- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-20
- Bylos Nr.
- I-1371-968/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- K. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas K. A. su skundu (b. l. 13–20) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos už tai, kad nuo 2013-09-17 iki 2013-11-06 Lukiškių TI-K jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose buvo tarakonų, neveikė ventiliacija, buvo drėgna, trūko oro, žiemą buvo šalta, o vasarą – karšta. Kamerų langai buvo nevalyti, todėl į jas nepateko natūrali šviesa, nuolat būdavo įjungtas dirbtinis apšvietimas. Kamerose buvo laikomi keturi suimtieji, o buvo įrengtos tik dvi kėdės. Tualetas įrengtas gyvenamojoje kameroje, todėl juo naudojantis nebuvo užtikrinamas privatumas. Pasivaikščioti kiemelyje pareiškėjas galėjo tik 1 val. per dieną. Dušu buvo leidžiama naudotis tik kartą per savaitę, tačiau dažnai nebūdavo šilto vandens. Energinė maisto vertė buvo 1 300–1 500 kcal, maistas buvo neskanus, nekokybiškas. Dėl šių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais sukrėtimais, emocine depresija.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 56–64) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2013-09-17 iki 2013-11-16. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Šis sutrumpintas terminas turėtų būti taikomas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013-12-30 – su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti šalto vandens tiekimo sistema. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139, Lukiškių TI-K muilas ir tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį, taip pat kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis dantų pasta bei vienkartiniai skustuvai. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore, tai atitinka teisės aktuose numatytus rėžimo reikalavimus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomų asmenų valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Prieš išduodant maistą, jo kokybė yra patikrinama.
4. Byla pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 6 dalies nuostatas yra nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (b. l. 93), todėl bylos šalys į teismo posėdį nekviečiamos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
5. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 15 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad nuo 2013-09-17 iki 2013-11-06 Lukiškių TI-K jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013-09-18 iki 2013-11-06.
Dėl ieškinio senaties
6. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2013-09-17 iki 2013-11-06. Lukiškių TI-K atsiliepime teismo prašo taikyti trejų metų ieškinio senatį.
7. CK nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-12-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pažymėjo, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Dėl to, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
8. Pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų teismui išsiuntė tik 2016-10-19 (žr. žymą ant voko (b. l. 8)), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimo savo teisių pažeidimo laikotarpiu iki 2013-10-19. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per šiuos 3 metus būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki šios bylos iškėlimo, siekdamas ginti savo pažeistas teises.
9. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojama praktika, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975-02-21 sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996-10-22 sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
10. Teismo vertinimu, CK 1.124 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis teisme. Pareiškėjas šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Skunde pareiškėjas teigia, kad kalinimo sąlygos buvo žeminančios jo orumą ir kad dėl savo pažeistų teisių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus. Taigi, jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo, todėl į įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (žr., pvz., LVAT 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Byloje nenustačius objektyvių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (lot. pagal pareigas). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013-09-17 iki 2013-10-19, atmestina.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
11. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
12. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
13. Remiantis šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad: visą ginčui aktualų laikotarpį, t. y. nuo 2013-10-19 iki 2013-11-06, pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 255, kurios plotas 24,38 m², kameroje buvo 4–6 asmenys, 2013-11-06 pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Taigi pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 18 dienų. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia (lot. be kita ko) reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas visą ginčui aktualų jo buvimo Lukiškių TI-K laiką, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų, susijusių su pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytą minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą užtikrinimu.
14. Skunde pareiškėjas nurodo, kad tualetas Lukiškių TI-K įrengtas gyvenamojoje kameroje, juo naudojantis nebuvo privatumo.
14.1. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
14.2. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Taigi ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
14.3. Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015-01-27 sprendime, priimtame byloje N. ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Atviras tualeto įrengimas kameroje ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis išlieka visą laiką visiškai matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimą byloje M. prieš Rusiją, 2007-07-19 sprendimą byloje T. prieš Rusiją, 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kt. prieš Rusiją ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
15. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K kameroje buvo įrengtos tik dvi kėdės, nors kameroje buvo laikoma daugiau asmenų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (2010-02-25 įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje turi būti taburečių tiek, kiek joje yra asmenų. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms susidėti, tačiau dėl kamerų ploto nėra galimybės jų įrengti papildomai. Kitaip tariant, Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtas visas pagal teisės aktus privalomas kietasis inventorius ir tik dėl mažo kamerų ploto nėra galimybės įrengti papildomo kietojo inventoriaus. Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikosi ir LVAT, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas (žr., pvz., LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo aprūpinimo baldais atmestini, kaip nepagrįsti.
16. Skunde pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo antisanitarinės sąlygos: buvo tarakonų, neveikė ventiliacija, tvyrojo drėgmė, trūko oro, žiemą buvo šalta, o vasarą – karšta, langai buvo nevalyti, todėl į kameras nepateko natūrali šviesa, nuolat būdavo įjungtas dirbtinis apšvietimas.
16.1. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatomis, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas). Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas). Šiltuoju metų laiku gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų temperatūra turi būti 18–28? C, santykinė drėgmė – 35–65 proc., oro judėjimo greitis – 0,15–0,25 m/s, o šaltuoju metų laiku, – 18–22? C, 35–60 proc. ir 0,05–0,15 m/s (26 punktas). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (60 punktas).
16.2. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog K. A. dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2016-11-24 raštas Nr. 2.10-9078(16.4.1.10.12) (b. l. 28), kuriame nurodyta, jog ginčo laikotarpiu nebuvo gauta K. A. skundų dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų. Analogiški duomenys pateikti ir Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2016-11-21 pažymoje Nr. 24-8730 (b. l. 69). Be to, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016-11-21 pažymoje Nr. 24-8678 (b. l. 68) nurodė, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarijos pažeidimus nėra, taip pat pažymėjo, kad kameros yra pritaikytos vėdinti natūraliai per langus. Atitinkamai, atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus bei į tai, jog daugiau duomenų, kad pareiškėjo buvimo kameroje Nr. 255 metu būtų nustatyti kokie nors higienos normų reikalavimų pažeidimai, byloje nėra, pareiškėjo argumentai dėl Lukiškių TI-K kamerų vėdinimo, drėgmės, temperatūros, apšvietimo bei tvarkos atmestini kaip nepagrįsti.
16.3. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo tarakonų. Atsiliepime į pareiškėjo skundą, Lukiškių TI-K nurodo, kad dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo darbų buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013-12-30 – su UAB „Dezinga“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Byloje pateiktos su minėtais paslaugų teikėjais sudarytos sutartys (b. l. 70–73, 74–76). Teismas neturi pagrindo abejoti šiomis atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytomis aplinkybėmis, ypač atsižvelgiant į tai, jog aplinkybę, kad iki 2013 m. gruodžio buitinių kenkėjų naikinimo darbus ir patalpų priežiūrą Lukiškių TI-K patalpose atliko UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, savo praktikoje ne kartą yra pripažinęs ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2016-06-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016, 2016-12-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1667-438/2016 ir kt.). Teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad Lukiškių TI-K sistemingai vykdo tokio pobūdžio priežiūrą ir profilaktiką. Tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2016-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016 ir kt.). Todėl pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų kamerose buvimo taip pat atmestini.
17. Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščioti kiemelyje jis galėdavo tik 1 valandą per dieną. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002)1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose užimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore nėra, šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.
18. Skunde taip pat teigiama, kad pareiškėjui dušu buvo leidžiama naudotis tik kartą per savaitę, tačiau dažnai nebūdavo šilto vandens. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės šia teise pasinaudoti, byloje nėra. Skunde pareiškėjas nenurodė, kada Lukiškių TI-K visai nebuvo karšto vandens, nedetalizavo, kaip dažnai tokia situacija kartodavosi. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl naudojimosi dušu tvarkos ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ir (ar) kitas institucijas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl naudojimosi dušu sąlygų ir tvarkos atmestini, kaip nepagrįsti.
19. Skunde pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K duodamo maisto energinė vertė buvo menka (1 300–1 500 kcal), jis buvo neskanus, nekokybiškas.
19.1. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86 punkte nustatyta suimtųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų tardymo izoliatorių parduotuvėse, todėl trūkstant maisto pareiškėjas galėjo šia teise pasinaudoti.
19.2. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies nuostatomis, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, kuriose nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus.
19.3. Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K maistas buvo menkavertis. Šie pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai, kadangi nėra paremti jokiais įrodymais. Skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų trūko, nepaaiškino, kuo remdamasis teigia, kad maisto kaloringumas buvo tik 1 300–1 500 kcal. Tuo tarpu Lukiškių TI-K kartu su atsiliepimu teismui pateikė Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto tyrimų protokolą Nr. 9749Ch (b. l. 81), iš kurio matyti, kad tyrimo metu nustatyta nedirbančių vyrų paros maisto davinio (2,380 kg) 100 g energinė vertė – 120 kcal. Taigi bendra maisto davinio energinė vertė (2 380*120/100=2 856 kcal) atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl asmenų maitinimo.
20. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K buvo sutrikdyta jo sveikata, prasidėjo depresija. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Į bylą pateiktame Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2016-11-28 rašte Nr. S-PR-3252 (b. l. 30) nurodyta, kad K. A. ginčo laikotarpiu su skundais dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė. Iš byloje pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 32–54) matyti, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013-10-19 iki 2013-11-06) pareiškėjo psichikos sutrikimų nepastebėta, priešingai, 2013-11-11 psichiatro apžiūros metu, patvirtinta, kad pareiškėjas nusiskundimų neturi (b. l. 35). Taigi byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, kuriuos nulėmė netinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.
21. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų (netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas) mastą ir trukmę (18 dienų), vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 35 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 35 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. A. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 35 (trisdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.