Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. R. ir jo gynėjo advokato Vaitiekaus Novikevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, ir paskirtos jam bausmės:

pagal BK 300 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtos bausmes subendrintos visiško sudėjimo būdu, ir skirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 85 MGL (3201,10 euro) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant R. J. R.:

-neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo,

-tęsti darbą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 5 dalimi, skirta R. J. R. baudžiamojo poveikio priemonė – išieškoti iš jo ir konfiskuoti 50 eurų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos baudos bausmę įskaitytas R. J. R. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. sausio 16 d., 23.30 val. iki 2015 m. sausio 18, 08.45 val. (dvi paras) ir laikyti, kad neatliktoji baudos bausmės dalis yra 81 MGL (3050,46 eurų).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. J. R., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2015 m. sausio 16 d., apie 22.45 val., Kaišiadorių rajone, magistralinio kelio (duomenys neskelbtini) kilometre, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio vyresniajam patruliui V. K. sustabdžius jo vairuojamą automobilį ,,VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir, pareikalavus pateikti vairuotojo pažymėjimą bei automobilio registracijos dokumentus, jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bei suprasdamas, kad jam gresia administracinė atsakomybė už vairavimą neblaiviam, siekdamas, kad valstybės tarnautojas – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio vyresnysis patrulis V. K. vykdydamas savo įgaliojimus neteisėtai susilaikytų nuo savo pareigų atlikimo, tai yra, nepatikrintų jo blaivumo, o nustatęs, jog jis neblaivus – nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo, R. J. R., sėdėdamas automobilyje ,,VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vyresniajam patruliui V. K. kartu su savo vairuotojo pažymėjimu padavė kyšį 50 eurų nominalo kupiūrą. Be to, R. J. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį. R. J. R., kuriam Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarimu buvo paskirta administracinė nuobauda – atimta teisė vairuoti transporto priemones dvejiems metams ir dviem mėnesiams, turėdamas tikslą išvengti šios nuobaudos ir toliau nelegaliai vairuoti transporto priemones, panaudojo žinomai netikrą Rusijos Federacijos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad Romualdui J. R., gimusiam (duomenys neskelbtini)., registruotam (duomenys neskelbtini), 2013 m. vasario 18 d. išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2023 m. vasario 18 d., pagal kurį jis turi teisę vairuoti B kategorijos transporto priemones, jo duomenis nurodęs 2015 m. spalio 30 d. Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Ribotos atsakomybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ įgaliojime dėl automobilio KIA RIO, Rusijos Federacijos valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuomos bei laikė šį žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2015 m. gruodžio 15 d., tai yra, iki kuomet Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai kratos metu jo naudojamame automobilyje KIA RIO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) rado ir paėmė šį žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą.Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, kad ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina nusikalstamų veikų numatytų BK 227 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 2 dalyje požymių buvimą R. J. R. veiksmuose. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas prašo, panaikinti Kauno apylinkės Kauno rūmų 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį šioje bylojeSkunde nurodė, jog nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Apeliantų teigimu, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. kvalifikavo nuteistojo veiką ne pagal tuos BK bendrosios ir specialiosios dalies straipsnius ir jų dalis, pagal kuriuos turėjo kvalifikuoti, nes byloje egzistuoja aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas - nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Be to, pirmos instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, nes buvo suvaržytos R. J. R. kaip kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.Skunde pažymima, jog BPK 161 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, kuriam buvo taikoma bent viena šiame skyriuje numatyta priemonė jam nežinant, baigus tokią priemonę taikyti, turi būti pranešta apie ją. Pranešti būtina iškart, kai tai įmanoma padaryti nepakenkiant tyrimo sėkmei. Atkreipiamas dėmesys, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistajam būtų pranešta apie procesinės prievartos - elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą. Apeliantų įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo institucijos pažeidė įrodymų rinkimo taisyklės bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, LR Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje nuteistojo įtvirtintą teisę į teisingą teismo procesą, kadangi nežinodamas apie jam taikomas procesines prievartos priemonės nuteistasis negalėjo tinkamai pasiruošti baudžiamajam procesui ir realizuoti savo teisės į gynybą. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas tik liudytojo V. K. parodymais. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme pats nuteistasis R. J. R. savo kaltės nepripažino ir davė nuoseklius bei išsamius parodymus. Atkreipiamas dėmesys, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme liudytojas D. B. parodė, jog galimo pinigų perdavimo fakto apskritai nematė. Taip pat šį faktą patvirtino ir liudytojas V. K., kuris parodė, jog galimo kyšio davimo metu liudytojas D. B. sėdėjo tarnybiniame automobilyje. Apeliantų teigimu, liudytojo D. B. parodymai yra netiesioginiai. Skunde pažymima, jog nuteistojo pokalbio su J. S. metu, kur nuteistasis neva sakė, kad siūlė policijos pareigūnui 500 Eur kyšį, nėra tiksliai pasakoma kokiu metu, kur, dėl ko ir kokiems pareigūnams neva buvo siūlomas kyšis ir nėra aišku ar tai susiję su šia byla. Todėl sutikti su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo, apeliantų įsitikinimu negalima, kadangi šiuo atveju teismas pirmenybę suteikdamas nuteistąjį kaltinančioms aplinkybėms, palikdamas nuošalyje nuteistąjį teisinančių įrodymų ir apsunkindamas jo procesinę padėtį nesilaikė „ in dubio pro reo “ principo. Apeliantų pastebėjimu, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas nuteistojo R. J. R. ir liudytojo J. S. pokalbių įrašu dėl galimo papirkimo. Atlikdamas pokalbio įrašo analizę teismas viena vertus iš kaltinimo pašalino aplinkybę, jog nuteistasis galimai perdavė policijos pareigūnui 500 Eur sumą, tačiau grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi tuo pačiu pokalbio įrašu konstatuodamas aplinkybę jog nuteistasis policijos pareigūnui galimai perdavė jau tik 50 Eur sumą. Dėl šių aplinkybių, sutikti su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo negalima, kadangi teismas pirmenybę suteikia nuteistąjį kaltinančioms aplinkybėms. Apeliantų nuomone, byloje surinktų įrodymų viseto kontekste, nėra surinkta pakankamai nuteistojo R. J. R. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje patvirtinančių objektyvių ir nenuginčijamų įrodymų. Be to, nuteistojo galimoje veikoje (kaltinamasis kategoriškai neigė perdavęs 50 Eur kupiūrą policijos pareigūnui) trūksta subjektyviosios pusės požymio (tiesioginės tyčios), todėl darytina išvada, kad nepadaryta veika, numatyta BK 227 straipsnio 2 dalyje. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, jog kvalifikuojant nuteistojo veiką pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, turėjo būti nustatyta tiesioginė tyčia, t. y. tai, kad jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato neturėjęs teisės laikyti tokį dokumentą, jo naudoti ar atlikti kitų veiksmų ir naudoti duomenų, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atliko sąmoningai bei norėjo taip veikti. Tyčios nuteistojo veiksmuose nenustatyta. Baudžiamajame įstatyme nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento įsigijimą. Apeliantų teigimu, nuteistasis nesuvokė dokumento netikrumo fakto. Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistasis parodė, kad galimai suklastotas vairuotojo pažymėjimas buvo automobilyje, minėto dokumento nenaudojo, ir to nelaikė nusikaltimu. Todėl jo veikimo motyvas ir siekiamas rezultatas nebuvo nusikalstami. Apeliantų manymu, nuteistojo R. J. R. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 2 dalyje sudėties objektyviosios ir subjektyviosios požymių, todėl darytina išvada, kad nepadaryta veika, numatyta BK 300 straipsnio 2 dalyje. Atkreipiamas dėmesys jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, nebuvo nustatinėjamas, ieškomas ir apklausinėjamas nuteistojo nurodytas jam pažįstamas asmuo vardu Olegas, o vien tik specialisto išvada, apžiūros protokolas ir Rusijos Federacijos lydraštis neįrodo dokumento klastojimo fakto. Be to, atkreipiamas dėmesys, jog siekiant ištirti ir objektyviai įvertinti ar kratos nuteistojo automobilyje metu paimtas Rusijos Federacijos institucijos išduotas vairuotojo pažymėjimas yra netikras, nebuvo paskirta atlikti ekspertizė. Tokiu būdu buvo užkirstas kelias į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą įrašytiems ekspertams pateikti savo vertinimą dėl vairuotojo pažymėjimo netikrumo ir nuteistajam galimybė bylos nagrinėjimo teisme metu užduoti ekspertams klausimus. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiuo metu Rusijos Federacijos institucijos išduotas vairuotojo pažymėjimas yra sunaikintas, todėl jau šiuo metu nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apskritai nėra galimybės paskirti atlikti ekspertizę. Apeliantų įsitikinimu, vien tik specialisto išvada, apžiūros protokolas ir Rusijos Federacijos lydraštis, neįrodo dokumento klastojimo fakto. Apeliantų teigimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo apsvaigimą pripažino baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybę, kadangi byloje nenustatyta, kad tai turėjo įtakos galimam papirkimui, juolab, kad nuteistasis neigė jį padaręs.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Romualdo J. R. ir jo gynėjo advokato Vaitiekaus Novikevičiaus apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. J. R. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį yra įrodyta. Pripažindamas R. J. R. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu R. J. R. veika pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šių nusikaltimų požymius. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. J. R. kaltės.Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog teismas nepagrįstai pripažino R. J. R. kaltu, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jog pirmosios instancijos teismas pirmenybę suteikė nuteistąjį kaltinančioms aplinkybėms, palikdamas nuošalyje nuteistąjį teisinančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia R. J. R. kaltę. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).

Dėl pripažinimo kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį

Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Dėl to asmens veika kvalifikuojama pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ne tik tada, kai kaltininkas realiai duoda kyšį, bet ir tada, kai tik pasiūlo ar pažada jį duoti. Pagal teismų praktiką kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį būtina nustatyti ne tik objektyvią papirkimo veiksmų išraišką, bet ir tiesioginę tyčią papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį. Sprendžiant įtariamo ar kaltinamo asmens kaltumo klausimą, tokiais atvejais reikia įvertinti ne tik tai, kaip jo atitinkamus veiksmus suprato valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, bet ir nustatyti šio asmens realų ketinimą papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį siekiant, kad šis veiktų ar neveiktų jo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-260/2014, 2K-506-788/2015, 2K- 36-942/2015, 2K-439-788/2016). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis R. J. R., pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, siekdamas, kad valstybės tarnautojas – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio vyresnysis patrulis V. K. vykdydamas savo įgaliojimus neteisėtai susilaikytų nuo savo pareigų atlikimo, tai yra, nepatikrintų jo blaivumo, o nustatęs, jog jis neblaivus – nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo, sėdėdamas automobilyje ,,VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vyresniajam patruliui V. K. kartu su savo vairuotojo pažymėjimu padavė kyšį 50 eurų nominalo kupiūrą. Tokie R. J. R. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 227 straipsnio 2 dalį. Nors baudžiamojon atsakomybėn patrauktas R. J. R. viso proceso metu nuosekliai neigė kaltę dėl pareigūno papirkimo, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jo kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, o teismo išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai rėmėsi nuosekliais bei bylos faktines aplinkybes atitinkančiais liudytojų V. K. ir D. B. parodymais. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas V. K. parodė, kad patruliuojant kartu su kolega vyresniuoju patruliu D. B. gavę pranešimą, kad nuo Vilniaus Kauno kryptimi važiuoja neblaivus vairuotojas, sustabdė automobilį ,,WV Passat“. Vairuotojui atidarius langą, jis paprašė pateikti dokumentus ir paklausė vairuotojo, ar šis vartojo alkoholį. Vairuotojas ilgai ieškojo dokumentų, po to per langą padavė jam vairuotojo pažymėjimą ir pusiau perlenktą 50 eurų kupiūrą, sakydamas ,,aš važiuoju toliau, namo, Žaliakalnyje gyvenu, netoli“. Jis įspėjo vairuotoją dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą ir, kadangi vairuotojas akivaizdžiai buvo neblaivus, pasakė, kad reikės pasitikrinti blaivumą. Vairuotojas pasiūlė dar pinigų, sakė jeigu per mažai – pridės dar. Jis vairuotojui liepė išlipti iš automobilio ir eiti prie policijos tarnybinio automobilio. Atėjus prie tarnybinio policijos automobilio savo kolegai D. B. pasakė, kad vairuotojas davė jam 50 eurų ir tą kupiūrą kartu su vairuotojo pažymėjimu padėjo į tarnybinį automobilį, ant priekinės panelės (t. 3 b.l. 64-65). Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas D. B., patvirtino V. K. nurodytas aplinkybes ir paaiškino, jog patruliuojant su kolega V. K., gavo pranešimą, kad nuo Vilniaus Kauno kryptimi važiuoja neblaivus vairuotojas. Jo kolega sustabdė automobilį ,,VW Passat“, o jis liko tarnybiniame policijos automobilyje. Netrukus grįžęs kolega pasakė, kad sustabdytas neblaivus vairuotojas jam davė 50 eurų kartu su vairuotojo pažymėjimu, jog nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Pinigus ir vairuotojo pažymėjimą kolega padėjo tarnybiniame automobilyje, ant priekinės panelės. Vairuotojui prie tarnybinio automobilio buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis. Kad vairuotojas buvo neblaivus matėsi akivaizdžiai, nuo jo sklido alkoholio kvapas, jis kalbėjo nerišliai (t. 3 b. l. 109-110). Tokias pačias aplinkybes liudytojai V. K. ir D. B. buvo nurodę ir apklausti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l.155; t. 2 b. l. 169-170; t. 1 b. l. 159; t. 2 b. l. 171-172). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra patikimų objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog liudytojai policijos pareigūnai V. K. ir D. B. galėjo apkalbėti nuteistąjį, nepagrįstai apkaltindami jį kyšio davimu. Minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, tai liudytojo V. K. 2015 m. sausio 16 d. tarnybiniame pranešime (t.1 , b. l. 156), Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarime administracinio pažeidimo byloje Nr. Nr. A2.6-69-753/2015, įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1 b. l. 146-153) , 2015 m. sausio 19 d. telefoninio pokalbio suvestineje ir garso įraše (t. 1 b. l. 48-53) esantys duomenys. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus. Vadinasi, byloje nenustačius, kad liudytojai V. K. ir D. B. būtų sulaužęs priesaiką, vengę, atsisakę duoti arba davę melagingus parodymus, nėra pagrindo jų parodymų laikyti nepatikimais. Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti aptartais liudytojų V. K. ir D. B. parodymais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo R. J. R. teiginiais, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje. Nors apeliaciniame nuteistojo ir jo gynėjo skunde teigiama, jog apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas tik liudytojo V. K. parodymais, kadangi liudytojo D. B. parodymai yra netiesioginiai, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas R. J. R. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai (tiek tiesioginį, tiek netiesioginį), tačiau vertino jų visumą, ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Taip pat nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo, kadangi atlikdamas pokalbio įrašo analizę, pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę, jog nuteistasis galimai perdavė policijos pareigūnui 500 Eur sumą, tačiau grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi tuo pačiu pokalbio įrašu konstatuodamas aplinkybę, jog nuteistasis policijos pareigūnui galimai perdavė jau tik 50 Eur sumą. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ištyręs Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuotą 2015 m. sausio 19 d., 11 val. 11 min. 44 sek. telefoninį pokalbį tarp R. J. R. ir J. S., juo rėmėsi tiek kiek jame užfiksuoti duomenys atitiko byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl teigti, kad teismas pirmenybę suteikė nuteistąjį kaltinančioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi skundžiamame nuosprendyje paminėti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo R. J. R. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad R. J. R. suvokė, jog jis policijos pareigūnui neteisėtai duoda pinigus už tai, kad šis neveiktų jo naudai, ir norėjo, kad už kyšį būtų patenkinti jo interesai (jam nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus), tai yra, jis taip elgėsi veikdamas tiesiogine tyčia. Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis R. J. R. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnio 2 dalyje, požymius, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir R. J. R. išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, nėra pagrindo.

Dėl pripažinimo kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį

Nuteistasis R. J. R. neigdamas savo kaltę bei kritikuodamas apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, apeliaciniu skundu nesutinka ir su jo pripažinimu kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog kvalifikuojant nuteistojo veiką pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, turėjo būti nustatyta tiesioginė tyčia, t. y. tai, kad jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato neturėjęs teisės laikyti tokį dokumentą, jo naudoti ar atlikti kitų veiksmų ir naudoti duomenų, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atliko sąmoningai bei norėjo taip veikti. Tačiau teisėjų kolegija, su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir pažymi, jog byloje esančių ir skundžiamame nuosprendyje nurodytų įrodymų visiškai pakanka R. J. R. kaltei pagrįsti, o apeliacinio skundo teiginiai to nepaneigia. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Priežasčių konstatuoti, kad apylinkės teismas, vertindamas bylos įrodymus ir nustatydamas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nėra. Teisėjų kolegija pritardama apylinkės teismo vertinimui, motyvų nebekartoja ir juos tik papildo.Bylos duomenimis yra nustatyta, kad nuteistasis R. J. R., turėdamas tikslą išvengti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarimu paskirtos administracinės nuobaudos (atimta teisė vairuoti transporto priemones dvejiems metams ir dviem mėnesiams) ir toliau nelegaliai vairuoti transporto priemones, panaudojo žinomai netikrą Rusijos Federacijos vairuotojo pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad R. J. R., gimusiam (duomenys neskelbtini)., registruotam (duomenys neskelbtini), 2013 m. vasario 18 d. išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2023 m. vasario 18 d., pagal kurį jis turi teisę vairuoti B kategorijos transporto priemones, jo duomenis nurodęs 2015 m. spalio 30 d. Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Ribotos atsakomybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ įgaliojime dėl automobilio KIA RIO, Rusijos Federacijos valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuomos bei laikė šį žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą iki 2015 m. gruodžio 15 d., tai yra, iki kuomet pareigūnai kratos metu jo naudojamame automobilyje, rado ir paėmė šį žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą.Nors nuteistasis viso proceso metu neprisipažino dėl disponavimo netikru dokumentu, teigdamas, jog jis nežinojo, kad Rusijos Federacijos vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra netikras, tačiau kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, R. J. R. apklaustas pirmosios instancijos teisme, negalėjo tiksliai paaiškinti kokiomis aplinkybėmis įgijo minėtą vairuotojo pažymėjimą bei nurodyti instituciją, kuri jam išdavė vairuotojo pažymėjimą. Apklausiamas teisme iškėlė mažai tikėtiną versiją, jog neva tai lankantis Rusijoje verslo reikalais, jis susilažino su O. K., kad jis Rusijoje išlaikys vairuotojo teises. O. užregistravo jį egzaminui. Maskvoje jis nuvyko į egzaminą, iš pradžių laikė teorinę dalį, tą pačią dieną laikė ir praktinio vairavimo egzaminą. Po kelių dienų paskambinęs O. pranešė, kad jis egzaminą išlaikė. Kadangi tą dieną jis buvo girtas, todėl O. paėmė jo pasą ir nuėjo už jį paimti vairuotojo pažymėjimą. Vairuotojo pažymėjime yra jo nuotrauka, tačiau ne jo parašas, už jį pasirašė O. (t. 3 b. l. 116 – 117). Šios aplinkybės, ką ir nurodė pirmosios instancijos teismas tik patvirtino, jog R. J. R. suvokė, jog Rusijos Federacijos vairuotojo pažymėjimas yra netikras. Tai, kad minėtas vairuotojo pažymėjimas yra netikras patvirtina ir byloje esanti 2015 m. gruodžio 18 d. specialisto išvada iš kurios matyti, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Specialiųjų užduočių valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus specialistas P. S., turintis dokumentų blankų ir rekvizitų tyrimo specialisto kvalifikaciją, apžiūrėjęs Rusijos Federacijos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą R. J. R. vardu, nustatė, kad vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagamintas ne pagal Rusijos Federacijos vairuotojo pažymėjimo blankų gamybos reikalavimus ir jis yra netikras (t. 1, b.l. 125-141). Byloje taip pat esantis, Rusijos Federacijos Vyriausiosios ekonominio saugumo ir kovos su korupcija valdybos 2017 m. vasario 21 d. pranešimas patvirtina, kad Rusijos Federacijos Federalinėje informacinėje sistemoje duomenų apie vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) išdavimą R. J. R. vardu, nėra, o vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) Rusijos VRM Maskvos miesto vyriausiosios valdybos Valstybinės kelių eismo saugumo inspekcija nėra išdavusi (t. 1, b. l. 115-120). Nors apeliaciniame nuteistojo ir jo gynėjo skunde teigiama, kad galimai suklastoto vairuotojo pažymėjimo nuteistasis niekur nenaudojo, jis tik buvo automobilyje, o už netikro dokumento įsigijimą baudžiamajame įstatyme nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog priešingai nei teigiama skunde, tai, kad nuteistasis naudojo netikrą vairuotojo pažymėjimą patvirtina kratos metu R. J. R. valdomoje transporto priemonėje – automobilyje KIA RIO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), rastas 2015 m. spalio 30 d. Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Ribotos atsakomybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ įgaliojimas dėl automobilio KIA RIO, Rusijos Federacijos valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuomos, kuriame yra nurodytas netikro vairuotojo pažymėjimo numeris. Tai, kad norėdamas išsinuomoti automobilį, bendrovei „(duomenys neskelbtini) nusiuntė rusiško vairuotojo pažymėjimo kopiją, patvirtino ir pats nuteistasis apklausiamas pirmosios instancijos teisme (t. 3 b. l. 116). Be to, tai, kad netikrą Rusijos Federacijos vairuotojo pažymėjimą nuteistasis ne tik įsigijo, kaip teigiama apeliaciniame skunde, bet ir laikė su savimi, patvirtina tai, kad jis 2015 m. gruodžio 15 d. kratos automobilyje metu buvo rastas R. J. R. rankinėje. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat patvirtino, jog mašinoje rusišką vairuotojo pažymėjimą pradėjo vežiotis, tada kai prarado lietuviškas teises. Aukštesniojo teismo vertinimu, šios faktinės aplinkybės patvirtina tai, kad R. J. R., žinodamas, jog Rusijos Federacijos vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra netikras, jį panaudojo ir laikė, tai yra, nuteistasis norėjo taip veikti. Nors apeliaciniame skunde ir keliamas klausimas, jog tam, kad objektyviai įvertinti ar kratos nuteistojo automobilyje metu paimtas Rusijos Federacijos institucijos išduotas vairuotojo pažymėjimas yra netikras, nebuvo paskirta atlikti ekspertizė, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog byloje surinktų ir ištirtų duomenų, visiškai pakako pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, jog minėtas vairuotojo pažymėjimas yra netikras, todėl skirti ekspertizę nebuvo jokio būtinumo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys Nr. 2K-455/214; Nr. 2K-509/2010).Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo apsvaigimą pripažino baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybę, kadangi byloje nenustatyta, kad tai turėjo įtakos galimam papirkimui. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog nuteistasis, sustabdžius jo vairuojamą automobilį ir pareikalavus pateikti vairuotojo pažymėjimą bei automobilio registracijos dokumentus, buvo apsvaigęs nuo alkoholio (nustatyta 1,61 promilės) ir suprasdamas, kad jam gresia administracinė atsakomybė už vairavimą neblaiviam, siekdamas, kad policijos patrulis V. K. vykdydamas savo įgaliojimus neteisėtai susilaikytų nuo savo pareigų atlikimo, tai yra, nepatikrintų jo blaivumo, o nustatęs, jog jis neblaivus – nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo, vyresniajam patruliui V. K. kartu su savo vairuotojo pažymėjimu padavė kyšį 50 eurų nominalo kupiūrą. Aukštesniojo teismo vertinimu, tokių duomenų pakanka, kad R. J. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe būtų pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Dėl to naikinti pirmosios instancijos teismo pripažintą šią R. J. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę nėra pagrindo.Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistajam būtų pranešta apie procesinės prievartos - elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą, todėl apeliantų įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo institucijos pažeidė įrodymų rinkimo taisyklės. Aukštesnysis teismas pažymi, jog ta aplinkybė, kad po įvykio klausantis nuteistojo pokalbių telefonu, kurių metu gauti reikšmingi bylai duomenys, tačiau jam nepranešta apie šios procesinės prievartos priemonės panaudojimą, netrukdo teismui remtis minėta informacija ir nesumenkina kitų byloje ištirtų ir skundžiamu teismo nuosprendžiu įvertintų įrodymų visumos. Teisėjų kolegijos nuomone, minėti procesiniai pažeidimai yra formalūs, procesinė prievartos priemonė buvo taikyta teisėtai – gavus ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį. Taigi apeliaciniame skunde nurodytas procesinis pažeidimas nėra esminis, nes juo nebuvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės ir tai nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo R. J. R. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 227 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 2 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Romualdo J. R. ir jo gynėjo advokato Vaitiekaus Novikevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.