Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 27 d. sprendimu (b. l. 100 – 105) pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įstatyme nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis Įstatymo prasme, todėl būtina vadovautis bendraisiais Įstatymo pradmenimis, teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėjo, kad svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą Įstatymo nustatyto termino atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekė. Be to, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą taip pat yra būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę, nes laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. Atkreipė dėmesį, jog įstatymų leidėjas nuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį asmenys galėjo realizuoti savo teises, ir paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489, nustatant jį iki 2001 m. gruodžio 31 d. Taigi terminas prašymams paduoti buvo nustatytas daugiau kaip 10 metų, todėl konstatuotina, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti savo teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai. Svarbių priežasčių įrodymus teismui turi pateikti terminus praleidusi šalis, nagrinėjamu atveju – pareiškėja. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2001 m. vasario 26 d. su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. A. valdytos žemės jai priklausančią dalį kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių. Pareiškėja 2001 m. kovo 19 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriuo ji atsisakė savo nuosavybės teisių nuo jai priklausančios žemės, esančios (duomenys neskelbtini), K. A. vaikų naudai. Pareiškėja 2007 m. vasario 12 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė pareiškimą, kuriuo ji atsisakė ir anuliavo savo 2001 m. kovo 19 d. prašymą, kuriuo ji atsisakė savo nuosavybės teisių nuo jai priklausančios žemės, esančios (duomenys neskelbtini), K. A. vaikų naudai. Pareiškėja taip pat 2007 m. vasario 23 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė dar vieną prašymą, kuriame priminė, kad ji anuliavo ir atsisakė 2001 m. kovo 19 d. prašymo ir nurodė, jog Įstatymas nenumato atsisakymo nuo nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, tokia teisė galėjo būti tik perleista, bet perleidimo sutarties ji nesudarė, todėl jos 2001 m. kovo 19 d. prašymas yra niekinis, negalioja ir prašė paaiškinti, kada jai bus atkurtos nuosavybės teisės į J. A. žemę. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2007 m. balandžio 17 d. rašte pareiškėjai paaiškino, kad nuosavybės teisės jai negali būti atkurtos, nes prašymą atkurti nuosavybės teises ji pateikė 2007 m. vasario 23 d., t. y. praleidusi įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėja, nesutikdama su tokia Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus išvada, 2007 m. gegužės 28 d. dar kartą kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių ir nurodė, kad ji įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į žemėtvarkos tarnybą su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. A. valdytą iki nacionalizacijos žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), ir prašė informuoti, kada jai bus atkurtos nuosavybės teisės į J. A. žemę. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, atsakydamas į šį pareiškėjos prašymą, 2007 m. birželio 21 d. rašte dar kartą pakartojo, kad pareiškėja praleido terminą prašymui paduoti. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja, nesutikdama su minėtais Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus teiginiais ir įsitikinusi, kad prašymą ir kitus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ji Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė Įstatymo nustatytais terminais ir tvarka, su skundu kreipėsi į Seimo kontrolierių įstaigą. Seimo kontrolierių įstaigos kontrolierė 2008 m. vasario 29 d. pažymoje nustatė, kad pareiškėja įstatyme nustatytu terminu padavė prašymą, kuriame ji išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. A. (duomenys neskelbtini), priklausiusią žemę, o 2007 m. vasario 12 d. pareiškimu, kuriame nurodė, kad ji atsisako ir anuliuoja savo 2001 m. kovo 19 d. prašymą, iš esmės iš naujo pareiškė valią atkurti nuosavybės teises į J. A. (duomenys neskelbtini), priklausiusią žemę, tačiau konstatavo, kad tokia valia buvo pareikšta jau pasibaigus įstatyme nustatytam terminui prašymui atkurti nuosavybes teises paduoti, t. y. pareiškėja prašymo atkurti nuosavybės teises įstatyme nustatytu terminu nepadavė. Teismo nuomone, pareiškėjos prašyme nurodytos Įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastys, kad ji Įstatymo nustatytą terminą praleido todėl, kad nesuprato, jog ji 2001 m. kovo 19 d. prašymu anuliuoja ir savo 2001 m. vasario 26 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jai priklausančią jos tėvo J. A. valdytą žemę, o 2007 m. vasario 12 d. anuliuodama 2001 m. kovo 19 d. prašymą ir pakeisdama savo valią, ji jau praleido įstatymo nustatytą terminą, kad pareiškėja gyvena kaime, neturi ne tik teisinio, bet ir apskritai jokio išsilavinimo, lietuvių kalbos visiškai nežino, nemoka nei skaityti, nei rašyti, kad įstatymai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarką ir sąlygas, keitėsi labai daug kartų, taip pat, kad Įstatymas nenumato teisės atkurti nuosavybės teises atsisakymo procedūros, kad tokia teisė galėjo būti tik perleista, bet perleidimo sutarties ji nesudarė, todėl jos 2001 m. kovo 19 d. prašymas yra niekinis ir negalioja, nepripažintinos svarbiomis Įstatymo 10 straipsnio prasme, nes jos yra subjektyvaus pobūdžio, t. y. priklausiusios nuo pačios pareiškėjos valios. Teismas atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas nustatė pakankamai ilgą terminą prašymui pateikti, jog savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą galėtų realizuoti ir tie pretendentai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių šia teise tam tikrą laiką nepasinaudojo. Apie terminą paduoti prašymus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl suinteresuoti asmenys juos turėjo žinoti. Tad svarbiomis terminų praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios asmenims sudaro objektyvias kliūtis nustatytu terminu atlikti reikiamus veiksmus. Teismų praktikoje tokiomis kliūtimis vertinamos tos, kurios atsiranda ir tęsiasi nepriklausomai nuo asmens valios. Teismas laikė, kad pareiškėjos nurodytos priežastys yra tik subjektyvaus pobūdžio, pačios pretendentės pasirinkto elgesio nulemtos aplinkybės. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojantys norminiai teisės aktai nustatė ir nustato prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turinį ir formą, tačiau teisės aktuose nėra nustatyta teisės atkurti nuosavybės teises atsisakymo procedūros, taip pat nėra įtvirtinta tokios teisės atisakymo forma ir turinys, teisės aktuose yra numatyta tik teisės atkurti nuosavybės teises perleidimas ir tokios teisės perleidimo forma. Pažymėjo, jog vadovaujantis pareiškėjos prašymų (2001 m. vasario 26 d. ir 2001 m. kovo 19 d.) pateikimo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, Įstatymo 11 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Tvarka) 7 ir 9 punktais buvo numatyta, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas, būdas, pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas (tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra), vietovė, kurioje pageidaujama gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, o tais atvejais, kai neatkuriamos nuosavybės teisės į visą anksčiau turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį (jei šis plotas yra laisvas ir grąžintinas natūra), – žemės, miško ar vandens telkinių plotai, į kuriuos pageidaujama atkurti nuosavybės teises. Prašymą pasirašo jį pateikęs pilietis, o tais atvejais, kai prašymą pateikia kartu keli piliečiai, – visi bendrą prašymą pateikę piliečiai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta prašymo dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo forma numatė, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo turėjo būti nurodyta prašymą padavusio piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas, kiti prašymą padavusiam asmeniui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją (nurodant pageidaujamą kompensacijos būdą), pareiškėjo pilietybę patvirtinantis dokumentas. Prašymas, nurodžius nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus bei prašymo padavimo datą, turėjo būti pasirašytas prašymą padavusio asmens. Teismas akcentavo, kad suformuotoje teisminėje praktikoje yra pripažįstama, jeigu pateikti prašymai atkurti nuosavybės teises neatitinka nustatytos teisės aktų formos ir turinio, teismai turėtų vertinti tokius piliečių prašymus kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-709/2003). Nurodė, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir Tvarkos 3 punktą, piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams ar kitiems asmenims, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Taigi, anksčiau nurodytų teisės normų sisteminė analizė, ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma ir nurodyta teisminė praktika, leido teismui teigti, kad pareiškėja pirminiu prašymu (2001 m. vasario 26 d.) dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo tinkamai išreiškusi savo valią atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę, tačiau šią savo valią ji pakeitė, pateikdama 2001 m. kovo 19 d. prašymą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, kuriuo buvo anuliuotas jos pirminis prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kadangi teisės aktai nereglamentuoja valios pakeitimo pateikimo formos ir turinio, teismas, vadovaudamasi Įstatymo pradmenimis bei teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjos pateiktas 2001 m. kovo 19 d. laisvos formos prašymas laikytinas tinkama jos pasikeitusios valios išreiškimo forma, nes iš prašymo turinio aiškiai matyti, kad pareiškėja pakeitė savo valią, išreikštą pirminiame 2001 m. vasario 26 d. prašyme, dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas tokio pareiškėjos valios pakeitimo nelaikė Įstatyme ir Tvarkoje reglamentuotu teisės atkurti nuosavybės teises perleidimu, nes teisių perleidimas yra dvišalis sandoris, t. y. sutartis, kurioje išreikšta tiek teisių turėtojo, tiek įgijėjo valia. Byloje nėra tokią teisinę galią turinčio dokumento. Be to, pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjos 2001 m. kovo 19 d. prašymas laikytinas kaip jos 2001 m. vasario 26 d. pareikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo anuliavimas, pripažino ir Seimo kontrolierė 2008 m. vasario 29 d. pažymoje. Teismas pažymėjo, kad iš bylos rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėja savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo vėl pakeitė 2007 m. vasario 6 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikdama pareiškimą, kuriuo atsisakė ir anuliavo savo 2001 m. kovo 19 d. prašymą, kuriuo ji atsisakė savo nuosavybės teisių nuo jai priklausančios žemės, esančios (duomenys neskelbtini), K. A. vaikų naudai, tačiau tai pareiškėja padarė jau praleidusi Įstatyme nustatytą terminą. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja nuo 2001 m. iki 2007 m., tai yra per 6 m., būtų elgusis rūpestingai ir apdairiai, jog neturėjo galimybių atlikti atitinkamus veiksmus iki pasibaigiant Įstatyme nustatytam terminui. Pareiškėjos nurodytas Įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastis: pareiškėjos neišprusimą, lietuvių kalbos nemokėjimą, nemokėjimą rašyti ir skaityti, gyvenimą kaime, kad įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarką ir sąlygas, keitimąsi labai daug kartų, teismas laikė subjektyviomis, nuo pačios pareiškėjos valios priklausančiomis priežastimis, be to, pabrėžė, kad minėtos priežastys pareiškėjai nesutrukdė pateikti pirminio prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, 2001 m. kovo 19 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo, 2007 m.vėl kreiptis į Vilniaus žemėtvarkos skyrių dėl valios pakeitimo, o taip pat į teismą dėl termino atnaujinimo šioje byloje. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos nurodytos priežastys, dėl kurių ji praleido Įstatymo nustatytą terminą, yra nepripažintinos svarbiomis, todėl tenkinti pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo nėra jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgęs į byloje ištirtų rašytinių įrodymų visumą ir išdėstytus motyvus, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjos išdėstytos aplinkybės nėra svarbios 1997 metų Įstatymo Nr.VIII-359 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) prasme ir nesuteikia pagrindo atnaujinti jai terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini).