Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis T. B. parodė bei patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2011-02-22 su draugais E. Ž., E. M. ir M. K. buvo prie Pramonės „Maximos“, Kaune. Eidami į autobusų stotelę, prie Dainavos poliklinikos pamatė pažįstamą vaiką, su kuriuo norėjo pasikalbėti. Matė, kad jis su kitais vaikais nuėjo į stotelę prie „Urmo bazės“. Kaltinamasis užkalbino vaikus, tada visi sulipo į 12-ojo numerio troleibusą. Vaikai susėdo galinėje sėdynėje. T. B., priėjęs prie vaikų, paprašė poros litų. Kadangi vaikai sakė pinigų neturintys, T. B. kartu su E. M., E. Ž., M. K. patikrino jų kišenes. T. B. pas vieną iš vaikų kišenėje rado 10 Lt kupiūrą ir ją ištraukė. Iš kito vaiko E. M. atėmė 4 Lt. T. B., atimdamas pinigus, pats vaikams negrasino ir negirdėjo, kad kiti draugai būtų grasinę. Jie tik stovėjo prie pat vaikų troleibuse. E. M. buvo nuėjęs į troleibuso priekį ir ten kažkurį iš vaikų apkraustė, kiek jis tiksliai susirinko litų – kaltinamasis nežino. Atvažiavus troleibusui iki Kalniečių poliklinikos, vienas iš vaikų išlipo iš troleibuso, tada T. B. su draugais kitus vaikus ištempė iš troleibuso, tuo tarpu E. Ž. laikė troleibuso duris. T. B. ištempė vieną vaiką. Iš viso buvo penki vaikai. Troleibuso stotelėje M. K. atėmė mobiliojo ryšio telefoną iš vaiko, vardu Margiris. E. M. iš to vaiko, iš kurio T. B. atėmė 10 Lt troleibuse, stotelėje, pakėlęs pastarojo striukę, iš už diržo ištraukė telefoną „Nokia 5320“ ir padavė T. B.. Po to visi ėjo link prekybos centro „Savas“. Vaikai ėjo patys, niekas jų nesitempė, ar kas nors grasino - kaltinamasis negirdėjo. Pats negrasino, tik sakė, kad atiduos telefoną Margiriui. Vienas vaikas, einant už „Savo“, pasišalino. Išėjus iš parduotuvės „Savas“, kaltinamasis vieną berniuką, vardu Mantas, laikė, kad jis nepabėgtų. Laikė pasikeisdami ir nusivedė už PC „Savas“ parduotuvės. Kiti vaikai ėjo patys. Kadangi Mantas nenorėjo atiduoti telefono M. K., šis pastarajam įspyrė, o E. Ž. pasakė, kad Mantą reikia smaugti. T. B. užšoko iš už nugaros ir, suėmęs rankomis, pradėjo Mantą, smaugti, E. M. smaugė iš priekio. Tada nukentėjusysis atidavė savo mobilaus ryšio telefonus „Nokia 5130“ ir „Nokia 6300“, kuriuos paėmė M. K.. Ar dar kas sudavė smūgius Mantui - kaltinamasis nematė. M. K. ištraukė Manto piniginę, kurią, nepasidalinęs su E. Ž., suplėšė. E. Ž., ten stovėdamas, kilnojo kojas prieš vaikus, o nueidamas pagrasino, kad jeigu jie skųsis, sušaudys kojas. Iš viso atėmė 4 telefonus ir 18 litų. Tris telefonus T. B., E. Ž. ir E. M. pardavė tą pačią dieną prie „Maximos“ parduotuvės Savanorių prospekte, o M. K. vieną telefoną - „Nokia 5130“ pasiliko sau. Pinigus išleido savo reikmėm.

Kaltinamasis E. Ž. parodė bei patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2011-03-22 ryte prie mokyklos susitiko su draugais M. K., T. B. ir E. M.. Apie pietus, būnant Dainavos mikrorajone, prie poliklinikos, kaltinamasis pamatė iš matymo pažįstamą jaunuolį, vardu Klaidas, su kuriuo prieš kelis mėnesius buvo susistumdęs „Akropolyje“. Jis panoro su Klaidu išsiaiškinti. Kaltinamasis ir jo draugai įlipo į tą patį troleibusą, kaip ir Klaidas su dar keturiais vaikais. Vaikai atsisėdo ant galinės sėdynės, o E. Ž. su savo draugais atsistojo prie jų. Iš pradžių tų vaikų paprašė cigarečių, paskui M. K. ir T. B., E. M. ir jis apkraustė tų vaikų kišenes. E. Ž. vaikams negrasino. Ar grasino draugai – negirdėjo. Kaltinamasis patikrino Margirio kišenes ir paėmė cigarečių pakelį. kaltinamasis nematė, ką ir iš ko paėmė kiti. Sustojus troleibusui, vienas iš vaikų išlipo pats, kitus vaikus ištempė M. K., T. B. ir E. M.. E. Ž. tuo metu laikė troleibuso duris. Vaikams išlipant, negrasino. Išlipus stotelėje, niekas nieko neatiminėjo, visi nuėjo į PC „Savas“. Jie vaikams liepė eiti kartu ir vaikai ėjo patys. Visi nuėjo į „Rimi“, nusipirko gumos ir išėjo. Toliau visi ėjo už PC „Savas“. Kaltinamasis prisimena, kad vienas iš vaikų buvo vedamas, kuris iš kaltinamųjų jį vedė - neprisimena. Pakeliui Klaidas pasišalino. Nuėjus už PC „Savas“, E. Ž. paprašė Manto, kad šis parodytų savo telefoną, tačiau jis nerodė. Tada T. B. jį smaugė rankomis, o E. Ž. ir E. M. stovėjo šalia. Paskui E. Ž. su E. M. pagrasinus Mantą sumušti – sudaužyti, Mantas telefonus atidavė. Nė vienas iš kaltinamojo draugų Manto nemušė. Vieną telefoną – „Nokia 6300“ paėmė E. Ž., kitą - T. B.. Telefonus kartu su T. B. kaltinamasis pardavė prie PC “Hyper Maksima“ Savanorių pr., Kaune, ten stovėjusiam taksi „Milrasa“ vairuotojui. Būnant už PC „Savas“, kol kraustė vaikus, E. Ž. kilnojo kojas. E. Ž. su E. M., kraustydami vieno vaiko kišenes, dar rado piniginę, kurią nepasidalinę suplėšė. Už parduotus abu telefonus su T. B. gavo 100 Lt, kuriuos išleido maistui. Nueidami nuo vaikų, jiems negrasino. Kaltinamasis nurodė, kad įvykio metu niekam nesudavė į veidą, neturėjo metalinės lazdos, vadinamos „barakanu“, ir ja negąsdino.

Be kaltinamųjų T. B. bei E. Ž. dalinių prisipažinimų jų kaltė pilnai įrodyta nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais.

Nukentėjusysis nepilnametis M. L., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad 2011-03-22 apie 13 val. jis su klasės draugais buvo „Dainavos“ poliklinikoje ekskursijoje. Išėjus iš poliklinikos, važiavo troleibusu namo. Taip pat į troleibusą įlipo keturi nepažįstami vaikai, kurie sekė iš paskos, jau išėjus iš poliklinikos pastato. Du iš šių vaikinų – T. (kaip nustatyta pagal bylos duomenis – T. B.) ir „Korkė“ (kaip - nustatyta pagal bylos duomenis – M. K.) nuėjo į troleibuso priekį ir iš kitų klasiokų pradėjo reikalauti atiduoti pinigus. Kiti du – E. M. su E. Ž. stovėjo prie M. L. ir klasiokų ir klausinėjo, kokių vertingų daiktų jie turi, gąsdino, kad sumuš. M. L. ir su juo buvę draugai nesutiko rodyti, kokius daiktus turi. Troleibusui sustojus, M. L. bei kitus klasiokus – K. D. ir M. B., pagrasinę panaudoti fizinį smurtą, minėti vaikinai išsivedė iš troleibuso, iš K. D. ir M. B. atėmė telefonus, bet žadėjo, nuėjus į PC „Savas“, atiduoti. Nukentėjusiajam su draugais buvo liepta eiti į PC „Savas“, priešingu atveju, žadant sumušti. Vėliau buvo liepta eiti už PC kampo. Kadangi M. L. nenorėjo rodyti, ką turi kišenėse, nenorėjo atiduoti savo telefono, T. B. nukentėjusįjį laikė už kaklo, E. M. su E. Ž. rankomis pradėjo nukentėjusįjį mušti, spardyti, T. B. iš nukentėjusiojo kišenės paėmė nukentėjusiojo turėtus du telefonus, vieną iš jų – „Nokia 6300“. E. Ž. taip pat norėjo atimti nukentėjusiojo bliuzoną. M. K., paėmęs iš E. Ž. nukentėjusiojo piniginę, ėmė ją su dantimis plėšyti.

2011-03-23 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis M. L. atpažino T. B. kaip asmenį, kuris, įlipęs į troleibusą kartu su trimis draugais, kabinėjosi prie klasiokų, M. L. nusivedė už PC „Savas“ prie Partizanų 27 D, smaugė M. L. iš už nugaros už kaklo, grasino užmušti, jeigu pasiskųs policijai, bei iš kelnių dešinės kišenės ištraukė abu mobiliojo ryšio telefonus, smūgių nesudavė (1 t., b.l. 54-55).

2011-04-01 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis M. L. atpažino E. M. kaip asmenį, kuris plėšimo metu sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, smaugė, grasino susidoroti, jei skųsis po įvykio, bendrais veiksmais pagrobė telefonus (1 t., b.l. 56-57).

2011-04-01 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis M. L. atpažino E. Ž. kaip asmenį, kuris buvo vyriausias iš plėšikų, kelis kartus smogė į kūną bei grasino atimti sportinius batelius bei bliuzoną (1 t., b.l. 58-59).

2011-03-23 Specialisto išvadoje Nr. G.859/11(02) nurodyta, kad M. L. konstatuota odos nubrozdinimai kairiame dilbyje, galvos, kaklo, juosmens ir dubens sumušimas. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, penkių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b.l. 21).

2011-03-23 daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad R. L. pateikė pagrobtų daiktų dėžutes: mobiliojo telefono „Nokia 5130 Xpress Music“ bei mobiliojo telefono „Nokia 6300“, taip pat UAB „Mobiliųjų telefonų techninis centras“ atliktų darbų sąrašo lapą (1 t., b.l. 40), kurių apžiūra, požymiai fiksuoti 2011-04-28 apžiūros protokole (1 t., b.l. 41-42). Daiktai saugojami Žaliakalnio PK daiktų saugojimo saugykloje (1 t., b.l. 43-44).

2011-04-05 Specialisto išvadoje Nr. G.977/11(02) nurodyta, kad M. L. konstatuota kraujosruva ir muštinė žaizda apatinėje lūpoje, dešinės plaštakos I-II pirštų sumušimas, odos nubrozdinimas dešinėje plaštakoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, paveikus šias sritis keturių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b.l. 47).

Nukentėjusiojo M. L. atstovė pagal įstatymą R. L. parodė, kad po įvykio su sūnumi susitiko policijoje - vaikas buvo potrauminėje būsenoje, jautėsi blogai. Sūnus papasakojo, kad atimtas telefonas, piniginė, norėta atimti ir batus, buvo panaudotas fizinis smurtas - buvo smaugtas, mušamas, spardomas. Sūnus turėjo du telefonus „Nokia 6300“ su „Labas“ kortele ir „Nokia 5130“ su „Pildyk“ kortele, atminties dvi korteles ir piniginę. Bendra daiktų vertė 520 Lt. Nuo tos dienos vaikas jautėsi blogai, patyrė šoką, stresą, blogai miegojo, buvo padaryti kūno sužalojimai, teko vykti pas medikus, teismo ekspertus. Po 2011-03-22 kreipimosi į policiją dėl sūnaus M. L. plėšimo, sūnui buvo daromas fizinis ir psichologinis poveikis - 2011-04-02 apie 20.20 val., sūnui vedžiojant šunį Sukilėlių prospekte, netoli 91 namo, ten jį pasitiko būrys jaunuolių, su kuriais kartu buvo ir E. M.. Jaunuoliams apstojus aplink sūnų, E. M. sūnui sudavė į veido sritį smūgius kumščiais - prakirto lūpą, sužalojo veidą. Mušdamas E. M. sakė, kad čia yra kerštas už tai, kad sūnus kreipėsi į policiją. Dėl šių sužalojimų 2011-04-02 M. L. kreipėsi į KMUK priėmimo skyrių. Antro įvykio metu buvo praskelta lūpa ir įdėta ranka į įtvarą. Vaikas jaučiasi nesaugus, bijo eiti iš mokyklos į namus, vedžioti šunį, būti kieme, bijo grasinimų, kad bus sužalotas. Dėl sūnaus iš draudimo gavo 431 Lt išmoką už telefonus, korteles ir piniginę. Reiškia civilinį ieškinį turtinei 89 Lt ir neturtinei 4 000 Lt žalai atlyginti.

Nukentėjusysis nepilnametis K. D., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad 2011-03-22 13.30 val. su klasiokais išėjo iš paskaitos, kuri vyko „Dainavos Jaunimo centre“, esančiame Dainavos poliklinikos pastate. Keturi jaunuoliai – T. B., E. M., „Korkė“ (kaip nustatyta pagal bylos duomenis – M. K.) ir E. (vyriausias iš visų) (kaip nustatyta pagal bylos duomenis – E. Ž.) jį su klasiokais sekė bei paskui įlipo į troleibusą. Jame minėti jaunuoliai pradėjo klausinėti, ar nukentėjusysis su draugais turi telefonus, liepė atiduot pinigus, kraustė jų kišenes, grąsino sumušti. T. B. ir M. K. nuėjo prie kitų klasiokų, o prie nukentėjusiojo su draugais liko E. M. ir E. Ž.. Iš troleibuse buvusių asmenų pagalbos neprašė, nes buvo išsigandę. Vienas iš vaikinų liepė nukentėjusiajam su draugais sakyti, kad vaikinai yra draugai, priešingu atveju žadėjo sumušti. Nuvažiavus iki PC „Savas“, nukentėjusysis buvo ištrauktas iš troleibuso. Nukentėjusįjį ištraukė už rankos, lyg T. B., E. Ž. išsivedė M. L., kitų – neprisimena. E. M. nukentėjusiajam liepė pasikelti megztinį, pamatė pas nukentėjusįjį telefoną „Nokia 5320“ ir jį paėmė, taip pat sudavė nukentėjusiajam smūgį į pilvą. Nukentėjusysis su draugais ėjo paskui minėtus vaikinus, nes šie žadėjo telefonus atiduoti. Išėjus iš PC „Savas“, vaikinai pradėjo kraustyti draugo M. L. kišenes, nes jis nieko nedavė, T. B. pradėjo jį smaugti, kiti - spardyti. Po smaugimo M. L. atidavė telefonus, piniginę, kurią E. M., E. Ž. ir M. K. suplėšė. Iš nukentėjusiojo T. B. taip pat atėmė pinigus – 10 Lt. Iš draugo K. V. buvo atėmę telefoną, bet vėliau jį grąžino. Iš draugo D. B. atėmė 4 litus. Vaikinai sakė, kad, jei dėl įvykio nukentėjusieji rašys pareiškimus, bus sumušti.

2011-03-23 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis K. D. atpažino T. B. kaip asmenį, kuris plėšimo metu buvo bendrininkų vadinamas „T.“ (1 t., b.l. 68-69).

2011-03-23 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis K. D. iš veido bruožų atpažino E. M. kaip asmenį, kuris plėšimo metu buvo bendrininkų vadinamas „Meška“ (1 t., b.l. 70-71).

2011-04-04 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis K. D. iš veido bruožų atpažino E. Ž. kaip asmenį, kuris plėšimo metu buvo bendrininkų vadinamas „E.“. Jis grasino „sulaužymu“ (1 t., b.l. 72-73).

Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą R. V. parodė, kad 2011-03-22 sūnus K. D. su klase vyko į renginį. 13 val. paskambinus sūnui, jo telefonas buvo išjungtas. Apie įvykį sužinojo, kai paskambino sūnaus klasioko mama A. ir pasakė, kad pastarosios sūnus Klaidas, grįžęs namo, papasakojo, kad vaikai buvo užpulti. Po įvykio sūnus bijojo eiti į policiją, nes jam su draugais buvo grasinama, užpuolikai žadėjo rankas kojas išsukti. Sūnus papasakojo, kad jį su klasiokais sekė užpuolusieji asmenys, liepė stoti, priešingu atveju žadėdami sumušti su „barakanais“. Troleibuse kaltinamieji liepė viską ištraukti iš kišenių. Sūnus buvo spėjęs telefoną pasislėpti, tačiau užpuolusieji asmenys telefoną surado ir ištraukė. Telefonas buvo „Nokia 5320“, SIM kortelę sūnui atidavė prie Kalniečių stotelės. Kadangi buvo žadama grąžinti telefoną, sūnus ėjo kartu su kaltinamaisiais. Sūnus pasakojo, kaip užpuolusieji dviese laikė M. L., jį smaugė, nepasidalindami, jo piniginę suplėšė dantimis. Po šio įvykio sūnus labai blogai jautėsi, labai išgyveno. Atstovei dėl sūnaus išgyvenimų dingo pienas (augina mažą vaiką). Buvo kreiptasi į psichologą, nes sūnus naktimis blogai miegojo, pabusdavo, per miegus mušėsi, savaitę laiko nevalgė. Pas psichologą lankėsi apie 7 kartus. Sūnus bijojo išeiti į lauką, eiti į mokyklą, todėl teko lydėti ir parsivežti iš mokyklos. Praėjus kelioms dienoms po įvykio, sūnus pro langą pamatėme jaunuolių grupę, pasakė, kad tai E. M. su gauja atvažiavo. Sūnui buvo pasakyta, kad atvažiavo ieškoti jo su draugais dėl to, kad jie parašė pareiškimus. Kitą savaitę vyko grasinimai, kad atvažiuoja gauja jų sumušti. Draugas sūnui parašė žinutę į mokyklą, kad šis bėgtų namo ir užsidarytų. Tada sūnų parsivedė iš mokyklos, kreipėsi į policiją, mokyklą. Sūnus prašė nupirkti dujų balionėlį, nes bijojo vedžioti šunį. Sūnus nustojo lankyti karo mokyklos užsiėmimus - bijojo eiti, pasidarė jautresnis, išsiblaškęs, neišlaikydavo dėmesio, bijo išeiti iš namų, patyrė didelį psichologinį smurtą. Reiškia civilinį ieškinį 5000 Lt.

Nukentėjusysis nepilnametis M. B., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad 2011-03-23 apie 13.30-14.00 val. su klasiokais išėjo iš paskaitos, vykusios jaunimo centre. Einant link stotelės, pribėgo keturi nepažįstami asmenys – T. (kaip nustatyta pagal bylos duomenis – T. B.), M. (kaip nustatyta pagal bylos duomenis – E. M.), „Korkė“ (kaip nustatyta pagal bylos duomenis – M. K.) ir pradėjo kabinėtis. Dalis klasiokų troleibuse sėdėjo priekyje, dalis – gale. M. K. nukentėjusiajam liepė rodyti, ką šis turi, kraustė kitų kišenes. Troleibuse M. K. atėmė cigaretes, iš K. D. atėmė 10 Lt, iš kito klasioko – keturis litus. Troleibuse E. M. trenkė Karoliui į ranką, kartu pataikė ir nukentėjusiajam. Atvažiavus prie Kalniečių poliklinikos stotelės, šie asmenys liepė išlipti: K. V. ir K. D. minėti asmenys ištempė per prievartą, o nukentėjusysis su kitu draugu išlipo patys. Minėti asmenys grasino, kad išsitrauks „teleskopą“ ir sumuš. Išlipus iš troleibuso, M. K. pradėjo kraustyti nukentėjusiojo ir jo draugų kišenes, iš nukentėjusiojo ir Karolio radę atėmė telefonus, nukentėjusiojo telefonas „Nokia 6320“. Po to šie asmenys nukentėjusiajam su draugais liepė eiti į PC „Savas“ žadėdami atiduoti telefonus. Vėliau liepė eiti už prekybos centro „Savas“ kampo. Ten nukentėjusįjį su draugais vėl apkraustė, iš nukentėjusiojo atėmė nuolatinį bilietą. M. K. rado ir paėmė nukentėjusiojo piniginę, kurią T. B. su E. M. apžiūrinėjo. M. L. iškraustė visi. Kadangi M. L. nesileido kraustomas, E. M. trenkė draugui į pilvą, taip pat T. B. su E. M. jį laikė, o M. K. ištraukė draugo telefoną. Po kiek laiko vėl apkraustę, minėti asmenys iš Manto atėmė nuolatinį bilietą, M. K. su dantimis suplėšė piniginę. E. M., paėmęs klasiokui už nosies, pagrasino, jei bus rašomi pareiškimai policijai.

2011-03-23 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis M. B. iš veido bruožų atpažino T. B. kaip asmenį, kuris plėšimo metu buvo bendrininkų vadinamas „T.“ (1 t., b.l. 91-92).

2011-03-23 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis M. B. iš veido bruožų atpažino E. M. kaip asmenį, kuris plėšimo metu buvo bendrininkų vadinamas „Meška“, jis iš D. B. troleibuse pagrobė 4 Lt, o, kai kiti smaugė M. L., įtariamasis pastarajam įspyrė į pilvą, be to, po nusikaltimo grasino (1 t., b.l. 93-94).

Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą N. A. parodė, kad 2011-03-22 vaikas su klase išvyko į Dainavos jaunimo centrą. Apie 13:30 val. paskambinus sūnui, telefonas buvo išjungtas. Iš sūnaus M. B. auklėtojos sužinojo, kad įvyko incidentas. Sūnus kategoriškai atsisakė pranešti policijai - jis bijojo, nes užpuolikai sakė, kad žino, kur jis mokosi. Užpuolikai buvo paėmę sūnaus piniginę, gąsdino, kad nulauš nosį, „barbakanais“ sulaužys kojas. Sūnus sakė, kad užpuolikų rankos buvo sukištos į kišenes, tad jis nežinojo, ar jie nieko neturi. Iš troleibuso sūnus buvo ištemtas. Buvo žadama atiduoti telefoną, todėl sūnus su jais ėjo į „Savą“. Tačiau telefono sūnui neatidavė, atidavė tik kortelę, dar paėmė nuolatinį bilietą. Civilinis ieškinys pareikštas 123 Lt sumai. Prieš sūnų fizinis smurtas nebuvo panaudotas, jis buvo tik patemptas už rankos, bet buvo panaudotas psichologinis smurtas: gąsdinimai, terorizavimas. Po to sūnus pasidarė labai uždaras, irzlus, piktas. Po apklausos sūnui buvo rekomenduota apsilankyti pas psichologus. Dabar psichologinė situacija nepagerėjo.

Nukentėjusysis nepilnametis D. R. parodė bei patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2011-03-22 13.30 val. jis kartu su klasiokais išėjo iš paskaitos, kuri vyko Dainavos Jaunimo centre, esančiame Dainavos poliklinikos pastate. Eidamas su kitais 10 klasiokų į troleibusų sustojimą, esantį prie Urmo bazės, pastebėjo, kad juos seka 4 jam nepažįstami jaunuoliai. M. L. pasakė, kad šiuos jaunuolius žino kaip linkusius ką nors atimti, ir pasiūlė visiems laikytis kartu. D. R. iš karto į striukės rankovę paslėpė savo mobilaus ryšio telefoną, kad neatimtų. Atėjus iki sustojimo, vienas iš 4 jaunuolių, labai mažo ūgio, bandė D. R. suduoti, bet nepataikė. Atvažiavus 12-ojo maršruto troleibusui, jis su klasiokais įlipo į troleibusą. Nepažįstami 4 jaunuoliai irgi įlipo į troleibusą. D. R. kartu su M. S., E. B., E. J. ir E. M. nuėjo į troleibuso priekį. Kiti klasiokai liko troleibuso gale. Vienas iš nepažįstamų jaunuolių priėjo prie sėdinčių klasiokų ir paklausė, ar jie turi pinigų, ir kad, jeigu ras, tai atims, tačiau nerado. Paskui tas jaunuolis priėjo prie D. R. ir apieškojo jo rūbų kišenes, apčiuopdamas iš viršaus. D. R. leidosi apčiupinėjamas, kadangi buvo išsigandęs tokio elgesio, bijojo, kad visi 4 nepažįstamieji prieis ir jis gali būti sumuštas. Kiek prisimena, užpuolikai žodžiu negrasino. Jaunuolis, užčiuopęs išorinėje striukės kišenėje piniginę, atsegė užtrauktuką, išėmė piniginę, ir iš jos išėmė tris litus bei kažkiek centų. Išėmęs iš piniginės monetas, jaunuolis piniginę grąžino. Kiti jaunuoliai prie D. R. priėję nebuvo, nieko neatiminėjo. Troleibuse buvo suaugusių žmonių, tačiau daugiausiai moterys arba senukai, todėl niekas nesikišo. Matė, kad vienas iš jaunuolių atėmė vieną litą iš E. B.. Įvykio metu pats sužalotas nebuvo, nors kažkuris iš nepažįstamųjų bandė nukentėjusiajam suduoti. Troleibusui sustojus prie prekybos centro „Savas“, užpuolikai išlipo ir kelis klasiokus išsitempė lauk iš troleibuso. Apie tai, kad iš klasiokų buvo atimti telefonai, sužinojo kitą dieną mokykloje. D. R. šokiravo toks įžūlus nepažįstamųjų elgesys, jautėsi pažemintas ir įžeistas, patyrė moralinį smurtą.

Nukentėjusioji G. R. parodė, kad paskambinęs sūnus jai pranešė, kad juos, važiuojant po paskaitos iš Jaunimo centro, užpuolė, grasino ir norėjo atimti pinigus. Pasakojo, kad jis buvo priekyje, jį bandė apkraustyti, tai jis su tais asmenimis susistumdė. Jį apieškojo ir rado du litus bei juos paėmė. Paklausus, kodėl nesipriešino, atsakė, kad nepilnamečių nenubaus, o jie nenorėjo, kad būtų išgaudyti po vieną. Pas psichologą kreiptis nereikėjo, bet vengė eiti vakare ir vengė kai kurių vietų. Nepasirodė, kad sūnus labai pergyventų, tačiau jis yra uždaras, tad galėjo laikyti savyje.

Nukentėjusysis nepilnametis K. V. parodė bei patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2011-03-22 13.30 val. su klasiokais išėjo iš paskaitos „Dainavos Jaunimo centre“. Eidamas link sustojimo, pamatė keturis iš matymo pažįstamus jaunuolius, iš kurių „E.“ (kaip nustatyta pagal bylos duomenis – E. Ž.) ir „T.“ (kaip nustatyta pagal bylos duomenis – T. B.) jau buvo bandę iš K. V. atimti kepurę bei prikibę prie jo „Akropolyje“, jam su draugais švenčiant gimtadienį. K. V. klasiokams pasakė, kad reikia laikytis kartu, nes šitie 4 jaunuoliai gali kabinėtis. Einant link stotelės, jaunuoliai sekė iš paskos, o mažiausias iš jų - „Korkė“ (kaip nustatyta pagal bylos duomenis – M. K.), pradėjo šūkaut jiems įkandin, gąsdinti „barakanu“. Minėti jaunuoliai vienas kito prašė duoti „barakaną“. Nukentėjusiajam su kitais klasiokais įlipus į 12-ojo maršruto troleibusą, kai kurie klasiokai nuėjo į troleibuso priekį, troleibuso gale liko K. V., D. B., M. L., M. B., K. D.. M. K. buvo agresyviausias iš visų, „Meška“ (kaip nustatyta pagal bylos duomenis – E. M.) taip pat buvo agresyvus, T. B. buvo ramesnis. Troleibuse M. K. bei E. M. kraustė K. V. kišenes, T. B. ir E. Ž. stovėjo šalia jų. Kokiais žodžiais buvo grasinama – nukentėjusysis neprisimena, bet leidosi kraustomas, kadangi bijojo būti sumuštas. Privažiavus prie „Kalniečių“ sustojimo, kai kurie klasiokai išlipo iš troleibuso, o kai kuriuos kaltinamieji iš troleibuso ištempė - K. V. ištempė E. Ž., o kažkuris kitas jaunuolis dar stūmė iš nugaros. Troleibuse kažkokiai moteriai kažką pasakius, vienas užpuolikų nusikeikė, negražiai pavadino, o kitas jaunuolis pasakė, kad nukentėjusysis su klasiokais yra užpuolikų draugai. Iš esmės troleibuse niekam nebuvo įdomu, kas darosi, keleiviai sėdėjo ir viskas. Išlipus sustojime, M. K. nukentėjusiajam liepė atiduoti telefoną. K. V. išsigandęs atidavė savo telefoną „Nokia“. T. B. M. K. liepė telefoną grąžinti, todėl nukentėjusysis telefoną vėl atgavo. M. K. iš Margirio taip pat atėmė telefoną, kurio jam negrąžino. Minėti jaunuoliai nukentėjusiajam su likusiais draugais pasakė, kad, jeigu jie eis kartu su užpuolikais į „Savą“, tada atgaus telefoną. M. L. jaunuoliai vedėsi už parankių, nes iš jo nieko neatėmė, o kiti klasiokai ėjo iš paskos, nes norėjo pažiūrėti kas bus su M. L.. „Save“ visi pasėdėjo prie fontano, nusipirko gumos. M. K. vis „maigė“ telefoną. Paskui jaunuoliai pasakė, kad eina už „Savo“ parūkyti. Nukentėjusysis pagalvojo, kad, jei ten nueis, užpuolikų gali būti dar daugiau, ir jis gali būti sumuštas, todėl, kai užpuolikai iš „Savo“ vedė M. L., K. V. pamelavo, kad atvažiavo jo tėtis, ir jis turi eiti. Suprato, kad draugai gali būti sumušti ir apiplėšti, todėl apie tai kas nutiko, sugrįžęs namo, papasakojo mamai, o ji paskambino auklėtojai. Vėliau sužinojo, kad iš draugų buvo atimti telefonai. Dėl nusikaltimo materialinė žala nepadaryta - telefono neatėmė, sužalotas nebuvo.

2011-05-05 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis K. V. iš veido bruožų atpažino E. Ž. kaip asmenį, kuris kartu su kitais užpuolikais troleibuse prikibo prie nukentėjusiojo ir klasiokų, šis jaunuolis stovėjo kartu su kitais, pastariesiems kraustant kišenes, jį vadino „E.“ ( T.I, b.l. 171-172).

2011-05-05 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis K. V. iš veido bruožų atpažino T. B. kaip asmenį, vardu „T.“, kuris kartu su „Meška“ kraustė jo kišenes troleibuse. T. B. liepė „Korkei“ atiduoti iš nukentėjusiojo pagrobtą telefoną (1 t., b.l. 173-174).

2011-05-03 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis K. V. iš veido bruožų atpažino E. M. - „Mešką“, t.y. asmenį, kuris su kitais jaunuoliais prikibo prie jo ir klasiokų. Jis buvo agresyvus, kraustė K. V. ir kitų klasiokų kišenes (1 t., b.l. 175-176).

Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą R. K. parodė, kad sūnus 2011-03-22 buvo išvykęs su klase. Grįžusi namo, atstovė pamatė, kad sūnus namuose keistai elgiasi - laksto po namus, nežino, kas jam darosi. Atstovė suprato, kad kažkas negerai. Vaikas iš pradžių bijojo pasakoti, nes neva jį suspardys ir sudaužys. Galiausiai papasakojo. Iš sūnaus K. V. sužinojo, kad nepažįstami jaunuoliai iš jo bandė atimti telefoną „Nokia“, prie „Savo“ jį išsitraukė iš troleibuso, troleibuse kišenių nekraustė, bet išlipus atėmė telefoną, kurį vėliau gražino, nes buvo prastas. Sūnui pavyko išsisukti iš padėties bei pabėgti. Sūnus minėjo, kad jaunuoliai gąsdino su lazdom, kad prisikvies daugiau draugų, nes Dainavos rajonas yra jų. Kaltinamuosius sūnus atpažino, nes buvo su jais anksčiau susidūręs „Akropolyje“ bei „Topolio“ parduotuvėje, iš jo buvo atimta kepurė. Žala nepadaryta.

Nukentėjusysis nepilnametis A. D. parodė bei patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2011-03-22 dienos metu, maždaug 13.30 val., kartu su klasiokais išėjo iš paskaitos, kuri vyko „Dainavos Jaunimo centre“, esančiame Dainavos poliklinikoje. Juos pradėjo sekti 4 jaunuoliai. Du buvo vyresni, kiti du buvo mažesni - vienas apie 10-11 metų. Vienas, t.y. „E.“ (kaip nustatyta pagal bylos duomenis – E. Ž.), buvo matytas „Akropolyje“, kai nukentėjusysis ten buvo kartu su draugu K. V.. Šie jaunuoliai jį ir kitus 12 klasiokų sekė iki sustojimo bei sulipo į tą patį troleibusą. A. D. kartu su M. B., K. V., D. B. sėdėjo troleibuso galinėje sėdynėje, o jis pats su M. L. stovėjo. Tie keturi jaunuoliai priėjo, ir E. M. paprašė paskolinti porą litų. A. D. jam atsakė, kad neturi. Tada E. M. pastarąjį apieškojo, rankomis apčiupinėdamas drabužių kišenes, tačiau nieko nerado. A. D. leidosi apkraustomas E. M., nors išsigando, kad, jeigu jie ras telefoną ar pinigus, atims. Vėliau E. M. nuėjo į troleibuso priekį. Dar vienas iš vyresnių jaunuolių prašė paskolint pinigų, tačiau nukentėjusysis ir jam atsakė, kad neturi. Ką veikė kiti jaunuoliai, t.y. T. B. ir E. Ž. - neprisimena, lyg stovėjo šalia klasiokų. Mažiausio jaunuolio elgesys buvo agresyviausias, iššaukiantis, jis kartojo, kad turi „barakaną“ - metalinę lazdą, skirtą savigynai, kurios nukentėjusysis nematė. Be to, tas mažiukas kraustė kitų klasiokų kišenes, tačiau ką tiksliai paėmė - nepamena, lyg po kelis litus, o iš kurių - neprisimena. Troleibusui sustojus prie Kalniečių poliklinikos, minėti 4 jaunuoliai išsitempė K. V. ir M. L., o K. D. ir M. B. lyg išlipo patys, D. B. išlipo pats. Kas vyko toliau, klasiokams išlipus sustojime, - nematė, nes troleibusas greitai nuvažiavo. Matė, kaip mažiausias iš kažko paėmė pinigus. Dar matė, kaip M. B. išėmė sim kortelę ir atidavė telefoną. Apie tai, kad iš klasiokų buvo atimti telefonai, sužinojo kitą dieną mokykloje.

2011-05-03 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis A. D. iš veido bruožų atpažino T. B. kaip asmenį, kuris, buvo troleibuse kartu su kitais trimis užpuolikais (1 t., b.l. 157-158).

2011-05-03 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis A. D. iš veido bruožų atpažino E. M. kaip asmenį, kuris plėšimo metu troleibuse liepė paskolinti litų bei apkraustė kišenes, bet nieko nepaėmė (1 t., b.l. 153-154).

2011-05-03 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis A. D. iš veido bruožų atpažino E. Ž. kaip asmenį, kuris buvo kartu su kitais užpuolikais troleibuse 2011-03-22 (1 t., b.l. 155-156).

Nukentėjusioji D. D. parodė, kad žino, jog sūnų įvykio metu apkraustė tam panaudodami kumščius. Po įvykio sūnus elgėsi kaip visada - jis nenorėjo, kad ji pergyventų.

Nukentėjusysis nepilnametis E. M. parodė bei patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2011-03-22 13.30 val. kartu su klasiokais išėjo iš paskaitos, kuri vyko „Dainavos Jaunimo centre“, esančiame Dainavos poliklinikos pastate. Visi kartu ėjo link sustojimo, o iš paskos sekė keturi nepažįstami jaunuoliai, kurie jiems liepė sustoti. Visi vaikai sulipo į tą patį 12-ojo maršruto troleibusą. E. M. su D. R., E. B., E. J. ir M. S. nuėjo į troleibuso priekį ir atsisėdo. Kiti klasiokai liko troleibuso gale. Prie nukentėjusiojo su draugais priėjo du iš užpuolikų, pagrasino, kad sumuš su „barakanais“, t.y. metaline ar gumine lazda, su kuria galima sužaloti žmogų. Tie abu jaunuoliai apieškojo visų draugų rūbų kišenes. Vienas jaunuolis iš E. M. kišenės ištraukė atšvaitus, juos apžiūrėjo, paskui atidavė. Priėjęs kitas jaunuolis vėl paėmė tuos atšvaitus. Atšvaitų buvo gal šeši vienetai, kaip pakabukai ant raktų, įvairių formų. Pakabukus buvo gavęs paskaitos metu tą pačią dieną. Prieš apieškodami rūbų kišenes, jaunuoliai dar liepė rodyti, ką turi, elgėsi agresyviai, todėl nukentėjusysis jų išsigando ir nesipriešino. Iš kitų draugų minėti jaunuoliai taip pat atėmė po keletą litų. Matė, kad troleibusui sustojus Kalniečių stotelėje, K. V., M. L. jaunuoliai išsitempė per prievartą į lauką. Nukentėjusysis toliau nuvažiavo su kitais klasės draugais iki Topolio sustojimo.

Nukentėjusioji R. M. parodė, kad sūnus vėliau papasakojo, jog įvykio troleibuse metu jį apkraustė, paėmė iš jo atšvaitus, kuriuos gavo paskaitoje, apkraustė ir kitus draugus, paėmė jų pinigus.

Nukentėjusysis nepilnametis E. B. parodė bei patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2011-03-22 po paskaitos „Dainavos Jaunimo centre“ su kitais klasiokais ėjo į troleibusų stotelę ir įlipo į 12 maršruto troleibusą. Pakeliui link stotelės prie jų prikibo keturi jaunuoliai, kurie taip pat įlipo į troleibusą. E. B. su E. M., D. R., E. J. ir M. S. atsisėdo troleibuso priekyje. Prie jų visų priėjo keli iš jaunuolių, pagrasino jų atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą. E. B. išsigando ir padavė vieną litą, nors iš viso turėjo tris litus. Tada trys jaunuoliai atėjo prie E. B., klausė, ar jis turi pinigų, apieškojo jo rūbų kišenes, rado ir paėmė telefoną „Sony Ericson K550“ 200 Lt vertės, kurį apžiūrėjo ir grąžino. Pagrobė tik 1 Lt. Jaunuoliai taip pat apkraustė kitus klasiokus, iš D. R. atėmė 4 Lt. Jie išlipo prie PC „Savas“ esančioje stotelėje, taip pat išsitempė kai kuriuos klasiokus.

Nukentėjusioji R. B. parodė, kad, grįžęs iš paskaitos, sūnus papasakojo, kad, važiuojant troleibusu, juos užpuolė. Auklėtoja su jais nevažiavo. Papasakojo, kad jo telefoną apžiūrėjo ir atidavė atgal. Sūnus tūrėjo tris litus, bet pats davė tik litą. Mano, kad litą sūnus atidavė, nes išsigando. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad sūnus pasakojo, kad jie išsigando jaunuolių, nes jie grasino juos sumušti.

Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą nukentėjusioji A. B. parodė, kad apie 2011-03-22 įvykį sužinojo iš sūnaus D. B. auklėtojos. Sūnus papasakojo, kad įvykio dieną jį apkraustė „Meška“ (kaip nustatyta pagal bylos duomenis – E. M.) ir paėmė pinigus - 4 litus. Pasakojo, kad visi buvo išsigandę, neprieštaravo ir vykdė užpuolikų nurodymus. Užpuolikai reikalavo pinigų, griebė už gerklės, todėl vaikas pinigus atidavė. Iš foto roboto sūnus atpažino E. M.. Nusikaltimo padarymo metu vaikas sužalotas nebuvo, tik iš jo buvo pagrobti 4 Lt. Po šio įvykio sūnus jaučiasi nesaugus.

2011-05-05 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis D. B. iš veido bruožų atpažino T. B. kaip asmenį, kurį bendrininkai vadino „T.“ (1 t., b.l. 125-126).

2011-05-05 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis D. B. iš veido bruožų atpažino E. M. kaip asmenį, kuris 2011-03-22 troleibuse kartu su kitais asmenimis, pagrasinęs sumušti, atėmė 4 Lt, jį bendrininkai vadino „Meška“ (1 t., b.l. 127-128).

Nepilnametis liudytojas E. S. parodė bei patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2011-03-22 apie 13.30 val. kartu su klasiokais išėjo iš paskaitos, kuri vyko „Dainavos Jaunimo centre“, esančiame Dainavos poliklinikos pastate. Ėjo link troleibuso ir pastebėjo, kad iš paskos seka keturi nepažįstami jaunuoliai. Jie grasino žodžiu. Mokiniams sulipus į 12-ojo maršruto troleibusą, keli klasiokai nuėjo į troleibuso priekį, keli atsisėdo troleibuso gale, o E. S. su S. A. nuėjo į troleibuso vidurį, tikėdamiesi, kad jaunuoliai neprikibs, nes iš jų elgesio matėsi, kad nori prikibti. Užpuolikai kelis kartus ėjo iš troleibuso galo į troleibuso priekį, ėjo pro E. S. su S. A., tačiau neužkabino. Iš E. S. nieko neatėmė, jam asmeniškai jaunuoliai negrasino. Matė, kad jaunuoliai kraustė klasiokų kišenes ir kažką iš jų atėmė, tačiau, ką tiksliai - nematė. Užpuolikai buvo keturi. Matė, kad, troleibusui sustojus stotelėje prie Kalniečių poliklinikos, iš troleibuso užpuolikai išsitempė K. V. ir D. B.. Kitą dieną mokykloje sužinojo iš klasiokų, kad „Korkė“ (kaip nustatyta pagal bylos duomenis – M. K.), „Meška“ (kaip nustatyta pagal bylos duomenis – E.meškauskas) ir „T.“ (kaip nustatyta pagal bylos duomenis – T. B.) atėmė telefonus ir pinigus iš klasiokų.

Nepilnametis liudytojas S. A. parodė bei patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2011-03-22 apie 13 val. su klasiokais išėjo iš renginio „Savaitė be patyčių“ „Dainavos Jaunimo centre“. Auklėtoja po renginio išvyko nuosavu automobiliu, o mokiniai turėjo grįžti troleibusu. Einant link stotelės, iš paskos pradėjo eiti keturi ar penki nepažįstami jaunuoliai, kurie kartu su mokiniais įlipo į 12 maršruto troleibusą. S. A. su E. S. nuėjo į troleibuso vidurį. Matė, kaip keturi nepažįstami jaunuoliai troleibuso gale apkraustė klasiokų kišenes, buvo nuėję ir į troleibuso priekį. Troleibusui sustojus, keturi jaunuoliai iš troleibuso išsitempė klasiokus - M. B. ir K. V.. S. A. nuvažiavo iki „Topolio“ stotelės ir nematė, kas vyko toliau. Kaltinamieji troleibuse elgėsi agresyviai ir naglai - eidami pro šoną, klausdavo žmonių, ko jie žiūri, kibo prie keleivių. Vienai bobutei paklausus, ką jie daro, jai buvo atsakyta, kad tai ne jos reikalas. Kaltinamųjų kalba buvo nekultūringa, jie vartojo keiksmažodžius. Liudytojas suprato, kad jaunuoliai į troleibusą įlipo apiplėšti. Iš klasiokų sužinojo, kad juos apiplėšė T. (B.) ir jo draugai.

Nepilnametis liudytojas M. S. parodė bei patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2011-03-22 apie 13.30 val. kartu su klasiokais išėjo iš paskaitos, kuri vyko „Dainavos Jaunimo centre“, esančiame Dainavos poliklinikos pastate. Visuomeninio transporto sustojime prie Urmo bazės kartu su kitais klasiokais įlipo į troleibusą. Jis nuėjo į troleibuso priekį, atsisėdo į priekinę sėdynę. Matė, kad prie klasiokų prikibo nepažįstami jaunuoliai, be to matė, kad du jaunuoliai apkraustė D. R., E. B. rūbų kišenes, taip pat bandė rankomis apčiuopti, kas yra jo paties rūbų kišenėse. Negirdėjo, kad tie jaunuoliai kaip nors grasintų. Iš M. S. nepažįstami jaunuoliai nieko neatėmė. Kaip užpuolikai išlipo iš troleibuso – nematė. Apie tai, kad iš klasiokų buvo atimti telefonai ir pinigai sužinojo kitą dieną iš klasiokų. Leidosi kraustomas, nes nenorėjo veltis į konfliktus – nenorėjo priešintis, nes, jei būtų priešinęsis, būtų kilęs pavojus.

Nepilnametis liudytojas E. J. parodė bei patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2011-03-22, apie 13.30 val. kartu su klasiokais išėjo iš paskaitos, kuri vyko Dainavos Jaunimo centre. Einant link visuomeninio transporto sustojimo, pastebėjo, kad iš paskos seka nepažįstami 4 jaunuoliai. Iš jų elgesio suprato, kad jie nori prisikabinti prie mokinių. Atvažiavus 12-ojo maršruto troleibusui, mokiniai sulipo į jį. E. J., D. R., E. B. ir M. S. nuėjo į troleibuso priekį, o troleibuso gale liko M. L., M. B., D. B., K. V., K. D.. Į troleibusą taip pat įlipo tie keturi jaunuoliai, kurie sekė iš paskos. Vienu metu du jaunuoliai priėjo prie jų ir pareikalavo atiduoti tą, ką turi, liepdami iškraustyti kišenes, pinigus, patys apčiupinėjo klasiokų kišenes. Daiktų reikalavo agresyviai, vartodami necenzūrinius žodžius. Rankose peilio ar kokio ginklo jie neturėjo. Iš E. J. jaunuoliai nepaėmė nieko, nes jis sėdėjo prie lango. Jei būtų kraustę ir jo kišenes, būtų leidęs, kad neturėti problemų. Matė, kad vienas iš jaunuolių iš D. R. paėmė 4 litus. E. R. tuos litus išsiėmė pats iš piniginės ir padavė vienam iš jaunuolių. Iš E. B. kelnių kišenės jaunuoliai išėmė 1 litą, dar ištraukė iš kišenės jo telefoną, apžiūrėjo, bet paskui sugrąžino. Vėliau iš klasiokų sužinojo, kad užpuolikai išlipo prie prekybos centro „Savas“, klasiokus išsitempė iš troleibuso ir kraustė jų kišenes. Troleibuse buvo nemažai žmonių, vienas vyriškis kažką pasakė užpuolikams, tačiau mažiausiais iš užpuolikų atsakė tam vyrui necenzūriniais žodžiais, ir daugiau niekas iš keleivių nesikišo. Tie jaunuoliai buvo nusiteikę agresyviai. Mano, kad kiti klasiokai atidavė pinigus, leido paimti telefonus, nes jų išsigando.

Liudytoja V. S. parodė, kad 2011-03-22 Dainavos jaunimo centre buvo renginys prieš smurtą. Važiavo jos auklėjamos klasės 20 mokinių. Po renginio ji palydėjo vaikus iki perėjos, jų buvo apie 15, pažiūrėjo, kaip jie perėjo per gatvę ir nuėjo į stotelę prie „Urmo“ bazės, pati su vaikais nevažiavo. Gal po poros valandų paskambinusi K. V. mama pasakė, kad Klaidas, parėjęs namo, papasakojo, jog troleibuse juos užpuolė kažkokie mokiniai, reikalavo pinigų, o tris mokinius prie parduotuvės „Savas“ išsistūmė į lauką ir neaišku, kur tie vaikai yra. Po kiek laiko paskambinę minėtų vaikų tėvai pasakė, kad vaikus rado, kad jie grįžta namo. Klasės vaikai pasakojo, kad prie jų sustojime priėjo trys berniukai ir kartu su jais įlipo į troleibusą, reikalavo atiduoti telefonus, o, kai jie nesutiko, prie PC „Savas“ juos išsistūmė lauk. Vaikai ilgai bijojo pasakoti apie įvykį. Vėliau, po kokio mėnesio, buvo šnekų, kad lyg minėtiems vaikams grąsino, vienas kitas iš jų prasitarė, kad buvo žadėta primušti, jei kažką papasakos. Po kažkurio laiko M. L. atėjo į mokyklą sužeistas - buvo parišta ranka, akis pamušta, sakė, kad sumušė tie patys vaikai, kurie buvo užpuolę ir troleibuse. Iš M. L. ji suprato, kad buvo sumuštas todėl, jog kreipėsi į policiją. Klasės draugai po šio antro įvykio buvo labai išsigandę. Klasėje buvo jaučiamas psichologinis poveikis - vaikams trūko susikaupimo, nukentėję vaikai buvo labai išsiblaškę, pasimetę. Tai truko iki mokslo metų pabaigos, viskas taip ir sukosi apie tą įvykį. Po pirmojo įvykio vaikai buvo pasimetę, buvo jaučiama įtampa, vis šnekėdavo apie tą įvykį.

Liudytojas V. K. parodė, kad jis yra mokyklos direktorius. Mokykla su Dainavos poliklinika yra sudariusi ilgalaikę sutartį, nes ten vyksta įvairūs renginiai. Kovo pabaigoje Dainavos jaunimo centras pakvietė į renginį „Savaitė be smurto“. Į šitą renginį buvo nukreipta 8B klasė. Į renginį lydėti ir parlydėti vaikus turėjo auklėtoja V. S. ir mokyklos psichologė J. B.. Po kiek laiko paaiškėjo, kad vykę į renginį vaikai buvo nuskriausti troleibuse, važiuojant iš renginio vieniems, - iš kažko buvo paimti mobilieji telefonai, vienas kitas litas ir taip toliau. Vėliau tėvai skundėsi, kad vaikams nesuteikta pagalba, kad jie patyrė stresą. Todėl visi buvo sukviesti, jiems buvo pakviesta psichologinės pagalbos tarnybos direktorė Žolytė ir ji gana ilgai kalbėjosi su tėvais.

Liudytoja J. G. parodė, kad ji dirba Všį psichologinės paramos centre. VTAS nukreipimu M. L. mama kartu su Mantu kreipėsi į jų centrą dėl psichologinės pagalbos teikimo. Su M. L. ji pradėjo dirbti balandžio mėn. pabaigoje. Tėvai papasakojo kreipimosi aplinkybes – buvo su klasiokais užpulti po paskaitos, vėliau buvo pakartotinai užpultas. M. L. būsena buvo vidutiniška - buvo labai stiprus baimės jausmas - baimė sutikti tuos žmones, kurie jį užpuolė; vengimas tam tikrų vietų, labai aukštas nerimas. M. L. aiškino, kad nerimas po truputį mažėjo. Jam buvo teikiama psichologinė pagalba. Paskutinį kartą su M. L. buvo bendrauta praeitais metais gegužės mėn. Psichologinės pagalbos teikimo metu M. L. lankydavosi keturis-penkis kartus per savaitę. Jo simptomai gerėjo. Buvo rekomendacija, kad, pasikartojus sunkumams, vėl galėtų kreiptis į jų centrą. Pagrindinis iš dalykų buvo dėmesio nesutelkimas, mintys pastoviai sukosi apie tą įvykį, jos trukdė. Kada tokie požymiai, nesilankant pas psichologą, galėtų praeiti, priklauso individualiai nuo žmogaus, tai sunku įvertinti, kiek laiko gali trukti, jie gali praeiti ir vėl gali atsinaujinti, gali praeiti per kelis mėnesius ar net kelis metus. Nerekomenduotų M. L. apklausti teisme. Mama informavo, kad M. L. vėl pamačius vieną iš jį užpuolusių asmenų, jam vėl atsirado nerimas.

Kaltinamasis E. M. parodė bei patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2011-03-22 apie 12.00 val., po pamokų susitikęs su draugais T. B., E. Ž. ir M. K., ėjo link troleibusų sustojimo. Įlipę į troleibusą, jie iš vaikų, sėdinčių galinėse sėdynėse, paprašė pinigų. Vogti ar plėšti iš anksto nesitarė, kuris iš jų ir kaip pagrasino - kaltinamasis neprisimena, pats asmeniškai jis niekam negrasino. Nežino, ar vaikai išsigando, bet niekas neverkė. E. M. iš vieno vaiko atėmė 4 litus. Kažkas iš žmonių paklausė, ką jie čia daro, bet kaltinamasis atsakė, kad šie vaikai yra draugai. Kol troleibusas važiavo iki Kalniečių poliklinikos, visi keturi stovėjo prie tų vaikų. Troleibusui sustojus sustojime, E. M. vieną iš vaikų timptelėjo, ir šis išlipo. Kaip buvo ištempti kiti - nematė. Troleibuso stotelėje jis šiek tiek pastovėjo, telefono iš nieko neėmė, ar iš kitų vaikų draugai paėmė telefonus - nematė. Visi nuėjo link prekybos centro „Savas“, vaikų per prievartą nevedė, jie ėjo patys. PC „Savas“ nusipirko gumos, prie fontano apžiūrinėjo vieno vaiko mobilaus ryšio telefoną, kurį liepė parodyti. Jį apžiūrėjęs, kaltinamasis telefoną atidavė atgal. Vėliau visi jo draugai ir penki vaikai ėjo už PC „Savas“ parūkyti. Vienas iš jų nenorėjo eiti kartu, tai jį tempė – su draugais ėjo jį apstoję. Kiti vaikai patys ėjo iš paskos. Vienas iš vaikų už PC „Savas“ pasišalino, todėl liko keturi. E. M. iš vaiko, kuris buvo su auskaru, atėmė jo mobilaus ryšio telefoną „Nokia 6230“, o kortelę grąžino. Vaikui negrasino. Matė, kaip T. B. smaugė daugiausiai besipriešinantį vaiką, E. M. tam vaikui sudavė vieną smūgį į šoną, kur sudavė kiti - nematė. Kuris atėmė to vaiko telefonus, E. M. nematė, tik vėliau tuos telefonus apžiūrinėjo. Nueinant nuo jų, E. M. pagrasino, paimdamas už nosies kiekvienam ir pasakydamas, kad jei jie skųsis, liks be nosių. Ką veikė E. Ž. ir M. K. - neprisimena. Vieną telefoną pardavė už 30 Lt taksi vairuotojui prie „Cento“ parduotuvės, esančios Kaune, V.Krėvės prospekte. Pinigus išleido picai ir traškučiams. Kiti du telefonai liko pas T. B., E. Ž. ir M. K.. Kaltinamasis iš vaikų atėmė 4 Lt, telefoną ir atšvaitus. Nežino, kuriam kilo mintis taip elgtis.

Liudytojas M. K. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei parodė, kad

2011-03-22 dieną po pamokų su T. B., E. M., E. Ž. ėjo prie Dainavos poliklinikos ir pamatė daug vaikų, tarp kurių buvo vienas, kuris kažkada buvo kažką negražaus pasakęs kažkokiam E. Ž. draugui. M. K. su draugais visi kartu nuėjo paskui tuos vaikus, kaip suprato, ėjo pasiaiškinti. Tie vaikai sulipo į troleibusą, keli atsisėdo į galinę troleibuso sėdynę. Liudytojas su draugais stovėjo prie jų, pats M. K. kišenių nekraustė. Kažkuris iš vaikų, sėdėjusių troleibuso kampe, padavė M. K. cigarečių. Kas tiksliai ir iš ko iškraustė, kiek litų paėmė – nepamena. Pamena, lyg T. B. paėmė 10 litų. Atvažiavus prie „Savo“, M. K. su draugais išlipo, kai kurie vaikai išlipo, kai kurie nenorėjo lipti, todėl M. K. liepė jiems lipti, sakydamas, kad išsitrauks „barakaną“, t.y. tokią lazdą. Išlipus stotelėje, M. K. vienam vaikui liepė parodyti telefoną. Šis parodė, bet M. K. telefono neėmė. Paskui jam telefoną davė kitas vaikas, M. K. šį telefoną apžiūrėjo, truputį palaikė. Paskui ėjo į prekybos centrą „Savas“, minėti vaikai irgi ėjo kartu. Prekybos centre „Savas“ M. K. telefoną grąžino tam vaikui, iš kurio buvo paėmęs. Vieną vaiką nusivedė už prekybos centro pasikalbėti, o kiti ėjo iš paskos kartu. T. B. kažką kalbėjo su vaiku, paskui pradėjo jį smaugti, E. M. sudavė smūgius į pilvą, o M. K. iškraustė to vaiko kišenes ir džinsų kišenėje rado telefoną. Paskui kažkas iš to vaiko atėmė dar vieną telefoną. Iš viso iš tų vaikų jie atėmė tris telefonus. Ar draugai grasino ir kaip grasino - neprisimena. Paskui tuos vaikus paleido. T. B., E. M., E. Ž. nuvažiavo į PLC “Mega“. Pas M. K. liko vienas aplūžęs telefonas, kurį jis pardavė prie PC „Maxima“ taksi vairuotojui tą pačią dieną už 30 litų, pinigus išleido saldainiams.

Liudytoja E. K. parodė, kad M. K. yra jos sūnus. Jai ne kartą yra tekę dalyvauti su sūnumi apklausoje policijoje. Kai dalyvavo apklausoje, klausėsi, apie ką ten sūnus kalbėjo. Tyrėja viską surašė, liudytoja pati skaitė protokolą, viskas buvo surašyta taip, kaip pasakojo sūnus. Protokolas buvo surašytas teisingai.

Nors kaltinamieji T. B., E. Ž. nurodė kaltais prisipažįstantys, visgi jie neigė darę vienus ar kitus jiems kaltinime inkriminuotus veiksmus, nurodė nematę dalies kitų kaltinamųjų darytų veiksmų. Tačiau kaltinamiesiems neigiant atlikus vienus ar kitus veiksmus arba tariamai nemačius, ką vienu ar kitu momentu veikė kiti kaltinamojo bendrai, šio nusikaltimo padarymo aplinkybes nuosekliai, logiškai ir išsamiai išdėstė nukentėjusieji M. L., K. D., M. B., D. B., E. B., D. B., A. D., E. M., K. V., taip pat liudytojai S. A., E. J., E. S., M. S.. Šie asmenys patvirtino, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu troleibuse buvo grasinama panaudoti fizinį smurtą, kaltinamųjų bei jų bendrų elgesys buvo agresyvus, iššaukiantis demonstratyvus, ko pasėkoje vieni nukentėjusieji buvo apkraustyti ir pasisavinti jų daiktai, kiti patys atidavė turėtus daiktus. Minėti nukentėjusieji, liudytojai nurodė ir patvirtino, kad dalis nukentėjusiųjų buvo prievarta išlaipinti iš troleibuso, keli išlipo patys, stotelėje vėlgi, grasinant panaudoti fizinį smurtą, buvo pasisavinti dar neatimti nukentėjusiųjų daiktai; vėliau, kaltinamiesiems žadant dalį daiktų grąžinti, dalis nukentėjusiųjų buvo nusivilioti prie prekybos centro, čia paėjus į nuošalesnę vietą, nukentėjusiojo M. L. atžvilgiu buvo naudojamas ne tik psichologinis, bet ir fizinis smurtas bei pagrobti pastarojo turėti daiktai.

Taigi teismas neturi pagrindo netikėti iš esmės vienodais, taip pat ir tarpusavyje, nuosekliais, logiškais, vienas kitą papildančiais nukentėjusiųjų, aukščiau paminėtų liudytojų parodymais, kurie anksčiau su kaltinamaisiais pažįstami nebuvo, taigi neturėjo jokio išankstinio nusistatymo juos apkalbėti. Tuo labiau, kad daugelį nukentėjusiųjų nurodytų aplinkybių patvirtino ir netiesioginiai įvykio liudytojai – nukentėjusiųjų tėvai, kuriems nukentėjusieji iškart ar kiek vėliau po įvykio pasakojo apie įvykį, apie tai, kokiu būdu, kokiom priemonėm iš jų buvo atimti daiktai. Nors nukentėjusieji, minėti liudytojai posėdžio metu kai kurių aplinkybių ir neprisiminė, tačiau tai yra logiška ir suprantama, kadangi nuo nusikaltimo praėjo nemažai laiko, tačiau jie gerai atsiminė esmines bylos aplinkybes, be to jų parodymus patvirtina ir rašytiniai įrodymai (parodymų atpažinti protokolai, kuomet nukentėjusieji atpažino juos apiplėšusius asmenis, specialisto apžiūra, kuria konstatuoto nukentėjusiajam M. L. padaryti sužalojimai, kt. įrodymai).

Be to, minėtų nukentėjusiųjų bei liudytojų nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtino ir liudytojas M. K., kartu su kaltinamaisiais dalyvavęs bei savo aktyviais veiksmais prisidėjęs prie nusikaltimo padarymo. Šis liudytojas patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad kažkas iš jo draugų troleibuse kraustė mokinių kišenes, paėmė kažkiek pinigų, T. B. paėmė lyg 10 Lt, išlipant stotelėje, kai kuriems moksleiviams, kad šie išliptų, pagrasino sumušti tam tikra lazda, stotelėje dviem mokiniams liepė rodyti savo telefonus, nuėjus prie prekybos centro, jis su draugais vieną vaikiną nusivedė už prekybos centro, o kiti ėjo iš paskos kartu; T. B. kažką kalbėjo su minėtu vaiku, paskui pradėjo jį smaugti, E. M. sudavė smūgius minėtam vaikui į pilvą, o liudytojas (M. K.) iškraustė to vaiko kišenes ir džinsų kišenėje rado telefoną, kažkuris iš jų iš to vaiko atėmė dar vieną telefoną, iš viso iš minėto vaiko buvo atimti trys telefonai.

Ir visgi, nors kaltinamieji, pasakodami įvykio aplinkybes, nutylėjo ar nepripažino daugelio įvykio momentų, vis tik kaltinamieji iš esmės pripažino padarę nusikaltimą: pripažino ir naudoję smurtą – smaugę, sudavę rankomis ar spyrę, laikę bei tempę nukentėjusiuosius, grasinę nukentėjusiesiems, kraustę jų drabužius, kišenes, atėmę kai kuriuos daiktus, kuriais vėliau elgėsi savo nuožiūra.

Taigi nekyla abejonių, jog kaltinamieji suprato, kad, veikdami agresyviai, grasindami bei smurtaudami, tokiu būdu palaužė nukentėjusiųjų valią, dėl ko nukentėjusieji ne itin priešinosi kaltinamiesiems, negynė savo nuosavybės bei neprieštaravo, kaltinamiesiems išimant nukentėjusiųjų daiktus iš pastarųjų drabužių, kišenių, ar net patys savanoriškai savo daiktus atidavė, ir tokiu būdu kaltinamieji pasisavino svetimą turtą.

Nors ir nebuvo išankstinio detalaus veikos aptarimo, vaidmenų pasidalinimo, tačiau kaltinamieji veikė bendrininkų grupe: kaltinamieji matydami, kad kiti iš bendrų grasina nukentėjusiesiems, smurtauja jų atžvilgiu, grobia turtą, patys nenutraukdami tokių savo bendrų veiksmų, būdami įvykio vietoje ir realizuodami kitus šio nusikaltimo (plėšimo) veiksmus, tokiu būtu suprato vieni kitų veiksmus bei jiems pritarė, taigi, suvokė, kad vykdo pavojingą nusikalstamą veiką ir taip norėjo elgtis. Pavojingų pasekmių atsiradimas buvo vieningų visų kaltinamųjų veiksmų rezultatas.

Taigi, kaltinamieji, veikdami bendrininkų grupėje, taip pat grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta bei kartu su mažamečiu asmeniu, naudodami fizinį smurtą bei grasindami jį panaudoti, pagrobė svetimą turtą. Kaltinamieji veikė tiesiogine tyčia – suvokė, jog grobia nukentėjusiųjų turtą, smurtu ir grasinimais palaužę nukentėjusiųjų valią, numatė atitinkamus padarinius ir jų norėjo. Todėl kaltinamieji T. B. ir E. Ž. padarė nusikaltimą, teisingai kvalifikuotą pagal BK 180 str. 1 d. Nusikaltimas baigtas, nes pagrobtu turtu kaltinamieji elgėsi pagal savo valią.

Iš kaltinimo kaltinamiesiems šalintina aplinkybė, kad visiems kaltinamiesiems prieinant prie nukentėjusiųjų ar stovint šalia ir taip sukeliant bauginančią situaciją, tuo kaltinamieji nukentėjusiesiems atėmė galimybę priešintis. Šiuo atveju nukentėjusiųjų atžvilgiu sukūrus bauginančią, nerimą keliančią situaciją, dėl ko nukentėjusiųjų valia jau yra palaužta, yra psichinio ar fizinio smurto sukeltas padarinys, kuris be pagrindo papildomai inkriminuojamas kaltinamiesiems kaip savarankiškas plėšimo sudėties požymis.

Kaltinamasis T. B. padarė vieną apysunkį tyčinį baigtą tęstinį nusikaltimą nuosavybei, nusikalstamos veikos padarymo bei šiuo metu yra nepilnametis, teistas, šiuo metu teisme kaltinamojo atžvilgiu nagrinėjama dar baudžiamųjų bylų, kuriose jis kaltinamas ne vieno analogiško apysunkio nusikaltimo, veikiant asmenų grupėje, padarymu, administracine tvarka nebaustas, priklausomybės ligų centre neregistruotas, du kartus baustas administracine tvarka (pagal ATPK 175 str., 44 str. 3 d.), Kauno „Nemuno“ vidurinės mokyklos charakteristikoje nurodoma, kad mokinys neturi mokymosi ir mokyklos lankymo motyvacijos, mokymosi vidurkis 4 balai, dažniausiai savavališkai pasišalina iš mokyklos, elgiasi neatsakingai ir nerūpestingai, namų darbų niekad neatlieka, neatsineša mokymuisi reikalingų priemonių, vangiai atlieka klasės užduotis, dažniausiai nieko nesupranta ir nesistengia įsigilinti, pertraukų metu rūko, draugus renkasi iš nusikalsti linkusių vaikų tarpo, prieš silpnesnius mokinius nesmurtauja, nėra linkęs veltis į muštynes, iš klasės draugų savo elgesiu neišsiskiria, šeimoje materialinė padėtis sunki, tačiau mama stengiasi aprūpinti vaikus reikalingais daiktais, mokymosi priemonėmis, vaikai aprengti normaliais drabužiais, mama palaikė ryšį su klasės auklėtoja, domisi jo lankomumu, atvyksta į mokyklą pokalbiams su mokytojais ir administracijos atstovais, tačiau ji negali koordinuoti sūnaus elgesio, jis visiškai jai nepaklūsta (2 t., b.l. 139), Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašte nurodyta, kad D. F. šeima socialinės rizikos šeimų įskaitoje neregistruota, kaltinamasis registruotas VTAS socialinės rizikos grupės vaikų apskaitoje dėl delinkventinio elgesio nuo 2008 m., skyriaus specialistams žinomas kaip socialinės rizikos grupės vaikas, nuolat vagiliaujantis prekybos centruose, chuliganiškai besielgiantis ir smurtaujantis prieš bendraamžius (2 t., b.l. 129), mama D. F. daugybę kartų bausta pagal ATPK 181 str. (tėvų valdžios nepanaudojimas auklėti vaikus) (2 t., b.l. 130), neteista.

Kaltinamojo T. B. įstatyminė atstovė D. F. parodė, kad sūnus nėra blogas, bet jos neklauso. Iki 2 metų jį augino viena, vėliau – su dabartiniu jo patėviu. Sūnaus elgesys pasikeitė nuo 13 metų. Ji su sūnumi yra lankiusis pas psichologus. Būna, kad sūnus pasižada daugiau blogai nesielgti, bet po kiek laiko ir vėl daro savo. Sūnus netinkamai elgiasi, kai būna su kompanija. Patėvis sūnų augino kaip savo. Šeimoje su jaunesniais broliais sutaria gerai. Šeimos materialinė padėtis nėra labai bloga, duoda sūnui pinigų - kiek gali. Jis ir aprengtas, ir visas priemones mokyklai turi. Ji bendrauja su sūnaus mokytoja. Kodėl sūnaus taip elgiasi – nežino. Mano, kad civiliniai ieškiniai dėl nukentėjusiesiems padarytos moralinės žalos bei dėl išlaidų kurui yra kažkiek per dideli, o dėl pavogtų daiktų ir pirktų vaistų ieškinius pripažįsta.

Kaltinamojo T. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra: teismas nelaiko kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad kaltinamasis kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), kadangi kaltinamojo prisipažinimas bei gailėjimasis nėra nuoširdus, visiškas ir atviras - kaltinamasis, duodamas parodymus, stengėsi kuo mažiau, kuo nekonkrečiau nurodyti savo veiksmus, tariamai nematė kitų savo bendrų atliekamų veiksmų. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, taip pat, kad nors kaltinamasis padarė vieną apysunkį nusikaltimą, tačiau nusikaltimas padarytas veikiant grupėje asmenų, panaudojant ar grasinant panaudoti fizinį smurtą, nusikaltimas tęstinis, padarytas net devynių nukentėjusiųjų atžvilgiu, kas rodo didesnį šio nusikaltimo pavojingumą, T. B. yra teistas, šiuo metu teisme kaltinamojo atžvilgiu nagrinėjama dar baudžiamųjų bylų, kuriose jis kaltinamas daugybės analogiškų apysunkių nusikaltimų, veikiant asmenų grupėje, padarymu, šiuos nusikaltimus padarė po pirmo nuosprendžio priėmimo praėjus vos 2-3 mėnesiams, laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu, neišnykus teistumui, charakterizuojamas neigiamai, jo mama daugybę kartų bausta už kaltinamojo padarytus teisės pažeidimus, jam dar neturint reikiamo amžiaus, nuo kurio atsiranda baudžiamoji atsakomybė, todėl teismas laiko, kad kaltinamasis yra linkęs nepaisyti įstatymų, nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės ir dorovės normas, linkęs daryti tyčinius nusikaltimus ir nesistengia pasitaisyti, todėl kaltinamajam už nusikaltimą skirtina laisvės atėmimo bausmė, nustatant jos dydį, atsižvelgiant, kad nusikalstamos veikos darymo ir šiuo metu yra nepilnametis, iš esmės pripažino padaręs nusikaltimą, mažesnį už įstatyme numatytą šios bausmės vidurkį.

Kaltinamasis E. Ž. padarė vieną apysunkį tyčinį baigtą tęstinį nusikaltimą nuosavybei, teistas, administracine tvarka nebaustas, nusikalstamos veikos padarymo ir šiuo metu yra nepilnametis, priklausomybės ligų centre neregistruotas, Kauno Tito Masiulio jaunimo mokyklos 2011-06-06 charakteristikoje nurodoma, kad E. Ž. yra bendraujantis, siekiantis dėmesio, norintis lyderiauti, siekiantis pripažinimo, mokinys giriasi, puikuojasi savimi, savo nusikalstama veika bei pažintimis, mokymosi motyvacija žema: blogai lanko pamokas, pamokų metu beveik nedirba arba būna koridoriuje, neklauso mokytojų, jo elgesys ir vertybės vis blogėja, dingo nuoširdumas, jautrumas, linkęs į delinkventinį elgesį, siekdamas išvengti atsakomybės, gebėdamas lyderiauti, įtraukia į nusikalstamumą kitus vaikus, kerštingas, nusikaltimus darantys asmenys jam autoritetas, darosi vis labiau nevaldomas ir priešiškas, pastebėtas turintis peilį, dujinį balionėlį, reketuoja silpnesnius ar skatina tai daryti kitus, atsisako bet kokios specialistų pagalbos, tėvas E. Ž. pagal galimybes rūpinasi sūnaus auklėjimu, ateina į mokyklą, bendrauja su mokyklos specialistais, auklėtoju, tačiau dėl nepatenkinamo sūnaus elgesio kaltę linkęs suversti aplinkiniams, trečiajame trimestre mokinio elgesys ir mokymasis nežymiai pagerėjo (3 t., b.l. 47), Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašte nurodoma, kad E. Ž. gyvena su tėvu bei dviem vyresniais broliais, motina po santuokos nutraukimo 2001 m. su šeima negyvena, vaikais nesirūpina, V. ir E. Ž. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos šeimų įskaitoje registruoti nuo 1999 metų, kaltinamasis E. Ž. VTAS socialinės rizikos grupės vaikų apskaitoje registruotas nuo 2010 m, tačiau, skirtingai nei broliai, kurie nuolat ir sistemingai darė nusikaltimus, buvo teisiami, E. Ž. delinkventiniu elgesiu neišsiskyrė, tėvas E. Ž. baustas vieną kartą administracine tvarka pagal ATPK 181 str. dėl šio sūnaus įstatymui priešingos veikos 92 t., b.l. 129).

Nukentėjusiojo M. L. vardu pareikštame ieškinyje nurodoma, kad iš M. L. buvo atimti daiktai bei jo atžvilgiu naudojamas smurtą 2011-03-22 įvykio metu, dėl kurio yra nagrinėjama ši byla, be to, nurodoma, kad M. L. E. M. bei kitų asmenų buvo sumuštas 2011-04-02. 2011-03-23 specialisto išvadoje Nr. G.859/11(02) nurodyta, kad dėl 2011-03-22 įvykio M. L. konstatuota odos nubrozdinimai kairiame dilbyje, galvos, kaklo, juosmens ir dubens sumušimas, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b.l. 21). 2011-04-05 Specialisto išvadoje Nr. G.977/11(02) nurodyta, kad dėl 2011-04-02 20.20 val. įvykio M. L. konstatuota kraujosruva ir muštinė žaizda apatinėje lūpoje, dešinės plaštakos I-II pirštų sumušimas, odos nubrozdinimas dešinėje plaštakoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, paveikus šias sritis keturių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b.l. 47). Iš civilinio ieškinio, nukentėjusiojo M. L. įstatyminės atstovės paaiškinimų matyti, kad nukentėjusiajam operacija buvo daryta dėl 2011-04-02 įvykio metu patirto smurto, kad būtent šio įvykio pasėkoje M. L. jautėsi sugniuždytas, kad neturtinė žala reiškiama aplamai dėl visų nukentėjusiajam M. L. padarytų sužalojimų, jų padarinių. Taip pat ieškinyje nurodomi apsilankymai pas gydytojus, psichologus, perkami vaistai, gydymo priemonės, neišskiriant, ar tie vykimai bei pirkiniai susiję su 2011-03-22 įvykiu, ar su 2011-04-02 įvykiu. Tuo tarpu nė vienam iš kaltinamųjų kaltinimai dėl 2011-04-02 įvykio nėra pareikšti, ir jie yra teisiami tik dėl 2011-03-22 padaryto nusikaltimo. Minėtina, kad baudžiamojoje byloje žalos priteisimas siejamas su ta žala, kuri atsiranda padarius nusikalstamą veiką, tai yra žala gali būti nusikalstamos veikos dalykas ar tiesiogiai iš nusikalstamos veikos atsiradusi žala. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam ar už šių asmenų veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Taigi, minimas straipsnis suponuoja, kad, nagrinėjant baudžiamąją bylą, turi būti nustatyta, kokia žala buvo patirta dėl nusikalstamos veikos, už kurią asmenys yra teisiami, padarymo. Pinigų suma žalai, atsiradusiai dėl kitokių galimai neteisėtų kaltinamojo veiksmų, nesusijusių su jam inkriminuota nusikalstama veika, atlyginti negali būti priteista nagrinėjant baudžiamąją bylą.

K. D. pareikštas civilinis ieškinys turtinės žalos dalyje yra pagrįstas, nes žala – pagrobtas telefonas „Nokia 5320“ 120 Lt vertės, 2GB atminties kortelė 20 Lt vertės bei 10 Lt kupiūra, viso pagrobtų daiktų vertė 150 Lt - padaryta neteisėtais tyčiniais kaltinamųjų veiksmais, įrodytos nukentėjusiųjų, kaltinamųjų parodymais, rašytiniais įrodymais, todėl ieškinys turtinės žalos dalyje tenkintinas pilnai.

Nukentėjusysis K. D., jo įstatyminė atstovė R. V. civiliniame ieškinyje nurodė bei paaiškino, kad dėl patirto įvykio K. D. išsivystė potrauminis streso sindromas: vaikas užsidarė savyje sutriko apetitas, miegas bijojo vienas išeiti iš namų, bijojo vedžioti šunį, pasidarė labiau jautrus, irzlus, jautėsi labai kaltas ir labai išgyveno dėl mamos patirto sukrėtimo ryšium su šiuo įvykiu, teko pasinaudoti specialistų – psichologų pagalba.