio 2008 m. gegužės 21 d. incidentą kartu su L. G.; 1.9.3. policijos pareigūnų, tikrinusių 2008 m. gegužės 28/29 d. incidentą; 1.10. policijos pareigūnų, tikrinusių 2008 m. gegužės 29 d. incidentą (atvykusių į incidento vietą), tarnybinius pranešimus; 1.11. policijos pareigūnų, tikrinusių 2008 m. gegužės 30 d. incidentą, tarnybinius pranešimus; 1.12. Vilniaus rajono PK Viešosios policijos Maišiagalos policijos nuovados 2008 m. birželio 4 d. raštus Nr. 57-S-16016 ir Nr. 57-S-16017; 1.13. 2008 m. birželio 2 d. pareigūno Z. R. pokalbio su S. G. garso įrašus ar apklausų protokolus; 1.14. 2008 m. birželio 2 d. pareigūno Z. R. pokalbių su S. D. ir R. D. garso įrašus ar apklausų protokolus; 1.15. 2008 m. gegužės 21 d. pareigūno, tikrinusio pranešimą apie nusikalstamas veikas kartu su L. G. tarnybinį pranešimą ir sprendimą uždrausti S. G. statyti tvoras be teismo sprendimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1238-602/2010 2010 m. birželio 4 d. sprendimu įpareigojo Vilniaus AVPK raštu pateikti pareiškėjui teisės aktų nustatytais terminais išrašus iš Institucijos budėtojų tarnybos pranešimų ir įvykių registracijos žurnalo apie 2008 m. gegužės 21 d. pranešimus apie incidentą (incidentus) (duomenys neskelbtini), išrašą iš Institucijos budėtojų tarnybos pranešimų ir įvykių registracijos žurnalo apie 2008 m. gegužės 28/29 d. pranešimų apie incidentą (incidentus) (duomenys neskelbtini). Šiuo sprendimu buvo nustatyta, kad pareiškėjas turėjo teisę reikalauti tik šią informaciją, kuri nebuvo baudžiamojo proceso arba administracinio teisės pažeidimo dalis. Taip pat sprendime konstatuota, kad pareiškėjas turi teisę gauti tokią informaciją ir ši teisė turi būti įgyvendinta Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjui taip pat buvo priteistas 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės dėl to, kad Vilniaus RPK laiku neišsiuntė pareiškėjo skundų Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Vilniaus RPK 2008 m. birželio 4 d. ir 2008 m. birželio 5 d. priimtų sprendimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities policijos komisariato apeliacinį skundą, 2011 m. kovo 28 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, t. y. panaikino sprendimo dalį, kuria priteistas pareiškėjui 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, ir priteisė pareiškėjui 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo (administracinė byla Nr. A662-1504/2011). Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo Vilniaus AVPK įpareigotas raštu pateikti pareiškėjui teisės aktų nustatytais terminais išrašus iš Institucijos budėtojų tarnybos pranešimų ir įvykių registracijos žurnalo apie 2008 m. gegužės 21 d. pranešimus apie incidentą (incidentus) (duomenys neskelbtini), išrašą iš Institucijos budėtojų tarnybos pranešimų ir įvykių registracijos žurnalo apie 2008 m. gegužės 28/29 d. pranešimų apie incidentą (incidentus) (duomenys neskelbtini), įsiteisėjo 2011 m. kovo 28 d. (ABTĮ 96 straipsnis).

Pagal ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 97 straipsnio 1 dalis nustato, jog įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo skundas (prašymas) patenkinamas, jo nuorašas nusiunčiamas vykdyti administravimo subjektui, kurio veiksmai ar neveikimas buvo apskųsti, taip pat pareiškėjui, o 2 dalis nustato, kad jeigu per penkiolika dienų ar teismo nustatytą terminą sprendimas neįvykdomas, pareiškėjo prašymu atitinkamas administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą kartu nurodydamas jį vykdyti antstoliui pagal atsakovo buveinės vietą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pabrėžtina, kad būtent Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos reglamentuoja teismo sprendimų vykdymo tvarką, nustato atsakomybę už teismo sprendimo nevykdymą. Taigi šioje byloje negali būti nustatinėjamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimo dalies, kuria Vilniaus AVPK buvo įpareigotas pateikti dokumentus, vykdymu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, jog atsakovas 2010 metais neturėjo pareigos teikti pareiškėjui duomenų pagal 2010 m. birželio 4 d. sprendimą tuo pagrindu, kad sprendimas įsiteisėjo tik 2011 m. kovo 28 d., nes atsakovas apeliaciniu skundu skundė tik teismo sprendimo dalį, nesusijusią su pareiga teikti informaciją, ir privalėjo vykdyti tą teismo sprendimo dalį, kurios neginčija. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais šių argumentų, nes ABTĮ normos nenustato, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, dėl kurios nesiskundė byloje dalyvaujantys asmenys, įsiteisėja iškart po teismo sprendimo priėmimo ar pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui ir turi būti privalomai vykdoma.

ABTĮ 96 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad neapskųsti pirmosios instancijos sprendimai įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui. ABTĮ nėra išlygos, kad teismo sprendimo (nutarties) dalis dėl savarankiškų reikalavimų, kuri neapskundžiama apeliaciniu skundu (atskiruoju) skundu, įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, kaip, pavyzdžiui, yra nurodyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 279 straipsnio 1 dalyje. Be to, būtina atkreipti dėmesį į administracinių bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka specifiką, t. y. į tai, kad ABTĮ 136 straipsnyje yra įtvirtinta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Be to, apeliacinės instancijos teismas tikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kuriems esant, yra panaikinamas visas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Taigi apeliacine tvarka buvo nagrinėjamas viso Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nors apeliaciniu skundu buvo ginčijama tik sprendimo dalis, susijusi su neturtinės žalos atlyginimo priteisimu.

Įvertinus tai, kas buvo nagrinėta minėtoje administracinėje byloje Nr. I-1238-602/2010, darytina išvada, jog dėl dalies pareiškėjo 2010 m. liepos 27 d. prašymu prašomos pateikti informacijos (įvykių (duomenys neskelbtini) 2008 m. gegužės 21 d. registracijos Vilniaus RPK budėtojų tarnyboje išrašą bei pranešimo tikrinimą atlikusių pareigūnų tarnybinius pranešimus; įvykių (duomenys neskelbtini) 2008 m. gegužės 28 d. registracijos Vilniaus RPK budėtojų tarnyboje išrašą bei pranešimo tikrinimą atlikusių pareigūnų tarnybinius pranešimus; įvykių (duomenys neskelbtini) 2008 m. gegužės 30 d. registracijos Vilniaus RPK budėtojų tarnyboje išrašą bei pranešimo tikrinimą atlikusių pareigūnų tarnybinius pranešimus) jau buvo pasisakyta bylą nagrinėjant teisme. Dėl šios informacijos pateikimo klausimas išspręstas, kai 2011 m. kovo 28 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimas.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nagrinėjo pareiškėjo minėtuose prašymuose nurodomos informacijos pateikimo klausimą, t. y. reikalavimą, kurį skunde buvo suformulavęs pareiškėjas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo 11 pozicijų, susijusių su dokumentų ir duomenų pateikimu, ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenusprendė dėl atsakovo pareigos pateikti jam šiuos duomenis. Su tokiu pareiškėjo teiginiu nesutiktina, nes pareiškėjas skunde nebuvo suformulavęs reikalavimų dėl konkrečių dokumentų ir duomenų pateikimo, todėl pirmosios instancijos teismas neprivalėjo atskirai pasisakyti dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų konkrečių dokumentų ir duomenų. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus AVPK Vilniaus rajono policijos komisariato sprendimais, kurių pagrindu pareiškėjui nebuvo pateikta informacija, nebuvo kvestionuojama pareiškėjo teisė gauti jo prašomus duomenis – pareiškėjo prašymai netenkinti dėl jų pateikimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nesilaikymo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2010 m. birželio 17 d. pareiškėjo prašymas Vilniaus AVPK Vilniaus rajono policijos komisariatui buvo pateiktas paštu, todėl nebuvo galimybės patikrinti pareiškėjo tapatybės, o 2010 m. liepos 26 d. prašyme nebuvo nurodytas prašomų pateikti duomenų naudojimo tikslas, ir darė išvadą, kad dėl šių priežasčių pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nebuvo pateikti duomenys, nurodyti prašymuose.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 7 punktą (apeliaciniame skunde nurodyta 7 dalis), 12 straipsnio 2 dalį, Valstybės registrų įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, 7 straipsnį, Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalį, 33 straipsnio 1 dalį. Su šiais pareiškėjo argumentais nesutiktina, nes pirmosios instancijos teismas, darydamas pirmiau nurodytą išvadą, nepažeidė šių normų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi sprendime nurodytomis įstatymų nuostatomis.

Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 7 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d.) nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas informacijai, kurios teikimą reglamentuoja kiti įstatymai. Šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis nustatė, kad prašymai gali būti teikiami tiesiogiai, pareiškėjui atvykus į įstaigą, siunčiami paštu ar per pasiuntinį arba elektroninėmis priemonėmis, jei yra galimybė identifikuoti pareiškėją. Prašymai, išskyrus žodinius, registruojami, tvarkomi ir įtraukiami į apskaitą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatas turi būti identifikuojamas pareiškėjas, kuris pageidauja gauti informaciją iš tam tikros valstybės institucijos ar įstaigos.

Valstybės registrų įstatymas, galiojęs iki 2012 m. sausio 1 d., nustatė valstybės registrų (kadastrų) steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, vadovaujančiųjų valstybės registrų tvarkymo įstaigų, valstybės registrų tvarkymo įstaigų, valstybės registrų priežiūros institucijų, valstybės registrų tvarkytojų, valstybės registrų duomenų teikėjų ir gavėjų teises ir pareigas (Valstybės registrų įstatymo 1 straipsnio 1 ir 3 punktai). Šiame įstatyme buvo nurodyta, kad steigiami žinybiniai registrai, kurie yra teisinių, organizacinių, technologinių priemonių visuma, skirta registruoti valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos sprendimu nustatytus registro objektus ir tvarkyti registro objektų registravimo duomenis (Valstybės registrų įstatymo 2 straipsnio 20 dalis). Žinybiniai registrai pradedami kurti žinybinį registrą steigiančios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovui priėmus sprendimą dėl žinybinio registro nuostatų patvirtinimo ir žinybinio registro veiklos pradžios nustatymo (Valstybės registrų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis); registro duomenų tvarkymą, kuris šio įstatymo prasme suprantamas kaip bet kurie su registro duomenimis atliekami veiksmai – duomenų rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (ar) aritmetinės operacijos, duomenų paieška, naikinimas ir kiti veiksmai (Valstybės registrų įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Registrų duomenų tvarkymą reglamentuoja atitinkamo registro įstatymas, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, registro nuostatai ir kiti teisės aktai, taip pat šio įstatymo nustatytais atvejais – ir registro duomenų tvarkymo sutartys (Valstybės registro įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). Registrų duomenys ir dokumentai yra vieši ir, atsižvelgiant į registro steigimo tikslus, įstatymų bei registrų nuostatų nustatyta tvarka ir apimtimi teikiami registro duomenų gavėjams, kuriais šio įstatymo prasme yra asmuo ar susijęs registras, kuriam teikiami registro duomenys (Valstybės registrų įstatymo 2 straipsnio 6 dalis), jeigu įstatymai ar registro nuostatai nenustato kitaip (Valstybės registrų įstatymo 15 straipsnio 1 dalis); kiekvienas registro duomenų gavėjas privalo naudoti registro duomenis tik teisėtiems ir apibrėžtiems tikslams (Valstybės registrų įstatymo 16 straipsnio 1 dalis); fizinių asmenų asmens duomenys naudojami vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu (Valstybės registrų įstatymo 16 straipsnio 2 dalis); fiziniai ir juridiniai asmenys, gavę registro duomenis, gali juos naudoti tik tokiam tikslui, tokia apimtimi ir tokiu būdu, kokie buvo nurodyti gaunant duomenis. Duomenis teikti tretiesiems asmenims galima tik duomenų teikimo sutarčių, pasirašytų su registro tvarkymo įstaiga, nustatyta tvarka ir registro nuostatų nustatyta tvarka. Ši nuostata netaikoma, kai fiziniai ir juridiniai asmenys naudoja iš registro gautus registro duomenis apie save (Valstybės registrų įstatymo 16 straipsnio 4 dalis).

Byloje nustatyta, kad Lietuvos policijos generalinio policijos komisaro 2005 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-766 buvo įsteigtas žinybinis Policijos registruojamų įvykių registras, patvirtinti Policijos registruojamų įvykių registro nuostatai, kurių redakcijos, galiojusios nuo 2008 m. sausio 23 d. iki 2011 m. liepos 1 d., 38 punktas nurodė, kad registro duomenys teikiami Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo nustatytais būdais, o 39 punktas nurodė, kad registre tvarkomi asmens duomenys teikiami Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. Registro duomenys teikiami pagal duomenų gavėjo prašymą, kuriame nurodomas duomenų naudojimo tikslas, arba pagal duomenų gavėjo ir duomenų valdytojo sudarytą duomenų teikimo sutartį, kurioje nurodomas duomenų naudojimo tikslas, sąlygos ir tvarka, išskyrus atvejus, kai ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūroms, teismams bei kitoms valstybės institucijoms registro duomenys teikiami, siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms, užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, teikiant neatidėliotiną pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų, taip pat atliekant nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų tyrimą (Nuostatų 43 punktas).

Taigi nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d.) 6 straipsnis nustatė, kad asmens duomenys šio įstatymo nustatytais atvejais teikiami pagal duomenų valdytojo ir duomenų gavėjo sudarytą asmens duomenų teikimo sutartį (daugkartinio teikimo atveju) arba duomenų gavėjo prašymą (vienkartinio teikimo atveju). Sutartyje turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo ir gavimo teisinis pagrindas, sąlygos, tvarka ir teikiamų asmens duomenų apimtis. Prašyme turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo bei gavimo teisinis pagrindas ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtis. Šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad duomenų subjektas, pateikdamas duomenų valdytojui ar duomenų tvarkytojui asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, turi teisę gauti informaciją, iš kokių šaltinių ir kokie jo asmens duomenys surinkti, kokiu tikslu jie tvarkomi, kokiems duomenų gavėjams teikiami ir buvo teikti bent per paskutinius vienus metus, o 2 dalyje nurodyta, kad duomenų valdytojas, gavęs duomenų subjekto paklausimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, privalo atsakyti, ar su juo susiję asmens duomenys yra tvarkomi, ir pateikti duomenų subjektui prašomus duomenis ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo duomenų subjekto kreipimosi dienos. Duomenų subjekto prašymu tokie duomenys turi būti pateikiami raštu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime yra nurodyta, kad ši Konstitucijos nuostata yra įpareigojimas įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti, kokia tvarka valstybės įstaigos privalo suteikti piliečiui atitinkamą informaciją apie jį. Iš Konstitucijos, inter alia jos 22 straipsnio, 25 straipsnio 3 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teikiant valstybės ir savivaldybių institucijų turimą informaciją būtų užtikrintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, kitos Konstitucijos saugomos vertybės (Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad informacijos laisvė nėra absoliuti, taip pat kad Konstitucija neleidžia nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo, įstatymais įtvirtinus informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas, būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).

Taigi asmenims apie juos informacija turi būti teikiama įstatymų nustatyta tvarka, o ne tokia tvarka, kokia pageidauja ją gauti asmenys. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų.

Apibendrinant pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas, įvertinus informacijos (duomenų), kurią pageidavo gauti pareiškėjas 2010 m. birželio 17 d., 2010 m. liepos 27 d. prašymais, pobūdį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų Konstitucijos ir įstatymų nuostatų ir pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl duomenų ir/ar informacijos, nurodytos pareiškėjo 2010 m. birželio 17 d. ir 2010 m. liepos 27 d. prašymuose, pateikimo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo reikalavimus, pažeidė Europos Tarybos Konvencijos dėl teisės susipažinti su oficialiais dokumentais 4 straipsnio 1, 2 dalis, 5 straipsnio 4 dalį ir kitus straipsnius. Šie argumentai nepripažintini pagrįstais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis nustato, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Pareiškėjui atsakovas atsisakė pateikti duomenis 2010 m. liepos 7 d. ir 2010 m. rugpjūčio 10 d., t. y. tuo metu kilo administracinis ginčas, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjo nurodytą Europos Tarybos Konvenciją dėl teisės susipažinti su oficialiais dokumentais, pasirašytą 2009 m. birželio 18 d. Trumsėje (Norvegija), Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punktu, ratifikavo 2012 m. birželio 28 d. (paskelbta Žin., 2012, Nr. 85-4452), o tai reiškia, kad byloje nagrinėtam administraciniam ginčui negalėjo būti taikomos šios Konvencijos nuostatos. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį galioja tik paskelbti įstatymai.

Dėl pareiškėjo S. G. skundo reikalavimo priteisti 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu pareiškėjas prašė priteisti 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, nustatė, kad šis pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas, nes byloje nebuvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys, jog yra visos CK 6.271 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant yra priteisiama neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs prie bylos pridėtų administracinių teisės pažeidimų bylų ir tarnybinių patikrinimų medžiagas, pareiškėjo teiginius dėl policijos pareigūnų padarytos neturtinės žalos, dėl policijos pareigūnų veiksmų rezultatų vertinimo tiriant ir sprendžiant ginčus, kilusius tarp pareiškėjo ir R. D. bei jos šeimos narių iš esmės dėl žemės sklypų ribos, nurodė, jog netgi vertinant, kad administracinių teisės pažeidimų bylų ar tarnybinių patikrinimų tyrimo metu galėjo būti padaryti procedūriniai pažeidimai, kurie nedarė įtakos priimtiems sprendimams šiuose procesuose, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti tenkinamas, nes iš pateiktų įrodymų nėra galima manyti, kad dėl tokio pobūdžio pažeidimų galėjo atsirasti neturtinė žala.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis pirmosios instancijos teismui pateikė papildomą skundą patikslinantį procesinį dokumentą – 2012 m. balandžio 19 d. „Prašymą dėl skundo pagrindo pakeitimo papildymo“ (t. 4, b. l. 30-56), kuriame nurodyti pareiškėjo teisių pažeidimai, atskleidžiantys Konstitucinio Teismo apibrėžtą teisinį santykį, kai asmuo „gniuždomas visa valstybės mechanizmo galia“. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad 2011 m. gruodžio 13 d. pateiktieji duomenys (t. 2, b. l. 136-141) kartu su pateiktais ir/arba teismui nurodytais ikiteisminių tyrimų duomenimis, apibrėžia teisinį santykį ginče dėl žalos atlyginimo – atsakovų (policijos įstaigų ir pareigūnų) neteisėtų veiksmų turinį bendrame „gniuždymo visa valstybės mechanizmo galia“ kontekste. Jeigu duomenys būtų pateikti laiku, t. y. 2010 m. birželio mėnesį, jis būtų galėjęs jais remtis visuose teisiniuose ir teisminiuose procesuose (baudžiamosiose, civilinėse, administracinėse bei administracinių teisės pažeidimų bylose), efektyviu būdu pasiekti greitą pažeistų teisių apgynimą. Pareiškėjas teigia, kad jeigu policijos pareigūnai būtų tinkamai veikę pagal faktines aplinkybes ir teisę, neteisėti D. šeimos narių veiksmai būtų užkardyti pačioje užuomazgoje (2008 metais), nebūtų susidaręs teisinis santykis, kai neteisėtai pareiškėjas „gniuždomas visa valstybės mechanizmo galia“. Pareiškėjo teigimu, jis nurodė faktus, kad policijos pareigūnai kurstė D. šeimos narius pareiškėją sistemingai bauginti, klastojo nusikalstamų veikų tyrimo inicijavimo ir tyrimo dokumentus, veikė šališkai, pažeidė lygiateiškumo, asmens saugumo, nuosavybės apsaugos, pažeistų teisių teisminės gynybos, veiksmingų teisinės gynybos priemonių ir kitas pareiškėjo teises.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nėra tokių aplinkybių – kaip ginčai dėl ribų nustatymo, nes tai yra tik atsakovų prasimanymas. Pareiškėjas teigia, kad atsakovai turėjo pareigą apginti pareiškėjo teises į nuosavybę, tačiau pareigos nevykdė, ir netgi organizavo bei kurstė neteisėtus veiksmus prieš pareiškėją, teikė suklastotus duomenis prokuratūrai ir teismams. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad atsakovų vidiniuose patikrinimuose yra pripažinti neteisėti pareigūnų veiksmai (tyrėjo A. M. bandymai klastoti 2010 m. birželio 17 d. tyrimų protokolus, budėtojų suvesti į PRĮR neteisėti duomenys), tačiau pirmosios instancijos teismas šio atsakovų pripažinimo neįvertino. Pareiškėjas apeliaciniame skunde konkrečiai nurodo 8 neteisėtus policijos veiksmus, kurie, jo teigimu, yra įrodyti byloje pateiktais įrodymais. Pažymėtina, kad iš šių nurodytų veiksmų matyti, jog pareiškėjo nurodomi neteisėti policijos veiksmai yra siejami su R. D. atliktu riboženklių sunaikinimu, R. D. ir su ja susijusių asmenų savavaldžiavimu, pareiškėjo turto naikinimu, užpuolimu, kėsinimusi partrenkti pareiškėjo sūnų automobiliu, gėlių naikinimu, melagingu įskundimu, melagingu policijos iškvietimu.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, kurių pagrindu jis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo, primena, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį gali būti patenkintas, kai nustatytos šios civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju yra aktualios CK 6.250 straipsnio nuostatos, nes pareiškėjas skundu prašė priteisti neturtinę žalą, t. y. teigė, kad jam neteisėtais policijos pareigūnų, policijos įstaigų veiksmais buvo padaryta 300 000 Lt neturtinė žala. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pažymėtina, kad pareiškėjas, nurodydamas, kuo pasireiškė jam padaryta neturtinė žala, ir apskaičiuodamas jos dydį, teigė, kad patyrė tokius praradimus, kurių neįmanoma apskaičiuoti (įsigyti) ir atkurti: dvasinius išgyvenimus, intensyviai trunkančius jau ketverius metus, nors nėra pažeidęs nei moralės, nei teisės normų, artimųjų žmonių (motinos) praradimus ir bendravimo su jais praradimus dėl intensyviai vykdomų fizinių asmenų nusikalstamų veikų, nuolatinio šmeižimo, garbės ir orumo žeminimo sukurtose baudžiamosiose bylose, nepagrįstai skirtose psichiatrijos ekspertizėse atimant laisvę ir jas atliekant be jo sutikimo, profesinės ir visuomeninės reputacijos, kvalifikacijos ir bendravimo su jam artimu profesiniu–visuomeniniu sluoksniu praradimus, asmeninės sveikatos ir artimųjų (žmonos) sveikatos praradimus. Bendrą neturtinės žalos dydį, atsižvelgdamas į tai, kad siekdamas atkurti dvasinius praradimus (nusivylimą teisine valstybe, saugumo praradimą, garbės ir orumo pažeminimą) bus priverstas emigruoti iš valstybės, nes joje vykdomas jo asmens persekiojimas už asmeninius politinius ir pasaulėžiūros įsitikinimus, politinę ir teisių gynimo veiklą, pareiškėjas įvertino 700 000 Lt, iš kurių didžiąją dalį žalos – 300 000 Lt, jo įsitikinimu, sukėlė policijos įstaigos veiksmai (saugumo praradimą, neteisėtą persekiojimą ir kt.), 100 000 Lt – žemėtvarkos įstaiga, suklastojusi faktus; po 100 000 Lt – teismai, prokuratūros ir fiziniai asmenys.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu jis teigė, jog jam padaryta 300 000 Lt neturtinė žala ir jog šią žalą padarė būtent pareiškėjo nurodomi policijos pareigūnai bei policijos įstaigos, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu netenkintas šis reikalavimas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje konstatuoti, jog pareiškėjui padaryta jo nurodyta neturtinė žala ir ši neturtinė žala turėtų būti atlyginta, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl policijos pareigūnų veiksmų ir policijos įstaigų darbo yra iš esmės susijusios su R. D. ir jai artimų žmonių veiksmais, pareiškėjo ir R. D. ginču dėl žemės sklypų ribų. Nepripažintini pagrįstais argumentai, kad policijos pareigūnai ar policijos įstaigos, tirdamos pareiškėjo bei R. D. skundus, privalėjo nustatyti sklypų ribas ir šias ribas nustatyti tokias, kokias nurodė pareiškėjas, ir atitinkamai išspręsti tarp žemės sklypų kaimynų kylančius ginčus dėl sklypo ribų pareiškėjo naudai jau 2008 metais.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nustatęs, jog tarp pareiškėjo ir jo kaimynės R. D. vyksta nuolatiniai konfliktai dėl žemės sklypo ribų, tiek R. D., tiek S. G. yra pateikę pareiškimus policijos pareigūnams, dėl jų nuomone, padarytų administracinių teisės pažeidimų, kas patvirtina, jog abi šalys, pasirinkdamos netinkamą tarp jų kilusio ginčo sprendimo variantą, bando tokiu būdu apginti savo galbūt pažeistas civilines teises (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-685/2011). Šioje administracinėje byloje pareiškėjas, nesutikdamas su Maišiagalos policijos nuovados nutarimais, taip pat buvo nurodęs aplinkybes, jog nutarimuose pateikiamas tikrovės neatitinkantis ir nepagrįstas motyvas, kad tarp pareiškėjo ir kaimynų (D.) kyla nesutarimai dėl žemės sklypų ribų (žr. administracinės bylos Nr. II-317-281/2010 medžiagą). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. N62-2257/2011, yra nurodyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatas teisingai konstatavo, jog tarp kaimynų yra susiklosčiusi konfliktinė situacija, padaryta išvada, kad ginčas dėl sklypų ribų neišspręstas.

Pažymėtina, jog CK 4.45 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus dokumentus. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kaip ir kokiu būdu kaimynai turėtų išspęsti tarp jų nuolat kylančius konfliktus dėl žemės sklypų ribos.

Pagal šios administracinės bylos duomenis Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 14 d. surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktą, kuriame nurodyta, kad patikrino žemės sklypų ribas, naudodamas technines priemones – GPS imtuvą. Akte nurodyta, kad žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribos atitinka žemės sklypo planą, patvirtintą Vilnius rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2008 m. kovo 19 d. Taip pat nustatyta, kad šiltnamis, esantis žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra pakrypęs ir dėl to kerta bendrą žemės sklypų ribą, šiltnamio pamatas pasviręs į žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) pusę.

Iš nagrinėjamos administracinės bylos medžiagos ir jos priedų matyti, kad pareiškėjas nuolat kreipiasi į teismą dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, policijos įstaigų darbo, atliekant pareiškėjo pranešimų patikrinimą ir teisės pažeidimų nustatymą. Pareiškėjo skundai nebuvo patenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartotinai nurodo aplinkybę, susijusią su tuo, kad nebuvo perduotas teismui laiku jo skundas. Pažymėtina, kad ši aplinkybė yra jau išnagrinėta kitoje administracinėje byloje, pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

Byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjo nurodomų nusikalstamų pareigūnų veiksmų, kuriuos jie atliko klastodami dokumentus, kurstydami D. šeimos narius pareiškėją bauginti ir kt. Pažymėtina, kad nusikalstami pareigūnų veiksmai turėtų būti nustatyti nagrinėjant baudžiamąją bylą. Kaip jau buvo minėta, dėl nusikalstamų pareigūnų veiksmų pareiškėjui neužkirstas kelias kreiptis į prokurorą. Įvertinus šios bylos medžiagą, kitų bylų medžiagą, kurioje yra duomenys tiek apie pareiškėjo, tiek apie R. D. ir jos šeimos narių skundus dėl nuolat kylančių konfliktų, kurių pagrindas buvo žemės sklypų ribos, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog policijos pareigūnai ir policijos įstaigos spręsdami šiuos konfliktus buvo šališki, pažeidė pareiškėjo nuosavybės teises, lygiateisiškumo principus, veikė prieš pareiškėją.

Pareiškėjas teisingai nurodo, kad jis neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į teismą ir ginčyti atliktų tarnybinių patikrinimų išvadų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui šioje byloje buvo sudaryta galimybė reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, būtent ir padarė policijos pareigūnai, atlikdami tuos veiksmus, dėl kurių pareiškėjas buvo parašęs skundus atsakovams. Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį už pareigūnų veiksmus yra atsakinga Lietuvos valstybė.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nors atlikus vidinius patikrinimus buvo nustatyti neteisėti pareigūnų veiksmai. Teisėjų kolegija, įvertinusi patikrinimuose nustatytus pažeidimus, pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu jis teigia, kad patyrė neturtinę žalą ir jo nurodytus žalos dydžio nustatymo kriterijus, daro išvadą, kad dėl nustatytų pareigūnų procedūrinių pažeidimų nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pareiškėjui turi būti priteista pagal CK 6.250 straipsnį.

Teisėjų kolegija neatmeta galimybės, kad pareiškėjo nurodomi atskiri policijos pareigūnų ir policijos įstaigų veiksmai (patikrinimuose nustatyti veiksmai) galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus pergyvenimus, įtampą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais. Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus lyginant su eiliniais, gilius.

Apibendrinant pirmiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo šioje nagrinėjamoje byloje nurodomų policijos pareigūnų ir policijos įstaigų veiksmų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas trukdė pareiškėjui įrodyti valstybės pareigūnų neteisėtus veiksmus įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnį, nes pirmosios instancijos teismas 2012 m. balandžio 26 d. ir 2012 m. gegužės 9 d. nutartimis atsisakė priimti įrodymus, pateiktus iš ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-731-09 medžiagos, 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi atsisakė apklausti pareiškėjo nurodytus liudytojus, netenkino 2012 m. spalio 24 d. prašymo sustabdyti procesą iki baudžiamosios bylos, vykdomos ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-731-09 pagrindu, išnagrinėjimo. Šie argumentai nepripažintini pagrįstais.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi (t. 4, b. l. 100-101) iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą dėl įrodymų pridėjimo prie bylos, t. y. dalį dokumentų pridėjo, o dalį įrodymų, t. y. dokumentų kopijų, nepridėjo, nes teismui nebuvo pateikti originalai ir teismas neturėjo galimybės jų patvirtinti. Nutartimi nebuvo pridėti viešojo transporto vienkartiniai bilietai, nes nenurodyta, kokias reikšmingas aplinkybes šie įrodymai patvirtina. Taip pat nebuvo pridėta kompiuterinė laikmena, nes buvo nustatyta, kad dalis laikmenoje esančių dokumentų jau yra byloje, o kitoje dalyje yra dokumentai, kurių originalai nepateikti. Taip pat buvo atmestas pareiškėjo prašymas apklausti liudytojus, t. y. pareiškėjo nurodytus policijos pareigūnus, R. D., O. G., L. G.. Šis prašymas atmestas tuo pagrindu, kad pareiškėjas nenurodė, kokias turinčias reikšmės bylai aplinkybes šie liudytojai gali patvirtinti. Taigi pareiškėjo prašymai buvo išspręsti motyvuota nutartimi. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurių pagrindu minėtoje nutartyje nurodytus motyvus teisėjų kolegija turėtų pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Remiantis šia definicija išskiriami tokie įrodymų požymiai: 1) tam tikra informacija apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką; 2) įrodymų sąsajumas; 3) įrodymų leistinumas.

Įrodymų sąsajumas reiškia, jog renkami, pateikiami ir teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įrodinėjimo procese reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra susiję su nagrinėjama byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3022/2011). Tokia sąsaja nustatoma atsižvelgiant į administracinės bylos ribas, kurias apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Sąsajumo taisyklių turi paisyti tiek teismas, tiek ir dalyvaujantys byloje asmenys. Pavyzdžiui, reikšdami prašymus priimti įrodymus ar juos išreikalauti, asmenys privalo nurodyti, kokias reikšmingas aplinkybės tie įrodymai gali patvirtinti ar paneigti. Įrodymus, neturinčius ryšio su byla, atsisakoma priimti, o kai jie yra byloje, teismas gali jų byloje nevertinti, pripažinęs, kad tam tikri dokumentai byloje nelaikytini įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-3647/2011).

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. gegužės 9 d. nutartimi (t. 4, b. l. 108) atsisakė priimti pareiškėjo atskirąjį skundą dėl 2012 m. balandžio 26 d. nutarties. Šia nutartimi nebuvo sprendžiamas įrodymų pridėjimo prie bylos klausimas. Be to, šią nutartį paliko nepakeistą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. nutartimi.

Byloje pareiškėjas 2012 m. spalio 24 d. buvo pateikęs prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta Vilniaus rajono apylinkės teisme baudžiamoji byla Nr. 1-72-269/2012, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato vykdomo dėl 2012 m. kovo 9 d. Vilniaus rajono Policijos komisariato tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-57-IS-11 teisėtumo patikrinimo tyrimo pabaigos, ikiteisminio tyrimo Nr. 57-2-78-10 teisėtumo patikrinimo pabaigos (t. 4, b. l. 152). Pagal bylos duomenis šis prašymas nebuvo tenkintas. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje administracinėje byloje nagrinėjamus pareiškėjo reikalavimus, ginčo pobūdį, pareiškėjo prašyme dėl bylos sustabdymo nurodomas aplinkybes, dėl kurių byla turėtų būti sustabdyta, daro išvadą, kad pagrįstai ir teisėtai byla nebuvo sustabdyta.

Pareiškėjas prašyme dėl bylos sustabdymo nebuvo nurodęs tokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog tarp šios administracinės bylos ir pareiškėjo nurodomos bylos yra prejudicinis ryšys.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, kad byloje nenustatytos faktinės ir teisinės aplinkybės, kurių pagrindu turėtų būti patenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.