- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-23
- Bylos Nr.
- eI-862-790/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03782-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- I. P., L. Š., A. R., R. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui
- Kategorijos
- 20.2.1.1Neteisėtas veikimas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. P., L. Š., A. R., R. P. skundus atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja I. P. skundu (1 t., b. l. 14 – 24) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti 8 595,58 Eur žalą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėja L. Š. skundu (1 t., b. l. 1 – 11) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti 7 464,60 Eur žalą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėja A. R. skundu (1 t., b. l. 28 – 38) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti 14 909,87 Eur žalą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėja R. P. skundu (1 t., b. l. 44 – 53) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti 3 117,50 Eur žalą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjos nurodė, kad joms atitinkamais laikotarpiais (pareiškėjai I. P. nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d., pareiškėjai L. Š. nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. liepos 4 d., pareiškėjai A. R. nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2016 m. vasario 7 d., pareiškėjai R. P. nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. liepos 11 d.) buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus ir Šiaulių skyriai sprendimais, priimtais vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu (toliau – Įstatymas), už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį pareiškėjoms skyrė motinystės pašalpas. Apskaičiuojant motinystės pašalpas buvo nurodyta, kad pareiškėjos I. P. dienos kompensuojamasis uždarbis buvo 153,84 Eur, todėl padauginus šią sumą iš 98 darbo dienų, buvusių jos nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, jai priklausytų 15 079,32 Eur pašalpa; pareiškėjos L. Š. dienos kompensuojamasis uždarbis yra 153,61 Eur, todėl šią sumą padauginus iš 87 darbo dienų, buvusių jos nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, pareiškėjai priklausytų 13 364,07 Eur pašalpa; pareiškėjos A. R. dienos kompensuojamasis uždarbis buvo 219,84 Eur, todėl padauginus šią sumą iš 97 darbo dienų, buvusių jos nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, priklausytų 21 324,48 Eur pašalpa; pareiškėjos R. P. dienos kompensuojamasis uždarbis buvo 104,06 Eur, todėl padauginus šią sumą iš 86 darbo dienų, buvusių jos nėštumo ir gimdymo atostogų metu, priklausytų 8 949,16 Eur pašalpa. Tačiau VSDFV teritorinių skyrių sprendimais pareiškėjai I. P. pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, kuris sudarė 66,13 Eur, ir jai apskaičiuota 6 480,74 Eur išmoka (skirtumas tarp apskaičiuotos pašalpos, pritaikius dienos maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, ir pašalpos, apskaičiuotos taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, sudaro 8 595,58 Eur), pareiškėjai L. Š. pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, kuris sudarė 67,81 Eur ir jai apskaičiuota 5 899,47 Eur išmoka (skirtumas sudaro 7 464,60 Eur), pareiškėjai A. R. pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, kuris sudarė 66,13 Eur, ir jai priskaičiuota 6 414,61 Eur išmoka (skirtumas sudaro 14 909,87 Eur), pareiškėjai R. P. buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, kuris sudarė 67,81 Eur, ir jai apskaičiuota 5 831,66 Eur išmoka (skirtumas sudaro 3 117,50 Eur). Maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio taikymas buvo numatytas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija). Pareiškėjos nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) dar 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laikotarpį iki gimdymo bei po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucija reikalauja, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, nustatytų tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Pareiškėjos pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime nurodė, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjos nurodo, kad Konstitucinis Teismas ne kartą pasisakė, jog įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutarimas). Konstitucijos 94 straipsnis ir Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 6 punktas nustato, kad Vyriausybė rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus. Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų 8.2.5 punktas įtvirtina, kad ši ministerija rengia ir teikia Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės teisinio reguliavimo. Pareiškėjos nurodo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai turėjo būti žinomos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau ji nepaisė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, dėl to nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjų teisę, garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje. Atitinkamai, tuo pažeisti Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti teisėkūros principai, tarp jų pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principas. Valstybės institucijoms neveikiant taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos privalėjo elgtis, o tai reiškia netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus dirbančioms motinoms ir neužtikrinus tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas, buvo pažeisti tiek teisingumo, tiek konstitucinis teisinės valstybės principai. Atsakovės neteisėtų veiksmų išdavoje pareiškėjos teigia patyrusios nuostolių, nes joms neteisėtai buvo apribota teisė ginčo laikotarpiu gauti uždarbį atitinkančias motinystės išmokas.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimais į skundus (1 t., b. l. 118 – 127, 130 – 138, 141 – 149, 165 – 172) prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, kad Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad motinystės pašalpa neskiriama, jeigu moteris nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Atsakovės atstovės nuomone, pareiškėjos nepagrįstai vadovaujasi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, nes jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai. Priešingai, nei teigia pareiškėjos, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nurodė, kad paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką, turi nustatyti įstatymų leidėjas, kuris turi paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Pareiškėjos vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, tačiau pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimai skirti pareiškėjoms motinystės pašalpas buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti ir motinystės pašalpos negali būti perskaičiuotos. Konstitucinio Teismo nutarimui galiojant į ateitį, priešingai, nei teigia pareiškėjos, valstybės institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjoms tiesiogines pasekmes, kurias jos įvardija kaip žalą, sukėlė VSDFV Vilniaus ir Šiaulių skyrių sprendimai, tačiau pareiškėjos jų nustatyta tvarka neginčijo. Šie sprendimai laikytini įvykdytais.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė VSDFV atsiliepimu į skundus (2 t., b. l. 26 – 35) prašo skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimui nustatytas vieno mėnesio terminas, tačiau jie nebuvo apskųsti ir buvo įvykdyti, todėl jų teisėtumas negali būti teisminio nagrinėjimo objektu. Pareiškėjos nepagrįstai nurodo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos turėjo būti pakeistos ne po 2017 m. sausio 2 d., kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, bet po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalies) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad jis atitinka Konstituciją ir jo pagrindu atsiradę teisiniai santykiai yra teisėti. Todėl po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 7 d. nutarimo paskelbimo įstatymų leidėjas neturėjo pareigos keisti ar naikinti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos. Ši pareiga įstatymų leidėjui atsirado 2017 m. sausio 2 d., įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimui. Atsakovės atstovė pažymi, kad tuo atveju, jei pareiškėjos žalą kildina iš teisėkūros subjekto neveikimo, pasireiškusio teisės aktų nepriėmimu nustatytu laiku, jos praleido teisės aktuose įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimuose į I. P., L. Š. ir A. R. skundus (1 t., b. l. 56 – 59, 76 – 79, 90 – 94) prašo juos atmesti. Nurodo, kad savo sprendimais teisėtai ir pagrįstai pareiškėjoms motinystės pašalpą apskaičiavo taikydamas maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį. Kadangi pareiškėjos sprendimų, kuriais joms paskirtos motinystės pašalpos, neskundė, šie sprendimai, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo, yra laikomi įvykdytais. Kadangi pareiškėjos įstatymo nustatyta tvarka savo teisių negynė, pareiškėjų nurodytos žalos atsiradimą lėmė jų pačių neveikimas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Šiaulių skyrius atsiliepimu į pareiškėjos R. P. skundą (1 t. b. l. 152 – 155) prašo jį atmesti. Nurodo, kad 2016 m. kovo 10 d. sprendimu paskyrė pareiškėjai motinystės pašalpą, kurios dydis buvo nustatytas pritaikius maksimalų dienos kompensuojamąjį darbo užmokestį, kuris sudarė 67,81 Eur. Pareiškėja neskundė minėto sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. 2017 m. sausio 3 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių, ir, remdamasi Konstitucinio Teismo nutarimu, prašė sumokėti jai nesumokėtą pašalpos dalį. VSDFV Šiaulių skyrius 2017 m. sausio 10 d. raštu paaiškino pareiškėjai, kad motinystės pašalpa nebus perskaičiuota. VSDFV Šiaulių skyriaus atsakymą pareiškėja apskundė VSDFV, kuris 2017 m. vasario 23 d. raštu atsakė pareiškėjai, kad VSDFV Šiaulių skyriaus veiksmai yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka šio atsakymo neskundė.
Pareiškėjos pateikė rašytinius paaiškinimus dėl atsakovės atstovų atsiliepimuose išdėstytų argumentų, kuriuose nurodo, kad nagrinėjamu atveju neteisėtu neveikimu ir valstybės pozityviųjų pareigų nevykdymu turėtų būti pripažįstamas valstybės neveikimas po 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo apie tai, kad būtina nustatyti tokį motinystės pašalpos teisinį reguliavimą, kuris įtvirtintų Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą motinystės apsaugos apimtį. Šios bylos ginčo objektu yra žala, kilusi valstybei neinicijuojant teisinio reguliavimo pakeitimų, atitinkančių Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuotą oficialią konstitucinę doktriną motinystės pašalpos dydžio klausimu.
Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė palaikė skundus, prašė juos tenkinti, atsakovo atstovai su skundais nesutiko, prašė juos atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjos kelia ginčą dėl valstybės civilinės atsakomybės, atsakovės atstovei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo neinicijavus Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo, numačiusio maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimą, pakeitimų, kuriais nebūtų nustatytas toks ribojimas.
Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) buvo numatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms (įskaitant moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu mokamas motinystės pašalpas) apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.
VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis šia Įstatymo nuostata, 2015 m. rugpjūčio 20 d. ir 2015 m. spalio 13 d. sprendimais (1 t., b. l. 25-26) apskaičiavo pareiškėjai I. P. motinystės pašalpą nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d. mažindamas pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį nuo 153,84 Eur iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 66,13 Eur. Tuo būdu, taikant maksimalų kompensuojamąjį dienos uždarbį motinystės pašalpa sumažėjo 15 079,32 Eur suma. VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. kovo 14 d. sprendimu (1 t., b. l. 12) apskaičiavo pareiškėjai L. Š. motinystės pašalpą nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2015 m. liepos 4 d. mažindamas pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį nuo 153,61 Eur iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 67,81 Eur. Tuo būdu, taikant maksimalų kompensuojamąjį dienos uždarbį motinystės pašalpa sumažėjo 13 364,07 Eur suma. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. rugsėjo 28 d. ir 2016 m. sausio 29 d. sprendimais (1 t., b. l. 39-40) apskaičiavo pareiškėjai A. R. motinystės pašalpą nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2016 m. vasario 7 d. mažindamas pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį nuo 219,84 Eur iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 66,13 Eur. Tuo būdu taikant maksimalų kompensuojamąjį dienos uždarbį motinystės pašalpa sumažėjo 21 324,48 Eur suma. VSDFV Šiaulių skyrius 2016 m. kovo 10 d. sprendimu (1 t., b. l. 54) apskaičiavo pareiškėjai R. P. motinystės pašalpą nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. liepos 11 d. mažindamas pareiškėjos kompensuojamąjį dienos uždarbį nuo 104,06 Eur iki 67,81 Eur. Tuo būdu, taikant maksimalų kompensuojamąjį dienos uždarbį motinystės pašalpa sumažėjo 8 949,16 Eur suma. Pareiškėjos šias sumas vertina kaip joms atsakovės neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytą turtinę žalą, manydamos, jog atsakovė per Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo turėjo inicijuoti Įstatymo pakeitimus, nenumatančius maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą „Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas“, nurodė, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti inter alia šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar atsakovės atstovė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Tai reiškia, kad paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Atitinkamai, nebeturėjo būti vykdomi sprendimai, pagrįsti tomis Įstatymų nuostatomis. Tačiau Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas. Kadangi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu nebuvo sprendžiama dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir, preziumuojama, buvo teisėta. Todėl teismas daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė atsakovės atstovės pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjų nurodomu aspektu. Dėl to negalima spręsti, kad atsakovės atstovė, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas nusprendė šį nutarimą oficialiai paskelbti 2017 m. sausio 2 d., kadangi jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, kad būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti. Be to, Seimas 2016 m. gruodžio 20 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-138 pakeitė šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir nustatė, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Tuo būdu įstatymų leidėjas iš teisinės sistemos nuo 2017 m. sausio 1 d. pašalino Konstitucijai prieštaravusį Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei nusprendė kompensuoti turtinius praradimus tų asmenų, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką). Taigi, tik nuo 2017 m. sausio 1 d. nebegalėjo būti taikomas teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija).
Pareiškėjos, nesutikdamos su VSDFV teritorinių skyrių sprendimais apskaičiuoti joms motinystės pašalpas pagal maksimalų Įstatyme numatytą kompensuojamąjį uždarbį, įstatymų nustatyta tvarka jų neapskundė, todėl jie liko galioti ir laikytini įvykdytais iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Atitinkamai, šiuo metu nebėra teisinių prielaidų VSDFV teritorinių skyrių sprendimų vertinti kaip dar neįvykdytų Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, kad teisiniai santykiai dėl motinystės pašalpų mokėjimo iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dar galutinai nesusiklostę. Pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį žala apibūdinama kaip turto netekimas ar sužalojimas, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. VSDFV teritorinių skyrių sprendimai mokėti pareiškėjoms atitinkamo dydžio motinystės pašalpas yra pagrįsti tuo metu galiojusiu ir, preziumuojama, teisėtu teisiniu reglamentavimu, jie laikytini teisėta šio teisinio reglamentavimo pasekme. Todėl pareiškėjų apskaičiuotos hipotetiškai negautos motinystės pašalpų sumos negali būti vertinamos kaip turtinė žala.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos neįrodė būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų – neteisėtų atsakovės veiksmų ir turtinės žalos, padarytos šiais veiksmais. Todėl pareiškėjų skundų reikalavimai priteisti atitinkamas turtinės žalos sumas bei išvestiniai reikalavimai priteisti procesines palūkanas atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjų I. P., L. Š., A. R., R. P. skundus atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.