- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-11-13
- Bylos Nr.
- 1A-354/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Elena Vainienė, Linas Šiukšta (pran.), Regina Gaudutienė
- Nuteistasis
- A. S.
- Nukentėjusysis
- R. P., P. D., R. D.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas
pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų;
pagal BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
pagal BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, A. S. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo A. S. priteista 3891,53 Lt nukentėjusiajai R. P. turtinės žalos atlyginimo. Dėl kitos civilinio ieškinio dalies R. P. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
N. P. D. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Iš nuteistojo A. S. priteista R. P.15 000 Lt, P. D.- 7000 Lt, A. D. – 5000 Lt, R. D. ir J. D. po 2000 Lt kiekvienam ir M. B. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Iš nuteistojo A. S.priteista 3249,14 Lt V. D. gydymo išlaidų Valstybinei teritorinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. nuteistas už tai, kad savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, siekdamas įgyvendinti, kad V. D. įvykdytų jo pripažįstamą, bet nerealizuotą teisę – prieš tai V. D.paskolintų ir jam negrąžintų 500 Lt skolą, 2013 m. kovo 27 d. laikotarpiu nuo 14 val. 00 min. iki 15 val. 00 min. Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini). esančiame V. D. name - kambaryje, pareikalavo grąžinti skolą ir, kad reikalavimas būtų įvykdytas, tyčia, padarydamas didelę žalą V. D. interesams, pavartojo fizinį smurtą jo atžvilgiu, t. y. ne mažiau kaip aštuonis kartus smogė mediniu pagaliu sėdinčiam ant lovos V. D. per galvą, krūtinę, rankas, dešinę blauzdą, po ko parvertė nukentėjusįjį ant grindų ir ne mažiau kaip keturis kartus abejomis kojomis užšoko ant krūtinės ir pilvo, taip padarydamas kraujosruvą kairio smilkinio minkštuose audiniuose, poodines kraujosruvas veide, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, muštines žaizdas dešinėje blauzdoje, plačią difuzinę poodinę kraujosruvą nugaros kairėje pusėje, kairės pusės daugybinius šonkaulių lūžius, dešinių 8, 9, 10 šonkaulių lūžius, kraujosruvas širdies, plaučių paviršiuje, plonųjų žarnų sienelėse ir pasaite, plačią kraujosruvą kairės pusės užpilvaplėviniame tarpe, kairio inksto, blužnies sumušimą, plonosios žarnos ir pasaito plyšimą, kas komplikavosi abipusiu plaučių, krūtinplėvės ir pilvaplėvės uždegimu, smegenų pabrinkimu, ūmiu poliorganiniu nepakankamumu, dėl ko nuo krūtinės ir pilvo sumušimo V. D. 2013-03-29 d. 23 val.50 min.VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje mirė, ir savavaldžiaudamas dėl nukentėjusiojo skolos, po fizinio smurto panaudojimo už skolą, pasiėmė V. D. priklausantį turtą: mobiliojo ryšio telefoną ,,SAMSUNG DUOS“ IMEI numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), 55 Lt vertės ir televizijos priedėlį „TV STAR T910“, 79 Lt vertės bei paėmė svetimą, V. D. vardu išduotą socialinio draudimo pažymėjimą SD Nr. 0376885, kurį, neturėdamas teisėto pagrindo, tą pačią dieną, automobiliu parsivežė namo ir laikė savo gyvenamojoje vietoje adresu Statybininkų g. 16, Vadoklių k., Vadoklių sen., Panevėžio rajonas iki 2013-03-29 d. 14 val. 25 min., kol sugyventinė G. J. dokumento nepateikė savo iniciatyva policijos pareigūnams t. y. tyčia, savavaldžiaudamas nužudė V. D. bei neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno dokumentą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, baudžiamojo proceso įstatymus, vadovaujantis prielaidomis ir spėjimais, nukrypstant nuo teismų praktikos. Skunde nuteistasis nurodo, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė, kad 2013 m. kovo 27 d. apie 16 val. kartu su G. K. ir A. M. buvo V. D. namuose ir jo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, tačiau kategoriškai nepripažįsta, kad jo prieš V. D. panaudoto fizinio smurto pasėkoje kilo kaltinime nurodyti padariniai, t. y., kad jis V. D. padarė krūtinės ir pilvo sumušimą, sukėlusį V. D. mirtį. V. D. buvo jam skolingas 420 Lt. Skolos V. D. jam negrąžino jau kelis mėnesius. Jo apsilankymo pas V. D. tikslas buvo išsiaiškinti, kada jis nuteistajam ketina grąžinti skolą, taip pat nusivežti V. D. į savivaldybę ir išsiaiškinti, ar jis gauna kokias nors pašalpas. Pradžioje V. D. sutiko vykti į savivaldybę, tačiau vėliau tai daryti atsisakė, pradėjo lakstyti po namus, apsimetinėti, kad yra neblaivus, kad jam prasidėjo epilepsijos priepuoliai, dėl ko jis gal kokius keturis kartus nugriuvo ant grindų. Apelianto fizinis smurtas V. D. atžvilgiu pasireiškė tuo, kad jis jam, sėdinčiam ant lovos, sudavė mediniu lango apvadu 2-3 kartus per rankas (plaštakas) ir smogė 2-3 smūgius rankos alkūne bei kumščiu į krūtinę. Jis yra įsitikinęs, kad tokiais savo veiksmais galėjo V. D. padaryti kraujosruvas rankose, krūtinės paviršiuje, taip pat kraujosruvą kairio smilkinio minkštuose audiniuose, poodines kraujosruvas veide, nes nuo smūgių į krūtinę V. D. nugriuvo ant koridoriuje buvusių kažkokių pagalių, tačiau ne tokio masto sužalojimus, kurie jam buvo inkriminuoti ir kurie sukėlė V. D. mirtį. Taip pat jis nepripažįsta, kad savavaldžiaudamas paėmė V. D. priklausantį turtą: mobiliojo ryšio telefoną ir televizijos priedėlį bei neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė ir gabeno dokumentą - V. D. vardu išduotą valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, nes minėtus daiktus ir dokumentą V. D. jam davė pats kaip užstatą, kad sekančią dieną jis ateis pas apeliantą ir už negrąžintą skolą atidirbs ūkio darbus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, pripažindamas jį kaltu visa kaltinimo apimtimi, jo parodymus vertino kaip mėginimą išvengti atsakomybės ir atmetė, tokį savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad jo parodymus visiškai paneigė kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje patvirtinti įrodymai. Teismas konstatavo, kad iš nukentėjusiųjų R. P., A. D., liudytojų A. D., K. K., G. J. parodymų matyti, jog jis, sužinojęs, kad V. D. 2013-03-28 ryte su greitąją medicinos pagalba buvo išvežtas į ligoninę, iš karto nuvyko į V. D. namus, A. D. aiškino, jog V. D. nemušė, o tik nestipriai sudavė per pirštus, ir kad V. D. tik apsimeta, po ko skambino A. D. į ligoninę ir ten nuvykęs norėjo pasikalbėti su V. D., domėjosi jo sveikatos būkle, A. D. sakė, kad nors V. D. jam skolingas, tačiau jo nemušė ir nesužalojo, V. D. meluoja ir apsimetinėja, kad jis grasino padegti jo namą, jei jis kreipsis į policiją, ir teismui neva negalėjo paaiškinti tokio savo elgesio, jeigu V. D. nesužalojo. Tuo tarpu V. D. ligoninėje tiek R. P., tiek A. D. papasakojo, kad 2013-03-27 popietę pas jį apeliantas, G. K. bei A. M. buvo atvykę ir apeliantas jį sumušė, spardydamas kojomis, šokinėdamas ant pilvo, suduodamas smūgius, nes jis buvo jam skolingas už cigaretes ir neturėjo pinigų skolai grąžinti. Kad nuteistasis už skolos negrąžinimą V. D. spardė, šokinėjo ant jo pilvo ir krūtinės, mušė pagaliu ir paėmė jo mobiliojo ryšio telefoną, televizoriaus priedėlį ir socialinio draudimo pažymėjimą, patvirtino ir G. K. bei A. M.. Minėtų liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai dėl įvykio aplinkybių iš esmės sutapo ir teismas jais netikėti neturėjo jokio pagrindo. Be to, šių asmenų parodymai sutampa ir su teismo medicinos specialisto išvada bei specialisto teisiamajame posėdyje duotais paaiškinimais.
Teismas kaip gynybinę versiją vertino jo parodymus apie A. M. prieš V. D. panaudotą fizinį smurtą ir šiuos jo parodymus atmetė, motyvuodamas tuo, kad jis 2013-03-29 ir 2013-04-03 įtariamojo apklausose ir teismo posėdžiuose, svarstant suėmimo skyrimo ir tęsimo klausimus, apie tai net neužsiminė ir neva logiškai negalėjau paaiškinti kodėl vėliau pakeitė parodymus, kad jis neva pakeitė parodymus po byloje gautos pirminės medikų išvados (pažymos) apie V. D. mirties priežastį. Teismas nurodė, kad, nors A. M., sulaikytas BPK 140 str. tvarka, apklausos metu prisipažino du kartus spyręs V. D. į kojas, tačiau vėliau šiuos parodymus paneigė ir nurodė priežastis. Be to, iš teisme duotų specialisto paaiškinimų matyti, kad V. D. nustatyti sužalojimai, sukėlę mirtį, negalėjo būti padaryti tik dviem spyriais.
Teismas kritiškai vertino ir atmetė apelianto parodymus, duotus dėl kitų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, ir konstatavo, kad jo parodymus, jog jis iš V. D. jokios skolos nereikalavo, o tik norėjo kartu su juo nuvykti į savivaldybę išsiaiškinti, ar jis gauna kokių nors pajamų, V. D. daiktų nepasisavino, o paėmė tik kaip užstatą, kad V. D. už skolą atidirbtų, paneigia nukentėjusiosios R. P., liudytojų A. D., G. K. ir A. M. parodymai, kiti bylos įrodymai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, yra nurodęs, jog konstitucinė nuostata, įtvirtinta BPK 44 str. 6 d., garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tai reiškia, jog draudžiama įrodinėjimo pareigą perkelti kaltinamajam, įpareigojant jį įrodyti, kad jis nepadarė kaltinime nurodytų veikų, pareiga įrodyti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltę tenka kaltinimą palaikančiam prokurorui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. BPK 20 str. 3 d. numato, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. BPK 305 str. 1 d. numatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma ne tik įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, bet ir įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.
Teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 129 str. 1 d., 294 str. 2 d., 302 str. 1 d., šių imperatyvių normų nepaisė.
Byloje nėra surinkta jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie paneigtų jo parodymus, tokių įrodymų nenurodė ir teismas skundžiamame nuosprendyje. Teismas rėmėsi nukentėjusiosios R. P., liudytojų A. D., A. D., K. K. parodymais, tačiau tiek nukentėjusioji R. P., tiek minėti liudytojai tiesiogiai įvykyje nedalyvavo. Iš liudytojų A. D., K. K. parodymų akivaizdžiai matyti, kad jiems V. D. sužalojimo aplinkybės nežinomos, o nukentėjusiosios R. P. ir liudytojos A. D. parodymai apie joms žinomas iš paties V. D. įvykio aplinkybes yra skirtingi, prieštarauja tiesiogiai įvykyje dalyvavusių liudytojų G. K. ir A. M. parodymams, o juolab nepaneigia jo duotų parodymų ir neįrodo, kad būtent jis V. D. padarė tuos sužalojimus, dėl kurių jis mirė. Teismo nurodytos aplinkybės, kad jis 2013-03-28 ryte atvyko į V. D. namus, po to į ligoninę, domėjosi V. D. sveikatos būkle ir norėjo pasikalbėti su V. D., neįrodo jo kaltės, juolab, kad, priešingai nei nurodo teismas, jis teisiamojo posėdžio metu detaliai paaiškino savo tokio elgesio priežastis ir motyvus.
Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad teismas besąlygiškai rėmėsi liudytojų G. K. ir A. M. parodymais, neatsižvelgdamas į tai, kad pirminėje tyrimo stadijoje šie liudytojai buvo sulaikyti BPK 140 str. tvarka, jiems buvo įteikti pranešimai apie įtarimą, jų parodymai bylos eigoje nenuoseklūs, skirtingi, taip pat į tai, kad G. K. ir A. M. yra draugai, todėl yra suinteresuoti, kad nei vienas iš jų nebūtų apkaltinti nusikalstamos veikos padarymu, A. M. 2013-03-29 apklausos metu buvo prisipažinęs, jog panaudojo V. D. atžvilgiu smurtą ir, priešingai nei nurodė nuosprendyje teismas, jis nei vėlesnės apklausos ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu negalėjo įtikinamai paaiškinti savo duotų parodymų skirtingumo priežasčių ir kodėl jis minėtos apklausos metu, dalyvaujant gynėjui, prisipažino prieš V. D. naudojęs fizinį smurtą, jei to nedarė, kodėl po įvykio buvo pasiruošęs sulaikymui. Šios aplinkybės patvirtina jo parodymų teisingumą, kad A. M. naudojo prieš V. D. fizinį smurtą ir smurtiniais veiksmais galėjo būti V. D. padaryti sužalojimai, kurie sukėlė tokius sunkius padarinius, t. y. V. D. mirtį.
Tai, kad nuteistasis 2013-03-29 ir 2013-04-03 įtariamojo apklausose ir teismo posėdžiuose dėl jam paskirtos kardomosios priemonės nutylėjo aplinkybes apie A. M. prieš V. D. padarytus smurtinius veiksmus, neturi jokios įrodomosios reikšmės dėl jo ar A. M. kaltumo ar nekaltumo. Taip pat jo parodymams jokios įtakos negalėjo turėti teismo paminėta pirminė medikų išvada (pažyma) apie V. D. mirties priežastį, nes, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, su jokiais rašytiniais bylos įrodymais nebuvo supažindintas. Sugretinus specialisto išvadą ir specialisto teisme duotus paaiškinimus su jo duotais parodymais apie tiek jo, tiek A. M. prieš V. D. padarytus smurtinius veiksmus, vien tik tuos, kuriuos jis matė, akivaizdu, kad jo parodymai ne tik kad neprieštarauja, bet ir atitinka minėtus įrodymus.
Teismas visiškai neargumentuotai atmetė jo duotus parodymus, susijusius su V. D. mobiliojo ryšio telefono, televizijos priedėlio paėmimu ir jo vardu išduoto valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo paėmimu, laikymu ir gabenimu, nors šių jo parodymų ne tik kad nepaneigia teismo nurodyti nukentėjusiosios R. P. ir liudytojų parodymai, bet liudytojo A. M. teisme duoti parodymai, aplinkybė, kad jis pats policijos pareigūnams pasakė šių daiktų ir dokumento buvimo vietą ir juos jo sugyventinė G. J. perdavė policijos pareigūnams, netgi jo duotus parodymus patvirtina.
Šalies argumentai
Skunde nuteistasis nurodo, kad pripažįsta, jog prieš V. D. dėl asmeninių priežasčių panaudojo fizinį smurtą ir tokiais veiksmais padarė jam kūno sužalojimus, kurie pagal teismo medikus galėtų būti vertinami kaip nežymūs, ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Ant V. D. pilvo ir krūtinės jis nešokinėjo ir nepadarė kūno sužalojimų, kurie sukėlė V. D. mirtį. Tokius sužalojimus galėjo padaryti A. M., tačiau jis negali būti atsakingas už šio asmens padarytus veiksmus. Teismas, atmesdamas jo parodymus ir juos vertindamas kaip siekimą išvengti atsakomybės, kaip gynybos versiją tokių savo išvadų nepagrindė jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais, o rėmėsi tik prielaidomis ir spėjimais.
Teismas, kaip ypatingas baudžiamojo proceso subjektas, turi siekti visomis priemonėmis nustatyti tiesą byloje ir taip įgyvendinti teisingumą. Teismas yra ir įrodinėjimo pareigos subjektas, todėl bylos nagrinėjimo metu turi siekti nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes - tiek kaltinamąjį teisinančias, tiek jo kaltę pagrindžiančias. Šioje byloje skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas šių savo pareigų ir įstatyminių reikalavimų nesilaikė, todėl priimtas sprendimas dalyje turi būti pripažintas iš esmės pažeidžiantis baudžiamojo proceso įstatymą, todėl neteisėtas. Kadangi visos abejonės, kurios nepašalintos teisminio nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai ir apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik kategoriškai, neginčytinai ir neabejotinai byloje surinktais įrodymais nustačius kaltinamojo kaltę dėl inkriminuotų veikų padarymo, todėl konstatuotina, kad byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, kad jis įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Šalies argumentai
Nors apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jį išteisinti, tačiau pasisako ir dėl teismo jam paskirtos bausmės bei sprendimo dėl nukentėjusiesiems priteisto žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vienas iš bausmės tikslų yra nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą. Bausmė pirmiausia turi atitikti padaryto nusikaltimo pavojingumą. Būtent atsižvelgiant į nusikaltimo pavojingumą įstatyme formuojamos sankcijos, nustatomos bausmių rūšys ir jų dydžiai. Už nužudymą BK 129 str. 1 d. sankcija numato laisvės atėmimą nuo septynerių iki penkiolikos metų, už savavaldžiavimą BK 294 str. 2 d. numato areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų, o BK 302 str. 1 d. sankcija numato baudą, areštą ir laisvės atėmimą iki šešerių metų.
Teismas, pripažinęs jį kaltu už V. D. nužudymą, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu atitinka BK 129 str. 1 d. sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį. Nuteistojo nuomone, teismas, paskirdamas tokio dydžio laisvės atėmimo bausmę, tokio savo sprendimo nepagrindė, skirdamas ją, nesilaikė baudžiamame įstatyme - Lietuvos Respublikos BK VIII skyriuje numatytų bausmės skyrimo taisyklių ir pažeidė teisingumo principą. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepakankamą dėmesį skyrė jo asmenybę charakterizuojantiems duomenims, jo šeiminei padėčiai, amžiui ir akivaizdžiai paskyrė per griežtą bausmę.
Taip pat nesutinka ir su nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos įvertinimu. Iš nukentėjusiųjų teisme duodu parodymų akivaizdu, kad, nors V. D. buvo jų brolis, tačiau jie nebuvo artimi. Nors V. D. gyveno sunkiai, tačiau nei sesuo R. P., nei broliai jam nepadėjo ir praktiškai jo gyvenimu nesidomėjo. Jie susitikdavo kelis kartus per metus per didžiąsias šventes, jų tarpusavio santykiai nebuvo artimi ir atviri. Atkreiptinas dėmesys, kad ligoninėje V. D. prižiūrėjo tik R. P., kuri rūpinosi V. D. laidojimo reikalais. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad teismo nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos įvertinimas ir priteistos piniginės sumos yra per didelės, neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų.
Prašo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nukentėjusiųjų civilinius ieškinius atmesti.
Teismo posėdyje nuteistasis A. S. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji R. P. prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis P. D. prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra. Nukentėjusysis R. D. po pertraukos į teismo posėdį neatvyko ir baigiamosiose kalbose nedalyvavo.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 1 p., 2 p., 4 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. S. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 str. 1 d., 294 str. 2 d., 302 str. 1 d., įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme patikrintais bei įvertintais įrodymais. Panevėžio apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos. Tačiau nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, pripažįstama viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, dėl to A. S. mažinama bausmė, taip pat nuosprendis keičiamas civilinių ieškinių klausimo išsprendimo dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo, apie tai šiame nuosprendyje bus pasisakyta vėliau.
Teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį A. S. kaltu, kad jis savavaldžiaudamas nužudė V. D., savavališkai po fizinio smurto panaudojimo paėmė V. D. priklausantį turtą bei neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno nukentėjusiojo dokumentą. Kad nuteistasis nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytomis aplinkybėmis padarė šias nusikalstamas veikas, patvirtina iš dalies jo paties parodymai, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, specialisto išvada, eksperto paaiškinimai bei kiti rašytiniai įrodymai. Visi šie įrodymai išsamiai išdėstyti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.
Iš esmės apeliaciniame skunde neginčijama aplinkybė, kad A. S. naudojo fizinį smurtą prieš V. D., tačiau esminis apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad jis tik 2-3 kartus lango apvadu sudavė nukentėjusiajam per plaštakas, todėl dėl jo pavartoto smurto negalėjo kilti tokie padariniai. Analogišką versiją nuteistasis pateikė ir pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo versiją išsamiai patikrino ir atmetė kaip nepasitvirtinusią. Kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadoms ir šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta.
Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matosi, kad V. D. mirė nuo krūtinės ir pilvo sumušimo. Tai rodo plati, difuzinė poodinė kraujosruva nugaros kairėje pusėje, kairės pusės daugybiniai šonkaulių lūžiai, dešinių 8, 9, 10 šonkaulių lūžiai, kraujosruvos širdies, plaučių paviršiuje, plonųjų žarnų sienelėse ir pasaite, plati kraujosruva kairės pusės užpilvaplėviniame tarpe, kairio inksto, blužnies sumušimas, plonosios žarnos ir pasaito plyšimas kas komplikavosi abipusiu plaučių, krūtinplėvės ir pilvaplėvės uždegimu, smegenų pabrinkimu, ūmiu poliorganiniu nepakankamumu. V. D. mirė 2013 m. kovo 29 d. 23 val. 50 min. Šie sužalojimai pagal makroskopinį vaizdą padaryti kietais bukais daiktais(-u) prieš 1-3 paras iki mirties. V. D. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Kraujosruva kairio smilkinio minkštuose audiniuose, poodinės kraujosruvos veide, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, muštinės žaizdos dešinėje blauzdoje padaryti kietais, bukais daiktais(-u) aštuoniais trauminiais poveikiais, prieš 1-3 paras iki mirties. Šie sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tarp V. D. mirties ir nustatyto krūtinės ir pilvo sumušimo, padaryto prieš 1-3 paras iki jo mirties, yra tiesioginis priežastinis ryšys (1 t., 26-28 b.l.).
Aiškinantis, ar nuteistasis iš tiesų sudavė nukentėjusiajam tik 2-3 smūgius per plaštakas ir 2-3 smūgius alkūne bei kumščiu į krūtinę, svarbu įvertinti visas įvykio aplinkybes, nuteistojo bei kartu buvusių dviejų liudytojų G. K. bei A. M. parodymus ir kitus reikšmės turinčius duomenis. Pats A. S. pirmosios instancijos teisme kaltu dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų prisipažino iš dalies ir parodė, kad V. D. jam buvo skolingas 420 Lt ir šios skolos jam ilgą laiką negrąžino. 2013 m. kovo 27 d. jo tikslas buvo nuvažiuoti pas V. D., tada į savivaldybę ir išsiaiškinti, ar jis (V. D.) gauna kokias nors pajamas. Pakeliui pas V. D. prie parduotuvės sutiko pažįstamus G. K. ir A. M.. G. K. paprašė jį pavežti iki Sodų gatvės. Kadangi jam buvo pakeliui, sutiko jį pavežti. G. K. pasikvietė kartu važiuoti ir A. M.. Visi trys nuvažiavo iki V. D. namų. Jis užėjo pirmas, po minutės atėjo ir G. K. su A. M.. Su V. D. šnekėjo, ar važiuoti į savivaldybę, ar jis sugebės jam grąžint tą skolą. V. D. aiškino, kad turi gauti pajamas, kaip užstatą siūlė daiktus. Jam tų daiktų nereikėjo ir jis jų neėmė. Vis tik su V. D. susitarė nuvažiuoti iki savivaldybės ir viską išsiaiškinti. Jau ėjo iki durų, tačiau V. D. pradėjo bėgioti po kambarį, aiškino, kad nevažiuos, nes yra girtas. V. D. norėjo temti už rankos, tačiau jis griuvinėjo ant žemės. Buvo nugriuvęs gal kokius 4 kartus. Jį vis pakeldavo, tačiau V. D. vėl griūdavo. Po to vėl susitarė važiuoti į savivaldybę ir V. D. nuėjo į savo kambarį pasiimti striukės. V. D. laukė koridoriuje. V. D. nesulaukęs ėjo jo ieškoti. V. D. apsivilkęs striukę sėdėjo ant savo lovos ir niekur nevažiavo, rankoje turėjo lango apvadą. Iš V. D. atėmė tą lango apvadą. Iš pradžių tuo apvadu trenkė per durų staktą, po ko jis sulūžo. Po to 2-3 kartus juo V. D. sudavė per plaštakas. Vėl sutarė su V. D. važiuoti iki savivaldybės ir ėjo link koridoriaus, tačiau prie pat koridoriaus durų V. D. įsikabino jam į striukę ir visu svoriu tempė jį žemyn. Kad nesuplėšytų jo striukės V. D. sudavė 2-3 smūgius. Vieną smūgį sudavė alkūne, kitą kumščiu. Sudavė į krūtinę. V. D. nugriuvo koridoriuje ant kažkokių pagalių, užsigavo kairį smilkinį, kuris pamėlynavo. Kad jis nebegulėtų V. D. pasodino ir toliau įkalbinėjo jį važiuoti iki savivaldybės. Tada prie jų priėjo A. M. ir paprašė V. D. duoti parūkyti. V. D. atsisakius tai daryti, A. M. jam 2 kartus spyrė į šoną. A. M. su V. D. konfliktavo ir vieną kartą buvo užlipęs jam ant pilvo, tačiau nešokinėjo. Kas vyko toliau nematė, nes nuėjo iki automobilio pasiimti telefono. Gal po dviejų minučių grįžo, V. D. sėdėjo toje pačioje vietoje, buvo sąmoningas, pasakė, kad neturi pinigų, nes jam jokių pašalpų nemoka, todėl į savivaldybę važiuoti neverta, nesugebės grąžinti skolos. Tada V. D. liepė kitą dieną 8 val. ryto ateiti pas jį (A. S.) atidirbti. Susitarė su V. D., kad jis atidirbs ūkio darbus, nes vis tiek skolos negrąžins. V. D. jam kaip užstatą ėmė siūlyti savo darbo biržos knygelę ir telefoną. Paėmė iš V. D. tuos daiktus, žadėjo juos jam grąžinti kitą dieną, kada jis būtų atėjęs. Nunešė tuos daiktus į automobilį ir ten juos padėjo. Netrukus prie automobilio atėjo ir A. K.. A. M. kvietė gal 2-3 kartus. Po to visi išvažiavo.
Be nuteistojo, įvykio vietoje buvo dar du asmenys – liudytojai G. K. ir A. M.. Liudytojas G. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2013-03-27 sutiko A. S., kuris pasiūlė pasivažinėti po Vadoklius. Pasivažinėję po Vadoklius grįžo prie parduotuvės. Prie parduotuvės sutiko A. M.. A. S. jį pakvietė sėstis į automobilį ir pasakė „važiuojam pas V. D. pasišnekėti“. Nuvažiavo iki V. D. namų. Jis su A. M. pasiliko parūkyti, o A. S. vienas užėjo pas V. D.. Parūkę, po kokių 2-3 min. taip pat užėjo į vidų. V. D. su A. S. aiškinosi dėl kažkokios skolos. A. S. rankoje turėjo pagalį, panašų į šepečio kotą, kuriuo V. D. sudavė kokius 4-5 smūgius į krūtinę ir šonus, šaukdamas „kada pinigus atiduosi“. V. D. prašė A. S. jo nebemušti, žadėjo atiduoti pinigus. Tas pagalys buvo apie metro ilgio ir apie 3-4 cm skersmens. Jis nuo smūgių lūžinėjo, skilinėjo. Matė, kaip V. D. atsistojo. Įvyko susistumdymas ir V. D. nugriuvo. Tada A. S. abejomis kojomis ėmė šokinėti V. D. ant krūtinės, užšoko gal 3-4 kartus. V. D. prašė A. S. baigti ant jo šokinėti. Po šokinėjimų V. D. dejavo. Taip pat matė, kaip A. S. traukė priedelį. Nebegalėdamas į tai žiūrėti išėjo į laiką ir nuėjo prie mašinos. Gal po 1-2 min. išėjo A. S., o po jo išėjo ir A. M.. Visi sėdo į automobilį ir sugrįžo į Vadoklius. Matė, kaip automobilyje A. S. apžiūrinėjo priedelį, telefoną ir kažkokią knygutę. A. S. pats išsitraukė tą priedelį. Kaip A. S. paėmė telefoną, jis nežino, tačiau jį matė padėtą ant televizoriaus. Nematė, kad A. M. būtų vartojęs smurtą. Negirdėjo, kad A. S. V. D. būtų kvietęs važiuoti į savivaldybę. A. S. bijojo, nes jis yra agresyvus, buvo padegęs A. M. brolį, savo skolininkui ranką sulaužęs, girdėjo kalbas, kad žada padegti tvartą ir panašiai. Dėl to pirmų apklausų metu švelnino A. S. veiksmus, nepapasakodamas visos tiesos apie įvykio aplinkybes. 2013-04-24 parodymų patikrinimo vietoje metu G. K.V. D. gyvenamojo namo, esančio Panevėžio r., Vadoklių sen., Kutronių k., viduje parodė vietą, kurioje A. S. kažką rėkdamas apie skolas pagaliu mušė V. D., taip pat parodė vietą, kur A. S. pargriovė V. D. ant grindų ir dar kažką rėkdamas apie skolas abejomis kojomis šokinėjo ant jo krūtinės, mažiausiai užšoko 4 kartus, bei parodė vietą, iš kurios A. S. paėmė V. D. televizoriaus priedėlį. Jo parodymai parodymų patikrinimo vietoje metu iš esmės sutampa su parodymais teisiamajame posėdyje (2 t., b. 10-17 b.l.).
Kitas liudytojas, taip pat buvęs įvykio metu įvykio vietoje - A. M., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2013-03-27 A. S. pakvietė važiuoti pas V. D. pasiimti skolos, minėjo, kad V. D. jam yra skolingas 300 Lt. Visi trys nuvažiavo pas V. D. ir nuėjo pas jį į namus. Pirmas į vidų užėjo A. S., o jis su G. K. užėjo keliomis minutėmis vėliau. Užėjęs girdėjo, kaip A. S. reikalavo iš V. D. grąžinti jam skolą. V. D. sakė, kad neturi pinigų. Stovėdamas tarpduryje matė, kaip A. S. mušė V. D. su pagaliu ar šepečio kotu, kuris buvo apie pusmetrį ilgio ir 2-3 cm pločio. Tuo pagaliu jis V. D. sudavė 3-4 smūgius per rankas, šonus. Mušdamas V. D. A. S. reikalavo atiduoti skolą. V. D. prašė jo nebeliesti, pasiimti jo telefoną, priedėlį. Po to A. S., pergriovęs V. D., šokinėjo, trypė ant jo. Pats to nematė, nes tuo metu rūkė, apie tai jam sakė G. K.. Tada A. S. pasiėmė V. D. telefoną, kažkokią knygutę, priedėlį ir jie visi išėjo. Jis iš namo išėjo paskutinis. Nei jis, nei G. K. prie V. D. nelindo, jo nemušė ir jam nieko nedarė, nes neturėjo tam jokio pagrindo. V. D. mušė vienas A. S., nes jis jam buvo skolingas. Negirdėjo, kad A. S. V. D. būtų kvietęs važiuoti į savivaldybę dėl pašalpos. Pirminės apklausos metu nesakė, jog matė, kaip A. S. mušė V. D., nes bijojo. Pats ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, kad du kartus spyrė V. D. į šoną. Taip sakė, nes buvo sulaikytas, išsigandęs, pasimetęs, bijojo policijos. Jo parodymai teisingi yra teisiamajame posėdyje. 2013-05-02 parodymų patikrinimo vietoje metu A. M.V. D. gyvenamojo namo, esančio Panevėžio r., Vadoklių sen., Kutronių k., viduje parodė vietą, kur A. S. tris kartus kumščiu smogė V. D. į krūtinę bei pagaliu nemažiau kaip penkis kartus jam trenkė per rankas, taip pat parodė vietą, iš kurios A. S. paėmė V. D. telefoną ir dokumentus (2 t., 58-62 b.l.).
Iš liudytojų G. K. ir A. M., tai yra asmenų, kurie tiesiogiai dalyvavo įvykyje, parodymų matosi, kad viso konflikto iniciatorius buvo būtent A. S.. Būtent jo iniciatyva buvo važiuojama į nukentėjusiojo V. D. namus, kadangi nukentėjusysis jam buvo skolingas. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jo apsilankymo nukentėjusiojo namuose tikslas buvo nuvežti V. D. į savivaldybę ir išsiaiškinti, ar jis gauna pašalpą, tačiau tokią nuteistojo versiją paneigia jau išdėstyti kartu su juo buvusių liudytojų parodymai – tiek G. K., tiek A. M. parodė, kad nei važiuojant pas V. D., nei nukentėjusiojo namuose, nebuvo kalbos apie važiavimą į savivaldybę, A. S. tiesiog mušė V. D., reikalaudamas grąžinti skolą. Ir, nors nuteistasis teigia tik sudavęs per plaštakas ir du tris kartus alkūne ir kumščiu nukentėjusiajam į krūtinės sritį, tokią jo versiją paneigia tų pačių kartu buvusių liudytojų parodymai. Jie abu vienodai parodė, kad A. S. mušė V. D. su pagaliu į krūtinę ir šonus, o nukentėjusiajam nukritus ant grindų, A. S. užlipęs kojomis pradėjo šokinėti V. D. ant krūtinės. Šių liudytojų parodymais nustatytų sužalojimų lokalizaciją bei pobūdį patvirtina ir jau minėto ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados, jog V. D. mirė nuo krūtinės ir pilvo sumušimo, be kitų sužalojimų, jam nustatyti daugybiniai šonkaulių lūžiai, vidaus organų sumušimai, sužalojimai padaryti daugkartiniais trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais. Teisme apklausiamas ekspertizės aktą pateikęs ekspertas R. Ž. paaiškino, kad V. D. nustatyti blužnies sužalojimas, plonosios žarnos, pasaito plyšimas padaryti dėl pilvo, krūtinės stipraus spaudimo, t.y. padaryti veikiant spaudžiamojo pobūdžio traumine jėga, galėjo būti padaryti spaudžiant nukentėjusiojo pilvą kojomis ar šokinėjant ant jo. Kiti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek spardant kojomis, tiek suduodant smūgius pagaliu ar kėde. Ekspertas atmetė galimybę, kad V. D. sužalojimai galėjo būti padaryti pačiam nugriuvus.
Taigi nustatyta, kad įvykio vietoje įvykio metu pas nukentėjusįjį namuose buvo šie asmenys – A. S., G. K. ir A. M.. Taip pat nustatyta, kad smurtą V. D. atžvilgiu naudojo tik A. S.. Jis ir pats tai pripažįsta, tik nurodo mažesnę savo veiksmų apimtį, tai yra nurodo, kad tik 2-3 kartus sudavė pagaliu per plaštakas ir 2-3 kartus alkūne ir kumščiu į krūtinės sritį. Šie jo parodymai paneigti jau minėtais liudytojų G. K., A. M. parodymais, ekspertizės aktu bei jau išdėstytais eksperto paaiškinimais. Be jau nurodytų A. S. kaltės įrodymų, svarbu paminėti ir kitų liudytojų bei nukentėjusiųjų, nors tiesiogiai įvykyje nedalyvavusių, bet tiesiogiai su dar gyvu V. D. bendravusių, parodymus. Nukentėjusioji R. P., V. D. sesuo, apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad atvykusi į ligoninę palatoje rado V. D., jis buvo sąmoningas, visiškai suprato ką kalba, tik labai dejavo dėl didelių skausmų, rodė pilvą, kuris buvo labai kietas. V. D. sakė, kad buvo skolingas, dėl to jį ir primušė. Sakė, kad A. S. prekiauja kontrabandinėmis cigaretėmis, jis buvo paėmęs kelis pakelius cigarečių ir jam neatidavė skolos. V. D. sakė, kad jį mušė su kėdės atlošu, ant jo šokinėjo. Paklaustas, kodėl jis niekam nepaskambino, V. D. atsakė, kad A. S. telefoną iš jo paėmė. V. D. jai sakė, kad jie buvo atvažiavę trise, tačiau jį mušė tik A. S.. Su V. D. ligoninėje bendravo apie 1,5 valandos. Jiems bešnekant V. D. sustojo širdis ir jį išvežė į reanimaciją. Gal po trijų dienų kartu su A. D. ir J. D. buvo nuvažiavusi pas V. D. į namus. Juose rado du raštelius. Vienas buvo parašytas ant seno popieriaus, kitas ant naujo, švaraus popieriaus. Ant abiejų popierių buvo brolio raštas ir jo parašai. Juose buvo parašyta, kad brolis yra skolingas ir iki tam tikros dienos pasižada atiduoti skolą. Taip pat pastebėjo, kad iš brolio namų buvo dingęs televizoriaus priedelis. Kitas nukentėjusysis A. D. teisme parodė, kad V. D. buvo jo brolis, 2013 m. kovo 28 d. prieš 8 val. jam paskambino kaimynas K. K., kuris pasakė, kad V. D. sumuštas ir kad iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Nuvykęs pas K. K. rado V. D. sėdintį pavėsinėje, jis atrodė blogai, buvo išbalęs, sakė, kad jį primušė, tačiau nesakė kas. Kai V. D. išvežė į ligoninę, atvyko A. S., kuris nieko neklaustas pats pradėjo aiškinti, kad V. D. jis nemušė, tik truputį sudavė, V. D. apsimeta. Po įvykio buvo nuvykęs į V. D. namus, ten pasigedo brolio telefono ir televizoriaus priedelio.
Liudytoja A. D. teisme parodė, kad V. D. buvo jos dėdė. 2013-03-28 nuo 8 val. atliko praktiką VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje. Truputį po 8 val. jai paskambino tėtis A. D., kuris pasakė, kad Vytautą (V. D.) išvežė su greitąja į ligoninę, nes jį kažkas primušė, paprašė nueiti pasižiūrėti. Paklausė, kas jį sumušė. Pasakė, kad tiksliai nežino, bet buvo atvažiavęs A. S., kuris tuo įvykiu domėjosi, todėl galėjo būti ir jis. Nuėjusi į priėmimo skyrių sužinojo, kad dėdė reanimacinėje apžiūros palatoje. Nuėjusi ten rado gydytojus, apžiūrinėjančius V. D.. Matė V. D. veido kairėje pusėje vieną kraujosrūvą. Daugiau ant kūno jokių sužalojimų nesimatė, buvo vidiniai sumušimai. Gydytojai dėdės klausinėjo, kas jam nutiko. V. D. sakė, jog vakar apie ketvirtą valandą buvo sumuštas namuose. Į priimamąjį atėjo A. S.. Jis domėjosi V. D., garsiai šaukdamas klausė kas jam buvo. A. S. rėkdamas pradėjo teisintis, kad jis V. D. nemušė, kad V. D. jam buvo skolingas 1000 Lt, kad jis jam tik per pirštus sudavė. Dėdė buvo sąmoningas, sakė, kad jį mušė A. S., nes jis jam buvo skolingas. Pasak dėdės, kartu su juo dar buvo atvažiavę G. K. ir A. M., tačiau jį mušė tik vienas A. S., kuris iš kėdės jam kelis kartus trenkė į pilvą, po to jį spardė, o kas buvo toliau jis nebeprisimena, nes greičiausia prarado sąmonę. V. D. jai dar minėjo, jog A. S. paėmė jo pasą ir telefoną, dėl ko negalėjo niekam paskambinti. Kai dėdę išvežė tirti, ji sugrįžo į koridorių, kuriame dar buvo A. S.. A. S. jai sakė, kad V. D. viską meluoja, išsigalvoja ir jeigu nori turėti problemų, jis padegs jo gryčią. Tada jai paskambino tėvo sesuo Regina, pasakė, kad atvažiavo į ligoninę. Ją perspėjo, kad ligoninėje yra A. S. ir kad ji gali jį (kaltinamąjį) susitikti. Pati susitiko su Regina ir jai pasakė, kad V. D. išvežė tirti. Apie 11.30 val. jai paskambino teta ir pasakė, kad V. D. sustojo širdis. Nubėgo į reanimaciją. Tuo metu jai paskambino A. S. ir pradėjo rėkti „tai kas jam yra, aš jam nieko nedariau, tegul neapsimetinėja“. A. S. pasakė, kad V. D. sustojo širdis. Jis toliau šaukė, kad V. D. gal kur nors pats nukrito, kai jis išvažiavo, prašė jam pranešti, jeigu ką sužinos.
Liudytojas K. K. teisme parodė, kad jis yra V. D. kaimynas ir kad 2013 m. kovo 28 d. apie 7 val. pas jį atėjo V. D. ir paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Sakė, kad jam bloga, negera, kad jį sumušė. Kas jį sumušė ir kodėl nesakė. Jis iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir paskambino V. D. broliui A. D..
Apeliaciniame skunde A. S. nurodo, kad teismas nuosprendį grindė nukentėjusiosios R. P., liudytojų A. D., A. D., K. K. parodymais, tačiau jie įvykyje nedalyvavo, o R. P. bei A. D. parodymai prieštarauja įvykyje dalyvavusių G. K. ir A. M. parodymams ir nepatvirtina, kad būtent A. S. padarė V. D. mirtį sukėlusius sužalojimus. Kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta, nes jie yra nepagrįsti. Šiame nuosprendyje jau išdėstyti visų minėtų liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai. Iš tiesų, R. P. ir A. D. tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, pačios nematė kaip buvo sužalotas V. D., tačiau jos tiesiogiai bendravo su nukentėjusiuoju V. D. po jo sužalojimo, ir jis tiek nukentėjusiajai R. P., tiek liudytojai A. D. aiškiai pasakė, kad jį už skolą sumušė A. S.. Kad pas jį buvo atėję trys asmenys, bet mušė jį tik A. S.. Šie jų parodymai sutampa, o ne prieštarauja G. K. ir A. M. parodymams, asmenims, kurie buvo įvykio vietoje ir įvykį matė tiesiogiai. Minėti liudytojai taip pat parodė, kad V. D. mušė būtent A. S., kad sudavė nukentėjusiajam smūgius pagaliu ir šokinėjo jam ant pilvo, krūtinės. Taigi priešingai, nei nurodo apeliaciniame skunde nuteistasis, R. P. ir A. D. parodymai neprieštarauja įvykyje dalyvavusių G. K. ir A. M. parodymams, o kaip tik, juos patvirtina. Kita vertus, net ir pats nuteistasis A. S. nenurodo kokioje dalyje minėti parodymai nesutampa ar prieštarauja vieni kitiems. Iš nukentėjusiosios R. P. ir A. D. parodymų matosi, kad V. D. joms sakė, jog A. S. jį mušė su kėde, o G. K. su A. M. parodė, kad su pagaliu. Šis neesminis prieštaravimas parodymuose aptartas ir skundžiamame nuosprendyje. Teismas pagrįstai nurodė, kad tai nėra esminis prieštaravimas parodymuose ir galėjo atsirasti dėl situacijos netikėtumo ir su tuo susijusio psichologinio nepasiruošimo, išgąsčio, sugebėjimo suvokti įvykio aplinkybes ir įsiminti atskiras detales. Juolab, kad sunkiausi sužalojimai, sukėlę V. D. mirtį, buvo padaryti didele jėga spaudžiant nukentėjusiojo krūtinę ir pilvą, kaip nurodė ekspertas, tai galėjo būti padaryta šokinėjant ant šių vietų. O dėl to, kad A. S. šokinėjo nukritusiam V. D. ant pilvo ir krūtinės, tiek R. P. ir A. D., tiek įvykį tiesiogiai mačiusių G. K. ir A. M. parodymai sutampa. Juo labiau, kad jie sutampa ir su eksperto išvada nustatytais sužalojimais. Taip pat apeliaciniame skunde nuteistasis lyg ir bando kaltę perkelti liudytojui A. M., nurodydamas, kad pats liudytojas ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs, jog irgi du kartus spyrė V. D.. Kolegija ir šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta. Apie tai išsamiai pasisakė ir skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas. Teismas nuosprendyje nurodė, kad A. M. vienos iš ikiteisminio tyrimo apklausų metų pripažino du kartus spyręs V. D. į kojas, tačiau vėliau šiuos parodymus paneigė ir nurodė priežastis, kodėl taip buvo parodęs, nes bijojo A. S.. Byloje liudytojų parodymais iš tiesų nustatyta, kad A. S. agresyvaus būdo, buvo padegęs žmogų. Natūralu, kad jo liudytojas galėjo bijoti. Be to, liudytojas G. K., buvęs įvykio vietoje, parodė, kad V. D. mušė tik A. S., A. M. nukentėjusiojo nemušė. Ir, kaip jau minėta, pats V. D. prieš mirtį R. P. ir A. D. minėjo, kad jį už skolas mušė A. S.. Taip pat nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad iš teisme duotų specialisto paaiškinimų matosi, kad V. D. nustatyti sužalojimai, sukėlę jo mirtį, dviem spyriais negalėjo būti padaryti, turėjo būti daugiau smūgių.
Įvertinus visus bylos įrodymus, tame tarpe ir paties nuteistojo parodymus, akivaizdu, kad smurtą V. D. atžvilgiu naudojo būtent A. S., ir nors jis nepripažįsta, kad nuo jo smurtinių veiksmų V. D. galėjo mirti, tai įrodyta jau išdėstytais įrodymais. Taigi tarp A. S. veiksmų – panaudoto fizinio smurto V. D. atžvilgiu, ir kilusių padarinių – V. D. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Apeliaciniame skunde A. S. taip pat nurodo apie tai, kad jis neprisipažįsta savavaldžiaudamas paėmęs V. D. priklausantį turtą: mobiliojo ryšio telefoną ir televizijos priedėlį bei neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė ir gabeno dokumentą. A. S. nurodo, kad minėtus daiktus jam davė pats V. D. kaip užstatą, kad kitą dieną ateis pas A. S. į namus ir dirbs ūkio darbus už skolą. Be to, jis pats policijos pareigūnams nurodė šių daiktų buvimo vietą. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojai G. K. parodė, kad A. S. pats ištraukė V. D. priklausantį televizijos priedelį, o atsisėdęs į mašiną, apžiūrinėjo kažkokią knygutę, telefoną ir dar sakė „bus man naujas telefonas“. Tai rodo, kad nuteistasis savavališkai pasiėmė V. D. priklausančius daiktus, o ne kaip jis teigia, kaip užstatą. A. M. taip pat patvirtino, kad išeidamas A. S. paėmė V. D. daiktus. Juolab, priešingai nei nurodo nuteistasis, ne jis policijos pareigūnams nurodė kur yra V. D. priklausantys daiktai, o liudytoja G. J., A. S. sugyventinė juos pateikė policijos pareigūnams. Tai patvirtina jos parodymai, kad kuri parodė, kad iš pradžių namuose jokių svetimų daiktų nematė, bet vėliau atvažiavę policijos pareigūnai paėmė priedėlį, mobiliojo ryšio telefoną ir kažkokius popierius, kurie buvo padėti ant spintos. Taip pat daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad mobilaus ryšio telefoną, darbo ieškančio asmens atmintinę, socialinio draudimo pažymėjimą, skaitmeninės televizijos priedėlį pateikė G. J. (1 t., 144 b.l.). Todėl pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad A. S., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydamas savo tikrą ir nerealizuotą teisę ir padarydamas didelę žalą, reikalaudamas grąžinti skolą, pavartojo prieš V. D. fizinį smurtą – tyčia spardė, šokinėjo ant pilvo, sudavė smūgius ir padarė kūno sužalojimus, dėl kurių nukentėjusysis mirė bei paėmė jo mobiliojo ryšio telefoną ir televizoriaus priedėlį. Tokius jo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. ir 294 str. 2 d. Be to, A. S. neturėdamas teisėto pagrindo po V. D. sumušimo paėmė iš jo namų fizinio asmens dokumentą – V. D. socialinio draudimo pažymėjimą, todėl teismas šiuos nuteistojo veiksmus pagrįstai kvalifikavo ir pagal BK 302 str. 1 d.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo ir apie teismo tariamai padarytus baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus, skunde nurodoma, kad buvo nesilaikoma BPK 20 str. 3, 5 d. reikalavimų, BPK 44 str. 6 d. numatytos nekaltumo prezumpcijos, BPK 305 str. 1 d. reikalavimų, taip pat galiojančios teisminės praktikos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą. Visus dėl to dėstomus apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Iš bylos matosi, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Pažymėtina, kad kokių nors konkrečių pažeidimų sprendžiant įrodymų leistinumo klausimus, nenurodo ir pats apeliantas. Jau buvo nurodyta ir apie tai, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tyrė bylai reikšmingus rašytinius įrodymus. Tuo tarpu nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išdėstė ne tik įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, bet ir motyvus, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai, taip pat ir paties nuteistojo, tik iš dalies prisipažinusio kaltu, versijas. Visa tai patvirtina, kad vertindamas įrodymus teismas vadovavosi BPK 20 str. 5 d. nuostatomis, o apkaltinamasis nuosprendis yra surašytas nepažeidžiant BPK 305 str. reikalavimų. BPK 44 str. 6 d., įtvirtinta nekaltumo prezumpcija – kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. A. S. skunde nurodo, kad teismas pažeidė šį principą, tačiau nenurodo kokiu būdu. Kolegija, išanalizavusi visas bylos aplinkybes, nenustatė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Jokių kitų, juo labiau esminių, BPK pažeidimų kolegija šioje byloje taip pat nenustatė.
Motyvuojamoji dalis
Tačiau nuteistojo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, nes kolegija nustato vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, dėl ko švelnina paskirtą bausmę.
Iš nuosprendžio matosi, kad teismas A. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Tačiau iš bylos matosi, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, A. S. atlygino R. P. priteistą turtinę žalą, tai patvirtina pačios nukentėjusiosios pareiškimas (3 t., 141 b.l.), kuriame ji nurodė, jog A. S. pilnai atlygino V. D. laidojimo išlaidas, sumokėdamas jai 3891,53 Lt. Iš nuteistojo A. S. priteista ne tik turtinė žala, tačiau ir neturtinė, kurios jis nukentėjusiajai R. P. neatlygino, bet posėdyje nurodė, kad su jai priteistu 15 000 Lt neturtinės žalos dydžiu sutinka. Dalinį žalos atlyginimą teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe vadovaudamasis BK 59 str. 2 d. Pagal galiojančią teisminę praktiką, ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pripažįstama, kai atlyginama turtinė žala. Tačiau pripažįstant šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, būtina nustatyti ne vien tik patį dalies padarytos žalos atlyginimą. Papildomai reikia įvertinti atlygintos žalos dalies dydį bei atsižvelgti į pastangas bei realias galimybes atlyginti likusią padarytos žalos dalį, taip pat svarbu atsižvelgti į tai, ar atlygintas žalos dydis yra pakankamai svarus nukentėjusiesiems. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai R. P. atlyginta visa turtinė žala, kaip jau minėta – 3891,53 Lt. Teismas nukentėjusiajai R. P. priteisė dar ir neturtinę žalą – 15 000 Lt. Kolegijos manymu, beveik 4000 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimas iš tiesų yra didelė jau atlygintos visos priteistos žalos dalis. Toks A. S. elgesys sudaro pagrįstas prielaidas, kad likusi žalos dalis tikrai bus sumokėta. Kolegija šią aplinkybę pripažįsta A. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes teismas, skirdamas bausmę A. S., atsižvelgė. Įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kilusius padarinius, taip pat kitas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. S. padarė tris tyčinius, baigtus nusikaltimus, kurių vienas priskiriamas labai sunkių, du apysunkių nusikaltimų kategorijoms. Padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas sukėlė nepataisomas pasekmes. A. S. yra baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vadoklių seniūnija nusiskundimų dėl jo elgesio iš policijos yra gavusi ir anksčiau. Nors jis yra nevedęs, tačiau turi sugyventinę, su kuria augina vienerių metų dukrą, niekur nedirba, yra jauno amžiaus. Skirdamas bausmę teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d., jis padarė netiesioginės tyčios forma, nusikaltimai nebuvo iš anksto suplanuoti, padaryti spontaniškai.
BK 129 str. 1 d. sankcijos vidurkis yra 11 metų laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs jokių A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, paskyrė nuteistajam bausmę, atitinkančią sankcijoje numatytą vidurkį. Šiuo nuosprendžiu kolegija nustato vienąi jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Apie tai, kad skiriant bausmę būtina atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, tiesiogiai nurodoma tiek BK 54 str. 2 d. 7 p., tiek BK 61 str. Todėl nustačius atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi būti švelninama ir skundžiamu nuosprendžiu šiam nuteistajam paskirta bausmė. Įvertinusi visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, A. S. pagal BK 129 str. 1 d. kolegija skiria neženkliai mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę. Subendrinant šią bausmę su bausmėmis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis pagal BK 294 str. 2 d. ir BK 302 str. 1 d., kolegija taiko bausmių apėmimo būdą (BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p.).
Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija nukentėjusiesiems priteistas neturtines žalas. Nurodo, kad nukentėjusieji V. D. nesidomėjo, nepadėjo jam, susitikdavo su juo vos kelis kartus per metus, jų santykiai nebuvo artimi bei atviri. Todėl, nuteistojo manymu, teismo priteistos neturtinės žalos yra per didelės, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus taip pat atmeta.
Šioje baudžiamojoje byloje R. P., R. D., P. D., J. D., M. B. ir A. D. buvo pareiškę civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo atitinkamai 100 000 Lt, 10 000 Lt, 50 000 Lt, 50 000 Lt, 10 000 Lt ir 10 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai R. P. priteisė 15 000 Lt, nukentėjusiajam P. D. - 7000 Lt, nukentėjusiajam A. D.- 5000 Lt, R. D., J. D. priteisiama po 2000 Lt kiekvienam, o M. B. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pagal CK 6.250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Nustatant žalos dydį, reikia įvertinti atsakovo kaltę, paties nukentėjusiojo elgesį nelaimingo atsitikimo metu, galimybę priteisiamą neturtinę žalą atlyginti bei atsižvelgti į kitus CK 6.250 str. 2 d. nustatytus kriterijus. Pagal minėtą normą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Taigi teismo nustatomą neturtinės žalos dydį lemia bylos aplinkybių, kurios pagal įstatymą ar teismo pripažinimu turi įtakos neturtinės žalos dydžiui, visuma.
Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydžius, atsižvelgė, kad R. D., P. D., J. D., M. B., A. D. bei R. P. neteko savo brolio V. D.. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti tuo, jog netekę brolio, kurį tyčia nužudė A. S., nukentėjusieji patyrė tam tikrus dvasinius išgyvenimus. Dėl artimojo netekimo priteistinos neturtinės žalos dydį teismas kiekvienam ieškovui nustatinėjo individualiai. Teismas atsižvelgė į tai, kad V. D. gyveno vienas. Visi jo broliai ir sesuo (nukentėjusieji) yra suaugę (dalis jau pensinio amžiaus) ir gyvena atskirai, yra sukūrę savo šeimas. Gyvenant savo šeimoje bei rūpinantis kasdieniniais jos poreikiais, brolio netektis ir su ja susiję išgyvenimai yra ilgainiui praeinantys. Bylos duomenys patvirtina, kad glaudesnius ryšius su V. D. palaikė šalia jo gyvenęs brolis A. D., kuris su V. D. susitikdavo beveik kiekvieną dieną, brolis P. D., kuris prisidėjo prie sodybos priežiūros ir tvarkymo, apmokėdavo V. D. skolas už elektrą, padėjo organizuoti jo laidotuves, ir sesuo R. P., kuri su broliu V. D. bent kartą per savaitę pasiskambindavo, pas jį nuvažiuodavo. Be to, byloje nustatyta, kad R. P. V. D. gimtadienio proga buvo padovanojusi telefoną, sužinojusi apie įvykį iš karto nuvyko į ligoninę, kitiems broliam pranešė apie jo mirtį, rūpinosi jo laidotuvėmis. J. D. parodė, kad su V. D. per metus jis susitikdavo kokius du kartus. V. D. pas jį namuose nėra buvęs. Kai nuvažiuodavo į kaimą, dažniau jis būdavo pas kitą brolį A. D.. R. D. teisme parodė, kad pas V. D. nuvažiuodavo tik kartą per pusę metų. M. B. teisme parodė, kad jie su V. D. yra vienos mamos, tačiau skirtingų tėvų. V. D. buvo už jį daug jaunesnis, jie kartu neaugo. Paskutinį kartą brolį matė per motinos dieną, t. y. beveik prieš metus laiko. Šie duomenys neduoda pagrindo tvirtini, kad R. D., J. D. ir M. B. su mirusiu broliu V. D. siejo artimi, glaudūs ryšiai. Nustatant neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė ir į priteistos turtinės žalos dydį, į tai, kad A. S.niekur nedirba, tačiau yra jauno amžiaus ir darbingas, nors yra nevedęs, tačiau turi sugyventinę, su kuria augina vienerių metų dukrą. Taigi įvertinęs visas aplinkybes bei atsižvelgęs į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, taip pat teismų praktiką analogiškose bylose, teismas iš A. S., kaip minėta, nukentėjusiajai R. P. priteisė 15 000 Lt, nukentėjusiajam P. D. - 7000 Lt, nukentėjusiajam A. D.- 5000 Lt, R. D., J. D. priteisiama po 2000 Lt kiekvienam, o M. B. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Kolegija, atsakydama į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl neva per didelių neturtinės žalos sumų, be to, ką jau išsamiai nuosprendyje nurodė teismas, pažymi, jog net ir bendra nukentėjusiesiems priteistų neturtinių žalų suma, kuri sudaro 30 000 Lt, pagal galiojančią teismų praktiką, yra ženkliai mažesnė, negu paprastai priteisiamų neturtinių žalų dydžiai nužudymų bylose artimiesiems, kurios sudaro apie 100 000 Lt. Teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, diferencijavo neturtinės žalos dydžius kiekvienam nukentėjusiajam. Tiek atskiros neturtinės žalos, tiek bendra jų suma, priteista iš A. S., atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus bei neprieštarauja galiojančiai teisminei praktikai.
Tuo tarpu iš bylos taip pat matosi, kad teismas nukentėjusiajai R. P. priteisė 3891,53 Lt turtinės žalos atlyginimo už laidojimo išlaidas, o dėl kitos civilinio ieškinio dalies (paminklo pastatymo) jai ir kitam nukentėjusiajam P. D. pripažino teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tokį sprendimą teismas priėmė dėl to, kad paminklas dar nebuvo užsakytas ir nebuvo aiškios nukentėjusiųjų turėtos išlaidos. Kaip jau minėta, A. S. jam priteistą 3891,53 Lt turtinę žalą nukentėjusiajai R. P. atlygino pilnai. Tai patvirtina byloje esantis nukentėjusiosios R. P. pareiškimas (3 t., 141 b.l.), tai patvirtino ir pati nukentėjusioji apeliacinės instancijos teisme. Taip pat apeliacinės instancijos teisme apklausti abu nukentėjusieji – R. P. ir P. D. parodė, kad paminklas jau pastatytas, tačiau jie neturi išlaidas pateisinančių dokumentų ir todėl atsisako pripažintos civilinio ieškinio dalies, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Todėl nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistojo A. S. priteista 3891,53 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. P., taip pat kuria pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam P. D., panaikinama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 4 p.,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nuosprendį pakeisti.
Nuteistojo A. S. atsakomybę pagal BK 129 str. 1 d. lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis savo noru iš dalies atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 2 d.).
Nuteistajam A. S. pagal BK 129 str. 1 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 str. 1 d. paskirtą bausmę ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 294 str. 2 d. ir BK 302 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam A. S. paskirti laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų, paskiriant šią bausmę atlikti pataisos namuose.
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo A. S. priteista 3891,53 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. P., taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam P. D..
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.