- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-10
- Bylos Nr.
- A-525-3313-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- M. K. R. G., Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriaus, Lietuvos politinių kalinių sąjungos, Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Advokatai
- Oskaras Silevičius, Juozas Šeškevičius
- Kategorijos
- 11.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui Juozui Šeškevičiui ir Albinui Kentrai, pareiškėjos atstovams advokatams Oskarui Silevičiui ir Eglei Mickevičiūtei Tiažkijienei, trečiojo suinteresuotojo asmens atstovui Juozui Listavičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. K. R. G., Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos bei trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriaus, Lietuvos politinių kalinių sąjungos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos ir M. K. R. G. skundus atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos politinių kalinių sąjungai, Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugija (toliau – ir Draugija) skundu (T 1, b. l. 4–10), kurį patikslino (T 6, b. l. 17–26) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymą Nr. 30-1756 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei M. K. R. G.“ (toliau – ir Įsakymas).
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nutarimo, kuriuo pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir Pastatai), būtų perduoti savivaldybei valdyti, naudoti ir disponuoti patikėjimo teise, nėra. Šis turtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitoje neapskaitomas. Vadovaujantis tuo, darytina išvada, jog Vilniaus miesto savivaldybė skundžiamo individualaus teisės akto priėmimo metu Pastatų patikėjimo teise nevaldė. M. K. R. G. 1997 m. gruodžio 23 d. paduodant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Pastatai, vadovaujantis Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. potvarkiu Nr. 428p (toliau – ir Potvarkis) (1992 m. birželio 26 d. priėmimo - perdavimo aktu ir 1992 m. rugpjūčio 25 d. teisine registracija), buvo Draugijos nuosavybė. Nuo 1992 m. iki 1998 m,. pasitelkus visuomenės talkas, buvo atlikti žymūs griuvėsių atkasimo, valymo, jų griuvimo pašalinimo darbai, taip pat archeologiniai tyrimai, statinių atstatymo ir rekonstrukcijos projektavimo darbai. Pabrėžė, jog 1997 m. liepos 2 d. žemės sklypo įregistravimo Valstybinio žemės kadastro duomenų registre pažymėjimas įrodo, kad Draugijai visuomeninės paskirties objektams statyti eksploatuoti nuomos pagrindu 99-iems metams skirtas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje (0,088 ha). Nežiūrint to, kad Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimu Pastatų 1992 m. rugpjūčio 25 d. teisinė registracija panaikinta, Vyriausybės Potvarkis, 1992 m. birželio 26 d. priėmimo - perdavimo aktas galioja iki šiol. 2002 m. kovo 8 d. V. Elenbergo atliktą statinio projekto ekspertizę teismas pripažino teisėta, todėl daryti kitas ekspertizes, pareiškėjo manymu, nebuvo jokio pagrindo. Pabrėžė, kad Draugijai perduotuose statiniuose pakeista daugiau kaip 60 proc. pagrindinių konstrukcijų, sukurta daugiau kaip 30 proc. naujo papildomo bendrojo ploto, t. y. iš esmės sukurtas naujas turtas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 str. 4 p.). Pareiškėjas nurodė ir tai, kad M. K. R. G. praleido terminą reikalavimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra pareikšti. Be to, 1939 m., prieš Vokietijai užpuolant Lenkiją, Pastatai su priklausiniais buvo atiduoti aukcionui. 1940 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos draudimo įstaigos polise Nr. 262767 nurodyta, jog visas turtas tikrąja verte įkeistas Vilniaus kredito bendrijai, tad 1940 m. jį nacionalizuojant buvo visa verte įskolintas. Taip pat nurodė, jog, jo manymu, į turtą (duomenys neskelbtini) apgaulės būdu pretenduoja apsišaukęs asmuo, kadangi pareiškime teismui dėl juridinio fakto M. K. R. G. nustatymo pateikė neteisingą savo gimimo datą, taip pat nurodė, kad jos motina buvo Vilniaus geto kalinė, nors pagal jos mirties liudijimą motina iki mirties 1959 m. lapkričio 20 d. be pertraukos 23 metus gyveno Niujorke.
Pareiškėja M. K. R. G. skundu (T 4, b. l. 2–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Įsakymo 2.1, 4 ir 5 punktus bei įpareigoti atsakovą atkurti jai nuosavybės teises bei perduoti Pastatus (2004 m. birželio 11 d. kadastrinių matavimų plane pažymėtus indeksais 1B2p ir 3v2p), adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius.
Nurodė, kad UAB „Statybos projektų ekspertizės centras“, nustatydama, kiek procentų pastato, 2004 m. birželio 11 d. atliktų kadastrinių matavimų plane pažymėto indeksu 1B2p (toliau – ir Pastatas Nr. 1) pagrindinių (laikančiųjų) konstrukcijų yra pakeista, neteisingai taikė Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 73 punkto nuostatas. Tai yra, padarė aritmetinę klaidą, ir pakeistų konstrukcijų dalį apskaičiavo 65,5 proc. vietoje 39,6 proc. Pareiškėjos įsitikinimu, iš tikrųjų yra pakeista mažiau nei 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir naujai sukurtas bendras pastato plotas neviršija 30 procentų buvusiojo ploto, todėl nuosavybės teises į Pastatą Nr. l privaloma atkurti natūra. M. K. R. G. taip pat teigė, jog pastatas, 2004 m. birželio 11 d. kadastrinių matavimų plane pažymėtas indeksu 3v2p (toliau – ir Pastatas Nr. 3), yra išlikęs, nuosavybės teises į jį atkurti atsisakyta be pagrindo. Teismui panaikinus Įsakymo 2.1 ir 5 punktus, neteisėtas ir nepagrįstas taptų ir Įsakymo 4 punktas, kuriuo Pastatai Nr. 1 ir Nr. 3 įtraukti į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą kaip valstybės turtas.
Atsiliepimas
Pareiškėja M. K. R. G. atsiliepimu į Draugijos skundą (T 1, b. l. 131–135) prašė skundą atmesti.
Nurodė, kad tiek Vilniaus m. valdybos 1992 m. birželio mėn. potvarkis Nr. 1042V, tiek 1992 m. birželio 26 d. priėmimo-perdavimo aktas nebuvo pakankamas įregistruoti Pastatus, kaip privačią Draugijos nuosavybę, kadangi Potvarkiu buvo apibrėžtas konkretus ir aiškus tikslas – perduoti Pastatus neatlygintinai naudotis. Jos nuomone, Draugija nenurodė, kokiu būdu Įsakymas galėjo pažeisti Draugijos teises ar įstatymų saugomus interesus. Nesutiko su Draugijos argumentu, jog ji praleido terminą pateikti reikalavimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant nekilnojamąjį daiktą natūra. Pabrėžė, kad iki šios pareiškėjos prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo dienos nebuvo išduoti jokie statybos leidimai, todėl atlikti statybos, rekonstrukcijos, remonto ar kitokio pobūdžio dabai laikytini neteisėtais. Nurodė, jog atlikus rekonstrukciją, Pastatai turėjo būti naudojami ne visuomeniniais, o komerciniais tikslais, todėl kelia klausimą, kodėl tai turi būti daroma jos, kaip teisėtos savininkės, sąskaita. Pabrėžė, kad yra neteisingas Draugijos teiginys, jog Pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), turi vieną unikalų numerį. Teigė, kad atliekant ekspertizę, kurios ištraukos buvo pateiktos su skundu, nebuvo remiamasi palyginamųjų kainų metodu, todėl jos išvados negali būti vertinamos kaip įrodymas šioje byloje. Pabrėžė, jog nesutinka su Draugijos teiginiais, kad nacionalizavimo metu Pastatai visa verte buvo įskolinti – nacionalizavimo akte nurodyta, kad pastatų draudimo suma yra 78 930 Lt, o skola už pastatus – tik 3 371,71 Lt. Tai patvirtina ir istorinė pažyma.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į Draugijos skundą (T 2, b. l. 3–7) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus. Paaiškino, jog Vyriausybės Potvarkiu Vilniaus miesto valdybai buvo pavesta perduoti Pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Draugijai neatlygintinai naudotis. Toks perdavimas atitiko susiformavusią tvarką ir nereiškė pastato perdavimo Draugijos nuosavybėn. Pagal 1992 m. galiojusius teisės aktus, valstybės turtas galėjo būti perduotas ne tik valstybinėms, bet taip pat ir visuomeninėms organizacijoms. Toks perdavimas buvo atliekamas perrašant pastatų, esančių valstybės nuosavybėje, vertę iš vienos organizacijos ar įstaigos balanso į kitos organizacijos balansą. Todėl vykdant Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 4 d. potvarkį Nr. 1042V, Pastatai iš Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos balanso perduoti į Draugijos balansą. Taigi šis nekilnojamasis turtas buvo Vilniaus miesto savivaldybės (ar jos struktūrinio padalinio) apskaitoje. Priešingu atveju Vyriausybė 1992 m. balandžio 30 d. potvarkiu Nr. 428p nebūtų galėjusi įpareigoti Vilniaus miesto valdybą jį perduoti. Vilniaus miesto valdyba, iki Pastatų perdavimo į Draugijos balansą, tik disponavo jais kaip valstybės turtu, suteiktu patikėjimo teise. Todėl panaikinus 1992 m. rugpjūčio 25 d. Pastatų teisinę registraciją, jie turi būti grąžinti į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą kaip valstybės turtas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos valdomas patikėjimo teise. Atsakovas taip pat teigė, kad Draugijos skunde minimi archyvo dokumentai bei 1940 m. sausio 1 d. draudimo polisas nėra pakankami įrodymai, patvirtinantys, jog Pastatai po 1940 m. M. K. R. G. tėvams nebepriklausė. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2002 m. liepos 17 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. K. iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teisėmis pastatą, kurio buvęs adresas (duomenys neskelbtini), Vilniuje (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyrius atsiliepimu į Draugijos skundą (T1, b. l. 123) prašė skundą tenkinti.
Nurodė, kad visi teismo dalyviai pripažino Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme bei Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje pateiktos 2002 m. kovo 8 d. ekspertizės rezultatus. Savivaldybės valdininkų iniciatyva atsirado naujos, viena kitai prieštaraujančios 2005 m. birželio 6 d. ir 2005 m. rugsėjo 19 d. ekspertizės, kuriose suklastoti Pastatų atstatymo duomenys. Teigia, kad neteisėtai buvo atlikti ir nauji 2004 m. birželio 11 d. kadastriniai matavimai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos politinių kalinių sąjunga atsiliepimu į Draugijos skundą (T1, b. l. 125) prašė skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie pateikti Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriaus atsiliepime į Draugijos skundą.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į M. K. R. G. skundą (T 4, b. l. 43–47) prašė skundą atmesti.
Nurodė, kad ekspertizė dėl pastatų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendro ploto ir pagrindinių konstrukcijų po rekonstravimo pasikeitimo buvo atlikta nesuinteresuotų ir reikiamą kvalifikaciją turinčių asmenų, be to, ji nėra nuginčyta teismine tvarka, todėl rengiant Įsakymą nebuvo pagrindo nesiremti šios ekspertizės išvadomis. Įsakymo 2.1 punktas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovas pažymėjo, kad duomenų apie Pastatų pagrindines konstrukcijas nacionalizavimo metu nėra išlikę, atliekant ekspertizę buvo naudojama 1993 m. informacija. Atlikus ekspertizę nustatyta, kad šiuo metu Pastate Nr. l pakeistų konstrukcijų vertė yra 233 823 Lt, o iki 1993 m. išlikusių konstrukcijų vertė yra 356 439 Lt. Kadangi atliekant ekspertizę buvo remtasi 1993 m. duomenimis, turėjo būti lyginamos šios vertės: po 1993 m. pakeistų pagrindinių konstrukcijų vertė (233 823 Lt) ir 1993 m. buvusių pagrindinių konstrukcijų vertė (356 439 Lt), tai ir buvo atlikta. Pareiškėjos siūlymas sudėti pakeistų ir iki 1993 m. išlikusių konstrukcijų vertes ir tokiu būdu nustatyti abejotiną ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 73 punkte nenumatytą „bendrą pagrindinių konstrukcijų vertę“ yra nepagrįstas ir nelogiškas, todėl atmestinas. Ūkinis pastatas (dabar – Pastatas Nr. 3), 1979 m. kovo 18 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išraše pažymėtas indeksu 3I1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nėra išlikęs. 1979 m. duomenys yra pasenę ir neatitinka tikrovės. Pastatas Nr. 3, atsakovo teigimu, yra sukurtas naujai. Pagal įstatymą nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Atsižvelgiant į tai, Įsakymo 5 punkto nuostatos, kuriomis atsisakoma atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į pastatą, 2004 m. birželio 11 d. atliktų kadastrinių matavimų plane pažymėtą indeksu 3v2p, yra visiškai teisėtos ir pagrįstos. Sprendimus (įsakymus) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės ir komercinės paskirties pastatus priima savivaldybės vykdomoji institucija – savivaldybės administracijos direktorius. Teisminės valdžios institucijos ar Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra kompetentinga spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimų. Todėl teismas negali įpareigoti institucijos, įgaliotos priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priimti konkretų sprendimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu (T 10, b. l. 50‑58) pareiškėjo Draugijos skundą patenkino iš dalies. Panaikino Įsakymo 2.2, 3 punktus bei 4 punkto dalį, kurioje numatyta, kad Įsakymo 1.2 punkte nurodytas pastatas neįtraukiamas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą ir bylą šioje dalyje grąžino atsakovui, įpareigojant priimti naują sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. K. R. G. būdo. Likusią pareiškėjo Draugijos skundo dalį atmetė. Pareiškėjos M. K. R. G. skundą atmetė.
Nustatė, kad Vyriausybė 1992 m. balandžio 30 d. potvarkiu Nr. 428p pavedė Vilniaus miesto valdybai perduoti Draugijai pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), neatlygintinai naudotis. Vykdydama šį nurodymą, Vilniaus miesto valdyba 1992 m. birželio 4 d. potvarkiu Nr. 1042V perdavė pastatą į Draugijos balansą. Pastato priėmimo-perdavimo aktas buvo pasirašytas 1992 m. birželio 26 d., Valstybės įmonėje Registrų centre. Draugijos nuosavybės teisės į pastatus įregistruotos 1992 m. rugpjūčio 25 d. Pastato teisinė registracija Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimu buvo panaikinta. Prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų iki nacionalizacijos valdytą turtą adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, M. K. R. G. įgaliota atstovė pateikė 1997 m. gruodžio 23 d. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2002 m. liepos 17 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog pastatą iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė R. K. ir pripažino, kad M. K. R. G. yra R. K. duktė. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius skundžiamą Įsakymą, kuriuo M. K. R. G. atkūrė nuosavybės teises į pastatus, 2004 m. birželio 11 d. kadastrinių matavimų plane pažymėtus indeksais 1B2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), valstybei šį nekilnojamąjį turtą išperkant ir kompensuojant vienu iš Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 punkte numatytu būdu, ir pastatą 2V2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priestatais Iv2p ir 2v2p, grąžinant natūra. Į pastatą, 2004 m. birželio 11 d. kadastrinių matavimų plane pažymėtą indeksu 3v2p, nuosavybės teises atkurti atsisakė. Įsakymo 4 punktu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamentas įpareigotas per mėnesį nuo Įsakymo pasirašymo dienos įtraukti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išskyrus pastatą, grąžintiną natūra, į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą kaip valstybės turtą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos valdomą patikėjimo teise. Teismas nustatė, jog ginčo esmė – ar priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Spręsdamas dėl atsakovo kompetencijos atkurti nuosavybės teises pareiškėjai į turtą, kuris patikėjimo teise nebuvo perduotas savivaldybei, teismas pažymėjo, jog Potvarkiu Vyriausybė (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantį pastatą, priklausantį Lietuvos valstybei nuosavybės teise, per Vilniaus miesto valdybą perdavė neatlygintinai naudotis Draugijai. Duomenų, kad ginčo pastatas būtų perduotas Vilniaus miesto savivaldybės ar kitos institucijos, įmonės, organizacijos nuosavybėn, byloje nėra, todėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimu (įsiteisėjusiu 2003 m. kovo 10 d.) panaikinus 1992 m. rugpjūčio 25 d. atliktą teisinę pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, registraciją kaip Draugijos privačią nuosavybę, pastatas liko valstybės nuosavybėje. Rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 101 punktu (2004 m. balandžio 7 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 387 redakcija) ir sprendė, jog kadangi jokia kita valstybės institucija ginčo pastatų nevaldo, nenaudoja ir nedisponuoja jais patikėjimo teise, o Draugija, kaip juridinis asmuo, kuriai šie pastatai buvo perduoti naudotis neatlygintinai, nepriskirta jokios valstybės institucijos reguliavimo sričiai, todėl būtent savivaldybės vykdomoji institucija ir yra tas subjektas, kuriam suteikta teisė ir pareiga spręsti nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus klausimus pagal piliečių prašymus ir priimti atitinkamus sprendimus. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį savivaldybės vykdomoji institucija yra savivaldybės administracijos direktorius. Konstatavo, kad atsakovas pareiškėjai nuosavybės teises atkūrė pagrįstai ir savo kompetencijos ribose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A16-6/2007).
Dėl Draugijos nuosavybės teisės į pastatus pažymėjo, jog Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimo motyvuose nurodoma, kad Vyriausybės Potvarkis nesukūrė Draugijos privačios teisės į pastatą, todėl privati Draugijos nuosavybė į pastatą įregistruota neteisėtai ir turi būti panaikinta. Įsiteisėjus teismo sprendimui, duomenys registre buvo panaikinti. Pabrėžė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas. Dėl Draugijos reikalavimo teisės ginčyti atsakovo priimtą sprendimą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės M. K. R. G., pažymėjo, kad Draugija gali ginčyti tik nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nes atkūrus nuosavybę į statinius, bet jų pareiškėjai neperdavus natūra, Draugija turėtų galimybę pareikšti teises į statinius, kuriais ji naudojosi remdamasi Vyriausybės potvarkiu, iki atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą.
Dėl pareiškėjos M. K. R. G. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą nurodė, jog šis klausimas nėra ir negali būti šios bylos ginčo dalykas, kadangi juridinę reikšmę turinčio fakto klausimas yra jau išnagrinėtas bendrosios kompetencijos teisme ir priimtas sprendimas, kuris yra įsiteisėjęs ir privalo būti vykdomas.
Spręsdamas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus būdo, teismas rėmėsi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 76.2 punktu ir pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje kilo klausimų, reikalaujančių specialių mokslo žinių, todėl buvo paskirtos ir atliktos dvi teismo ekspertizės, kurių išvados yra priešingos. Nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, kuris iš byloje pateiktų ekspertizės aktų yra patikimesnis ir pažymėjo, jog šioje byloje esminis reikalavimas yra nustatyti, ar statiniai yra pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 50 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo. Padarė išvadą, kad eksperto Juliaus Gajausko kvalifikacija labiau atitinka ginčo teisinį santykį ‑ Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2008 m. rugpjūčio 29 rašte Nr. (1.16)-7R-7479 nurodė, kad teismo ekspertų sąraše nėra nurodyta, jog Sigitas Mitkus turi teisę atlikti teismo ekspertizes, susijusias su statinio konstrukcijomis. Nors nustatė, kad abu ekspertizės aktai formaliai atitinka ekspertizės aktams keliamus reikalavimus, tačiau eksperto J. Gajausko ekspertizės aktą laikė patikimesniu nei tą, kurį pateikė S. Mitkus. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog teismo posėdyje ekspertas S. Mitkus paaiškino, kad natūroje tyrimų neatliko, naudojosi duomenimis, esančiais byloje, o konstrukcijų pakeitimo procentą išvedė, remdamasis 1979 m. kadastro duomenyse nurodyta konstrukcijų verte. Ekspertas J. Gajauskas teismo posėdyje paaiškino, kad atliko natūrinius tyrimus, padarė fotonuotraukas, įvertino sąmatas, gautas iš UAB „Giedra“, ir apskaičiavo pakeistų konstrukcijų procentą.
Teismas nurodė, jog ekspertas padarė išvadą, kad visuose statiniuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), nuo nacionalizacijos pradžios (1940 m.) iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo dienos (2005 m. lapkričio 9 d.) yra pakeista 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 44,36 proc. naujo bendro ploto. Teismas vadovavosi Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 75 punktu ir nurodė, jog atskirti sukurtą naują plotą statiniuose (duomenys neskelbtini) nuo buvusiojo ir jį naudoti neįvykdžius rekonstrukcijos negalima, o pastatų, galinčių funkcionuoti atskirai, (duomenys neskelbtini) nėra. Taip pat pabrėžė, jog eksperto išvadoje nurodoma, kad į priestato, plane pažymėto indeksu 3v2p, sukūrimą pagal 1998 m. liepos 1 d. kainas investuota 348, 5 tūkst. litų. Konstatavo, kad eksperto J. Gajausko išvada patvirtina, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra pertvarkytas taip, kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, kai visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį, taigi nurodytas pastatas yra valstybės išperkamas. Tuo remdamasis, padarė išvadą, kad pareiškėjo Draugijos skundo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo tenkintina. Įsakymo 2.2, 3 punktus ir 4 punkto dalį, kurioje numatyta išimtis dėl Įsakymo 1.2 punkte nurodyto pastato neįtraukimo į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą, panaikino ir dėl šių dalių grąžino atsakovui priimti naują sprendimą, kadangi pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas nuosavybės teisės gali būti atkurtos ir kitais būdais, ne tik natūra, o įgaliojimai atkurti nuosavybės teises yra suteikti atsakovui. Draugijos skundo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo atmetė, nes pareiškėjas neturi reikalavimo teisės. Taip pat pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad visi pastatai, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjai M. K. R. G., pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 50 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, kai visas bendras plotas 30 proc. viršija buvusįjį, pastatų, galinčių funkcionuoti atskirai, (duomenys neskelbtini), nėra, todėl pareiškėjos M. K. R. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėja M. K. R. G. pateikė apeliacinį skundą (T 10, b. l. 66–70), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą ir atmesti Draugijos skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Nurodo, kad nesutinka su teismo teiginiu, jog atkūrus nuosavybės teisę į statinius, bet jų pareiškėjai neperdavus natūra, Draugija turėtų galimybę pareikšti teises į statinius, kuriais ji naudojosi, remdamasi Vyriausybės Potvarkiu, iki atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą. Teigia, kad jokie formalūs panaudos santykiai Potvarkio pagrindu neatsirado, nes jie gali atsirasti tik sutarties pagrindu (Civilinio kodekso 6.629 str.). Be to, net ir esant panaudos santykiams, panaudos davėjo pasikeitimas nedaro įtakos panaudos gavėjo teisėms ir pareigoms, nes panaudos davėjo teisės ir pareigos automatiškai pereina naujajam savininkui (Civilinio kodekso 6.643 str.).
2. Pabrėžia, kad nors ABTĮ 62 straipsnio 4 dalis reikalauja nesutikimą su teismo eksperto išvada motyvuoti, tačiau skiriant papildomą ekspertizę tai nebuvo padaryta. Be to, atlikti pakartotinę ekspertizę pavesta į teismo ekspertų sąrašą neįrašytam ekspertui.
3. Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pripažino S. Mitkaus kvalifikaciją atlikti ypatingo statinio projekto ekspertizę bei ypatingo statinio dalinę ekspertizę bei įrašė šį ekspertą į teismo ekspertų sąrašą, todėl klausimas dėl jo kompetencijos apskritai negalėjo kilti.
4. Teigia, jog abiejuose ekspertizės aktuose esant pateiktoms priešingoms išvadoms, kad teismas priimtų sprendimą, remdamasis viename iš jų nurodytomis išvadomis, neužtenka subjektyvaus teismo įsitikinimo, jog vienas ekspertizės aktas yra patikimesnis nei kitas. Teismas sprendime ne tik nenustatė S. Mitkaus ekspertizės akto neatitikimų formaliems reikalavimams, bet ir konstatavo, kad šis ekspertizės aktas formaliai atitinka ekspertizės aktams keliamus reikalavimus.
5. Nurodo, kad teismo paskirtoje ekspertizėje nebuvo vertinama, kaip projektas ar pats statinys atitinka esminius statinio reikalavimus ir t. t. Todėl, jos nuomone, kvalifikacijos atestatas, suteikiantis teisę asmeniui vadovauti statinio projekto konstrukcijų dalies ekspertizei arba statinio (ar jo dalies) ekspertizei nesuteikia teisės atlikti tokio pobūdžio teismo ekspertizės. Nors Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymas imperatyviai neįpareigoja teismo ekspertizes pavesti tik asmenims, įtrauktiems į teismo ekspertų sąrašą, tačiau tik teismo ekspertai, turėdami ne tik specialiųjų, bet ir teisinių žinių, gali tinkamai atlikti teismo ekspertizę. Šioje byloje teismo paskirti specialistai, neturintys teismo eksperto kvalifikacijos, suklydo būtent todėl, kad nesugebėjo tinkamai išsiaiškinti norminių teisės aktų turinio.
6. Atkreipia dėmesį, kad prieš atliekant pirmąją ekspertizę, eksperto J. Gajausko kandidatūra buvo teismo įvertinta kaip nepriimtina. Teigia, kad paskirta pakartotinė teismo ekspertizė, kurią pavesta atlikti J. Gajauskui, kelia abejonių teismo nešališkumu, be to, šis ekspertas palaiko draugiškus ryšius su Draugija.
7. Pažymi, kad vertėtų paskirti trečiąją teismo ekspertizę, kuri nulemtų, kuri iš atliktų ekspertizių laikytina patikimesne. J. Gajausko atlikta ekspertizė negali būti laikoma patikimesne, kadangi ji atlikta nesivadovaujant 1995 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymu Nr. 172 „Dėl sustiprintų laikančiųjų konstrukcijų pakeistosios dalies skaičiavimo tvarkos“, joje yra padaryta esminių klaidų.
Pareiškėjas Draugija pateikė apeliacinį skundą (T 10, b. l. 83–86), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį, kuria Draugijos skundo dalis dėl Įsakymo 4 punkto, išskyrus jo dalį dėl pastato, nurodyto šio Įsakymo 1.2 punkte, išskyrimo iš įtrauktino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaiton nekilnojamojo turto sudėties, bei Įsakymo 6.2 punkto panaikinimo atmesta, ir šią skundo dalį patenkinti, taip pat panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikinta Įsakymo 4 punkto dalis, numatanti, kad Įsakymo 1.2 punkte nurodytas pastatas neįtraukiamas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Pažymi, kad teismo sprendimo rezoliucinė dalis prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei teisės aktų nuostatoms ir pažeidžia Draugijos, sukūrusios vietoj jai Vyriausybės Potvarkiu perduotų griuvėsių naują turtą, Lietuvos politinių kalinių sąjungos ir jos Vilniaus skyriaus interesus, jų teisėtus lūkesčius, įtvirtintus Civilinio kodekso 1. 2 straipsnio 1 dalyje.
2. Nurodo, kad byloje esantys duomenys (istoriografinė medžiaga, ikonografinė fotomedžiaga, pridedamos 2 fotonuotraukos, objekto projektavimo ir statybos dokumentai) patvirtina, jog iš likutinės vertės griuvėsių objektas paverstas bebaigiamais atstatyti rekonstruotais visuomeninės kultūrinės paskirties rūmais. Į jį Draugija pasitelktomis Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto, individualių asmenų lėšomis, Vyriausybės dotacijomis Draugijai ir visuomeninių talkų darbu investavo virš 2,5 mln. Lt.
3. Teigia, kad ginčo pastatui įtraukti į savivaldybės administracijos apskaitą nėra jokio teisinio pagrindo, nes objektas jokiu dokumentu nėra perduotas savivaldybei. Pabrėžia, jog valstybės turtas gali būti perduotas savivaldybėms valdyti, naudoti ir disponuoti patikėjimo teise tik esant Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnyje numatytiems pagrindams. Nurodo, jog esant nepanaikintiems Vyriausybės Potvarkiui, Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 4 d. potvarkiui Nr. 1042V, 1992 m. birželio 26 d. priėmimo-perdavimo aktui, ginčo pastatas negalėjo būti perduotas savivaldybei.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyrius pateikė apeliacinį skundą (T 10, b. l. 162–165), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Įsakymą ir leisti Draugijai tęsti pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos darbus, kad būtų galima įgyvendinti Vyriausybės Potvarkio 2 dalį. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie pateikti trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos politinių kalinių sąjungos apeliaciniame skunde.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos politinių kalinių sąjunga pateikė apeliacinį skundą (T 10, b. l. 173–176), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Įsakymą ir leisti Draugijai tęsti pastato (duomenys neskelbtini) atstatymo ir rekonstrukcijos darbus, kad būtų galima įgyvendinti Vyriausybės Potvarkio 2 punkto antrąją dalį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Pabrėžia, kad Vilniaus miesto savivaldybė vietoj avarinio pastato (duomenys neskelbtini) naudojo ir apskaitė iš valstybės įmonės „Antikor“ gautą turtą, todėl M. K. R. G. ieškinys turėjo būti nukreiptas į Vilniaus miesto savivaldybės turtą. Draugija apskritai neturėjo būti įtraukta į teismo procesus.
2. Pažymi, jog Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimu panaikino Draugijos 1992 m. rugpjūčio 25 d. atliktą pastato (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją. Kiti teismai vėliau nesprendė, kokia data buvo panaikinta pastato teisinė registracija, t. y. jo perdavimo-priėmimo Draugijai data ar pastato baigimo atstatyti ir rekonstruoti data. Jo nuomone, pastarasis ir negalėjo būti įregistruotas.
3. Pabrėžia, kad nagrinėjant administracinę bylą pastatas nė karto nebuvo paminėtas, kaip visuomeninės paskirties objektas. Buvo orientuojamasi į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, komercinės paskirties pastatus, nors iš Vyriausybės Potvarkio aiškiai matyti, kad pastatas (duomenys neskelbtini) skiriamas visuomeninių organizacijų poreikiams tenkinti.
4. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas Draugijos panaudotas valstybės ir kitas lėšas pastatui (duomenys neskelbtini) atstatyti ir rekonstruoti priskyrė valstybės nuosavybei, valdomai Vilniaus miesto savivaldybės, ir su tokia išvada nesutinka.
5. Teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybė neturėjo patikėjimo teisės į pastatą (duomenys neskelbtini), jo po 1989 m. nevaldė, nenaudojo ir negalėjo apskaityti, atstatymo ir rekonstrukcijos darbų nevykdė. Minėtas pastatas ir toliau liko valstybės nuosavybe.
6. Pabrėžia, kad per pastato (duomenys neskelbtini) atstatymo ir rekonstrukcijos laikotarpį pakeista daugiau kaip 50 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta virš 30 proc. naujo bendrojo ploto, kurių negalima atskirti nuo buvusiųjų, todėl visas pastatas priklauso Draugijai.
Atsiliepimas
Pareiškėjas Draugija atsiliepimu į pareiškėjos M. K. R. G. apeliacinį skundą (T 10, b. l. 127–131 ) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Pabrėžia, kad apeliacinio skundo argumentai, kuriais pritariama eksperto S. Mitkaus atliktai ekspertizei, prieštarauja Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 12 ir 22 straipsniams.
2. Pažymi, jog kvalifikacijos atestatas suteikia teisę S. Mitkui atlikti ypatingo statinio projekto pasirengimo statybai ir statybos darbų organizavimo dalies ekspertizę ir ypatingo statinio statybos darbų technologijos ir organizavimo ekspertizę, tačiau nesuteikia teisės atlikti ypatingo statinio projekto konstrukcijų dalies ekspertizę ir ypatingo statinio projekto konstrukcijų ekspertizę.
3. Teigia, kad 2008 m. birželio 13 d. teismo posėdžiui sąmoningai nebuvo pateiktas S. Mitkaus eksperto kvalifikacijos atestatas, nes pagal jo turinį teismas nebūtų jo skyręs ekspertu.
4. Pažymi, jog eksperto J. Gajausko kvalifikacijos atestatas paneigia abejones dėl jo, kaip eksperto, tinkamumo – jam suteikta teisė eiti ypatingo statinio projekto dalies ekspertizės vadovo ir ypatingo statinio dalies ekspertizės vadovo pareigas statinių grupei: gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai, projekto daliai: konstrukcijų.
5. Atkreipia dėmesį į faktą, jog J. Gajauskas yra Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos sudarytos „Statinio projekto dalies vadovo, statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovo, ypatingo statinio projekto ekspertizės vadovo, ypatingo statinio ekspertizės vadovo profesinės praktinės veiklos ir kvalifikacijos vertinimo komisijos konstrukcinei projekto daliai sekretorius“, todėl jo kompetencija aukštesnė už kitų byloje minimų ekspertų.
6. Pabrėžia, kad Teismo ekspertų sąraše nėra nurodyta, kad S. Mitkus turi teisę atlikti teismo ekspertizes, susijusias su statinio konstrukcijomis. Be to, S. Mitkus teismo posėdžio metu prisipažino, jog atlikdamas ekspertizę neatliko natūrinių tyrimų.
7. Teigia, jog ekspertas S. Mitkus 2008 m. spalio 1 d. ekspertizės išvadose pažeidė Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 75 punkto nuostatas dėl galimybės sukurtą naują plotą atskirti nuo buvusiojo.
8. Nurodo, jog apeliaciniame skunde neteisingai teigiama, kad ekspertas J. Gajauskas pats sudarė lokalines sąmatas, kadangi UAB „Giedra“ jau buvo sudariusi lokalines sąmatas Nr. 1 ir Nr. 3 korpusams bendrai.
9. Teigia, jog apeliaciniame skunde neteisingai pažymima, kad ekspertas J. Gajauskas nesivadovavo Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1995 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 172 „Dėl sustiprintų laikančiųjų konstrukcijų pakeistosios dalies skaičiavimo tvarkos“, kadangi skaičiuojant pakeistų pagrindinių konstrukcijų kiekius bei vertės duomenis, pastarieji buvo imami pagal pateiktas statybines sąmatas, darbų priėmimo aktus, defektinius aktus, pagal duomenis, patikrintus pagal pateiktus brėžinius bei atliktus natūrinius matavimus.
10. Pabrėžia, kad apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog lokalinės sąmatos sudarytos pagal neegzistuojančias kainas, yra nepagrįsti, nes tų laikotarpių sąmatų sudarymui ekspertas naudojo 2007 m. kovo mėnesio kainas, kuomet buvo stabilių kainų, prieškrizinis laikotarpis.
Pareiškėjas Draugija atsiliepimu į Lietuvos politinių kalinių sąjungos ir Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriaus apeliacinius skundus (T 10, b. l. 192–194) prašo apeliacinius skundus tenkinti. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Pabrėžia, kad valstybės įmonės „Antikor“ 1992 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. 59 ir Vyriausybės Potvarkis įrodo, jog ginčo objektas jo perdavimo Draugijai metu Vilniaus miesto savivaldybei nepriklausė, o buvo Vyriausybės dispozicijoje, kuri teises į jį perleido Draugijai. Esant nepanaikintam paminėtam Potvarkiui, ginčo pastatas savivaldybei negalėjo būti perduotas.
2. Pažymi, jog vadovaudamasi paminėto Vyriausybės potvarkio 2 punktu, Draugija investavo virš 2,5 mln. Lt privačių bei dotacijos lėšų į objekto atstatymą ir rekonstravimą. Šių teisėtų Draugijos investicijų bei jos sukurto turto negalima nusavinti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.).
3. Atkreipia dėmesį, kad 1940 m., nacionalizuojant pagal nacionalizacijos aktą (duomenys neskelbtini) buvusius pastatus su priklausiniais, kaip patvirtina jų nacionalizavimo dokumentas, byloje pateiktas 1940 m. sausio 1 d. draudimo polisas Nr. 262767 bei istorinė pažyma apie šiuos pastatus, jie ne tik buvo įkeisti kreditoriui – Vilniaus kredito bendrijai, bet taip pat visa verte įskolinti, todėl atkurti nuosavybės teises į juos apskritai neįmanoma, nes tai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjos M. K. R. G. apeliacinį skundą (T 10, b. l. 111–119 ) prašė apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamais tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Pabrėžia, kad iš esmės abiejų ekspertų byloje (S. Mitkaus ir J. Gajausko) kvalifikacija yra vienoda, tačiau skiriasi galimos vykdyti ekspertizės apimtis – ekspertui S. Mitkui suteikta teisė atlikti projekto dalies – pasirengimo statybai ir statybos darbų organizavimo ekspertizę, o ekspertui J. Gajauskui – projekto dalies (būtent konstrukcijų) ekspertizę. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai sprendė, kad eksperto J. Gajausko kvalifikacija labiau atitinka ginčo teisinį santykį ir yra teisinis pagrindas vadovautis šio eksperto išvada.
2. Pažymi, jog nors ekspertas J. Gajauskas nėra įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, tačiau šis neatitikimas negali būti laikomas esminiu ir sudarančiu pagrindą abejoti jo atliktos ekspertizės patikimumu.
3. Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos bylos kontekste statinio projekto ekspertizės ir statinio ekspertizės sąvokos neturi teisinės reikšmės, sprendžiant, ar ekspertas J. Gajauskas buvo kompetentingas atlikti ekspertizę šioje byloje. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. D1-601 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.02.06:2007 „Teisės eiti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pareigas įgijimo tvarkos ir teritorijų planavimo specialistų atestavimo tvarkos aprašo“ 10.20, 10.22 punktus būtent statinio projekto dalies ekspertizės vadovo ir statinio dalies ekspertizės vadovo konkrečią kompetenciją įrodo išduotas Kvalifikacijos atestatas arba Teisės pripažinimo pažyma, kurių vertinimas turėjo esminės reikšmės šioje administracinėje byloje, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad J. Gajausko kvalifikacija yra tinkamesnė.
4. Pažymi, jog faktas, kad ekspertas S. Mitkus yra įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, savaime neįrodo, jog šio eksperto kvalifikacija yra tinkamesnė.
5. Nurodo, kad ekspertas S. Mitkus apskritai neatsakė į Vilniaus apygardos administracinio teismo užduodą klausimą Nr. 4, nes pateikė alternatyvų, o ne konkretų atsakymą. Teigia, kad šio eksperto ekspertizės paskaičiavimai buvo atlikti ydingai ir jais remtis nėra pagrindo. Taip pat pažymi, kad atsakydamas į trečią teismo klausimą, ekspertas S. Mitkus pateikia aprašomojoje dalyje pateiktiems vertinimams ir argumentams priešingas ir jų neatitinkančias išvadas. Nurodo, jog šis ekspertas nepateikė aiškaus atsakymo ir į klausimą, ar priestatas, pažymėtas indeksu 3v2p, yra sukurtas naujai.
6. Teigia, jog nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad eksperto J. Gajausko atlikta ekspertizė neteisėta, nes ekspertas nesirėmė Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1995 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 172 „Dėl sustiprintų laikančiųjų konstrukcijų pakeistosios dalies skaičiavimo tvarkos“, rėmėsi savo paties sudarytomis lokalinėmis sąmatomis, neįvertino rekonstrukcijos metu nugriauto pastato (plane pažymėtas 4I1p) ir padarė kitų klaidų. Pabrėžia, jog ekspertizės akte nuorodos į atitinkamą teisės aktą nebuvimas nepagrindžia išvados nepagrįstumo, nes pakeistų ir nepakeistų konstrukcijų palyginamasis skaičiavimas buvo atliktas pagal ekspertui pateiktas statybines sąmatas, darbų priėmimo aktus, nenumatytų darbų aktus, defektinius aktus ir šiuos duomenis patikrinus pagal pateiktus brėžinius. Tai, kad buvo vadovautasi lokalinėmis sąmatomis, taip pat nepagrindžia eksperto išvadų nepagrįstumo, atliekamos ekspertizės metodiką pasirenka ekspertizę atliekantis ekspertas. Dėl apeliaciniame skunde nurodomo nugriauto pastato neįvertinimo paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nurodė, jog turi būti vadovaujamasi 2004 m. atliktais ginčo pastatų kadastriniais matavimais ir kadastro byloje užfiksuotais duomenimis.
7. Dėl apeliacinio skundo argumento dėl eksperto J. Gajausko šališkumo pažymi, kad pareiškėja nepasinaudojo ABTĮ 47 straipsnyje numatyta teise reikšti nušalinimą ekspertui, esant įstatyme numatytiems pagrindams.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos politinių kalinių sąjunga atsiliepimu į pareiškėjos M. K. R. G. apeliacinį skundą (T 10, b. l. 121–123 ) prašo atmesti apeliacinį skundą, panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Įsakymą ir leisti Draugijai tęsti pastato (duomenys neskelbtini) atstatymo ir rekonstrukcijos darbus.
Nurodo, jog nepritaria visiems apeliacinio skundo argumentams, susijusiems su eksperto S. Mitkaus ir J. Gajausko kvalifikacijos klausimais, ekspertizių duomenų palyginimais ir S. Mitkaus ekspertizės teisingumu ir patikimumu. Eksperto J. Gajausko ketvirtos ekspertizės duomenims ir rezultatams pritaria, jo nuomone, jie atspindi realią faktinę situaciją.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos politinių kalinių sąjunga atsiliepimu į Draugijos apeliacinį skundą (T 10, b. l. 150–152 ) prašo pritarti apeliacinio skundo argumentams, panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Įsakymą ir leisti Draugijai tęsti pastato (duomenys neskelbtini) atstatymo ir rekonstrukcijos darbus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie pateikti Lietuvos politinių kalinių sąjungos apeliaciniame skunde.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos politinių kalinių sąjunga atsiliepimu į Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą (T 10, b. l. 188–189) prašo pritarti apeliaciniam skundui, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo nuostatą dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Įsakymą ir leisti Draugijai tęsti pastato (duomenys neskelbtini) atstatymo ir rekonstrukcijos darbus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie pateikti Lietuvos politinių kalinių sąjungos apeliaciniame skunde.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyrius atsiliepimu į Lietuvos politinių kalinių sąjungos apeliacinį skundą (T 10, b. l. 195–198) prašo pritarti apeliaciniam skundui, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo nuostatą dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Įsakymą ir leisti Draugijai tęsti pastato (duomenys neskelbtini) atstatymo ir rekonstrukcijos darbus.
Nurodo, kad pritaria Draugijos teiginiams ir argumentams dėl pastato (duomenys neskelbtini) įskolinimo klausimo, ir pažymi, jog teismuose nebuvo skiriama pakankamai dėmesio pastato įskolinimui bei savininkų kaitai. Teigia, kad 2007 m. kovo 16 d. A. R. Č. „Patikslinta istorinė pažyma apie namą (duomenys neskelbtini) ir jo savininkus“ turėjo būti tinkamai įvertinta teismo. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybė iš valstybės įmonės „Antikor“ vietoje avarinio pastato (duomenys neskelbtini) gavo atitinkamą gyvenamąjį namą, pareiškėjos M. K. R. G. ieškinys turėjo būti nukreiptas tik į Vilniaus miesto savivaldybės turtą, o Draugija apskritai neturėjo būti įtraukta į teismų procesą. Pabrėžia, kad ginčo pastatas iki šiol yra Draugijos balanse.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyrius atsiliepimu į Draugijos apeliacinį skundą (T 10, b. l. 157–158) prašo pritarti apeliaciniam skundui, panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Įsakymą ir leisti Draugijai tęsti pastato (duomenys neskelbtini) atstatymo ir rekonstrukcijos darbus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie pateikti Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriaus apeliaciniame skunde.
Papildomai pažymi, jog eksperto S. Mitkaus veiką būtina įvertinti pagal jo duotą rašytinį įsipareigojimą, kadangi jis nepaiso savo juridinių įgaliojimų ribų, jas viršija, pateikia klaidinančius teiginius, neturinčius įrodomosios reikšmės, ir klaidina teismą. Nurodo, jog pritaria Draugijos ir eksperto J. Gajausko bei jo medžiagos vertinimui ir nuostatoms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjos M. K. R. G. apeliacinis skundas atmestinas, pareiškėjo Draugijos apeliacinis skundas tenkintinas.
Byloje ginčas kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus, tame tarpe dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei M. K. R. G.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2003 m. spalio 14 d. straipsnio redakcija), gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu iš esmės yra pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jei visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 76.2 punkte nurodyta, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie iš esmės pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jeigu visas bendrasis plotas 30 procentų viršija buvusįjį.
Byloje ginčo dėl teisės iš esmės nėra, tiek šalys, tiek pirmosios instancijos teismas anksčiau nurodytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatas supranta ir aiškina vienareikšmiai, taip pat byloje nėra ginčo dėl pareiškėjos M. K. R. G. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Byloje ginčas iš esmės koncentruojasi į faktų klausimus, t.y. šalys nesutaria kokia dalimi ginčo statiniuose yra pakeistos pagrindinės konstrukcijos bei kiek sukurta naujo ploto, atitinkamai kilęs ginčas dėl galimybės atkurti nuosavybės teises grąžinant ginčo pastatus natūra.
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar pastatai, į kuriuos skundžiamu Įsakymu pareiškėjai M. K. R. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 1.1 ir 1.2 punktais pareiškėjai M. K. R. G. atkūrė nuosavybės teises į pastatus, 2004 m. birželio 11 d. kadastrinių matavimų plane pažymėtus indeksais 1B2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), valstybei šį nekilnojamąjį turtą išperkant ir kompensuojant vienu iš Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 punkte numatytu būdu, ir pastatą 2V2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priestatais Iv2p ir 2v2p grąžinant natūra (T 1, b. l. 23).
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad siekiant išsamiai įvertinti statinių konstrukcijas bei nustatyti pastatų konstrukcijų pakeitimo (pertvarkymo) procentą, byloje buvo paskirtos ir atliktos dvi ekspertizės. Byloje atlikus pastato konstrukcijų pakartotinę ekspertizę (T 1, b. l. 29 – 153), kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, buvo nustatyta, kad: 1) nuo nacionalizacijos pradžios (1940 m.) iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo dienos (2005 m. lapkričio 9 d.) yra pakeista 66 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 42,52 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 1B2p; 2) nuo 1992 m. birželio 26 d. (nuo turto perdavimo akto) iki 2005 m. lapkričio 9 d. yra pakeista 66 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 42,52 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 1B2p; 3) nuo nacionalizacijos pradžios (1940 m.) iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo dienos (2005 m. lapkričio 9 d.) yra pakeista 61 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 46,20 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 2V2/p, su priestatais 3v2/p, lv2/p, 2v2/p; 4) nuo 1992 m. birželio 26 d. (nuo turto perdavimo akto) iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo dienos (2005m. lapkričio 9 d.) yra pakeista 61 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 46,20 proc. naujo bendro ploto pastate, pažymėtame indeksu 2V2/p, su priestatais 3v2/p, lv2/p, 2v2/p. Atitinkamai, ekspertizės akte padaryta galutinė išvada, kad visuose statiniuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), nuo nacionalizacijos pradžios (1940 m.) iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo dienos (2005 m. lapkričio 9 d.) yra pakeista 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurta 44,36 proc. naujo bendro ploto, o pastatų, galinčių funkcionuoti atskirai (duomenys neskelbtini), nėra.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra pertvarkytas taip, kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, kai visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį, todėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, nurodyti pastatai yra valstybės išperkami ir nuosavybės teisės į Įsakyme nurodytus pastatus pareiškėjai M. K. R. G. natūra negali būti atkurtos.
Taip pat pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 6.2 punktu nustatė, kad šis įsakymas yra pagrindas pilietei M. K. R. G. (a.k. (duomenys neskelbtini)) įstatymų nustatyta tvarka valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filiale įregistruoti nuosavybės teises į šio įsakymo 1.2 punkte nurodytą pastatą (T 1, b. 1. 23). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuosavybės teisės į Įsakyme nurodytus pastatus turi būti atkurtos kitais būdais, o ne natūra, tačiau pareiškėjo Draugijos skundo dalį dėl Įsakymo 6.2 punkto panaikinimo atmetė. Įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, kadangi nagrinėjamu atveju neegzistuoja teisinis pagrindas pareiškėjai M. K. R. G. įregistruoti nuosavybės teises į Įsakyme nurodytus pastatus. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos sprendimas keistinas ir Įsakymo 6.2 punktas, kuris įtvirtina pareiškėjos teisę įregistruoti nuosavybės teisę į pastatus, į kuriuos nuosavybės teisė negali būti atkurta natūra, naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
Apeliaciniame skunde pareiškėja M. K. R. G. ginčija pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl byloje esančių ekspertizės aktų patikimumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, nesutinka su pareiškėjos M. K. R. G. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad ekspertizės aktuose esant pateiktoms priešingoms išvadoms, buvo privaloma vadovautis S. Mitkaus atlikta pirmine ekspertize, kadangi ekspertas yra įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, todėl turi tinkamą ekspertizei atlikti kvalifikaciją bei žinias.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo ekspertizės skyrimo metu (2008 m. birželio 13 d.), 2006 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-457 S. Mitkui buvo suteikta teisė atlikti statinio projekto ekspertizę bei statinio dalinę ekspertizę (T 7, b. l. 115), tuo tarpu J. Gajauskui išduotas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kvalifikacijos atestatas Nr. 4465 (T 9, b. l. 149), kuriame nurodyta, kad jam suteikta teisė eiti ypatingo statinio projekto dalies ekspertizės vadovo ir ypatingo statinio dalies ekspertizės vadovo pareigas, kai priklausančios statinių grupės yra gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai, o projekto dalis – konstrukcijos. Taip pat nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad ekspertas S. Mitkus konstrukcijų pakeitimo procentą išvedė remdamasis 1979 m. kadastro duomenyse nurodyta konstrukcijų verte ir pateiktais dokumentais, kai, tuo tarpu, ekspertas J. Gajauskas pakeistų konstrukcijų procentą bei naujai sukurtą plotą apskaičiavo atlikęs natūrinius tyrimus bei įvertinęs ginčo statinių atkūrimo statybos darbų sąmatas.
Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše nėra reikiamos specialybės teismo ekspertų, ekspertu gali būti skiriamas į šį sąrašą neįrašytas asmuo. Todėl atmestini pareiškėjos M. K. R. G. argumentai dėl to, kad teismas neturėjo teisės pavesti ekspertizę atlikti į teismo ekspertų sąrašą neįrašytam ekspertui. Atsižvelgiant į tai, teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju reikia vadovautis J. Gajausko atlikta papildoma ekspertize, kadangi nurodytas ekspertas turi reikiamą kvalifikaciją, specializuojasi pastatų konstrukcijų ekspertizės srityje, be to, priešingai nei S. Mitkus, papildomai atliko natūrinius matavimus, t.y. ne tik vertino rašytinius dokumentus, tačiau taip pat savarankiškai buvo nuvykęs išsamiai apžiūrėti ir įvertinti pastato konstrukcijų.
Pareiškėja M. K. R. G. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, dėl kokių priežasčių nesutinka su pirminės S. Mitkaus atliktos ekspertizės išvadomis bei laiko būtina skirti pakartotinę ekspertizę. Nesutikdama su nurodyta pareiškėjos M. K. R. G. pozicija, teisėjų kolegija pabrėžia, kad kvalifikacijos atestatas nesuteikia S.Mitkui teisės atlikti ypatingo statinio projekto konstrukcijų dalies ekspertizės ir ypatingo statinio projekto konstrukcijų ekspertizės. Todėl, kaip spendime nurodė pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į ginčo esmę, t. y. į tai, kad nagrinėjamu atveju reikėjo nustatyti pastatų konstrukcijų pertvarkymo (pakeitimo) procentą, eksperto J. Gajausko kvalifikacija labiau atitiko ginčo teisinį santykį bei ekspertizės atlikimo specifiką, todėl teismas pagrįstai nusprendė vadovautis papildomoje ekspertizėje pateiktomis išvadomis. Be to, pareiškėja M. K. R. G. nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis abi atliktos ekspertizės būtų laikomos nepagrįstomis ir jų išvadomis nagrinėjamu atveju teismas negalėtų vadovautis. Atitinkamai pareiškėjos M. K. R. G. argumentai dėl būtinybės byloje paskirti trečią ekspertizę kolegijos vertinami kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, pareiškėjos M. K. R. G. apeliacinis skundas netenkintinas.
Pareiškėjas Draugija apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad ginčo pastatui įtraukti į savivaldybės administracijos apskaitą nėra jokio teisinio pagrindo, nes objektas jokiu dokumentui nebuvo perduotas savivaldybei.
Byloje nustatyta, kad Vyriausybė 1992 m. balandžio 30 d. potvarkiu Nr. 428p pavedė Vilniaus miesto valdybai perduoti Draugijai pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), neatlygintinai naudotis (T 1, b. l. 34). Vykdydama šį nurodymą, Vilniaus miesto valdyba 1992 m. birželio 4 d. potvarkiu Nr. 1042V įpareigojo Senamiesčio seniūnijos valdybą perduoti nurodytą pastatą į Draugijos balansą (T 1, b. l. 35).
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 4 punktu, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamentą per mėnesį nuo Įsakymo pasirašymo dienos įtraukti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išskyrus pastatą, nurodytą šio įsakymo 1.2 punktu, į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą kaip valstybės turtą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos valdomą patikėjimo teise (T 1, b. 1. 23).
Pabrėžtina, jog valstybės turtas gali būti perduotas savivaldybėms valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tik esant Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnyje (2006 m. liepos 18 d. straipsnio redakcija) numatytiems pagrindams.
Byloje pateiktas Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. potvarkis Nr. 428p patvirtina, kad juo remiantis Vyriausybė tik pavedė Vilniaus miesto valdybai perduoti pareiškėjui Draugijai pastatą neatlygintinai naudotis. Be to, pažymėtina, kad aukščiau nurodyti Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. potvarkis Nr. 428p ir Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 4 d. potvarkis Nr. 1042V nei pakeisti, nei panaikinti nebuvo. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat konstatavo, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 27 d. sprendimu panaikinus 1992 m. rugpjūčio 25 d. atliktą pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisinę registraciją, pastatas liko valstybės nuosavybėje. Kadangi byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad pastatas Vilniaus miesto savivaldybei priklausė nuosavybės ar patikėjimo teise, darytina išvada, kad nurodytas pastatas yra valstybės turtas, todėl nėra teisinio pagrindo pastatą įtraukti į savivaldybės administracijos apskaitą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl priimtas sprendimas iš dalies keistinas, o skundžiamo Įsakymo 4 punktas naikintinas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, pareiškėjo Draugijos apeliacinis skundas tenkintinas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl teismo sprendimas keistinas – sprendimo dalis, kuria panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 4 punkto dalis, kurioje numatyta, kad įsakymo 1.2 punkte nurodytas pastatas neįtraukiamas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą bei atmesta pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos skundo dalis dėl Įsakymo 6.2 punkto panaikinimo, naikintina ir šioje dalyje pareiškėjo skundo dalis tenkintina, likusi sprendimo dalis paliktina nepakeista.
V.
Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, taip pat atsižvelgiant į tai, kad tretieji suinteresuotieji asmenys Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyrius ir Lietuvos politinių kalinių sąjunga savo apeliaciniais skundais iš esmės palaikė pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos poziciją, trečiųjų suinteresuotųjų asmenų Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriaus ir Lietuvos politinių kalinių sąjungos apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimas keistinas, tenkinant pareiškėjo Draugijos skundo dalį dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 4 ir 6.2 punktų panaikinimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija
nutaria
Pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos apeliacinį skundą patenkinti.
Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų Lietuvos politinių kalinių sąjungos Vilniaus skyriaus ir Lietuvos politinių kalinių sąjungos apeliacinius skundus patenkintini iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą pakeisti –
panaikinti sprendimo dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 4 punkto dalis numatanti, kad įsakymo 1.2 punkte nurodytas pastatas neįtraukiamas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitą, bei kuria atmesta pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos skundo dalis dėl Įsakymo 6.2 punkto panaikinimo, ir šioje dalyje pareiškėjo Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos skundą tenkinti bei panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 30-1756 4 ir 6.2 punktus.
Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Pareiškėjos M. K. R. G. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.