Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

sekretoriaujant Irenai Aleksejūnienei, Ingai Kavaliauskaitei, Audronei Rasiulienei, Rasai Maldanytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. D. ir jos gynėjo advokato Dainiaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 307 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams, pagal BK 22 straipsnį, 147 straipsnį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 2 (dviems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu teismo nuosprendžiu K. Ž. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį išteisintas, dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. D. nuteista už tai, kad sąvadavo prostitucijai, būtent 2004 m. kovo 12 d. tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kauno miesto klube „Ž“ ji sąvadavo prostitucijai E. K. ir iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už tai gavo 40 litų dydžio piniginį atlygį.

G. D. nuteista ir už tai, kad turėdama tikslą gauti turtinės naudos, pasikėsino parduoti kitą asmenį, o, būtent, 2004 m. kovo 18 d. apie 18 val. Alytaus mieste, (duomenys neskelbiami) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, G. D. tikslu gauti turtinės naudos už 200 eurų ir 100 litų pasikėsino parduoti liudytojui Nr. 5, kuriam taikomas anonimiškumas, ir V. J. , veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelį (toliau NVIEM) Nr. 2S-105, nukentėjusiąją E. K. , tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, nusikaltimo nebaigė, nes ši veika buvo kontroliuojama ir nutraukta teisėsaugos institucijų pareigūnų.

Nuteistoji G. D. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti byloje naują nuosprendį, kuriuo būtų teisingai išspręsti jos atsakomybės klausimai ir jai nebūtų paskirta laisvės atėmimo bausmė.

Apeliantė nurodo, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas. G. D. nuomone, ji nepagrįstai pripažinta kalta pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, o jeigu jos veiksmai – padėjimas E. K. išvykti į užsienį, laikytini nusikaltimu, numatytu BK 22 straipsnyje, 147 straipsnyje, tai jai nepagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė.

Nuteistosios G. D. gynėjas apeliaciniu skunde nurodo keturias galimas palankesnes jo ginamajai bylos baigties galimybes:

Pirma. Tuo atveju, jeigu būtų padaryta išvada, jog neįrodyta, kad G. D. dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje, ir G. D. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio, 147 straipsnio, požymių, apeliantas prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti byloje naują išteisinamąjį nuosprendį;

Antra. Jeigu būtų nustatyta, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog G. D. 2004-03-18 veikoje nėra jokio nusikaltimo sudėties, apeliantas prašo jos veiką iš BK 22 straipsnio, 147 straipsnio (2000-09-26 įst. Nr. VIII- 1968 red.) perkvalifikuoti į BK 307 straipsnio 1 dalį ir skirti už šią veiką bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, o 2004-03-12 epizode pagal BK 307 straipsnio 1 dalį išteisinti;

Trečia. Jeigu būtų nustatyta, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog G. D. 2004-03-18 veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnyje, 147 straipsnyje, požymių (ar nusikaltimo, numatyto BK 307 straipsnio 1 dalyje, požymių), nuteistąją pagal BK 307 straipsnio 1 dalį (2004-03-12 epizodas) išteisinus, taikyti jai BK 22 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas ir skirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 147 straipsnio sankcijoje (BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktas);

Ketvirta. Jeigu būtų nustatyta, kad G. D. nusikalstamų veikų kvalifikacija teisinga ir nėra pagrindo ją bent viename iš jai inkriminuojamų kaltinimo epizodų išteisinti (taip pat ir 2004-03-12 epizode), apygardos teismo nuosprendį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, pakeisti: pagal BK 307 straipsnio 1 dalį (2004-03-12 epizodas) skirti G. D. šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą alternatyvią bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, o skiriant bausmę pagal BK 22 straipsnį, 147 straipsnį taikyti BK 22 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas ir skirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 147 straipsnio sankcijoje (BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktas), bei skirti nuteistajai G. D. galutinę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apelianto teigimu, nors jo ginamoji G. D. byloje pripažino įtarimą, o po to ir kaltinimą pagal BK 22 straipsnį, 147 straipsnį, teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymų šaltiniai patys savaime dar neįrodo jo ginamosios kaltės pagal BK 22 straipsnį, 147 straipsnį.

Apeliantas tvirtina, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelio (toliau-NVIM) vykdytojų veiksmai, realizuojant modelį jo ginamosios atžvilgiu, buvo akivaizdžiai provokuojančio pobūdžio. Nustatytas byloje NVIM vykdytojų ir G. D. bendravimas, o tuo pačiu, ir atitinkamas NVIM vykdytojo poveikis G. D. truko gana ilgai, t.y., nuo 2004-02-26 (1 t. b. l. 45) iki jo ginamosios sulaikymo dienos, 2004-03-18 imtinai (1 t. b. l. 76-82). Šalia to, ir gynėjo nuomone tai svarbiausia, tas bendravimas iš NVIM vykdytojo pusės visą tą laiką buvo akivaizdžiai provokuojantis, ką patvirtina ir konkreti nurodytųjų telefoninių pokalbių stenogramų (1 t. b. l. 45- 82) analizė. Iš esmės visi tie pokalbiai, vyko NVIM vykdytojo iniciatyva, t.y., būtent pastarasis paskambindavo telefonu G. D. , nes iš visų 10- ties tų telefoninių pokalbių stenogramų, esančių byloje, visus pokalbius, paskambinęs telefonu, pradeda NVIM vykdytojas (b. l. 45, 48, 51, 54, 57, 62; 66, 73) ir tik jau įtariamosios sulaikymo dieną, G. D. , paveikta provokuojančių NVIM vykdytojo veiksmų, paskambina pati minėtajam „V“ (b. l. 62 (tačiau pastarasis trumpas telefoninis pokalbis visiškai trumpas ir neinformatyvus); galimai, gynėjo teigimu, ir pokalbis stenogramoje, esančioje bylos lapuose 70-71, buvo pradėtas G. D. , tačiau, pastarasis įvyko, jau NVIM vykdytojui galutinai paveikus provokavimo daryti NVIM organizatorių siekiamą sulaukti veiką pasėkoje, G. D. , be to, jis, vykęs G. D. sulaikymo dieną. Gynėjo nuomone, daugumoje tų telefoninių pokalbių jo ginamoji NVIM vykdytojo buvo sistemingai spaudžiama daryti siekiamą iš jos sulaukti veiką, nors pati G. D. vengė atlikti konkrečius tarpininkavimo išvykstant prostitutei dirbti į užsienį veiksmus, įvairiai išsisukinėjo, teisinosi (b. l. 45, 46, 48, 51, 52, 54; 57, 62, 66). NVIM vykdytojas jai pats vėl skambindavo telefonu ir toliau primygtinai prašė surasti merginų (kaip galima suprasti iš pokalbių - prostitučių, prie kurių, kaip nustatyta byloje, priėjimą jo ginamoji turėjusi, nes byloje nuo pat pradžių prisipažino pati tuo amatu netolimoje praeityje užsiėmusi). Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad G. D. buvo periodiškai, primygtinai prašoma surasti prostitučių, jai buvo priekaištaujama dėl tarpusavio bendravimo, nepaskambinimo, merginų nesuradimo ir kt. (b. l. 45, 48, 49, 51, 54, 57, 58, 62). Gynėjas pažymi ir tai, kad jo ginamoji siūlė pačiam minėtajam „ V" išsispręsti savo klausimus be jos pačios dalyvavimo (b. l. 54, 55). Apelianto nuomone, po ilgalaikių sistemingų provokavimų ir intensyvaus spaudimo buvusi prostitutė G. D. dėl itin sunkios šios turtinės padėtyje (nes betarpiškai prieš inkriminuojamus jai įvykius neturėjo darbo ir viena augino nepilnametę moksleivę dukrą) 2004-03-18, tikėdamasi, jog jai liks kažkiek pajamų, suvedė NVIM vykdytojus su E. K. , užsiiminėjusia prostitucija, o taip pat norėjusia išvykti dirbti prostitute kitoje Europos Sąjungos šalyje.

Gynėjas daro išvadą, kad jo ginamosios veiksmai buvo išprovokuoti NVIM vykdytojų, nors Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (2002-06-20 įst. Nr.IX-965) (toliau–operatyvinės veiklos įstatymas) 6 straipsnio 5 dalis bei BPK 158 straipsnio 4 dalis ir 159 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių teismas (toliau-EŽTT), priimdamas 1998-06-09 sprendimą byloje TEIXEIRA DE CASTRO, tai kategoriškai draudžia daryti. Apelianto nuomone, nurodytosios konkrečios EŽTT bylos atvejis principiniai yra labai panašus atvejui G. D. byloje. Gynėjui abejones kelia ir paties nusikalstamos veikos imitavimo modelio sudarymo, patvirtinimo ir sankcionavimo G. D. atžvilgiu teisėtumas. Pats anoniminis liudytojas Nr. 5, apklaustas byloje (3 t. b. l. 26) patvirtino, jog buvo gauta informacija ne apie tai, kad G. D. užsiima žmonių prekyba, o apie tai, kad ji esą galinti parduoti merginų. Mano, kad pagal LR galiojančius teisės aktų reikalavimus NVIM gali būti sankcionuotas ir pradėtas vykdyti tik tuomet, kai turimi duomenys apie rengimąsi daryti ar jau daromą nusikalstamą veiką, o, ne tokiu atveju, kaip šioje byloje, turint tik duomenų, kad tariamas kaltininkas turi galimybę parduoti merginų.

Gynėjo nuomone, šioje byloje, galima kalbėti tik apie nusikalstamos veikos, numatytos BK 307 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimą. Byloje neįrodžius nukentėjusiosios E. K. priklausomybės nuo G. D. , nukentėjusiąją suvedusi su asmenimis, galinčiais padėti pastarajai išvykti į kitą Europos Sąjungos šalį, jo ginamoji, gavusi iš NVIM vykdytojų 200 eurų ir 100 litų, iš kurių turėjusi dar atsiskaityti su ją bei E. K. atvežusiais į Alytaus m. asmenimis už kelionę, o taip pat, vykdant pažadą E. K. , sumokėti už šios iki tol nuomotą butą, jeigu kaltininkei būtų dar likę pinigų, ji, nurodytuoju būdu tarpininkavusi tarp agentų ir E. K. , praturtėtų iš pastarosios prostitucijos.

Apeliantas pažymi, kad byloje nustatyta, kad E. K. gyveno atskirai nuo G. D. ir byloje nėra jokių įrodymų apie kokią nors E. K. priklausomybę nuo jos. Byloje apklausta liudytoja, buto, kuriame E. K. gyveno betarpiškai prieš 2004-03-18, gyventoja J. Ž. parodė, kad G. D. niekada nemačiusi, E. K. gyveno savarankiškai, jos daiktai buvo nuomojamame bute, nors tikslaus E. K. užsiėmimo pobūdžio liudytoja nežinojusi (3 t. b. l. 21). Nukentėjusioji E. K. byloje buvo nurodžiusi, jog ją su G. D. siejo iš esmės tai, kad abi buvo prostitutės, tik G. D. vyresnė amžiumi ir patirtimi; nukentėjusioji butą buvo susiradusi pati, iš jos parodymų matyti, kad ji buvo savarankiška nuo G. D. , tik pastarosios prašiusi surasti darbo (1 t. b. l. 31). Be to, buvusi prostitutė G. D. rūpinosi, ar E. K. bus užtikrintos sąlygos kitoje šalyje užsidirbti, ar su ja nebus blogai elgiamasi (1 t. b. l. 62-64), o apsimetęs tarpininkas, „galintis“ E. K. padėti išvykti ir įsidarbinti užsienyje prostitute, pats panašius dalykus garantavo (1 t. b. l. 54).

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad po šios bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo įstatymų leidėjas pakeitė BK 147 straipsnį - jame sukonkretino suformuluotą nusikaltimo - prekybos žmonėmis - sudėtį. Gynėjo nuomone, G. D. atžvilgiu neįrodyta nei vienas iš sudėties požymių. Apeliantas mano, jog atsižvelgtina ir į tai, kad ir NVIM vykdytojas (operatyvinės veiklos subjektas) nenurodė, neakcentavo tarpusavio bendravime su G. D. , kad jis būtent kontroliuosiantis E. K. , pastaroji būsianti išimtinai nuo jo ar kokių nors kitų asmenų priklausoma ir pan.

G. D. gynėjo teigimu, kaltinimas epizode pagal BK 307 straipsnio 1 dalį (2004-03-12 epizodas) yra paremtas išimtinai tik pagarsintais teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiosios E. K. prieštaringais parodymais, kurie atmestini vien jau dėl pastarosios išimtinai neigiamos asmens charakteristikos bei tos aplinkybės, kad jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Tai, kad G. D. NVIM vykdytojui buvo pasakiusi, jog prostitute E. K. vyrai nesiskundžiantys, gynėjo aiškinimu, visiškai nereiškia, kad kaltinime nurodytu konkrečiu laiku ir aplinkybėmis 2004-03-12 G. D. sąvadavo E. K. nenustatytiems byloje vyriškiams. Todėl apeliantas mano, kad G. D. ir šiame epizode turi būti išteisinta.

Apelianto nuomone, net jeigu laikyti, kad byloje yra pagrindas G. D. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnyje, 147 straipsnyje, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti BK 22 straipsnio 3 dalies bei BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 3 dalies 3 punkto nuostatas. BK 22 straipsnio 3 dalyje (beje, apygardos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad nuteisiant G. D. pritaikytos visos trys šio straipsnio dalys, tai yra, tame tarpe, ir trečioji šio straipsnio dalis) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, bausmė gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu.

Gynėjas tvirtina, kad jo ginamajai, jeigu ją laikyti kalta padarius jai inkriminuotą nusikaltimą pagal BK 22 straipsnį, 147 straipsnį (2000-09-26 ist. Nr. VIII-1968 red.), yra šioje byloje visos sąlygos pagal pastarąsias išskirtas BK bendrosios dalies normas taikyti švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę, t. y., konkrečiai, bet kurią kitą BK 42 straipsnyje numatytą bausmę, išskyrus bausmę, susijusią su laisvės atėmimu. Pažymi, kad G. D. pilnai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padariusi nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnyje, 147 straipsnyje (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 red.), ir tai byloje laikytina lengvinančia jos atsakomybę aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.); be to, gynėjo nuomone, jo ginamajai turėtų būti taikomas ir BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas, nes inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu G. D. , neturėdama darbo, viena augino nepilnametę moksleivę dukrą, gim. (duomenys neskelbiami) t. b. l. 11, 27 ir kt.)); gynėjo teigimu, net jeigu nebūtų rasta pagrindo pripažinti lengvinančia aplinkybe nusikalstamos veikos padarymą dėl nuteistosios labai sunkios turtinės padėties, pastaroji aplinkybė - kad viena sėkmingai augina paauglę dukrą - pripažintina lengvinančia pagal BK 59 straipsnio 2 dalį. Apeliantas nurodo, kad bet kokiu atveju, sunki nuteistosios šeimyninė padėtis priskirtina prie bylos aplinkybių, į kurias atsižvelgtina, taikant BK 62 straipsnio 2 dalį. G. D. gynėjas pažymi, kad sunkinančių nuteistosios G. D. atsakomybę aplinkybių byloje nenustatyta. Be to, gynėjo teigimu, kadangi G. D. veika, numatyta BK 147 straipsnyje, nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nuteistajai taikytina BK 22 straipsnio 3 dalis ir, esant kitoms, aukščiau paminėtoms, įstatyminėms sąlygoms, BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatos. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad nors apygardos teismas ir netaikė pastarųjų reikalavimų, tačiau nuteisdamas G. D. pagal BK 147 straipsnį konstatavo, kad nuteistajam pilnai taikytinos visų BK 22 straipsnio dalių nuostatos. Gynėjo nuomone, nors apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad G. D. praeityje yra buvusi bausta administracine tvarka, yra vengusi prižiūrėti vaikus, tačiau šioje dalyje pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino išimtinai teigiamų poslinkių jo ginamosios gyvenime paskutiniaisiais metais - G. D. susirado darbą, išlaiko ir tinkamai auklėja savo paauglę moksleivę dukrą (3 t. b. l. 12, 27 ir kt.), kurios šalia jau paminėtųjų įstatyminių sąlygų sudaro pagrindą taikyti jo ginamajai šiame apeliaciniame skunde jau išskirtąsias BK 62 straipsnio nuostatas.

Taip pat gynėjas mano, kad apygardos teismas padarė visiškai nepagrįstas, neparemtas bylos medžiaga, išvadas apie tai, kad G. D. nusikalstama veika esą turėjo versliškumo požymį. Byloje G. D. nuoširdžiai pripažinti jos vertimosi prostitucija praeityje faktai nepriskiriami nusikaltimams (vertimasis prostitucija pagal BK užtraukia administracinę atsakomybę), nenustatyti kokie nors kiti nuteistosios įvykdytos prekybos žmonėmis faktai. Be to, gynėjo teigimu, apygardos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės apie tai, kad nuteistosios veika pagal BK 22 straipsnį, 147 straipsnį sudaro didelį pavojų visuomenei, žmogaus laisvei ir neliečiamumui, dorovei, liečia jo ginamajai inkriminuotos veikos objektą ir dalyką, o pastaruosius jau yra įvertinęs pats įstatymo leidėjas, numatydamas už inkriminuotą veiką konkrečią sankciją; gi pastarosios teisingas paskyrimas reikalauja atsižvelgti taip pat ir į BK bendrosios dalies normas, jau nurodytas šiame skunde. Apeliantas nurodo, kad viso to pirmosios instancijos teismas nepadarė ir todėl tas BK bendrosios dalies normas pažeidė. Gynėjas prašo atsižvelgti ir į tai, kad jo ginamosios veika pagal BK 22 straipsnį, 147 straipsnį nesukėlė kokių nors realių neigiamų pasekmių nei pačiai nukentėjusiajai E. K. , nei kokiems nors kitiems asmenims (veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje).

Taip pat gynėjas nurodo, kad jeigu būtų pagrindo išvadai, kad jo ginamoji padarė nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje (2004-03-12 epizodas), nuteistajai paskirta aiškiai per griežta bausmė ir už šį nusikaltimą. Ši išvada seka ir iš aukščiau šiame apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių, liečiančių lengvinančią G. D. aplinkybę (itin sunkią jos turtinę padėtį 2004 m. pradžioje), jos šeimyninę padėtį., išimtinai teigiamus poslinkius G. D. gyvenime viso užsitęsusio baudžiamojo proceso šioje byloje metu ir kt.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjus baudžiamąją bylą teismo posėdyje, 2005 m. gruodžio 7 d. nutartimi atmetė nuteistosios G. D. ir jos gynėjo apeliacinius skundus. Patikslino, kad G. D. veika dėl 2004-03-18 padaryto pasikėsinimo parduoti kitą asmenį kvalifikuotina pagal 147 straipsnį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir BK 22 straipsnio 1 dalį.

Nagrinėjant bylą kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutartimi minėtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nutartyje nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi BPK 320 straipsniu ir apeliacinio skundo argumentus dėl veikos kvalifikavimo teisingumo bei provokavimo padaryti nusikalstamą veiką išnagrinėjo neišsamiai.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistoji G. D. ir jos gynėjas prašė tenkinti jų apeliacinius skundus, prokuroras prašė nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinius skundus atmesti. Nuteistosios G. D. ir jos gynėjo advokato Dainiaus Svirinavičiaus apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Šioje byloje pagrindiniai įrodymai, kuriais buvo grindžiamas G. D. pareikštas kaltinimas ir dėl jos priimtas nuosprendis, pripažįstant G. D. kalta pagal BK 22 straipsnį ir 147 straipsnį, iš esmės yra surinkti atliekant operatyvinį tyrimą, vykdant nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad taikant modelį gauti duomenys atitinka baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus ir gali būti pripažinti įrodymais baudžiamajame procese. Nuteistosios G. D. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Tvirtina, jog operatyvinio tyrimo metu duomenys buvo renkami neteisėtais būdais ir metodais, todėl neturi įrodomosios galios ir negali būti pripažinti G. D. kaltės įrodymais. Pagrindiniai argumentai, kuriais apeliaciniame skunde yra ginčijamas operatyvinio tyrimo metu užfiksuotų faktinių duomenų leistinumas, būtų: pirmas, pagrįstos informacijos taikyti NVIM nebuvimas; antra, G. D. buvo provokuojama daryti nusikalstamą veiką.

BPK yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nei viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys yra vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu reiškia, kad pirmiausia turi būti nustatyta ar įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, nes sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Įrodymai, surinkti atliekant operatyvinę veiklą, kurių teisėtumas (leistinumas) yra ginčijamas G. D. ir jos gynėjo apeliaciniame skunde, yra vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir bet kokie kiti įrodymai, tačiau atsižvelgiant į kiekvieno iš jų specifiką. Faktinių duomenų, surinktų atliekant operatyvinę veiklą, kaip įrodymų šaltinio, specifiką lemia tai, kad tie duomenys tam, jog būtų leistini įrodymai baudžiamajame procese, jie turi atitikti BPK 20 straipsnio ir Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio reikalavimus, tai yra tie duomenys įstatymo nustatyta tvarka turi būti išslaptinti ir juos privaloma patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme sprendžiant G. D. kaltumo klausimą esminis dalykas, kurį būtina nustatyti, - ar G. D. nebuvo išprovokuota padaryti nusikalstamą veiką. Nustatyti, ar traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką yra itin svarbu tiek materialinės, tiek proceso teisės požiūriais. Konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Be to, bet kokia informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu. Nagrinėjamoje byloje galimos provokacijos problema kyla dėl NVIM taikymo. NVIM yra BPK ir Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas veiksmas. Taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese. Tam būtina sąlyga yra tikslus įstatymuose nustatytų modelio atlikimo pagrindų ir tvarkos laikymasis. Atliekant šį veiksmą negali būti provokuojama daryti nusikalstamą veiką. 2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198¹ straipsnio 1 bei 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra išaiškinta, kad „...modeliu gali būti tik „prisijungiama" prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė.“ Jei taikant modelį provokuojama padaryti nusikalstamą veiką, žmogaus teisės yra pažeidžiamos nepriklausomai nuo to, kokios teisės normos tuo metu numato galimybę taikyti modelį. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti patikrinamas modelio taikymo teisėtumas. Tik tokiu atveju taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime yra nurodyta, kam tenka pareiga tikrinti, ar atliekant modelį nebuvo provokuojama: „Įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtu. Šių aplinkybių tyrimas ir vertinimas – teisminio nagrinėjimo dalykas.<...> Ar nebuvo daroma spaudimo asmeniui, kuriam taikomas modelis, ar nebuvo toks asmuo kurstomas, provokuojamas padaryti nusikaltimą, – baudžiamojoje byloje sprendžia šią bylą nagrinėjantis teismas.“ Šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas suponuoja teismų pareigą atliekant įrodymų tyrimą pirmosios ar (ir) apeliacinės instancijos teisme ex officio tikrinti, kad taikant modelį nebuvo provokuojama padaryti nusikalstamą veiką. Tikrinimas turi būti atliekamas laikantis proceso teisingumo (sąžiningumo), rungimosi, šalių lygybės principų, tinkamai užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą. Būtinybė laikytis šių principų kyla iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Tai akivaizdžiai išreikšta 2003 m. liepos 22 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime byloje Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę (sprendimo santrauka lietuvių kalba skelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“, Nr. 20). Šis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas priimtas nagrinėjant skundus, kuriuose buvo nurodoma, jog pareiškėjai buvo išprovokuoti daryti nusikalstamas veikas, o nacionaliniai teismai paneigdami išprovokavimo versiją rėmėsi kaltinimo pateikiamais įrodymais, su kuriais negalėjo susipažinti gynyba. Taigi pagal spręstus klausimus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę yra itin glaudžiai susijęs su nagrinėjama baudžiamąja byla. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimas šiame Europos žmogaus teisių teismo sprendime konstatuotas, nes gynybai nebuvo leidžiama susipažinti su įrodymais apie svarbius faktus, kuriais kaltinimas neigė išprovokavimo versiją. Tokiu atveju, gynyba neturėjo galimybės pateikti visų argumentų dėl provokacijos versijos. Šiame sprendime taip pat nurodyta, jog tam, kad galėtų būti daroma išvada, ar iš tiesų buvo išprovokuota padaryti nusikaltimą, turi būti apsvarstoma daug faktorių, įskaitant policijos operacijos pagrindą, jos dalyvavimo darant nusikaltimą laipsnį ir pobūdį bei bet kokio policijos taikyto skatinimo ar spaudimo pobūdį.

Analizuojant NVIM ir provokacijos santykį būtina nustatyti, ar G. D. darė nusikalstamą veiką dar iki NVIM dalyvių kontaktų su ja užmezgimo, ar nusikalstamas sumanymas jai kilo tik po NVIM dalyvių pasiūlymo parduoti kitą asmenį. Tam, kad galima būtų paneigti apelianto versiją apie tai, jog G. D. padaryti nusikalstamą veiką ji buvo išprovokuota NVIM dalyvių, pagal pareikšto kaltinimo pobūdį ir esmę būtina įrodyti, kad G. D. darė tęstinį nusikaltimą, kuris jau buvo prasidėjęs iki NVIM pradžios. Tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš kelių tapačių ar vienarūšių veiksmų, kiekvienas iš kurių atskirai paėmus atitinka vieno ir to paties BK Specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir yra pagrindas kvalifikuoti veiką kaip atskirą nusikaltimą, bet visi veiksmai apjungti vieningu sumanymu (vieninga tyčia). Taigi byloje būtina įrodyti, kad G. D. darė ar rengėsi daryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnyje, tai yra užsiėmė žmonių prekyba, dar iki 2004 m. vasario 10 d. NVIM sankcionavimo, o NVIM buvo tik prisijungta prie jau daromos nusikalstamo veikos. Jau minėtame Konstitucinio Teismo nutarime yra pabrėžta, kad valstybės specialiosios tarnybos negali kurstyti, provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą, kad vėliau dėl to atsirastų pagrindas pastarąjį asmenį nubausti.

Apeliacinės instancijos teismas, tirdamas G. D. ir jos gynėjo apeliaciniuose skunduose išdėstytas aplinkybes, patikrino ex officio, ar taikant NVIM nebuvo provokuojama padaryti nusikalstamą veiką. Buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklausti nuteistoji, nukentėjusioji ir liudytojai, ištirti byloje buvę ir naujai pateikti dokumentai, tarp jų ir tie, kuriuose užfiksuota operatyvinė informacija, pagal kurią buvo sankcionuotas šioje byloje NVIM. Visi proceso dalyviai, taip pat ir nuteistoji G. D. , apeliacinės instancijos teismo posėdyje turėjo galimybę susipažinti su įrodymų tyrimo metu paviešinta išslaptinta operatyvine medžiaga ir kitais pateiktais naujais dokumentais, užduoti liudytojams, nukentėjusiajai klausimus, į kuriuos buvo pateikti išsamūs, logiški atsakymai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. vasario 10 d. Generalinio prokuroro pavaduotojo sankcionuotas NVIM (registracijos Nr. 2S-10S) buvo panaudotas, siekiant atskleisti G. D. vykdomą nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnyje. Nuteistosios G. D. gynėjas tvirtina, kad NVIM prieš G. D. buvo patvirtintas ir pradėtas vykdyti neteisėtai, nesant pagrįstų duomenų apie tai, jog G. D. iki NVIM sankcionavimo jau darė ar rengėsi daryti BK 147 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Lietuvos apeliacinio teismo kolegija, siekdama išnagrinėti modelio taikymo teisėtumo klausimą, 2006 m. gegužės 24 d. priėmė nutartį kreiptis į operatyvinės veiklos subjektą, prašant išslaptinti pirminę operatyvinę medžiagą, kuria remiantis buvo sankcionuotas šioje byloje NVIM taikymas. Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato specialioji komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 2 punktu, 2006 m. birželio 7 d. išslaptino prašomą įslaptintą medžiagą ir jos turinys apeliacinės instancijos teisme buvo paviešintas. Kaip matyti iš paviešinto 2004 m. sausio 26 d. tarnybinio pranešimo(t. 4, b.l. 13), buvo gauta operatyvinės informacijos, jog Kauno mieste yra moteris vardu G. (kaip nustatyta G. D. ), kuri užsiima merginų pardavimu išvežimui į užsienį dirbti prostitutėmis. Tarpininkaujant informatoriui merginas galima užsakyti ir G. D. jas atveš į Alytų. Pagal 2004 m. vasario 4 d. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotus duomenis (t. 4, b.l. 14, 15-16), Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos ONTS 2-ojo poskyrio tyrėjas E. U. atliko pirminį šios gautos operatyvinės informacijos patikrinimą. Jis paskambino G. D. , susitarė su ja susitikti Kaune, prie kavinės ,,Ž“. Susitikimo metu nuteistoji jam siūlė pirkti merginas, paaiškino, jog jam reikiamu momentu jas gali pristatyti, už kiekvieną reiktų sumokėti po 300-500 eurų. Jie susitarė susiskambinti po kelių dienų telefono numeriu Nr. XXXXXXX ir viską konkrečiai aptarti. Kaip matyti iš liudytojo Nr. 5 (pagal paviešintus duomenis liudytojas V. O. ) parodymų, 2004 m. vasario mėnesį jis susipažino su E. U. ir iš pastarojo sužinojo apie moterį vardu G. (G. D. ). E. U. liudytojui G. D. apibūdino, kaip moterį, kuri gali parduoti merginų, šis davė jam ir G. D. telefono numerį. Pagal šią gautą informaciją buvo paruoštas ir 2004 m. vasario 10 d. patvirtintas anksčiau minėtas NVIM (registracijos Nr. 2S-10S) nustatant imitacijos metu atliekamų veiksmų ribas pagal BK 147 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Liudytojas V. O. , veikdamas pagal NVIEM, 2004 m. vasario mėnesio pabaigoje paskambino G. D. , pradėjo su ja tartis dėl merginų pirkimo, nuteistoji pirma jam neskambino ir nesiūlė pirkti merginų. Tarp jo ir nuteistosios įvyko apie 10 pokalbių, jie tarėsi dėl merginų, kainos. Buvo sutarta, kad nuteistoji 2004 m. kovo 18 d. atveš į Alytaus miestą parduoti merginą, bet ji sutartu laiku neatvyko. Tada jis vėl paskambino G. D. ir susitarė, jog ši atvažiuos vėliau. 2004 m. kovo 18 d., apie 18 val., jis kartu su V. J. nuvyko į sutartą vietą Alytaus mieste ir susitiko su G. D. , susitarė su ja dėl merginos (E. K. ) pirkimo. Pardavus E. K. , atvažiavo pareigūnai ir G. D. sulaikė. Liudytojas tvirtino, kad jis nuteistosios neragino parduoti merginą, ji neatsisakė tarpininkauti, priešingai labai noriai su juo apie tai bendravo (t. 4, b.l. 65-68). Liudytojas A. G. , dirbantis Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos ONTS 4-ojo poskyrio viršininku, patvirtino, jog turėjo operatyvinę informaciją apie tai, kad Kauno mieste yra užsiimama nelegalia merginų prekyba, be to, jog merginos esant reikalui pristatomos ir į kitus miestus, tačiau apie tai, dėl kokių priežasčių, kokiomis aplinkybėmis G. D. buvo taikytas NVIM negalėjo paaiškinti. Liudytojas tvirtino, jog jis gautą informaciją iš informatoriaus nurodė 2004 m. sausio 26 d. tarnybiniame pranešime ir perdavė tirti kitam skyriui (prekybos žmonėmis), o kaip vyko tyrimas, kokios operatyvinės priemonės buvo taikytos nežino, jį informavo tik apie galutinį rezultatą – NVIEM metu užfiksuotą G. D. pasikėsinimą parduoti E. K. dirbti prostitute užsienyje (t.4, b.l. 68-69). Liudytojas D. G. , kuris ruošė NVIM, parodė, kad NVIM buvo pagrįstas duomenimis, gautais iš A. G. . Jis organizavo šios gautos operatyvinės informacijos patikrinimą ir paruošė NVIM nustatant imitacijos metu atliekamų veiksmų ribas pagal BK 147 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Pritaikius NVIM, buvo sulaikyta G. D. , pasikėsinusi parduoti E. K. išvežimui dirbti prostitutute užsienyje (t.4, b.l. 50-51). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad G. D. iki NVIM sankcionavimo šioje byloje, tai yra 2004 m. vasario 10 d., teista už nusikalstamų veikų, susijusių su prekyba žmonėmis, nebuvo. Jokių kitų faktinių duomenų apie galimą G. D. nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnyje, iki 2004 m. vasario 10 d. byloje nėra.

Visa tai rodo, kad šioje byloje, išskyrus NVIEM metu užfiksuotą G. D. pasikėsinimą parduoti E. K. , nėra nustatyta nei vieno atvejo – nei iki NVIM sankcionavimo, nei vėliau, kad nuteistoji būtų užsiėmusi žmonių prekyba, tai yra vykdžiusi ar rengusis vykdyti nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnyje. Faktinių duomenų, kuriuos būtų galima laikyti įrodymais BPK 20 straipsnio prasme, paneigiančių nuteistosios G. D. versiją apie nusikalstamos veikos provokavimą, byloje nėra. Byloje nenustatyta, kad NVIM dalyvis liudytojas V. O. būtų naudojęs prieš G. D. fizinį smurtą, jai grasinęs ar kitais panašiais veiksmais apribojęs G. D. elgesio pasirinkimo laisvę, tačiau provokavimo daryti nusikalstamą veiką negalima suprasti taip supaprastintai. Kolegijos nuomone, jei nėra BPK nustatytais veiksmais patikrintų neabejotinų duomenų apie tai, kad asmuo, prieš kurį yra taikomas NVIM, dar iki modelio taikymo pradžios buvo pradėjęs daryti nusikalstamą veiką, jei šis asmuo nusikalstamos veikos nebūtų padaręs be valstybės institucijų įsikišimo ir parodytos iniciatyvos, kuri, kaip nustatyta byloje buvo – nusikalstamą veiką imituojantis liudytojas pats susirado G. D. , aktyviai ragino ją surasti merginų pardavimui dirbti prostitute užsienyje, o po to jam jas parduoti, G. D. neatvykus į sutartą vietą, vėl pats jai skambina, priekaištauja G. D. , kad ši jį paveda, nepaskambina, nesuranda merginų - yra pakankamas pagrindas NVIM dalyvių elgesį vertinti kaip nusikalstamos veikos provokavimą, o duomenis, gautus kaip provokacijos rezultatą, neatitinkančius BPK 20 straipsnyje numatytų kriterijų.

Prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 147 straipsnį tik nustačius, kad žmogaus laisvė buvo pažeista. Nagrinėjamoje byloje G. D. veiką kvalifikuojant pagal BK 147 straipsnį privaloma konstatuoti, kad nukentėjusiosios E. K. asmens laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jos valią bent vienu iš BK 147 straipsnyje (2005 m. birželio 23 d. redakcija) dispozicijoje nurodytu valios palenkimo būdu. Nenustačius, kad laisvė buvo suvaržyta, veika pagal BK 147 straipsnį negali būti kvalifikuojama.

Kolegija laiko, jog šiuo atveju nuteistosios G. D. , nukentėjusiosios E. K. , byloje apklaustų liudytojų parodymai nėra pakankami daryti išvadą, jog E. K. laisvė buvo suvaržyta ir G. D. pripažinti kalta įvykdžius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnyje. Nukentėjusiosios E. K. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausa buvo atlikta nesilaikant šiam veiksmui atlikti BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyto reikalavimo pranešti apie apklausą G. D. ir jos gynėjui. Prokurorui nepranešus apie apklausą, G. D. ir jos gynėjas negalėjo dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje, užduoti jai klausimus, o baigus apklausą, - susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Šie pažeidimai yra esminiai ir daro atliktus procesinius veiksmus (nukentėjusios E. K. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją) niekinius. Nukentėjusios E. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai dėl leistinumo reikalavimo pažeidimo negali būti laikomi įrodymu. Tačiau apeliacinės instancijos teisme duoti nukentėjusiosios E. K. parodymai yra tinkami įrodymai BPK 20 straipsnio prasme ir turi būti vertinami laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo. Analizuojant E. K. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus (t. 4, b.l. 47-50), darytina išvada, kad nukentėjusiosios parodymai iš esmės nekinta, apie esmines nusikaltimo aplinkybes ji duoda nuoseklius parodymus. Nukentėjusioji E. K. , apklausta apeliacinės instancijos teisme, visada neigė bet kokią priklausomybę nuo nuteistosios. Tvirtino, jog ji į Angliją dirbti prostitute sutiko važiuoti savo noru ir valia, G. D. prieš ją fizinio smurto nenaudojo, jos laisvės nevaržė, butą ji nuomojosi pati. Tačiau E. K. parodymai neprieštaringi yra ne visumoje, kai kurios jos parodymų detalės yra nurodomos skirtingai. Duodama parodymus apeliaciniame teisme apklausos pradžioje E. K. tvirtino davusi pasą G. D. , tačiau atsakinėdama į proceso dalyvių klausimus, negalėjo tiksliai pasakyti ar iš jos G. D. paėmė pasą. Prokuroras teigia, kad nukentėjusios parodymai, jog G. D. paėmė iš jos pasą rodo, jog E. K. laisvė buvo suvaržyta. Tačiau, kolegijos nuomone, šių nukentėjusios parodymų, kaip tai daro prokuroras, sprendžiant ar E. K. laisvė buvo pažeista, negalima suabsoliutinti. Šiuos parodymus būtina vertinti kitų įrodymų visete. Vien tokie E. K. parodymai nėra pakankami, kad paneigtų G. D. aiškinimą, jog E. K. laisvė nebuvo suvaržyta. Pati G. D. visą laiką – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose neigė, jog E. K. buvo priklausoma nuo jos, tvirtino, kad E. K. norėjo išvažiuoti dirbti į užsienį prostitute, teiravosi jos ar yra tokia galimybė, prašė padėti jai išvykti. Kai ji informavo nukentėjusiąją apie 2004 m. kovo 17 d. jai paskambinusio nepažįstamo asmens prašymą – teiravosi merginos, kuri galėtų vykti dirbti į Angliją prostitute – nukentėjusioji sutiko dirbti prostitute užsienyje savo valia ir norėjo kuo greičiau išvykti. Liudytojais apklausti NVIEM dalyviai V. J. , V. O. (t. 3, b.l. 217-219, t. 4, b.l. 65-68) tvirtinę, jog jiems pasas buvo perduotas, negalėjo tiksliai pasakyti, nei kas šį perdavė – ar G. D. , ar E. K. , nei kuriam iš jų pasas buvo perduotas. Pažymėtina, kad tiek V. J. , tiek V. O. parodė, jog paklausus E. K. ar ji sutinka dirbti prostitute užsienyje, nukentėjusioji tvirtino, jog važiuoja į Angliją savo laisva valia. Iš asmens apžiūros ir daiktų apžiūros protokolų (t. 1, b.l. 13, 16-20), pirmosios instancijos teisme liudytojos S. S. bei apeliacinės instancijos teisme liudytojo E. V. (t. 4, b.l. 89-90) duotų parodymų matyti, kad tarp daiktų, kurie buvo paimti iš G. D. , paso nebuvo rasta. Pagal byloje esančius dokumentus, nėra užfiksuota ir tai, kad sulaikius G. D. E. K. pasas būtų pas NVIM dalyvius V. J. , V. O. . G. D. sulaikymo filmuota medžiaga dėl techninių priežasčių sugadinta ir šios nėra galimybės peržiūrėti (t. 4, b.l. 80). Kitų neabejotinų įrodymų apie E. K. laisvės suvaržymą byloje nėra. Ištyrus byloje surinktus įrodymus apie reikšmingų aplinkybių visumą, nenustatyta, kad E. K. buvo priklausoma nuo G. D. , nukentėjusiosios laisvė buvo pažeista. Kadangi G. D. neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o, priešingai, byloje surinkti įrodymai turėtų neginčytinai patvirtinti G. D. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, nesant tokių neginčytinų ir neabejotinų įrodymų visumos, vadovaujantis principu, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas G. D. pripažino kalta ir nuteisė pagal BK 22 ir 147 straipsnius nepagrįstai ir neteisėtai.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nustatyta, kad G. D. sąvadavo prostitucijai, o būtent 2004 m. kovo 12 d. tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kauno miesto klube „Ž“ ji sąvadavo prostitucijai E. K. ir iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už tai gavo 40 litų dydžio piniginį atlygį, už ką ji buvo nuteista pagal BK 307 straipsnio 1 dalį. Kolegija laiko, kad byloje pakanka įrodymų, kad G. D. 2004 m. kovo 12 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kauno miesto klube ,,Ž“ sąvadavo prostitucijai E. K. Nors G. D. ir neprisipažįsta padariusi šio nusikaltimo, tvirtina, jog nesąvadavo prostitucijai, tačiau G. D. kaltę įrodo nukentėjusios E. K. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai (t. 4, b.l. 47-50). E. K. , apklausta apeliacinės instancijos teisme, detaliai ir nuosekliai parodė apie G. D. nusikalstamus veiksmus. Pagal E. K. parodymus, G. D. vertėsi sąvadavimu prostitucijai. 2004 m. kovo 12 d. ši ją nuvežė į klubą ,,Žemyn upe“ ir ji klientams suteikė lytines paslaugas, už ką jai buvo sumokėta. Šių E. K. parodymų teisingumą iš esmės patvirtina ir liudytojų A. G. parodymai, kad G. D. Kaune turėjo prostitučių verslą. Be to, ir pati nuteistoji pripažino, kad ji su E. K. 2004 m. kovo 12 d. buvo klube ,,Ž“ ir E. K. suteikė seksualines paslaugas. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, jog nuteistoji G. D. būtų už sąvadavimą prostitucijai E. K. 2004 m. kovo 12 d. gavusi 40 Lt. Pati nuteistoji G. D. visą laiką – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose - neigė gavusi kokius nors pinigus. Pinigų perdavimo G. D. faktai nėra užfiksuoti. Tai, kad G. D. būtų gavusi pinigų už sąvadavimą prostitucijai 2004 m. kovo 12 d. klube ,,Ž“ nenurodė ir apeliacinės instancijos teisme apklausta nukentėjusioji E. K. . Nei vieno iš byloje apklaustų liudytojų parodymuose taip pat nėra informacijos, kuri kolegijai leistų daryti išvadą, jog G. D. už sąvadavimą prostitucijai E. K. gavo iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens 40 Lt dydžio atlygį. Esant tokioms aplinkybėms, G. D. iš inkriminuotos nusikalstamos veikos, už kurią pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteista pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, šalintina aplinkybė – G. D. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už sąvadavimą prostitucijai E. K. gavo 40 litų dydžio piniginį atlygį.

Pirmosios instancijos teismas G. D. už padarytą nusikalstamą veiką pripažinęs kalta pagal BK 307 straipsnio 1 dalį paskyrė jai bausmę - laisvės atėmimą keturiems mėnesiams. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad G. D. padarytas apysunkis nusikaltimas kelia didelį pavojų visuomenei, šios dorovei, G. D. yra neigiamai charakterizuojama, eilę kartų bausta už administraciniu pažeidimus, vengia prižiūrėti savo vaikus. Tokiu būdu teismas, šias nurodytas aplinkybes laikė lemiamomis parinkdamas G. D. , būtent, laisvės atėmimo bausmę. Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais laisvės atėmimo bausmės skyrimo motyvais. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajai G. D. bausmės rūšį, netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir, paskirdamas jai laisvės atėmimo bausmę, pažeidė BK VIII skyriaus „Bausmės skyrimas“ nuostatas. Byloje nenustatyta tokių aplinkybių, kurios būtų pagrindas daryti išimtį iš bendrosios BK 55 straipsnyje numatytos taisyklės, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, ir skirti laisvės atėmimo bausmę. Kolegija laiko, kad atsižvelgiant į tai, jog G. D. dėl savo padarytos nusikalstamos veikos yra traukiama baudžiamojon atsakomybėn pirmą kartą, padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, pastarojo pavojingumas nėra didelis, G. D. dirba, turi nepilnametę dukrą, kuria rūpinasi ir skiria jai reikiamą dėmesį - domisi, kaip šiai sekasi mokslai, pastoviai skambina klasės auklėtojai ir kt. (t. 3, b.l. 162), po padaryto nusikaltimo eilę metų nenusikalto, yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti parenkant G. D. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą, šios dydį nustatant įvertinus G. D. asmenybę iki nusikaltimo padarymo – bausta už administracinius pažeidimus, jos turtinę padėtį, tai, kad turi nepilnametę dukrą, kurią reikia išlaikyti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2, 4 dalimis, 328 straipsnio 1-4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalį dėl G. D. nuteisimo pagal BK 22 straipsnį, 147 straipsnį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

G. D. pagal BK 22 straipsnį, 147 straipsnį išteisinti, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

pakeisti Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalį dėl G. D. nuteisimo pagal BK 307 straipsnio 1 dalį:

G. D. iš inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 307 straipsnio 1 dalį pašalinti aplinkybę - iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už sąvadavimą prostitucijai E. K. gavo 40 litų dydžio piniginį atlygį.

G. D. , nuteistai pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, skirti bausmę – 60 MGL (7800 Lt) dydžio baudą, panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 63 straipsnio taikymo G. D. .

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, prilyginus vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną (nuo 2004 m. kovo 18 d. iki 2004 m. kovo 28 d.) dviejų MGL dydžio baudai, G. D. įskaityti į paskirtą bausmę 20 MGL (2600 Lt).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.