- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-01
- Bylos Nr.
- I-3406-142/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02993-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- M. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant atsakovo atstovui – Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Valdymo tarnybos Teisės ir vidaus tyrimų skyriaus vyriausiajam specialistui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
M. Ž. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. gegužės 28 d. (pagal pašto antspaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti 30 000,00 Lt (8 688,60 Eur) neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimą (t. I, b. l. 1). Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2013 m. kovo 12 d. jis yra periodiškai konvojuojamas netinkamomis sąlygomis, kurias pareiškėjas prilygina kankinimui. Paaiškina, kad konvojavimo metu pareigūnai nuolat žemina, tyčiojasi, demonstratyviai rodydami kovinius ginklus. Nurodo, kad automobiliuose trūko vietos, nes 2 kv. m. patalpoje buvo sutalpinama po 7 asmenis kartu su kiekvieno asmeniniais daiktais, kurių leidžiama turėti iki 30 kg. Žiemą, pasak pareiškėjo, automobiliuose buvo šalta, o vasarą itin trūko oro. Be to, transporto priemonėse buvo nešvaru, išsiveldavo rūbai. Nurodo, kad kiekvieną kartą talpinant į automobilius pareigūnai šaukdavo, jog nelaimės atveju konvojuojamieji bus sušaudomi.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai, pareiškėjas teismui nurodė, kad posėdyje dalyvauti nepageidauja (t. I, b. l. 37).
Atsiliepimas
Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VST), atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 8–10). Nurodo, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju transportu, kuris naudojamas remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinėmis techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Paaiškina, kad jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tai skiriamos papildomos transporto priemonės, todėl VST besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek ir skaičius pagal atskiras kameras. Nurodo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, atlikusi ventiliacijos efektyvumo matavimus, nenustatė, kad automobilių kamerų aplinka būtų netinkama asmenų konvojavimui.
Teismo posėdyje VST atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės priteisti 8 688,60 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Taigi, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos, t. y. VST, neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp VST neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Sprendžiant dėl VST (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja VST veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjo, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos bus nustatytos) atsirado būtent dėl tų VST neteisėtų veiksmų.
Konvojavimo taisyklių, patvirtintos Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės) 3 punkte pateikiama konvojavimo sąvoka: „Konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą“, taip pat numatyta, kad specialiosios transporto priemonės – tai specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose asmenims konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad transporto priemonėse jam buvo mažai vietos.
Konvojavimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. sausio 8 d.) 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. kovo 12 d. iki kreipimosi į teismą dienos) pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutais Vilnius-Klaipėda-Vilnius, Vilnius-Marijampolė-Vilnius, Kaunas-Marijampolė-Kaunas 30 kartų (t. I, b. l. 42–159). Konvojavimas vyko Mercedes Benz 918 (toliau – Mercedes 918), Iveco Eurocargo (toliau – Iveco), VW Crafter 50 (toliau – VW) ir Mercedes Benz Atego (toliau – Mercedes Atego) transporto priemonėmis. Pagal Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-204, 5.7.21 punktą registracijos liudijimo pirmojoje pusėje įrašas S.1 reiškia nurodytą transporto priemonėje maksimalų sėdimų vietų skaičių. Pagal transporto priemonių registracijos liudijimus byloje nustatyta, kad sėdimų vietų skaičius transporto priemonėje Mercedes 918 yra 29 (t. I, b. l. 166, 174), Mercedes Atego – 30 (t. I, b. l. 181), VW Crafter – 19 (t. I, b. l. 184, 187, 190, 193, 196, 199; t. II, b. l. 2, 5, 8, 11), o Iveco – 30 (t. I, b. l. 162). VST teismui negalėjo pateikti informacijos, kiek vienu metu viename automobilyje buvo vežama žmonių, tačiau nurodė, kad konvojavimas buvo vykdytas nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių. Atsižvelgiant į tai, kad pagal kelionės žiniaraščių duomenis minėtais maršrutais konvojuotų asmenų skaičius buvo mažesnis nei bendras tuo metu konvojavimą vykdžiusių transporto priemonių sėdimų vietų skaičius, nėra pagrindo daryti išvadą, kad konvojuojami asmenys buvo paskirstomi transporto priemonėse taip, kad vienose transporto priemonėse buvo daugiau žmonių nei sėdimų vietų, o kitos transporto priemonės konvojavimo metu buvo beveik arba visai tuščios. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad VST ginčo laikotarpiu pareiškėjo konvojavimą vykdė, nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių 109 punkto reikalavimo, o su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad konvojavimo automobiliuose nebuvo arba neveikė ventiliacija, šildymo sistema, nes žiemą buvo šalta, o vasarą trūko oro. Be to, automobilių kameros, pasak pareiškėjo, buvo purvinos.
Pagal Konvojavimo taisyklių 106 punktą, konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo, todėl pareiškėjas matydamas netvarkingas ar nešvarias transporto priemonių kameras, turėjo galimybę dėl to pareikšti pretenzijas. Pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą, konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Konvojavimo taisyklių 146 punktas numato, kad specialiajame automobilyje (ar autobuse), be kita ko, turi būti veikiančios šildymo ir vėdinimo sistemos. Pagal transporto priemonių kėbulų kamerų schemas nustatyta, kad transporto priemonėse šildymo ir vėdinimo sistemos buvo įrengtos (t. I, b. l. 161, 165, 173, 183, 186, 189, 192, 195, 198; t. II, b. l. 1, 4, 7, 10). Pagal kelionės žiniaraščius nustatyta, kad pareiškėjas su skundais dėl transporto priemonėse neveikiančių ventiliacijos ar šildymo sistemų į konvojaus pareigūnus su skundais nesikreipė. Šiuo aspektu, pažymėtina, kad šalis (šiuo atveju – VST) objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (t. y. tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Atsižvelgiant į visa tai, VST neteisėti veiksmai (neveikimas) šiais aspektais (dėl neveikiančių ventiliacijos ir šildymo sistemų) nekonstatuotini, o pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kiekvieno konvojavimo metu konvojaus pareigūnai demonstravo kovinius ginklus, o talpinant į automobilius šaukdavo, kad nelaimės atveju konvojuojamieji bus sušaudyti.
Šaunamojo ginklo demonstravimas pagal Konvojaus taisyklių 222 punktą prilyginamas psichologinei prievartai, kuri gali būti panaudojama tik Konvojaus taisyklėse nustatytomis sąlygomis.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).
Pareiškėjas teismui nenurodė kaip konkrečiai pasireiškė ginklų demonstravimas, todėl su tuo susiję pareiškėjo abstraktaus pobūdžio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Konvojavimo taisyklių 129 punkte nustatyta konvojaus viršininko ar jo padėjėjo pareiga, susodinus konvojuojamuosius į specialųjį transportą, paskelbti konvojuojamiesiems taikomus režimo reikalavimus, numatytus Konvojavimo taisyklių 126–128 punktuose, t. y. konvojuojamiesiems sėdint, jiems turi būti paskelbiama, kad konvojavimo metu konvojuojamieji privalo tiksliai vykdyti savo pareigas bei visus teisėtus konvojaus pareigūnų reikalavimus ir į konvojaus pareigūnus kreiptis kreipiniu „Jūs“, privalo būti apsirengę nuosavais drabužiais bei avėti nuosavą avalynę, privalo tausoti patalpose esančią įrangą, inventorių, kitas specialiajame transporte esančias priemones bei teismuose esančius daiktus, privalo palaikyti švarą kamerose (specialiajame transporte, laikino sulaikymo kamerose), konvojaus pareigūnui nurodžius, privalo laikyti rankas už nugaros; taip pat turi būti paskelbiama, kad konvojuojamiesiems draudžiama organizuoti riaušes ir kitus neteisėtus renginius ir juose dalyvauti, pirkti, parduoti, keisti, dovanoti ar kitaip perleisti tiek savo, tiek valstybės turtą kitiems konvojuojamiesiems ir konvojaus pareigūnams, reikalauti bet kokios paslaugos iš kito konvojuojamojo, naudoti fizinį ar psichologinį smurtą prieš kitus asmenis, perduoti (išmesti) laiškus, raštelius, daryti tatuiruotes sau ir kitiems konvojuojamiesiems, garsiai kalbėtis tarpusavyje, dainuoti, triukšmauti, vartoti žargoną, susirašinėti ar kalbėtis su konvojuojamaisiais, esančiais kitose kamerose, daryti užrašus ant sienų, lubų, gultų ir lentynų, žaisti stalo ar kitokius žaidimus, rūkyti, pereiti iš vienos eilės į kitą, nusivilkti drabužius konvojavimo metu ar pasikeitimo punktuose be konvojaus pareigūno leidimo. Be šios informacijos, taip pat konvojuojamiesiems turi būti paskelbiama, kad šių pareigų nevykdantys ir draudimų nesilaikantys konvojuojamieji turės atsakyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir Konvojavimo taisykles. Konvojavimo taisyklių 129 punkte pateikiamas baigtinis sąrašas informacijos, kuri turi būti paskelbiama konvojuojamiesiems, juos susodinus į specialųjį transportą, todėl režimo reikalavimų paskelbimas ir nurodymas, kad reikalavimų nesilaikantys asmenys turės atsakyti įstatymo ir taisyklių nustatyta tvarka neapima įspėjimo, kad ypatingų situacijų metu pareigūnai turi teisę panaudoti fizinę prievartą bei šaunamąjį ginklą. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad VST pareigūnai tokio pobūdžio įspėjimus buvo išsakę. Pareiškėjas VST administracijai nepateikė skundų dėl netinkamo VST pareigūnų elgesio (grasinimų sušaudyti), todėl VST konkrečių pareigūnų atžvilgiu neatliko tarnybinių patikrinimų. Pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad VST atliko neteisėtus veiksmus aptartais maršrutais konvojuojant pareiškėją ginčo laikotarpiu. Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuoti VST neteisėti veiksmai, teismui nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.
Apibendrinant išdėstytus motyvus, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, priteisti 8 688,60 Eur neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.