- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-30
- Bylos Nr.
- 2A-742-611/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski (pran.), Dalia Višinskienė
- Ieškovas
- A. G.
- Trečiasis asmuo
- G. G.
- Atsakovas
- UAB „Efektyvios investicijos“
- Kategorijos
- 30.12.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti
dalyvaujant ieškovei A. G., jos atstovui adv. Aleksandrui Doroševui, atsakovo atstovui adv. Artūrui Sebeikai, trečiajam asmeniui G. G.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Efektyvios investicijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui UAB „Efektyvios investicijos“ dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, tretysis asmuo G. G..
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
ieškovė A. G. kreipėsi į teismą, prašydama išreikalauti iš atsakovo UAB „Efektyvios investicijos“ automobilį Opel Omega, valst.reg.Nr.(duomenys neskelbtini) perduodant jį savininkei ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad savo sūnui, trečiajam asmeniui G. G., leido naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančiu automobiliu. Sūnus buvo nubaustas pagal ATPK 313 str. 4 d. ir 126 str. 4 d. ir jam paskirta 2000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams. Teismas nusprendė automobilį grąžinti tik po to, kai bus sumokėta bauda. Pažeidimo metu sulaikytą ginčo automobilį policija perdavė saugoti atsakovui. Tretysis asmuo sumokėjo administracinę baudą, informavo atsakovą, tačiau jis atsisakė grąžinti automobilį, reikalaudamas sumokėti už saugojimo paslaugas. ATPK 269 str. 7 d. nuostata, nustatanti, kad nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas areštas, prieštarauja LR Konstitucijai, ką pripažino LR Konstitucinis teismas. Be to, atsakovo įkainiai buvo aukštesni nei rinkos kaina. Pažymėjo, jog automobilis yra mažavertis, pagamintas 1991 metais.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Automobilio laikymą grindė LR CK 6.69 str. ir 4.229 str. 3 d. numatyta sulaikymo teise. Nurodė, jog LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 d. nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Pabrėžė, jog su teisėtu automobilio valdytoju sudarė apmokėjimo sutartį, pagal kurią įsipareigojo sumokėti įsiskolinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino, nusprendė išreikalauti iš atsakovo automobilį Opel Omega, valst.reg.Nr.(duomenys neskelbtini) perduodant jį ieškovei ir priteisė valstybei iš atsakovo 751 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad tretysis asmuo padarė administracinį pažeidimą, numatytą LR ATPK 126 str. 4 d. Teismo nutarimu jam buvo skirta 2000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemonės atėmimu dvejiems metams ir nutarta automobilį grąžinti sumokėjus baudą. Automobilį policija perdavė atsakovui. Ant akto po įrašu, kad reikės apmokėti visas išlaidas, pasirašė tretysis asmuo. Atsižvelgdamas į išdėstytą teismas konstatavo, jog tarp šalių susiklostė paslaugų ir kito asmens reikalų tvarkymo santykiai, įtvirtinti LR CK 6.229 str.. Pažymėjo, jog LR Konstitucinis Teismas 2009-04-10 nutarimu „Dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės negrąžinimo“ pripažino, kad LR ATPK 269 str. 7 d. nuostata „Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas“ ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus skirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, prieštaravo LR Konstitucijos 23 str. 1, 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas nustatė, kad automobilis atsakovo buvo nuvežtas siekiant užtikrinti baudos sumokėjimą, todėl konstatavo, kad automobilis atsakovo paimtas ir saugomas, remiantis LR Konstitucijai prieštaraujančiu teisės aktu. Atsakovo paslaugos suteikimas nepriklausė nuo ieškovės ar trečiojo asmens valios. Nurodė, jog LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 1 d., kaip blanketinė norma, šalių santykiams negalėjo būti taikoma, todėl atsakovas negalėjo savo atsikirtimuose remtis minėto įstatymo 33 str. 6 d. nuostata dėl solidarios automobilio savininko ir valdytojo atsakomybės. Taip pat pabrėžė, jog tretysis asmuo už paslaugas jau sumokėjo atsakovui 2000 Lt, automobilio vertė yra apie 600 Lt, todėl automobilio sulaikymo tęsimas ir skolos už paslaugą didinimas prieštarautų proporcingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą netinkamai aiškino ir pritaikė materialines bei procesines teisės normas. Pažymi, jog neblaivaus asmens nušalinimu nuo transporto priemonės vairavimo ir priverstiniu transporto priemonės nuvežimu siekiama dviejų tikslų: administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių ir kaip priemonė pašalinti grėsmę kitų eismo dalyvių ar keleivių saugumui. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog automobilis priverstinai nuvežamas ir saugomas vienu tikslu – užtikrinant baudos sumokėjimą, reikštų, jog sulaikius neblaivų asmenį, vairuojantį transporto priemonę, surašius jam administracinio teisės pažeidimo protokolą, jam toliau būtų leidžiama vairuoti transporto priemonę. Mano, jog teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius kaip kito asmens reikalų tvarkymą bei nepagrįstai taikė LR CK 6.229 str.. Nurodo, jog tarp šalių susiklostė pasaugos santykiai, kuriuos reglamentuoja LR CK XLII skyriaus normos. Ieškovė žinojo apie priverstinį automobilio nuvežimą ir saugojimą. Saugotojas turi teisę sulaikyti saugomą daiktą tol, kol davėjas su juo neatsiskaitys. Taip pat nurodo, jog šalių tarpusavio santykiai kvalifikuotini kaip kreditoriaus ir skolininko, todėl kreditorius pasinaudojo daikto sulaikymo teise pagal LR CK 6.69 str. 1 d.. Kadangi atsakovo paslaugos teikimas nepriklausė nuo ieškovės valios, turėjo būti taikomos LR CK 6.830 str. 5 d. ir 6.850 str. įtvirtintos blanketinės teisės normos. Atsižvelgiant į minėtas teisės normas, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. turi būti vertintina ne kaip blanketinė, o kaip speciali teisės norma ir išlaidas automobilio savininkas ar valdytojas turi atlyginti iki priemonės paėmimo iš transporto stovėjimo aikštelės. Nesutinka su teismo išvada, jog automobilio sulaikymo tęsimas ir skolos už paslaugą didinimas prieštarauja sąžiningumo, proporcingumo ir protingumo principui. Ieškovei neapmokėjus skolos, skola būtų padengta mokesčių mokėtojų pinigais. Taip pat pažymi, jog valdytojas su priemonės savininku atsako solidariai, o su trečiuoju asmeniu buvo sudaryta apmokėjimo sutartis, kuria buvo nustatyta mažesnė saugojimo kaina. Atsakovas gavęs pirmąją 2000 Lt įmoką pagrįstai tikėjo, jog su juo bus atsiskaityta galutinai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš atsakovo 480 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nesutinka su apelianto vienpusiškais ir nepagrįstais argumentais. Nurodo, jog teismas, gindamas automobilio savininko konstitucines teises, pasisakė, kad savininkui turi būti suteikta teisė pasirūpinti jam priklausančiu turtu ir negali būti pripažintas teisėtu disponavimas turtu per prievartą prieš savininko valią. Pažymi, jog atsakovas nepagrįstai teigia, jog tarp šalių susiklostė pasaugos santykiai, kadangi automobilis buvo saugomas prieš ieškovė valią. Automobilio vertė yra 600 Lt, o tretysis asmuo už automobilio saugojimą sumokėjo 2000 Lt, todėl automobilio sulaikymo tęsimas ir skolos didinimas prieštarauja bendriesiems teisės principams.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė nuosavybės teise valdo automobilį Opel Omega, valst.reg.Nr.(duomenys neskelbtini) 1991 m. gamybos (b.l.3). Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 10 d. nutarimu (b.l.4-5) tretysis asmuo, ieškovės sūnus G. G., buvo nubaustas administracine 2000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones 2 metams už LR ATPK 126 d. 4 d. numatytą administracinės teisės pažeidimą. Taip pat buvo nutarta sulaikytą automobilį grąžinti G. G. sumokėjus teismo paskirtą baudą. Pažeidimo metu minėtas automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir policijos pareigūnų perduotas saugoti atsakovui (b.l.19). LR Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutarimu pripažino, kad LR ATPK 269 str. 7 d. nuostata, kad nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus skirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, prieštarauja LR Konstitucijos 23 str. 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl nuo minėto nutarimo paskelbimo (Valstybės žinios, 2009-04-16, Nr. 42-1624) LR ATPK 269 str. 7 d. nurodytoje LR Konstitucijai prieštaraujančioje apimtyje negali būti taikoma. Todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 10 d. nutarimo nuoroda, kad automobilis grąžinamas tik po baudos sumokėjimo, neteko galios ir automobilis turėjo būti nedelsiant grąžintas ieškovei. Atitinkamai atsakovas nuo minėto momento nebėra teisėtas ieškovės automobilio valdytojas. Pagal LR CK 6.69 str. kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę, o pagal minėtos normos 2 d. sulaikymo teisės realizavimo tvarką nustato LR CK ketvirtosios knygos normos. Taigi, LR CK 6.69 str. numatytos sulaikymo teisės realizavimo tvarką numato LR CK 4.229 str., pagal kurio 1 d. tik teisėtas kitam asmeniui priklausančio daikto valdytojas, turintis teisę į daikto savininką, gali sulaikyti daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas. Atsakovas nagrinėjamu atveju nebėra teisėtas ieškovės automobilio valdytojas, todėl jis neturi teisės pasinaudoti sulaikymo teise. Be to, sulaikymo teise turi būti naudojamasi sąžiningai, teisingai, proporcingai reikalavimui. Nagrinėjamu atveju, ieškovės automobilio laikymas automobilių stovėjimo aikštelėje didina automobilio saugojimo išlaidas ir pačią atsakovo reikalavimo teisę, kas yra neproporcinga minėtų normų siekiamiems tikslams. Tretysis asmuo sumokėjo atsakovui 2000 Lt už automobilio saugojimą (b.l.21), iš dalies skolą padengdamas, automobilio vertė yra labai nedidelė, todėl, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tolesnis ieškovės automobilio sulaikymo tęsimas ir skolos už paslaugas didinimas prieštarauja LR CK 1.5 str. įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007-11-22 įstatymo Nr.X-1337 redakcija) 33 str. 1 d. numato, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisykles ar kitų teisės aktų reikalavimus. Minėtos normos turinys reiškia, kad jei transporto priemonė trukdo saugiam eismui ar kelia jam grėsmę, transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama arba uždraudžiama ja važiuoti. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės automobilis pažeidimo padarymo metu trukdė transporto saugų eismą savo fiziniu buvimu tam tikroje vietoje. Kadangi tretysis asmuo vairavo automobilį neblaivus, už tai jis, kaip keliantis grėsmę eismo saugumui, buvo nušalintas nuo jos vairavimo, automobilio konfiskavimas negrėsė, o transporto priemonė neprivalėjo būti priverstinai nuvežama į automobilių saugojimo aikštelę, o galėjo būti tik uždraudžiama ja naudotis. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovės automobilis buvo priverstinai nuvežtas į atsakovo aikštelę, siekiant užtikrinti paskirtos administracinės baudos sumokėjimą, o ne kaip trukdanti transporto eismui. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas netaikė LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str.. Antra vertus, pastarosios normos tikslas, priverstinai nuvežant transporto priemonę, yra siekimas pašalinti kliūtį saugiam eismui, todėl gali būti taikoma tiek, kad pasiekti tikslą ir nė kiek ilgiau. Taigi, pašalinus kliūtį priverstiniu transporto priemonės nuvežimu, ji iš aikštelės jo savininko reikalavimu turi būti nedelsiant grąžinta. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus konkretų teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, nes ji numato galimybę privertinai nuvežti transporto priemonę arba uždraudimą ją važiuoti, o konkrečios priemonės taikymą numato kiti teisės aktai.
Kita vertus, LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. nuostata, kad automobilio saugojimo išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės reglamentuoja saugojimo paslaugų apmokėjimo tvarką ir momentą, tačiau ji nereiškia, kad transporto priemonė negrąžinama tol, kol neapmokamos saugojimo išlaidos.
Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė LR CK 6.229 str., nes būtent atsakovo atstovo teismo posėdyje paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-384/2009 buvo išaiškinta, kad priverstinis automobilio nuvežimas reiškia automobilio savininko interesais atliktus veiksmus, kurie yra CK 6.229 str. nustatytos prievolės atsiradimo pagrindas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje taikė LR CK 6.229 str., o ne apelianto nurodomas LR CK 6.830 str. ir 6.850 str. normas.
Kadangi nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas ieškovės automobilio saugojimo išlaidų priteisimo klausimas, todėl teisėjų kolegija dėl saugojimo išlaidų dydžio ir ieškovės prievolės jas apmokėti nepasisako, nes tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas. 2009-03-30 atsakovas ir tretysis asmuo sudarė sutartį, kad tretysis asmuo sumokės atsakovui 4591,96 Lt, o automobilis bus grąžintas tik sumokėjus šią sumą. Tačiau ieškovė, kaip automobilio savininkė, minėtos sutarties nepasirašė, todėl jai ši sutartis nesukėlė teisinių pasekmių. Atsakingiems asmenims nesumokėjus atsakovui už ieškovės automobilio saugojimą, atsakovas galės teismo tvarka iš atsakingu asmenų išsireikalauti saugojimo išlaidas. Tik negalint šių pinigų išieškoti iš atsakingų asmenų, atsakovas galės pagal 2008-02-14 transporto priemonių pasaugos sutartį Nr.57-ST2-8 tokių išlaidų reikalauti iš Vilniaus rajono PK. Be to, pačiam atsakovui negrąžinant automobilio ieškovei, didėja jo patiriamos saugojimo išlaidos, tokiu būdu pats atsakovas prisideda prie nuostolių didėjimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau minėtais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Valstybė už ieškovei suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą patyrė 480 Lt išlaidų. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš jo valstybei priteistina 11,30 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, taip pat patirtos 480 Lt išlaidos už ieškovei suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Efektyvios investicijos“ 491,30 Lt (keturis šimtus devyniasdešimt vieną litą 30 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.