Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Komisija nepagrįstai neįvertino realių, objektyvių ir teisėtų paskolos gavimo tikslų, o taip pat realaus, pagrįsto ir teisėto paskolos lėšų panaudojimo paskirties bei tikslo, kurie pagrindžia realų piniginių lėšų gavimo faktą. Pareiškėjas iš Akademinės kredito unijos paskolintų lėšų įgijo ne visą, bet dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Kiti šio sklypo bendrasavininkiai nenorėjo ar negalėjo investuoti piniginių lėšų į žemės sklypo išvystymą, todėl R. P. ketino įsigyti kitiems bendrasavininkiams priklausančio žemės sklypo dalis, siekdamas būti vieninteliu žemės sklypo savininku. Tam pareiškėjas ketino panaudoti iš E. N. gautą 2 000 000 Lt paskolą. Toliau R. P. ketino vykdyti veiklą visame žemės sklype – statyti automobilių servisą, įrengti krovininių automobilių stovėjimo aikštelę ir kt. Norint vykdyti statybos darbus, iš pradžių būtina paruošti detalųjį planą, kurį turi patvirtinti atsakingos institucijos, po to gauti statybos leidimą. Paruošiamieji darbai užtruko, o 2008 m. prasidėjusi krizė pakeitė verslo sąlygas. Viklai vystyti iš E. N. pasiskolintų 2 000 000 Lt nebūtų pakakę, projekto išvystymas būtų kainavęs apie 15 000 000 Lt. Kitas pinigines lėšas pareiškėjas ketino skolintis iš kredito įstaigų. Kadangi 2007 m., kai skolinosi iš E. N., bankai reikalavo, jog paskolos gavėjas investuotų į projektą nuo 20 iki 40 procentų savo lėšų, pareiškėjas 2 000 000 Lt sumą skolinosi tam, kad kredito įstaigos suteiktų tokio dydžio kreditą, kuris buvo būtinas projektui išvystyti, o pareiškėjas atitiktų tuo metu galiojusio kreditavimo reikalavimus. Įvykus finansų krizei, kredito įstaigos nekreditavo verslo, todėl R. P. neturėjo galimybių įgyvendinti savo planų – už gautą 2 000 000 Lt paskolą įsigyti likusias žemės sklypo dalis iš jų bendrasavininkių, tada gauti kreditavimui reikalingą finansavimą iš kredito įstaigų ir pabaigti visą projektą.

R. P. nesuprantama, kuo susijusios aplinkybės, kad E. N. neteikė duomenų apie 2003–2006 m. gautas pajamas, vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos, metinių pajamų mokesčių deklaracijų už 2003–2010 m. Pareiškėjas negalėjo daryti įtakos E. N., kad jis šiuos dokumentus bei deklaracijas teiktų, be to jis nežino, ar E. N. tokią pareigą turėjo. Komisijos sprendime nėra nurodyta, kokius norminius aktus E. N. pažeidė, neteikdamas deklaracijų ir dokumentų.

Jeigu Komisijos 2014-02-06 sprendime Nr. S-35(7-242/2013) teisingai nurodyta, kad E. N. 2007–2011 m. išlaidos 32 513 Lt viršijo pajamas, tai akivaizdu, kad jis turėjo nelegalių pajamų. Jeigu šis asmuo turėjo 32 513 Lt nelegalių pajamų, galėjo turėti ir dar 2 000 000 Lt, kuriuos ir paskolino pareiškėjui. Komisija nenurodė, kodėl padarė išvadą, jog R. P. turėjo nelegalių pajamų, kadangi nesiskolino iš E. N. 2 000 000 Lt, o ne E. N. skolino pareiškėjui 2 000 000 Lt, gautų iš nelegalių pajamų, kurių, kaip įrodė mokesčių administratorius, jis realiai turėjo.

Komisijos 2014-02-06 sprendime Nr. S-35(7-242/2013) atkartojami neteisingi mokesčių administratoriaus teiginiai, kad R. P. išlaidos pagrįstai buvo skaičiuojamos pagal Statistikos departamento prie Vyriausybės skelbiamus rodiklius ir nebuvo paneigti pareiškėjo teiginiai, jog toks skaičiavimas nėra logiškai pagrįstas. Pareiškėjas savo paskaičiavimus dėl vidutinių išlaidų grindžia ne tik paaiškinimais, bet ir logika. Pagal mokesčių administratoriaus paskaičiavimus, 2007 m. R. P. vidutinės vartojimo išlaidos sudarė 31 205 Lt per metus arba po 2 600 Lt per mėnesį, 2008 m. – 33 077 Lt per metus arba 2 756 Lt per mėnesį. Nelogiška, kad asmuo per mėnesį gali patirti didesnes išlaidas, negu tuo metu buvo minimalus valstybės patvirtintas darbo užmokestis (600–700 Lt). Nesant duomenų, kad pareiškėjas išleido daugiau, negu faktiškai gavo darbo užmokesčio ar negu nustatytas minimalus darbo užmokestis, mokesčių administratorius turėjo skaičiuoti R. P. vartojimo išlaidas pagal valstybės nustatytą minimalų darbo užmokestį arba pagal faktiškai gautą darbo užmokestį. Tvirtina, kad Komisijos cituojamos teismų praktikos bylos neturi precedentinės reikšmės šiai bylai. Pareiškėjas, kaip fizinis asmuo, neturi ir niekada neturėjo nei pareigos tvarkyti apskaitą, nei pareigos saugoti apskaitos ir kitus dokumentus.

Prašomame panaikinti Komisijos sprendime neteisingai konstatuota, kad R. P. pažeidė Akcizų įstatymo nuostatas. Tvirtina, kad nesinaudojo Akcizų įstatymo 17 straipsnyje nustatytomis akcizų lengvatos taikymo sąlygomis ir šiuo atveju nebuvo nei vieno 17 straipsnyje nustatyto atvejo, kai prekės buvo ar turėjo būti atleidžiamos nuo akcizo mokesčio. Pareiškėjo veiksmai neatitinka Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytų prievolės mokėti akcizus atsiradimo sąlygų, jis nepažeidė Akcizų įstatymo nuostatos. Tvirtina, kad nelaikė banderolėmis nepaženklintų cigarečių, nėra jų laikymą patvirtinančių įrodymų, todėl R. P. neprivalo mokėti akcizo mokesčių.

Komisijos 2014-02-06 sprendime Nr. S-35(7-242/2013) nepagrįstai neatsižvelgta į pareiškėjo argumentus, kad priskaičiuoti nerealiai dideli delspinigiai ir dar papildomai paskirtos baudos, kurie visiškai neatitinka protingumo, proporcingumo, teisingumo ir tikslingumo kriterijų. Tvirtina, kad tokiais delspinigiais ir baudomis mokesčių administratorius siekia tyčia ekonomiškai sužlugdyti pareiškėją ir padaryti jį skolininku iki gyvenimo pabaigos. Aiškindamas ir taikydamas įstatymus, teismas taip pat privalo vadovautis ir bendraisiais teisės teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo ir protingumo principais. Komisija neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas yra fizinis asmuo ir todėl nepagrįstai netaikė bendrųjų teisės principų. Delspinigių skaičiavimui buvo būtina taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties termino taikymą ieškiniams dėl netesybų (tame tarpe ir delspinigių). Šios teisės normos privalo būti taikomos visiems teisinių santykių, kuriuose taikomos netesybos, dalyviams. Mokesčių administratoriaus priskaičiuoti delspinigiai už gerokai ilgesnį laikotarpį, o tai neatitinka norminių aktų reikalavimų.

Tvirtina, kad nei mokesčių mokėtojas, nei mokesčių administratorius neturi pakankamai įrodymų savo skaičiavimams ir argumentams pagrįsti, todėl siūlė vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 71 straipsnio nuostatomis pabaigti teisinį ginčą ir pasirašyti susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio. Mano, kad mokesčių administratorius turi būti įpareigotas atlikti naujus skaičiavimus, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas gavo 2 000 000 Lt paskolą iš E. N., o taip pat, kad R. P. vidutinės išlaidos neviršijo atitinkamo laikotarpio nustatytos minimalios algos dydžio.

Patikrinimo metu, atlikus R. P. ir jo sutuoktinės turėtų piniginių lėšų analizę, nustatyta, kad likutis 2007-01-01 ne banke sudarė 204 862 Lt, banke – 58 642,49 Lt (pareiškėjo – 58 571,68 Lt, sutuoktinės – 70,81 Lt), likutis 2007-12-31 banke sudarė 5 074,54 Lt (R. P. 4 279,34 Lt, sutuoktinės – 795,20 Lt). Nustatyta, kad 2007 m. pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamas sudarė 1 877 559 Lt, o išlaidas – 2 922 547 Lt. Padaryta išvada, kad sutuoktinių patirtos išlaidos 786 559 Lt viršijo jų gautas pajamas, t. y. jie disponavo pajamomis iš nenustatytų šaltinių, kurių Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) tvarka nedeklaravo ir nuo jų nesumokėjo pajamų mokesčio. Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio ir Civilinio kodekso nuostatomis, R. P. faktiškai patirtos išlaidos 393 279 Lt pripažintos pajamomis iš nenustatytų, mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių.

Mokestinio patikrinimo metu sutuoktinių piniginių lėšų likutis ne banke 2008-01-01 – 0 Lt, banke 2008-01-01 – 5 074,54 Lt, gautos pajamos – 762 221 Lt, patirtos išlaidos – 532 727 Lt, piniginių lėšų likutis banke laikotarpio pabaigai 2008-12-31 – 211 673,84 Lt Nustatyta, kad 2008 m. pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamas sudarė – 762 221 Lt, o išlaidas – 532 727 Lt. Patikrinimo metu nustatyta, kad per kalendorinius metus išlaidos neviršijo pajamų, tačiau vietos mokesčių administratorius, įvertinęs sutuoktinių piniginių lėšų likutį 2008-01-01 ne banke – 0 Lt ir banke – 5 074,54 Lt, atlikęs pajamų ir išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2008-06-25, t. y. įvertinęs už minėtą laikotarpį gautas pajamas, patirtas išlaidas, nustatė, kad sutuoktiniams nepakako deklaruotų ir pagrįstų pajamų šaltinių – 253 000 Lt faktiškai patirtoms išlaidoms – suteikiant paskolas UAB „Transbonum“ padengti. Nepateiktus įrodymų, pagrindžiančių 253 000 Lt paskoloms panaudotų pajamų šaltinių, konstatuota, kad sutuoktiniai gavo 253 000 Lt kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nenustatytų šaltinių, kurių GPMĮ tvarka nedeklaravo ir nuo jų nesumokėjo pajamų mokesčio. Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio ir Civilinio kodekso nuostatomis, pareiškėjo faktiškai patirtos išlaidos 126 500 Lt pripažintos pajamomis iš nenustatytų, mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių.

Vietos mokesčių administratorius iš esmės pripažino R. P. ginčo laikotarpiu nedeklaravus dalies gautų pajamų, todėl patikrinimo metu GPM bazė apskaičiuota netiesioginiu būdu pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikant 70 straipsnio 1 dalį bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punktą ir 6.3.3 punkte įtvirtintą išlaidų metodą.

Pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasei, pagal GPMĮ 25 straipsnio nuostatas deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo šio įstatymo 27 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. iki kitų metų gegužės 1 d., pateikdamas metinę pajamų deklaraciją. Pareiškėjas vietos mokesčių administratoriui nepateikė dėl ginčo pajamų (pajamų ir išlaidų skirtumą sudarančių lėšų) šaltinio pagrindžiančių juridinę galią turinčių dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų. Mokestinio patikrinimo metu nustatyti R. P. veiksmai – gautų pajamų nedeklaravimas, GPM nesumokėjimas, patirtų išlaidų apmokėjimo šaltinio nepagrindimas objektyviais duomenimis ir įrodymais rodo, kad pareiškėjas netinkamai vykdė pareigas apskaičiuoti mokesčius, todėl vietos mokesčių administratoriui sudarė pagrindą konstatuoti, jog mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine GPMĮ nustatyta tvarka ir mokesčių bazę apskaičiuoti vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

R. P. mokestinio tyrimo metu, siekdamas pagrįsti 2007 m. gautas pajamas, Kauno apskrities VMI pateikė 2007-02-15 paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad jis iš E. N. pasiskolino 2 000 000 Lt trims metams, t. y. iki 2010-02-14, nustatant 1 proc. mėnesines palūkanas, sumokant palūkanas paskolos grąžinimo dieną. 2012-01-25 paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad pinigines lėšas iš E. N. skolinosi automobilių serviso statybai, krovininių automobilių stovėjimo aikštelės su sandėliavimo patalpomis įrengimui, žemės sklypo pirkimui ir infrastruktūros įrengimui įgytame žemės sklype. R. P. nurodė, kad paskola suteikta grynaisiais pinigais Vilniuje, grąžinta 2010 m. taip pat grynaisiais pinigais, iš tuo metu turėtų lėšų, tačiau palūkanos E. N. nebuvo mokėtos. Pareiškėjas duomenų apie pasiskolintas lėšas iš E. N. nenurodė, paskolos sutarties nepateikė, vykdydamas mokesčių administratoriaus nurodymą ir 2010-10-27 pateikdamas paaiškinimą apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą. Mokestinio patikrinimo metu surinktais duomenimis nustatyta, kad 2010 m. R. P. priskaičiuotos darbo užmokesčio pajamos sudarė 1 347 Lt bei pagal 2010-04-01 sutartis pareiškėjas už 357 000 Lt pardavė žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Kitų duomenų apie R. P. 2010 m. gautas pajamas mokesčių administratorius neturi.

Patikrinimo metu siekiant surinkti papildomą ir priešpriešinę informaciją dėl E. N. finansinių galimybių skolinti pinigines lėšas pareiškėjui gautas atsakymas iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus apskrities VMI). Vilniaus apskrities VMI atliko minėto asmens veiklos analizę bei pateikė šio gyventojo 2012-04-04 paaiškinimą. 2012-03-16 E. N. veiklos analizėje užfiksuota, kad mokesčių administratorius neturi duomenų apie minėto asmens 2005–2007, 2009 m. gautas pajamas. Išanalizavus VMI duomenų bazėje esančią informaciją ir įvertinus vartojimo išlaidas, E. N. 2007–2011 m. išlaidos 32 513 Lt viršija pajamas. Taigi, E. N. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui paskolą. E. N. pateiktame paaiškinime nurodyta, kad R. P. pažįsta virš dvidešimt metų, yra geri draugai, tačiau jų nesieja jokie verslo ryšiai, kad 2007-02-15 paskolino 2 000 000 Lt pareiškėjui. E. N. teigimu, pinigai R. P. perduoti Vilniuje, jo namuose, dalyvaujant tik jiems. E. N. teigimu, suteikiant paskolą dėl įkeitimo ar garanto nebuvo tartasi. E. N. nurodė, kad kadangi pinigines lėšas jis buvo pasiskolinęs iš S. B., jam paskambino ir paklausė, ar gali paskolinti 2 000 000 Lt pareiškėjui. S. B. patvirtino, kad šiuos pinigus gali perskolinti R. P.. E. N. taip pat nurodė, kad palūkanos, nustatytos pasirašytoje paskolos sutartyje, nebuvo mokamos, pinigai pareiškėjui buvo reikalingi sklypų įsigijimui, tačiau jam nebuvo žinoma, kokius sklypus R. P. ketino pirkti. Paaiškinime teigiama, kad 2010 m. vasario mėnesį pareiškėjas grąžino 2 000 000 Lt, pinigai grąžinti grynaisiais pinigais, R. P. namuose Elektrėnuose. Į klausimą, iš kokių piniginių lėšų buvo suteikta paskola pareiškėjui, E. N. nurodė, kad 2005-09-03 iš S. B. jis pasiskolino 5 900 000 Lt grynaisiais. Paskola S. B. buvo grąžinta 2011-09-03, taip pat grynaisiais. E. N. pateiktame paaiškinime nurodė, kad paskola R. P. buvo reikalinga žemės sklypams pirkti, pareiškėjas 2012-01-23 pateiktame paaiškinime pažymėjo, kad paskolos tikslas – automobilių serviso statybai, krovininių automobilių stovėjimo aikštelės įrengimui, žemės sklypų pirkimui ir kt.), tačiau iš ginčo medžiagos pateiktų duomenų matyti, kad žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), pagal 2007-08-26 pirkimo – pardavimo sutartį pareiškėjas iš viso už 1 000 000 Lt nusipirko iš Akademinės kredito unijos pasiskolintų lėšų. R. P. 2012-01-23 pateiktame paaiškinime nors ir nurodyta, kad sklypai pirkti planuojant juose statyti bei eksploatuoti automobilių servisą bei įrengti krovininių automobilių saugojimo aikštelę su sandėliavimo patalpomis, tačiau veikla įgytuose žemės sklypuose nebuvo vykdoma. Įvertinęs paaiškinimuose išdėstytus argumentus, atsakovas pareiškėjo nurodytus skolinimosi motyvai iš E. N. vertina kritiškai.

Kauno apskrities VMI pagal 2005 m. pavedimą tikrinti atliko S. B. mokestinį patikrinimą, kurio metu jis, siekdamas pagrįsti iš artimųjų giminaičių gautas ir panaudotas pinigines lėšas, nurodė, kad pagal 2005-09-03 paskolos sutartį E. N. paskolino piniginių lėšų. E. N. Vilniaus apskrities VMI pateiktame paaiškinime nurodė, kad pinigines lėšas, pasiskolintas iš S. B., perskolino kitiems asmenims, kurių neįvardijo, ir paskolos sutarčių nepateikė. Atliekamo S. B. mokestinio patikrinimo metu E. N. duoto mokesčių administratoriaus nurodymo pateikti juridinę galią turinčius dokumentus apie piniginių lėšų, gautų iš S. B., neįvykdė bei nepranešė, dėl kokių priežasčių negali įvykdyti šio nurodymo. Atlikto S. B. mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad jis nepagrindė piniginių lėšų šaltinių ir nurodytomis aplinkybėmis 20 000 000 JAV dolerių pajamų iš artimų giminaičių negavo, todėl ir skolinti piniginių lėšų E. N. neturėjo finansinių galimybių. S. B. patikrinimo akto rezultatai patvirtinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-14 sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011. Šiame sprendime dėl S. B. gautos 20 000 000 JAV sumos iš G. G. J. pagal 1991-03-12 ir 1991-03-29 sutartis konstatuota, kad tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija, remdamiesi byloje surinktais duomenimis, priėjo pagrįstą išvadą, kad minėtos sutartys nepagrindžia jose nurodytos pinigų sumos gavimo fakto. Minėtame sprendime Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija dėl Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. L2-1876-109/2011 priimto 2011-02-07 teismo įsakymo, kuriuo nutarta išieškoti iš S. B. G. G. J. naudai 50 530 000 Lt, pažymėjo, kad jis yra tik tam tikra civilinio teisinio pobūdžio išdava ir mokestine teisine prasme nepagrindžia šioje mokestinėje byloje tiriamo pajamų gavimo. Šis sprendimas patvirtina, kad S. B. pajamomis 20 000 000 JAV pajamomis nedisponavo. VMI tvirtino, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos, sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

Pareiškėjas ir sutuoktinė mokestinio patikrinimo metu nepateikė duomenų apie jo ir šeimos kasmet patirtas pragyvenimo išlaidas. Nors skunde teigiama, kad mokesčių administratorius nepagrįstai rėmėsi Statistikos departamento prie Vyriausybės skelbiamais rodikliais, vis dėlto iš byloje pateiktų R. P. ir sutuoktinės paaiškinimų matyti, kad minėti asmenys nurodė, jog apskaičiuodamas gyventojų išlaidas, mokesčių administratorius vadovautųsi statistinėmis vartojimo išlaidomis. Mokestinio patikrinimo metu R. P. ir sutuoktinės šeimos vartojimo išlaidos buvo apskaičiuotos vadovaujantis Statistikos departamento duomenimis ir konstatuota, kad pareiškėjo bei sutuoktinės per 2007 m. vartojimo išlaidos sudarė 31 205 Lt, o per 2008 m. – 33 077 Lt. 2 600 Lt vartojimo išlaidos buvo paskaičiuotos ne R. P., bet visai jo šeimai. Pareiškėjo šeimos išlaidos gautas pajamas 2007 m. viršijo 786 559 Lt, 2008 metais – 253 000 Lt. Patikrinimo metu nustatytų patirtų išlaidų apmokėjimo šaltinio R. P. nepagrindė objektyviais duomenimis ir įrodymais. Be to, iš byloje pateiktų Lietuvos komercinių bankų sąskaitų išrašų, matyti, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė patyrė didesnes vartojimo išlaidas nei vietos mokesčių administratorius priskyrė patikrinimo metu, t. y. parinktas palankesnis R. P. vartojimo išlaidų dydis pagal Statistikos departamento rodiklius. Pareiškėjo argumentai, kad išlaidos turėjo būti vertinamos pagal minimalų atlyginimą, yra nepagrįsti ir vertinami kaip gynybos taktika, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo.

Prievolė mokėti akcizą atsiranda nuo banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios momento ir šią prievolę privalo vykdyti asmuo, laikantis nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes. R. P. įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2012-03-16 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-290/2012 pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą Baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje ir 199-2 straipsnio 1 dalyje, t. y. neteisėtai disponavo (laikė ir gabeno) akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Nuosprendyje pažymėta, kad visų kaltinamųjų kaltė, padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodyta liudytojų parodymais, rašytiniais, daiktiniais bei kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas tvirtino, kad prekių laikymas apima ir jų gabenimą, nes pagal šį punktą, prekių laikymas yra jų turėjimas savo žinioje. Asmuo, gabenantis prekes, kartu jas ir turi savo žinioje, o tai reiškia prekių laikymą Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme. R. P. neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikytos (gabentos) cigaretės yra akcizo objektas. Nustačiusi, kad pareiškėjas laikė specialiais ženklais – banderolėmis teisės aktų nustatyta tvarka nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios Akcizų įstatymo ir jo įgyvendinamųjų aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis, Kauno apskrities VMI pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nurodė sumokėti 181 125 Lt akcizų mokesčio ir šio mokesčio delspinigius.

Delspinigių skyrimas nėra paliktas mokesčių administratoriaus nuožiūrai, o yra tiksliai ir aiškiai apibrėžtas įstatymų leidėjo, todėl R. P. teiginiai, kad mokesčių administratorius, nurodydamas sumokėti tokius didelius mokesčius, tyčia siekia paversti pareiškėją skolininku iki gyvenimo pabaigos, yra nepagrįsti. Nuo papildomai apskaičiuotos mokėtinos į biudžetą 141 375 Lt GPM sumos pareiškėjui apskaičiuota 91 554 Lt GPM delspinigių bei nuo papildomai apskaičiuotos mokėtinos į biudžetą 181 125 Lt akcizo mokesčio sumos apskaičiuota 94 529 Lt akcizo mokesčio delspinigių. Atsižvelgiant į tai, kad šiame mokestiniame ginče R. P. GPM pažeidimai konstatuoti už 2007–2008 m., akcizų įstatymo pažeidimas konstatuotas už laikotarpį nuo 2009-05-15 iki 2009-05-16, o delspinigiai apskaičiuoti remiantis mokesčių teisės aktais, teigtina, kad delspinigių sumų dydis neprasilenkia su protingumo reikalavimais ir yra paskaičiuotas teisingai.

Pagal mokesčių įstatymus skiriamos baudos pagrindinė paskirtis iš esmės yra bausti ir atgrasyti nuo tokių pažeidimų ateityje tiek pažeidėją, tiek kitus asmenis. Įvertinus pareiškėjo pažeidimus, padarytą žalą valstybei dėl nesumokėtų mokesčių, konstatuota, kad minėtos aplinkybės pripažįstamos R. P. padėtį sunkinančiomis aplinkybėmis. Mano, kad Kauno apskrities VMI pagrįstai pareiškėjui skyrė 30 procentų dydžio baudą, nes nustatė tiek aplinkybių, sunkinančių mokesčių mokėtojo atsakomybę, tiek ir ją švelninančių. Kauno apskrities VMI atsižvelgdama į tai, kad Kauno apygardos teismo 2012-03-16 nuosprendžiu pareiškėjas nubaustas 200 MGL dydžio bauda, baudos nuo papildomai mokėtino į biudžetą akcizo mokesčio neskyrė.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto GPM sumos bei su ja susijusių sumų pagrįstumo, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, konstatavus, kad R. P. ir jo sutuoktinės šeimos išlaidos viršijo gautas pajamas, bei dėl to, ar pagrįstai ir teisėtai buvo apskaičiuotas akcizo mokestis už laikytus įstatymų tvarka nepaženklintus tabako gaminius (cigaretes).