- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-20
- Bylos Nr.
- 2A-1880-436/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-02449-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- UAB „Stogika“
- Atsakovas
- V. V.
- Advokatai
- Gilbertas Kinderevičius
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės UAB „Stogika“, atstovaujamos advokato Gilberto Kinderevičiaus, apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-206-490/2014 pagal ieškovės UAB „Stogika“ ieškinį atsakovei V. V. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Stogika“ teismui pateiktu ieškiniu prašė iš atsakovės V. V. ieškovės naudai priteisti 3290,00 Lt skolos, 318,47 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinį grindė argumentais, kad remiantis 2012-04-13 komerciniu pasiūlymu, 2012-04-25 tarp šalių buvo sudaryta sutartis Nr. JR-12/04-25-04. Už parduotas prekes buvo išrašyta PVM SF Nr. 000578 bendrai 14 690,00 Lt sumai. Kadangi atsakovė 2012-04-30 pavedimu Nr. 399310 už prekes sumokėjo dalį pinigų – 10 000,00 Lt, o 2012-06-18 pavedimu Nr. 433667 – dar dalį pinigų – 1 400,00 Lt, ji liko skolinga ieškovei pagal PVM SF Nr. 000578 – 3 290,00 Lt už parduotas prekes. Ieškovė 2012-08-20 ir 2013-08-08 atsakovę paragino su ja per nustatytą terminą atsiskaityti, tačiau atsakovė į tai nereagavo, likusios 3290,00 Lt sumos ieškovei už perduotas prekes nesumokėjo.
Šalies argumentai
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei iš ieškovės priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su ieškove jos 2012-04-25 pasirašė susitarimą, pagal kurį ieškovė jai pardavė statybines medžiagas atsakovės namo stogo remontui bendrai 11.400,00 Lt sumai. Reikalingą medžiagų kiekį apskaičiavo pačios ieškovės specialistai, prieš tai išmatavę namo stogą. Jie apskaičiavo ir bendrą medžiagų kainą – 11 400,00 Lt. Atsakovė 2012 metų balandžio mėnesį avansu sumokėjo ieškovei 10 000,00 Lt, pervesdama šią sumą į ieškovės sąskaitą banke, o likusią sumą (1 400,00 Lt) mokėjimo pavedimu sumokėjo 2012-06-18, pabaigus stogo remontą. Medžiagos buvo atvežtos į jos namo kiemą. Po kurio laiko ieškovės direktorius R. J. atsakovei atvežė naują sutartį ir PVM sąskaitą faktūrą, kurioje buvo 3 290,00 Lt didesnė suma, nei jie buvo sutarę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį atmetė bei atitinkamai priteisė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad rašytinė 2012-04-25 medžiagų pirkimo – pardavimo sutartis teismui nebuvo pateikta (šalims skirtingai aiškinant jos neturėjimo/neišsaugojimo priežastis). Į bylą pateiktas 2012-06-15 -2012-06-21 ieškovės atsiskaitomosios sąskaitos banke išrašas patvirtina, kad atsakovė į ieškovės sąskaitą 2012-04-30 ir 2012-06-18 padarytais pavedimais pervedė 11.400 Lt dydžio sumą. Tuo tarpu pardavėja (ieškovė) UAB „Stogika“ 2012-06-13 pirkėjai (atsakovei) V. V. 2012-06-13 išrašė PVM sąskaitą faktūrą pirmiau minėtame 2012-04-13 komerciniame pasiūlyme nurodytai (suapvalintai) 14 690,00 Lt sumai. Byloje įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė stogo dangos medžiagas užsakė pagal 2012-04-13 ieškovės komercinį pasiūlymą ir būtent už tokią kainą (14 696,42 Lt) bei, kad buvo su šiuo užsakymu susipažinusi iki 2012-04-25 sutarties sudarymo, byloje nėra.
Teismas pažymėjo, kad ieškovei kaip sutarties šaliai, kuri yra juridinis asmuo, yra keliami aukštesni reikalavimai, išsaugant jos sudaromus ūkinės veiklos dokumentus ir negali būti nustatoma pareiga fiziniam asmeniui juos pateikti. Ieškovė - juridinis asmuo, galimai aplaidžiai vesdamas savo buhalterinę apskaitą, jų neišsaugojo. Minėtą „spragą“ ieškovė „užpildo“ teismui pateidama pavyzdinį UAB „Stogika“ medžiagų pirkimo – pardavimo sutarties rašytinės formos variantą ir remiasi tuo, kad tarp šalių sudarytoje sutartyje taip pat buvo numatyta, kad medžiagų kaina gali keistis pasikeitus medžiagų kiekiui pagal komercinį pasiūlymą (pavyzdinės formos 1.2.1. p.). Šiuo atveju teismas pažymėjo, kad tokia pavyzdinė sutarties forma neturi jokios įrodomosios galios vertinat tarp šalių susiklosčiusius vartojimo pirkimo-pardavimo teisinius santykius.
Atsižvelgiant į išdėstytą, į sudarytos vartojimo sutarties pobūdį, kuris įpareigoja neaiškias sutarties sąlygas aiškinti vartotojo naudai (CK 6.193 str. 4 d.), teismas padarė išvadą, kad ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, jog be prekių, už kurias atsakovė su ieškove atsiskaitė 11 400 Lt sumai, ieškovė atsakovės nuosavybėn yra perdavusi ir prekių (statybinių medžiagų stogo remontui) ginčijamai 3 290 Lt sumai, gavimo faktą patvirtinant atsakovės parašu pirkimo dokumentuose.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Stogika“ prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinį patenkinti bei priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nepagrįstai suabsoliutino ir sureikšmino atsakovės, kaip vartotojos teisinį statusą, visiškai nepaisydamas teisėto pardavėjo intereso gauti teisingą ir pilną apmokėjimą už parduotas prekes. Tarp šalių buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutarties 2012-04-13 komercinio pasiūlymo pagrindu, t.y. ieškovės darbuotojams išmatavus atsakovės namo stogą ir preliminariai įvertinus reikalingų medžiagų kiekį bei kainą, buvo pateiktas komercinis pasiūlymas atsakovės namo stogo remontui už bendrą 14.696,42 Lt kainą. Pirkimo pardavimo sutartyje buvo nurodyta, kad medžiagų kaina gali keistis priklausomai nuo pasikeitusių medžiagų kiekio pagal komercinį pasiūlymą. Vien ta aplinkybė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovė prekes užsakė būtent pagal minėtą komercinį pasiūlymą ir būtent už tokią kainą bei, kad buvo su šiuo užsakymu susipažinusi iki 2012-04-25 sutarties sudarymo, nepaneigia fakto, kad atsakovė prekes namo stogo remontui užsakė.Nors įstatymas ir nenumato privalomos rašytinės formos tokio pobūdžio sutarties sudarymo, tačiau šiuo atveju tokia rašytinė sutartis buvo sudaryta. Ieškovė ne dėl savo kaltės tokios sutarties negalėjo pateikti teismui, nes dėl atsakovės nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų negrąžino ieškovei skirto egzemplioriaus. Aplinkybes, jog rašytinė sutartis buvo sudaryta, patvirtina atsakovės procesiniai dokumentai, bei 2012-06-18 mokėjimo nurodymas, kuriame nurodyta, jog yra mokama pagal sutartį Nr. JR-12/04/25/04. Teismas aplinkybę, kad atsakovė nepateikė teismui savojo sutarties egzemplioriaus, turėjo vertinti kritiškai, kadangi toks elgesys neatitinka atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartų.Teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog perdavė atsakovei prekių už 14.690 Lt nepagrįsta, nes teismas rėmėsi išskirtinai atsakovės paaiškinimais. 2012-04-13 komerciniame pasiūlyme nurodyta, kad atsakovės stogo plotas yra 249,21 kv.m. Pagal byloje pateiktus dangos užsakymus ir PVM sąskaitas faktūras matyti, kad iš viso ieškovo įmonė užsakė būtent 249,21 kv.m. stogo dangos, t.y. lygiai tiek, kiek reikėjo ir kiek išmatuota. Krovinių važtaraščiuose nurodytos pristatomos medžiagos sutampa su nurodytomis reikalingomis medžiagomis stogo remontui komerciniame pasiūlyme 2012-04-13. Ginčo, kad prekes atsakovė priėmė nėra, ginčas yra dėl sumos. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovės parašo ant sąskaitos nebuvimas įrodo, jog prekių už 14.690 Lt atsakovei nebuvo perduota. Pagal LR PVMĮ 80 str. prekių gavėjo parašas PVM sąskaitoje faktūroje nėra privalomas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. V. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas savo apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, todėl netinkamai pritaikė teisės normas. Apeliantas bando savaip aiškinti ir interpretuoti byloje esančius įrodymus. Apeliantas, siekdamas sau naudos, nepaiso jam nepalankių įstatymo nuostatų, konkrečiai CK 6.188 str. 2 d. 12 p., 6.360 str. 2 d. Šiuo atveju kaip tik yra situacija, kai pardavėjas vienašališkai padidino parduoto daikto kainą po to, kai prekę pirkėjas jau buvo priėmęs ir sunaudojęs, t.y. po to, kai atsisakyti prekės tapo neįmanoma. Šiuo atveju yra akivaizdus pardavėjo bandymas neteisėtai pasipelnyti pirkėjo sąskaita, reikalaujant už prekes sumokėti daugiau, nei buvo numatyta sutartyje.Apeliantas bando įtikinti teismą, kad pirkimo–pardavimo sutartis neva buvo sudaryta 2012-04-13 komercinio pasiūlymo pagrindu ir jame nurodyta kaina. Tačiau šio argumento apeliantas niekaip neįrodė. Atsakovė niekada neneigė, kad buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis su apeliantu, tačiau atsakovė visada nuosekliai teigė, jog sutartyje kaina buvo 11.400 Lt, bet ne 14.696,42 Lt, kaip teigia apeliantas. Apeliantas savo argumentus grindžia, neva komerciniame pasiūlyme buvo nurodytas padidėjęs namo stogo plotas, tačiau ši aplinkybė paneigia faktą, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta vadovaujantis minėtu komerciniu pasiūlymu ir jame nurodyta kaina, kadangi tame pasiūlyme jau nurodyta padidinta kaina.Apelianto argumentai, kad neva atsakovė pasisavino sutarties egzempliorių prasilenkia su elementaria logika, nes sutartis buvo pasirašyta būtent ieškovo iniciatyva, dviem egzemplioriais, kurio vienas teko atsakovei, kitą pasiliko apeliantas. Be to, sutartis buvo iš anksto apelianto parengta. Akivaizdu, kad sutartis yra neparanki apeliantui, todėl jis šios sutarties teismui ir neteikia.Apeliantas savo apeliaciniame skunde prieštarauja pats sau, neva rašytinės sutarties neprivalėjo sudaryti šalys, tačiau ji buvo sudaryta, neva atsakovė prekes priėmė ir pretenzijų nepareiškė. Atsakovė nesidomėjo kokios prekės ir kiek jų buvo atvežta, kadangi ji tiksliai žinojo galutinę prekių kainą, kurią visą sumokėjo. Be to, teismas pagrįstai nevertino ieškovo pateiktos pavyzdinės sutarties, kadangi buvo sudaryta ne pavyzdinė, o konkreti rašytinė sutartis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus rašytinius įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Patikrinęs apeliacinių skundų faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad tarp šalių buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutartis 2012-04-13 komercinio pasiūlymo pagrindu, t.y. ieškovės darbuotojams išmatavus atsakovės namo stogą ir preliminariai įvertinus reikalingų medžiagų kiekį bei kainą, buvo pateiktas komercinis pasiūlymas atsakovės namo stogo remontui už bendrą 14.696,42 Lt kainą.
Įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis ir kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pateikti teismui tuos įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2014).
Nagrinėjamoje byloje šalys neginčija, kad tarp jų 2012-04-25 buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas atsakovei pardavė statybines medžiagas namo stogo remontui, tačiau šalys skirtingai aiškina šios sutarties sudarymo aplinkybes ir sutarties kainą. Apeliantas nurodo, kad 2012-04-25 sutartis buvo sudaryta 2012-04-13 komercinio pasiūlymo pagrindu (b. l. 39–40), kai ieškovo darbuotojai išmatavo atsakovės stogo plotą ir numatomas pateikti medžiagas, ir šio komercinio pasiūlymo suma buvo 14.696,42 Lt. Atsakovė nurodo, jog 2012-04-25 sutartį Nr. JR-12/04/25/04 su ieškovu pasirašė 11.400 Lt sumai, kurią visą yra sumokėjusi dviem pavedimais. Nors šalys nurodo, jog tarp jų 2012-04-25 buvo sudaryta rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau į bylą tokia sutartis nepateikta. Apeliantas nurodo, jog antrą sutarties egzempliorių pasiėmė atsakovė, todėl ji elgiasi nesąžiningai, nes sutarties nepateikia teismui. O atsakovė nurodo, jog apmokėjusi sutartyje nustatytą kainą, tiesiog jos neišsaugojo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nors ir nesant byloje šalių sudarytos rašytinės sutarties, tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų, labiau tikėtina, kad šalių sutartimi sutarta kaina buvo atsakovės nurodyta suma 11.400 Lt. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovės argumentai yra nuoseklūs ir juos patvirtina į bylą pateiktas 2012-06-15 – 2012-06-21 ieškovės atsiskaitomosios sąskaitos banke išrašas, kuris patvirtina, jog atsakovė į ieškovės sąskaitą 2012-04-30 ir 2012-06-18 padarytais pavedimais pervedė 11.400 Lt dydžio sumą (b. l. 67–68). Kaip jau buvo minėta, atsakovė savo procesiniuose dokumentuose ir žodiniuose paaiškinimuose, duotuose teismo posėdžio metu, nuosekliai aiškino, jog sutartis 2012-04-25 buvos sudaryta 11.400 Lt sumai, o kai buvo atlikti visi darbai ir nupirktos stogo dangos medžiagos sumontuotos, apeliantas pateikė atsakovei sąskaitą (b. l. 40) 14.690 Lt sumai, kurią atsakovė atsisakė priimti ir pasirašyti. Atsakovės teigimu, apeliantas vienašališkai pakeitė sutarties sąlygas, atsakovė jokio sutarties pakeitimo nėra pasirašiusi, o tai prieštarauja CK 6.188 str. 2 d. 12 p. nuostatoms. Nagrinėjamoje byloje duomenų, apie sutarties pakeitimą taip pat nėra.
Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2014). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo pateikta į bylą pavyzdinė UAB „Stogika“ medžiagų pirkimo – pardavimo sutarties forma (b. l. 63–64) neturi jokios įrodomosios galios, vertinat tarp šalių susiklosčiusius vartojimo pirkimo-pardavimo teisinius santykius.
Apelianto argumentai, kad teismas aplinkybę, jog atsakovė nepateikė teismui savojo sutarties egzemplioriaus, turėjo vertinti kritiškai, kadangi toks elgesys neatitinka atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartų, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad fiziniam asmeniui negali būti nustatoma pareiga išsaugoti ir pateikti tokius dokumentus. Priešingai, ieškovui, kaip juridiniam asmeniui yra keliami rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą atitinkantys reikalavimai bei jis turi pareigą, vadovaujantis buhalterinės apskaitos įstatymu ir kitais jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, savo ūkinės komercinės veiklos dokumentus privalo tinkamai apskaityti ir išsaugoti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str.), todėl apelianto argumentai, kad sutarties egzempliorių pasisavino atsakovė ir jo sąmoningai nepateikia teismui yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo aplinkybes patvirtinančių įrodymų visetą, turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad ieškovas neįrodė atsakovės prievolės sumokėti 3290,00 Lt, todėl ieškovo pareikštas ieškinio reikalavimas priteisti skolą yra nepagrįstas.
Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
V. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš apelianto (CPK 98 str. 1 d.). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 200 Lt teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 126), todėl šios išlaidos priteistinos iš apelianto (CPK 98 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsniu, 98 straipsniu,
nutaria:
Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės UAB „Stogika“ (j.a.k. 301818619, Jonava, P.Vaičiūno g. 47) 200,00 Lt (du šimtus litų 00 ct) teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovės V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai.