- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-14
- Bylos Nr.
- 2A-608-431/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- A. U.
- Atsakovas
- L. M., T. M.
- Trečiasis asmuo
- R. V.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Almos Urbanavičienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. U. ir atsakovės L. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. U. ieškinį atsakovams L. M. ir T. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo byloje – R. V..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų solidariai 58815,00 Lt skolos, 9825,20 Lt palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą ir 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad trečiasis asmuo R. V. suteikė atsakovei L. M. paskolą, atsakovė sutartu laiku paskolos negrąžino. R. V. pagal reikalavimo perleidimo sutartį perleido visas paskolos davėjo teises, kylančias iš paskolos sutarties, ieškovui. Dėl infliacijos nuo paskolos sutartyje nustatyto paskolos grąžinimo termino paskolos suma nuvertėjo, todėl prašė priteistiną paskolos sumą padidinti 30,7 proc.
Atsakovė nesutiko su ieškiniu, nurodė, kad paskolos suma jai nebuvo perduota, paskolos sutartis buvo fiktyvi.
Trečiasis asmuo R. V. prašė tenkinti ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš atsakovų L. M. ir T. M. ieškovo A. U. naudai 45000,0 Lt paskolos, 9825,20 Lt palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, 5 % metinių palūkanų už priteistą 54825,20 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2008-08-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1644,76 Lt žyminio mokesčio ir 1600,00 Lt advokato atstovavimo išlaidų. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė. Priteisė solidariai iš atsakovų L. M. ir T. M. trečiojo asmens R. V. naudai 1600,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovo A. U. trečiojo asmens R. V. naudai 400,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad atsakovės ir trečiojo asmens pasirašytos paskolos sutarties turinys patvirtina 45000,00 Lt perdavimą atsakovės nuosavybėn. Iš paskolos sutarties turinio matyti, kad šalys susitarė dėl visų būtinųjų paskolos sutarties sąlygų: nurodyta kokia pinigų suma skolinama, yra numatytas atsakovės įsipareigojimas grąžinti gautą paskolą, aptartas paskolos grąžinimo terminas. Kadangi paskolos sutartis buvo sudaryta raštu, tai aplinkybę, jog pinigai nebuvo perduoti, privalo įrodyti paskolos gavėjas, teigiantis, jog pinigų negavo (CK 6.875 str. 1 d.), tačiau atsakovė šios aplinkybės neįrodė. Paskolos sutarties turinys patvirtina, jog pinigai paskolos gavėjui buvo perduoti. 2002 m. gruodžio 4 d. paskolos sutartyje nurodyta, kad paskolos davėjas 45000,00 Lt paskolą atsakovei suteikia paskolos sutarties pasirašymo metu, kas reiškia, kad paskolos sutarties pasirašymo metu paskolos suma paskolos davėjo R. V. jau buvo perduota atsakovės nuosavybėn. Paskolos sutartyje atsakovė aiškiai išreiškė, jog prisiima sau įsipareigojimą grąžinti pasiskolintus pinigus, numatė konkretų paskolos sumos grąžinimo terminą – iki 2004 m. birželio 4 d. Taigi pinigų perdavimą ir atsakovės prievolę grąžinti paskolą patvirtina atsakovės pasirašytos paskolos sutarties turinys ir šios sutarties originalo buvimas pas ieškovą. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. įsiteisėjusiu sprendimu buvo konstatuota, jog paskolos sutartis buvo sudaryta, paskolos suma perduota atsakovės nuosavybėn, todėl šios aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos (CPK 182 str. 2 d.).
Teismas nustatė, jog trečiasis asmuo R. V. perleido savo reikalavimo teisę pagal 2002-12-04 paskolos sutartį naujam kreditoriui A. U. pagal 2002 m. gruodžio 30 d. pasirašytą reikalavimo perleidimo sutartį. Apie kreditoriaus reikalavimo teisių perleidimą atsakovei L. M. pranešta, jai įteiktas reikalavimo teisių perleidimo sutarties nuorašas, todėl atsakovė privalo vykdyti prievolę naujam kreditoriui A. U. (CK 6.109 str.).
Paskolos sutartis sudaryta ir paskolos suma perduota atsakovės L. M. nuosavybėn jai esant santuokoje su atsakovu T. M., todėl preziumuojama, kad paskolos sutartis su atsakove sudaryta su jos sutuoktinio T. M. sutikimu ir paskolos suma įgyta bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (CK 3.87 str. 1 d.).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.874 str. 1 d. numato terminą grąžinti paskolos sumą praleidusio paskolos gavėjo prievolę mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 str. nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 str. mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šalys, sudarydamos paskolos sutartį, sutarties 5 punktu susitarė, kad paskolos gavėjui neįvykdžius tinkamai įsipareigojimų grąžinti paskolos sumą, paskolos gavėjas privalės mokėti paskolos davėjui 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną laiku nesumokėtą dieną, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos. Pareikštu ieškiniu ieškovas reikalauja įstatymo nustatyto dydžio palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Įstatymo, t. y, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 str. 1 d. nustatytos palūkanos, skaičiuojamos 5 proc. metinių palūkanų nuo negrąžintos paskolos sumos yra mažesnės už sutartyje nustatytas netesybas už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Toks ieškovo reikalavimas laikytinas geranorišku sutartyje numatyto dydžio netesybų sumažinimu ir tenkinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.874 str. 1 d. bei paskolos sutarties 5 punktu, numatančiu paskolos gavėjo prievolę mokėti netesybas už prievolės įvykdymo termino praleidimą.
Ieškovo reikalavimas priteisti 30,7 % didesnę sumą tam, kad paskolos vertė atitiktų 2004 metų vertę, netenkinamas. Ieškovas kaip pagrindą padidinti paskolos sumą nurodo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.36 str. 5 d. Minėta teisės norma numato prievolės įvykdymo terminą praleidusio skolininko pareigą sumokėti kreditoriui valiutos kurso, buvusio privelės įvykdymo termino suėjimo metu, ir mokėjimo metu esančio kurso skirtumą, jeigu po prievolės įvykdymo termino pabaigos dėl valiutų kursų pasikeitimo valiuta, kuria turi būti mokama, nuvertėjo. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių valiutos, kuria turi būti mokama, kurso pasikeitimą. Paskolos sutarties 2 punkte numatyta, kad paskolos suma atitinkamai perskaičiuojama, pasikeitus oficialiam euro ir lito santykiui. Euro ir lito santykis nuo paskolos sutarties sudarymo momento nebuvo ir nėra pasikeitęs. Infliacijos padidėjimas nėra sąlyga taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.36 str. 5 d. ir atitinkamai perskaičiuoti paskolos sumą. Jeigu dėl infliacijos padidėjimo nuo prievolės grąžinti paskolos sumą termino pabaigos ieškovas patyrė nuostolius, ieškovas privalo juos įrodyti. Tokiu atveju būtų pagrindas priteisti iš atsakovų tą nuostolių dalį, kurios nepadengia netesybos už prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.73 str. 1 d.). Ieškovas neįrodinėjo nuostolių dėl prievolės įvykdymo termino praleidimo, t. y. turto netekimo, jo vertės sumažėjimo, negautų pajamų, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str.). Vien infliacijos buvimas nepatvirtina, jog ieškovas patyrė nuostolius dėl prievolės įvykdymo termino praleidimo. Todėl didinti priteistinos paskolos sumą nėra pagrindo. Ieškovo reikalavimas dėl 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą priteisimo tenkinamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Atsakovė L. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria solidariai iš atsakovų ieškovui buvo priteista 9.825,20 Lt palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį šioje dalį atmesti.
Apeliacinį skundą atsakovė grindžia šiais argumentais:
Atsiliepimas
1) Teismas netinkamai išnagrinėjo ir įvertino rašytinius įrodymus – trečiojo asmens R. V. pateiktą 2013-01-03 pranešimą dėl reikalavimo perleidimo, kuris akivaizdžiai parašytas 2009-02-04, rengiant atsiliepimą į ieškinį. Teismas konstatavo, kad apie kreditoriaus reikalavimo teisių perleidimą atsakovei pranešta, jai įteiktas perleidimo sutarties nuorašas, todėl atsakovė privalo vykdyti prievolę naujam kreditoriui. Tačiau teismas nepaneigė atsakovės paaiškinimų, kad faktą, jog reikalavimas buvo perleistas ieškovui, atsakovė sužinojo nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2008-08-25.
2) Civilinis procesas negali būti panaudotas kaip instrumentas siekiant nepagrįstai praturtėti. Teismo priteistos 9825,50 Lt palūkanos prieštarauja įstatymo nuostatai, jog dėl žalos atsiradimo esant kaltam ir kreditoriui, atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei, taip pat protingumo ir teisingumo principams.
Šalies argumentai
Ieškovas A. U. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl 13.815,00 Lt priteisimo ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo reikalavimą dėl 30,7 % didesnės paskolos sumos, tai yra 13.815,00 Lt priteisimo iš atsakovų.
Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:
1) Teismas netinkamai vertino ieškovo pateiktus įrodymus dėl infliacijos lygio ir visiškai nevertino infliacijos įtakos piniginio vieneto vertei. Ieškovas savo reikalavimą priteisti jam 30,7 % didesnę paskolos sumą grindė tuo, kad nuo 2004 m. iki 2009 m. infliacijos lygis išaugo ir dėl lito vertė sumažėjo. Valiutų kursas yra fiksuotas, ir tai, kad jis nesikeitė nereiškia, jog lito vertė yra lygiai tokia pati, kokia buvo 2004 metais. Teismui buvo pateikti oficialūs įrodymai apie infliacijos lygio pokyčius. Pagal Statistikos departamento duomenis 2009 m. vasario mėn. infliacija sudarė 30,7 %. Ieškovas savo reikalavimą grindė CK 6.36 straipsnio 5 dalimi, kuri galėtų būti taikoma ir dėl kitų priežasčių, tokių kaip infliacija, nuvertėjus valiutai. Teismas privalėjo vertinti lito perkamosios galios pasikeitimą apskritai ir tas aplinkybes, jog jei ieškovas paskolą būtų atgavęs laiku, tai yra 2004 m., tai tos sumos vertė apyvartoje būtų didesnė 30,7 %. Tai yra akivaizdūs kreditoriaus nuostoliai, pagrįsti oficialiais dokumentais, ir kurie buvo patirti dėl skolininkės kaltės.
2) Teismas suabsoliutino ieškovo pareigą nurodyti teisinį reikalavimo pagrindą. Pagal CPK 135 straipsnio reikalavimus ieškovas nėra įpareigotas nurodyti teisinio reikalavimo pagrindo. Teismas nėra įpareigotas nagrinėti ginčą tik pagal ieškovo nurodytas teisės normas. Jeigu byloje nebuvo pagrindo remtis CK 6.36 straipsnio 5 dalimi, teismas privalėjo ieškovo reikalavimą vertinti kitu aspektu ir analizuoti ieškovo išdėstytas reikšmingas aplinkybes, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Pirmos instancijos teismas privalėjo taikyti įstatymo bei teisės analogiją pagal CK 1.8 straipsnį.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašė skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl 8.825,20 Lt palūkanų priteisimo. Nurodo, jog 2003-01-03 pranešimas atsakovei buvo išsiųstas, tačiau išsiuntimo įrodymų pateikti nebuvo galimybės, kadangi nuo to laiko praėjo daugiau kaip penkeri metai. Bylos nagrinėjimo metu pati atsakovė patvirtino, kad dar prieš ieškovui kreipiantis į teismą 2006 metais ji žinojo apie reikalavimo perleidimą, kadangi tarp šalių vyko derybos dėl skolos grąžinimo.
Šalies argumentai
Atsakovai atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą nepateikė.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo R. V. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašė tenkinti skundą ir pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl 13.815,00 Lt priteisimo iš atsakovų, ir šį ieškovo reikalavimą tenkinti visiškai. Nurodo, jog teismas be pagrindo sutapatino valiutų kursą ir infliacijos pokyčius. Tai iš esmės dvi skirtingos ekonominės kategorijos. Faktas, jog nuo 2004 m. nesikeitė lito ir euro santykis, nereiškia, jog piniginio vieneto vertė išliko ta pati. Nesant teisinio reguliavimo, teismas privalo vadovautis bendraisiais teisės principais. Teismas ieškinį turėjo tenkinti, taikydamas įstatymo ir teisės analogiją. Kaip įstatymo analogija būtų galima paminėti tokias teisės normas, kaip materialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio indeksavimas pagal CK 3.208 straipsnį, žyminio mokesčio ir kitų procesinių išlaidų indeksavimas, pasikeitus vartotojų kainų indeksui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje kilo ginčas dėl pirmos instancijos teismo sprendimu priteistų 5 % dydžio metinių palūkanų nuo suteiktos paskolos sumos už praleistą paskolos grąžinimo terminą ir dėl teismo atsisakymo tenkinti ieškovo reikalavimą priteisti 30,7 % suteiktos paskolos sumos dėl infliacijos.
Byloje nustatyta, kad pagal 2002 m. gruodžio 4 d. paskolos sutartį trečiasis asmuo R. V. perdavė 45.000,00 Lt dydžio paskolą atsakovei, o atsakovė įsipareigojo suteiktą sumą grąžinti iki 2004 m. birželio 4 d., o laiku negrąžinus paskolos sumos, pagal sutarties 5 puntą įsipareigojo mokėti paskolos davėjui 0,5 % delspinigius už kiekvieną laiku nesumokėtą dieną, skaičiuojant nuo laiku nesumokėtos sumos (t. I, b.l. 6-7).
Trečiasis asmuo 2002 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovui visas savo teises pagal 2002 m. gruodžio 4 d. paskolos sutartį (b.l. 8). Trečiasis asmuo su 2009-02-04 atsiliepimu pateikė teismui 2003-01-03 pranešimą dėl reikalavimo perleidimo, kuriuo informavo atsakovę apie reikalavimo teisių pagal 2002-12-04 paskolos sutartį perleidimą ieškovui (t. I, b.l. 82). Ieškovo pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo buvo pateiktas teismui 2008-08-21 (t. I, b.l. 3). Atsakovė 2012 m. lapkričio 29 d. teismo posėdžio metu pripažino, jog tik 2008 m. sužinojo apie reikalavimo teisių perleidimą (t. II, b.l. 46).
Pagal CK 6.101 straipsnio 1 d. kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. CK 6.109 straipsnio 1 dalis nustato, jog reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Nurodytas reglamentavimas reiškia, kad tinkamo pranešimo skolininkui apie reikalavimo perleidimą buvimas ar nebuvimas neatleidžia skolininko nuo pareigos vykdyti prievolę laiku ir tinkamai. Tačiau šis pranešimas yra svarbus, jog skolininkas būtų tinkamai informuotas, kuriam kreditoriui jis privalo vykdyti prievolę, nes pagal CK 6.106 straipsnio 1 dalį, jeigu apie reikalavimo perleidimą skolininkui nepranešta, laikoma, kad prievolės įvykdymas pradiniam kreditoriui yra tinkamas. Paskolos sutarties sąlygos patvirtina, kad atsakovė turėjo grąžinti jai perduotą sumą iki 2004 m. birželio 4 d. Atsakovė šios prievolės laiku neįvykdė, neginčijo pačios reikalavimo perleidimo sutarties. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, jog atsakovė būtų skolą ar jos dalį grąžinusi ar bandžiusi grąžinti pradiniam kreditoriui, tai yra trečiajam asmeniui. Tai, kad ieškovo 2003-01-03 pranešimas galėjo būti neįteiktas atsakovei, nereiškia, jog ieškovas yra kaltas dėl atsakovės prievolės nevykdymo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė iš viso neigė savo prievolę grąžinti paskolintą sumą ir nevykdė jos nei vienam iš kreditorių. Todėl nepripažintina, kad ieškovas yra kaltas dėl to, jog atsakovė praleido prievolės įvykdymo terminą. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė privalo mokėti CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodytas 5 % dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti yra praleistas terminas, o taip pat pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį nustatytas procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės apeliacinis skundas nepagrįstas.
Ieškovas savo reikalavimą dėl 13.815,00 Lt skolos priteisimo iš atsakovės grindžia Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateikta informacija, jog infliacija 2009 m. vasario mėn., palyginti su 2004 m. birželio mėn., sudarė 30,7 procento (t. I, b.l. 188).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tam tikrais atvejais, priteisiant ar išieškant skolas, yra atsižvelgiama į dėl infliacijos susidarantį pinigų nuvertėjimą. Tačiau tai daroma tik įstatymų nustatytais atvejais, kurie yra dažniausiais susiję su ne nuo kreditoriaus valios priklausančiu ilgalaikiu ar periodiniu piniginės prievolės vykdymu, pvz., išlaikymo nepilnamečiui vaikui teikimas. Bendriems piniginių prievolių teisinių santykių dalyvių galimiems nuostoliams užtikrinti yra taikomi CK šeštoje knygoje nustatyti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai: palūkanos, rankpinigiai ar delspinigiai. Pagal CK 6.261 straipsnį, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę į jų atlyginimą.
Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog dėl infliacijos ieškovas gali patirti nuostolių. Tačiau CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytos 5 % dydžio palūkanos, kurios ir buvo priteistos ieškovui, kartu atlieka ir tą nuostolių dėl infliacijos kompensaciją kreditoriui. Ieškovo prašoma priteisti 30,7 % suma nuo suteiktos paskolos tik 3.989,80 Lt viršija jau priteistą ieškovui palūkanų sumą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgia į tai, jog ieškovas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo nuo 2004-06-05, kada suėjo paskolos grąžinimo terminas, bet pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo teismui pateikė tik 2008-08-21, tai yra praėjus daugiau nei ketveriems metams. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas yra iš dalies pats kaltas dėl su infliacija susijusių nuostolių atsiradimu, kadangi jau nuo 2005 m. Statistikos departamentas fiksavo pastovų, nuolatinį, laipsnišką vartotojų kainų indekso ir infliacijos didėjimą. Taigi pagal CK 6.259 straipsnio 2 dalį konstatuotina, kad ieškovas savo delsimu kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Todėl ieškovui nepriteistini 30,7 % nuo paskolos sumos.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinių skundų argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliaciniai skundai netenkintini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.