Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

G. A. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių.

G. A. baudžiamoji byla pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Iš G. A. ir juridinio asmens uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „xxx“ priteista valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, 152 077 Lt turtinei žalai atlyginti, iš jų 102 973 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 49 104 Lt pelno mokesčio.

VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas juridinis asmuo UAB „xxx“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalies 1-3 punktus ir 182 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

G. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „xxx“ (į. k. xxx, reg. (duomenys neskelbtini)) pagrindinis akcininkas ir bendrovės generalinis direktorius, šios bendrovės vardu laikotarpiu nuo 2003 m. rugpjūčio (turi būti ,,rugsėjo“) 2 d. iki 2004 m. kovo 6 d. iš ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytų asmenų įgijęs medienos, vyr. finansininkei V. B. pateikė bylos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytų asmenų suklastotas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras su jose įrašytais tiesos neatitinkančiais duomenimis apie tariamus medienos pirkimus iš visiškai veiklos nevykdančių bendrovių, kad šie duomenys būtų įtraukti į bendrovės apskaitą, turėdamas tyčią UAB „xxx“ naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės.

G. A. tyčinė veika pasireiškė tuo, jog jis, pateikdamas netikras (suklastotas) PVM sąskaitas faktūras, tariamai išrašytas:

UAB „xxx“ (į. k. xxx, reg. (duomenys neskelbtini)) GCC Nr. 5353083, išrašytą 2003 m. rugpjūčio (turi būti ,,rugsėjo“) 2 d.; GCC Nr. 5353085, išrašytą 2003 m. rugpjūčio (turi būti ,,rugsėjo“) 2 d.; GCC Nr. 5353084, išrašytą 2003 m. rugpjūčio (turi būti ,,rugsėjo“) 12 d.; GCC Nr. 5353086, išrašytą 2003 m. rugpjūčio (turi būti ,,rugsėjo“) 16 d.; GCC Nr. 5353087, išrašytą 2003 m. rugpjūčio (turi būti ,,rugsėjo“) 24 d.; GCC Nr. 5353088, išrašytą 2003 m. rugsėjo 30 d.; GCC Nr. 5353089, išrašytą 2003 m. spalio 3 d.; GCC Nr. 5353092, išrašytą 2003 m. spalio 7 d.; GCC Nr. 5353093, išrašytą 2003 m. spalio 10 d.; GCC Nr. 5353094, išrašytą 2003 m. spalio 14 d.; GCC Nr. 5353095, išrašytą 2003 m. spalio 24 d.; GCC Nr. 5353134, išrašytą 2004 m. vasario 2 d.; GCC Nr. 5353153, išrašytą 2004 m. vasario 4 d.; GCC Nr. 5353152, išrašytą 2004 m. vasario 5 d.; GCC Nr. 53153150 (turi būti ,,5353150“), išrašytą 2004 m. vasario 6 d.; GCC Nr. 5353137, išrašytą 2004 m. kovo 6 d.,

bei UAB „xxx“ (į. k. xxx, reg. (duomenys neskelbtini)) GFA Nr. 0809451, išrašytą 2003 m. lapkričio 11 d.; GFA Nr. 0809455, išrašytą 2003 m. lapkričio 14 d.; GFA Nr. 0809452, išrašytą 2003 m. lapkričio 18 d., ir GFA Nr. 0809453, išrašytą 2003 m. gruodžio 12 d.,

apie 5 376,55 m³ medienos pirkimą už 675 045,53 Lt su priskaičiuotu 102 973 Lt PVM, pažeidė 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 58 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes šių suklastotų PVM sąskaitų faktūrų duomenys buvo įtraukti į PVM ataskaitą, deklaruojant bendrovės mokėtiną PVM už 2003 metų rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius ir už 2004 metų vasario, kovo mėnesius, bei pažeidė 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 11 straipsnio 4 dalies ir 17 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes deklaruojant pelno mokestį už 2003 metus buvo 327 362,50 Lt suma neteisėtai padidinti leidžiami atskaitymai.

Tokiu būdu G. A. UAB „xxx“ naudai apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti 152 077 Lt mokesčių, iš jų 102 973 Lt PVM bei 49 104 Lt pelno mokesčio valstybės biudžetui.

Be to, G. A. pripažintas kaltu, kad 2004 m. spalio mėnesį (tiksli data ir laikas tyrimo metu nenustatyti) per E. L. pasamdęs miško pjovėjus J. S. ir S. D. (pastariesiems apie daromą nusikalstamą veiką nieko nežinant), (duomenys neskelbtini) girininkijos 111 (turi būti ,,114“) kvartalo 21, 17 miško sklypuose, priklausančiuose VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijai, nupjovė 2 138,27 Lt vertės 27 egles, kurių medienos tūris 32,035 m³, bei 5 801,01 Lt vertės 66 pušis, kurių medienos tūris 64,432 m³, turėdamas tikslą medieną pagrobti, ir pagrobė 27,135 m³ eglės bei 44,682 m³ pušies rąstų, kuriuos UAB „xxx“ vairuotojas R. V., vykdydamas jo, kaip minėtos bendrovės vadovo, nurodymą, sunkvežimiu „Volvo FIZ“, valst. Nr. XXXXXXXX išvežė ir iškrovė A. A. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini).

Tokiu būdu G. A., pasinaudodamas minėtais asmenimis, kurie apie tikrą grobiamos medienos priklausomybę nieko nežinojo, pagrobė VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijai priklausančios 5 834,07 Lt vertės 71,817 m³ medienos, o likusios iškirstos 2 105,21 Lt vertės 24,65 m³ medienos grobimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes sugedus traktoriui ši mediena liko kirtavietėje.

Teismas dėl šios veikos G. A. baudžiamąją bylą nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

G. A. išteisintas dėl nusikalstamu būdu (turto vagyste) įgyto turto legalizavimo, sudarant pirkimo–pardavimo sandorius, tačiau dėl to nuosprendis neskundžiamas.

Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apeliantas nurodė, jog būdamas bendrovės akcininkas bei direktorius kartu su buhaltere tvarkė finansinius dokumentus – sąskaitas faktūras, tačiau niekada nepripažino, kad jas klastojo, o kaltinime nurodytose sąskaitose faktūrose esantys duomenys neatitinka tiesos. Mediena pirkta realiai, tai yra realūs ir įvykdyti sandoriai. Prieš įsigydamas medieną iš UAB ,,xxx“ bei UAB ,,xxx“, apeliantas tikrino, ar jos realiai egzistuoja. Jų egzistavimo faktą patvirtino ir teismas. Iš byloje esančių liudytojų parodymų nustatyta, jog apeliantas domėjosi šių įmonių veikla. Jis neturėjo ir nežinojo jokių duomenų apie įmonių veiklos sustabdymą ar jų dokumentų pagrobimą. Apeliantas tik tyrimo metu sužinojo, kad jos tuo metu veiklos nevykdė, nes taip teigė šių įmonių vadovai ir akcininkai. Apelianto nuomone, buvę šių įmonių vadovai ir akcininkai vengdami atsakomybės melagingai nurodė aplinkybes dėl dokumentų pagrobimo bei jų praradimo, o neturėdami medienos įgijimo dokumentų neigė sandorių su UAB ,,xxx“ sudarymą. Apeliantui nekėlė abejonių šių įmonių akcininkais prisistatę asmenys, jis neturėjo pagrindo netikėti, jog jie parduoda savo įmonės medieną. Teismas neįvertino aplinkybės, kad, jeigu apeliantas būtų žinojęs apie dokumentų klastojimą, jų neatitikimą tikrovės, jis šių dokumentų būtų nerodęs, neįtraukęs į apskaitą.

Teismas sureikšmino neužpildytų UAB ,,xxx“ sąskaitų faktūrų radimo jo namuose faktą. Medienos sandoris įvyko miške, sąskaitos faktūros tiesiog liko automobilyje. Ryte sūnus naudojosi automobiliu, todėl dokumentus padėjo ant stalo. Apeliantas būtų jas nuvežęs ir atidavęs, tačiau nespėjo. Jis tų sąskaitų nepirko, nes, jei būtų pirkęs, būtų paslėpęs, o ne padėjęs ant stalo.

Iš teismo išvadų neaišku, dėl kokių motyvų apeliantas turėjo pats klastoti dokumentus ir juos pajamuoti, jeigu realiai tokios ūkinės operacijos nevyko. Jis tapo UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ savininkų ar kitų asmenų auka. Jam perkelta pareiga įrodinėti, kad veikė sąžiningai, o sandoriai teisėti. Tik vadovaujantis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) specialistų išankstine nuostata ir išvadomis suformuota apelianto kaltumo prezumpcija, kurios jis negali paneigti, o kaltės įrodymų nėra.

Dėl kaltinimo medienos vagyste apeliantas aiškino, jog ją organizavo A. V., kuris kelis kartus keitė parodymus, pats atlygino žalą. Apie šį nusikaltimą apeliantas sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas A. V. pasitikėjo, jam nebuvo kilę jokių abejonių dėl pastarojo sąžiningumo.

Teismas nesiekė visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybių, padaryti teisingų išvadų ir objektyviai bei teisingai išspręsti bylos. Teismas privalėjo nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, kuriomis remiantis būtų galima nustatyti apelianto kaltę, tyčios formą ir motyvus, veikos subjektyviąją bei objektyviąją puses. Įrodymų vertinimas byloje neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, G. A. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl sukčiavimo, paskyrė tinkamą bausmę, o bylos dalį dėl medienos grobimo nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Tiesa, nuosprendžio 12 lape teismas nepagrįstai padidino pastarojo kaltinimo apimtį nurodydamas, kad šį nusikaltimą apeliantas padarė kartu su A. V. Tuo teismas pasunkino G. A. teisinę padėtį, todėl klaida ištaisoma.

Nuosprendžio dalis dėl G. A. išteisinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį neginčijama, dėl to vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl rašymo apsirikimų

Nuosprendyje (ir kaltinamajame akte) padaryta nemažai klaidų: aptariant G. A. sukčiavimą, klaidingai nurodytos dalies PVM sąskaitų faktūrų išrašymo datos, taigi ir nusikalstamos veikos laikotarpio pradžia, vienos PVM sąskaitos faktūros numeris; aptariant medienos vagystę, klaidingai nurodytas Telšių girininkijos kvartalo numeris. Šios klaidos ištaisomos nekeičiant nuosprendžio.

Nors skundas dėl UAB ,,xxx“ nusikalstamos veikos nepaduotas, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad analogiškos klaidos padarytos ir su ja susijusioje nuosprendžio dalyje.

Tai vertinama kaip akivaizdus rašymo apsirikimas dėl teisėjo neatidumo, nes tikrieji duomenys matyti iš byloje esančių dokumentų.

Nuteistasis turėjo galimybę susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga ir matyti visų PVM sąskaitų faktūrų tikruosius numerius bei jų išrašymo datas, (duomenys neskelbtini) girininkijos kvartalo numerį (t. 8, b. l. 143-144), todėl jų pataisymas apeliacinės instancijos teismo nutartyje nelaikomas kaltinimo pakeitimu teisme arba apelianto teisės žinoti, kuo yra kaltinamas, suvaržymu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų klaidų ištaisymas:

G. A. ir UAB „xxx“ nusikalstama veika prasidėjo ne 2003 m. rugpjūčio 2 d., bet 2003 m. rugsėjo 2 d.;

UAB „xxx“ PVM sąskaita faktūra GCC Nr. 5353083 tariamai išrašyta ne 2003 m. rugpjūčio 2 d., bet 2003 m. rugsėjo 2 d. (t. 1, b. l. 39);

UAB „xxx“ PVM sąskaita faktūra GCC Nr. 5353085 tariamai išrašyta ne 2003 m. rugpjūčio 2 d., bet 2003 m. rugsėjo 2 d. (t. 1, b. l. 41);

UAB „xxx“ PVM sąskaita faktūra GCC Nr. 5353084 tariamai išrašyta ne 2003 m. rugpjūčio 12 d., bet 2003 m. rugsėjo 12 d. (t. 1, b. l. 42);

UAB „Milejus“ PVM sąskaita faktūra GCC Nr. 5353086 tariamai išrašyta ne 2003 m. rugpjūčio 16 d., bet 2003 m. rugsėjo 16 d. (t. 1, b. l. 43);

UAB „xxx“ PVM sąskaita faktūra GCC Nr. 5353087 tariamai išrašyta ne 2003 m. rugpjūčio 24 d., bet 2003 m. rugsėjo 24 d. (t. 1, b. l. 44);

2004 m. vasario 6 d. tariamai išrašyta UAB „xxx“ PVM sąskaita faktūra ne GCC Nr. 53153150, bet GCC Nr. 5353150 (t. 4, b. l. 119);

mediena pagrobta ne iš (duomenys neskelbtini) girininkijos 111 kvartalo, bet iš 114 kvartalo (t. 6, b. l. 12).

Dėl BPK normų pažeidimų

Nuteistasis G. A. apeliaciniame skunde nesutinka su įrodymų vertinimu ir teigia, jog teismas nesiekė objektyviai išnagrinėti bylos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių BPK normų pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistojo G. A. kaltę.

Nėra pagrindo teigti, kaip tai daro apeliantas savo skunde, kad teismas nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų įrodyta apelianto kaltė.

Nuosprendyje išdėstytų įrodymų analizė reiškia, jog būtent įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, leidusias apeliantą pripažinti kaltu ir dėl vienos veikos jį nuteisti, o dėl kitos dalį bylos nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad teismas įrodymus vertino kitaip, nei pageidavo nuteistasis, nereiškia, jog įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų. Tuo pagrindu negalima keisti teismo sprendimo, nes teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas tinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, juos pripažino įrodymais ir jais pagrindė apelianto kaltę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė teismą pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytą įrodymų vertinimo tvarką, o kaltininko versijų atmetimas nuosprendyje, tai pagrindžiant byloje surinktais įrodymais, negali būti laikomas neobjektyviu bylos išnagrinėjimu.

Dėl sukčiavimo

Nuteistasis G. A. neigia sukčiavęs ir sudaręs tariamus medienos pirkimo sandorius su UAB ,,xxx“ bei ,,xxx“, tačiau jo kaltę įrodo teisme ištirtų įrodymų visetas.

Apelianto parodymai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami. Apeliantas tvirtina iš nurodytų bendrovių medieną pirkęs realiai, prieš tai patikrinęs jų egzistavimo faktą.

Tokį skundo argumentą teismas motyvuotai atmetė kaip nepagrįstą.

Liudytojas E. L. teisme parodė, jog nepažįstamų žmonių prašomas ėjo UAB ,,xxx“ direktoriaus pareigas. Jam buvo žadama mokėti atlyginimą, tačiau tik kelis kartus gavo po 200 Lt. Realiai jis nieko nedirbo, jokių sandorių nesudarinėjo, tik vieną kartą pasirašė kažkokius dokumentus. Ant byloje esančių UAB ,,xxx“ sąskaitų faktūrų jis nepasirašinėjo, jose yra ne jo parašai.

Liudytojas R. D. ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 141-142) parodė, kad pažįstamo V. R. iniciatyva kartu įsteigė UAB ,,xxx“. Liudytojas tapo bendrovės direktoriumi. Abu steigėjai gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau V. R. pasiūlė bendrovę įregistruoti (duomenys neskelbtini). Bendrovė prekiavo elektrodais, pirštinėmis, kitomis prekėmis, kurių dalį įsigydavo (duomenys neskelbtini) turgavietėje, tačiau niekada su niekuo nėra sudariusi jokių sandorių dėl medienos pirkimo–pardavimo. 2003 m. gegužės mėnesį buvo apvogtas liudytojo motinos butas (duomenys neskelbtini), kur gyveno liudytojas ir laikė bendrovės apskaitos dokumentus. Vagystės metu dingo bendrovės dokumentai, taip pat daug tuščių apskaitos blankų (PVM sąskaitų faktūrų, kasos pajamų orderių kvitų). Apie dokumentų vagystę nepranešė, nes bijojo atsakomybės už jų praradimą. Po šio įvykio UAB ,,xxx“ jokios veiklos nebevykdė. Byloje esančiose PVM sąskaitose faktūrose, kasos pajamų orderių kvituose yra ne liudytojo parašai, jis šiuose dokumentuose nurodytų prekių niekam nėra pardavęs ir iš nieko nepirkęs.

Bylą nagrinėjant teisme liudytojas R. D. nerastas, nors teismas ėmėsi priemonių jį surasti, jis savo gyvenamosios vietos nedeklaravęs (t. 9, b. l. 123), ji teismui nežinoma ir liudytojas neapklaustas teisme, tačiau jo parodymai reikšmingi byloje esantiems įrodymams patikrinti, todėl teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, teisiamajame posėdyje pagrįstai juos perskaitė.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad buvę aptariamų įmonių vadovai ir akcininkai vengdami atsakomybės melagingai nurodė aplinkybes dėl dokumentų pagrobimo bei jų praradimo, o neturėdami medienos įgijimo dokumentų neigė sandorių su UAB ,,xxx“ sudarymą.

Toks skundo teiginys vertinamas kaip apelianto išsakyta prielaida, nes ji nepagrįsta objektyviais bylos duomenimis.

Liudytojas R. V., dirbęs UAB ,,xxx“ vairuotoju ir vežiojęs šios bendrovės perkamą bei parduodamą medieną, teisme parodė, jog nėra girdėjęs apie UAB ,,xxx“ ir ,,xxx“, iš tokių įmonių nieko nevežė.

Ikiteisminio tyrimo metu analogiškai parodė liudytojas S. A., taip pat dirbęs UAB ,,xxx“ vairuotoju. Jis irgi nėra turėjęs šių bendrovių išrašytų dokumentų, iš jų nevežęs medienos (t. 5, b. l. 105-107).

Liudytojas S. A. nerastas ir neapklaustas teisme (t. 9, b. l. 31, 101, 133, 176, 183), tačiau jo parodymai reikšmingi byloje esantiems įrodymams patikrinti, todėl vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis teisiamajame posėdyje pagrįstai perskaityti.

Išdėstyti įrodymai patvirtina, kad tarp UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ bei UAB ,,xxx“ nebuvo sudaryta jokių medienos pirkimo–pardavimo sandorių.

Be liudytojų parodymų, šią aplinkybę įrodo ir objektyvūs duomenys.

Iš 2005-05-31 surašytos specialisto išvados Nr. 5-9/20 dėl uždarosios akcinės bendrovės ,,xxx“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo (t. 2, b. l. 4-16) turinio matyti, jog 2003 m. UAB ,,xxx“ apskaitoje panaudotuose medienos sandorių pirkimo dokumentuose, išrašytuose UAB ,,xxx“ bei UAB ,,xxx“ vardu, užfiksuotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis ir aplinkybėmis, taigi dokumentai neturi juridinės galios. Pagal kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras UAB ,,xxx“ neturėjo teisės atskaityti pirkimo PVM, todėl 2003 m. privalėjo papildomai sumokėti į valstybės biudžetą 71 941 Lt PVM. Be to, medienos įsigijimą iš UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ bendrovė fiksavo pagal juridinės galios neturinčius dokumentus, todėl neteisėtai padidino leidžiamus atskaitymus ir 2003 m. į valstybės biudžetą nesumokėjo 49 104 Lt pelno mokesčio.

Pirmosios instancijos teisme apklausta tyrimą atlikusi specialistė S. Ž. patvirtino aptariamos specialisto išvados teisingumą.

2006-01-09 surašytos specialisto išvados Nr. 3.18-22 turinys (t. 4, b. l. 93-106) įrodo, kad 2004 m. UAB ,,xxx“ apskaitoje fiksavo medienos pirkimo sandorius pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas UAB ,,xxx“ vardu, kuriose nurodytos ūkinės operacijos vyko ne apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis ir aplinkybėmis, todėl tokie dokumentai neturi juridinės galios. Pagal kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras UAB ,,xxx“ neturėjo teisės atskaityti pirkimo PVM, todėl 2004 m. vasario ir kovo mėnesiais padarė valstybei 31 032 Lt PVM žalą.

Pirmosios instancijos teisme apklausta tyrimą atlikusi vyresnioji specialistė Z. Š. patvirtino aptariamos specialisto išvados teisingumą.

Nuteistasis G. A., ginčydamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodo tikrinęs, ar UAB ,,xxx“ bei UAB ,,xxx“ realiai egzistuoja, ir neturėjo jokio pagrindo tuo abejoti.

Toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantas remiasi liudytojo V. K. parodymais, jog šis lyg domėjosi Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) internetinėje svetainėje apie UAB ,,xxx“ ir ją rado registruotų įmonių sąraše.

Tokie liudytojo V. K. parodymai neatitinka tikrovės ir vertinami kaip noras padėti apeliantui.

Iš VMI 2005-05-13 rašto Nr. (10.4-33-4)-R-43 matyti, kad jos internetiniame tinklalapyje 2003-06-04 paskelbta informacija apie UAB ,,xxx“, o 2003-06-26 – apie UAB ,,xxx“, jog jos nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų (t. 4, b. l. 54, 55).

Bylos duomenys įrodo (t. 2, b. l. 37), kad UAB ,,xxx“ pirmą medienos įsigijimo iš UAB ,,xxx“ sandorį apskaitos dokumentuose užfiksavo 2003-09-02, o iš UAB ,,xxx“ – tik 2003-11-11. Taigi prieš sudarydamas sandorius G. A. kaip UAB ,,xxx“ vadovas turėjo galimybę žinoti, jog aptariamos bendrovės nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų, t. y. jų veikla kelia abejonių.

Tokių duomenų neigimas rodo apelianto tyčią sudaryti tariamus sandorius su veiklos nevykdančiomis bendrovėmis, siekiant išvengti didelės vertės turtinės prievolės mokėti mokesčius į valstybės biudžetą.

Kita vertus, priešingą įstatymui veikimą, pasireiškusį tiesiogine tyčia, rodo apelianto elgesys. Pagal G. A. parodymus, su UAB ,,xxx“ direktoriumi jis susipažino po 2003-07-21, t. y. tapęs UAB ,,xxx“ generaliniu direktoriumi, tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas 2004-01-20 jis jau neprisiminė nei šios bendrovės direktoriaus vardo, nei pavardės, nei telefono numerio, nei adreso (t. 8, b. l. 3). Tas pat pasakytina dėl identifikacinės informacijos apie UAB ,,xxx“ direktorių, nors su juo susipažino vos prieš du mėnesius iki minimos apklausos. Toks informacijos neturėjimas apie verslo partnerius yra neįtikėtinas ir neįtikinamas.

Be to, atkreipiamas dėmesys į nuteistojo parodymų apie įvykusius sandorius nekonkretumą, nors ikiteisminio tyrimo metu nuo aptariamų įvykių buvo praėję nedaug laiko. Tai irgi rodo sandorius buvus tariamus, siekiant išvengti mokesčių, o apeliantą pasirinkus būtent tokį gynybos nuo pateiktų kaltinimų būdą. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir tai, kad G. A. ikiteisminio tyrimo metu pasinaudojo savo teise atsisakyti būti suvestas į akistatą su asmenimis, kurių parodymai prieštarauja jo parodymams (t. 8, b. l. 29-30).

Be išdėstytų motyvų, apeliantą veikus priešingai įstatymų reikalavimams įrodo aplinkybė, jog jo namuose rastos neužpildytos, bet pasirašytos UAB ,,xxx“ sąskaitos faktūros (t. 1, b. l. 74-99).

Teisėjų kolegijos neįtikina apelianto versija, kad šie dokumentai liko automobilyje, nes medienos pirkimo sandoris įvyko miške; ryte sūnui buvo reikalingas automobilis, todėl jis PVM sąskaitas faktūras išėmė iš jo ir padėjo ant stalo (beje, kratos metu dokumentai rasti ne ant stalo, o gyvenamojo namo antrame aukšte esančiame kambaryje ant lentynos – t. 1, b. l. 31-32); apeliantas dokumentus būtų nuvežęs ir atidavęs, tačiau nespėjo.

Vienam sandoriui sudaryti reikalingas vienas PVM sąskaitos faktūros komplektas. Net jei sandoris iš tiesų būtų įvykęs miške ir dokumentai tuoj pat nebūtų surašyti, tuo negalima paaiškinti penkių neužpildytų, bet pasirašytų dokumentų komplektų turėjimo.

Tačiau ši aplinkybė gali būti susieta su jau minėtos 2006-01-09 specialisto išvados Nr. 3.18-22 duomenimis, jog UAB ,,xxx“ 2004-03-26 išregistruota iš PVM mokėtojų registro nustačius faktus, kad PVM mokėtojo vardu įsigytus apskaitos dokumentus naudoja kiti asmenys.

Apeliantui neaišku, dėl kokių motyvų jis turėjo pats klastoti dokumentus ir juos pajamuoti, jeigu realiai kaltinime nurodytos ūkinės operacijos nevyko.

Pirmiausia atkreipiamas dėmesys, jog apeliantas nepripažintas kaltu dėl dokumentų klastojimo, nes nenustatyta, kas įrašė į PVM sąskaitas faktūras tiesos neatitinkančius duomenis apie tariamus medienos pirkimus iš veiklos nevykdančių bendrovių.

Kita vertus, kodėl nusikalstamais tikslais naudojami suklastoti dokumentai, atsakė pirmosios instancijos teisme apklaustos specialistės S. Ž. ir Z. Š.: perkant medieną iš fizinio asmens, pirkėjas turi sumokėti 15 procentų gyventojų pajamų mokestį į biudžetą; perkant medieną iš įmonės, šito mokesčio mokėti nereikia.

Tokiu būdu G. A., įsigijęs medieną iš nenustatytų asmenų ir parodęs, kad ją tariamai pirko iš UAB ,,xxx“ bei UAB ,,xxx“, bandė apgaule išvengti prievolės sumokėti mokesčius.

Apeliantas skunde teigia, jog jam perkelta pareiga įrodinėti veikus sąžiningai, sudarius teisėtus sandorius; suformuota apelianto kaltumo prezumpcija, kurios jis negali paneigti, o kaltės įrodymų nėra.

Su tokiu skundo teiginiu negalima sutikti.

Baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcijos principas, kuris pareigą įrodyti asmens kaltę nustato valstybiniam kaltinimui. Ši pareiga galioja tiek, kiek tai reikalinga nusikalstamos veikos požymiams pagal pareikštą kaltinimą įrodyti. Būtent tai padaryta šioje byloje: ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys užfiksuoti procesinių veiksmų atlikimo protokoluose, specialistų išvadose ir kt., teismas šiuos duomenis pripažino įrodymais, jais pagrindė G. A. kaltę.

Dviejose specialisto išvadose konstatuota, kad UAB ,,xxx“ apskaitoje panaudotuose medienos sandorių pirkimo dokumentuose, išrašytuose UAB ,,xxx“ bei UAB ,,xxx“ vardu, užfiksuotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis ir aplinkybėmis, pateikti dokumentai neturi juridinės galios; pagal kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras UAB ,,xxx“ neturėjo teisės atskaityti pirkimo PVM, be to, neteisėtai padidino leidžiamus atskaitymus, todėl kaltinime nurodytu laikotarpiu privalėjo papildomai sumokėti į valstybės biudžetą 152 077 Lt mokesčių, iš jų 102 973 Lt PVM ir 49 104 Lt pelno mokesčio.

Tai reiškia konstatavimą, jog, VMI pateikęs juridinės galios neturinčius dokumentus, G. A. UAB ,,xxx“ naudai išvengė turtinės prievolės sumokėti valstybės nustatyto dydžio mokesčius. G. A. kaip UAB ,,xxx“ generalinis direktorius žinojo, kad jis organizavo bendrovės veiklą, sudarinėjo sandorius, buvo atsakingas už bendrovę, todėl žinojo turįs pareigą teikti valstybės institucijai jo vadovaujamos įmonės veiklą atspindinčius teisingus apskaitos dokumentus.

Pareiga G. A. pateikti įrodymus ar nurodyti duomenis, kurie gali patvirtinti sandorių sudarymo su UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ faktą, išlieka ir baudžiamajame procese dėl kaltinimo išvengus turtinės prievolės sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą, nes specialisto išvadose nustatyta tiksli nesumokėtų mokesčių suma, kurios nepateisina apelianto pateikti juridinės galios neturintys dokumentai. To pakanka kelti atsakomybės klausimą dėl turtinės prievolės išvengimo apgaule, o, G. A. neigiant šią aplinkybę, jam atsiranda pareiga pateikti duomenis, pateisinančius mokesčių nemokėjimą, kurie patvirtintų, jog medienos pirkimo–pardavimo sandoriai buvo sudaryti būtent su nurodytomis bendrovėmis. Taigi pateikdamas savo versiją dėl medienos įsigijimo, G. A. turi pateikti ir įrodymus ar nurodyti duomenis, galinčius ją patvirtinti.

Dėl išdėstytų motyvų G. A. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes jis UAB ,,xxx“ naudai apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti 152 077 Lt mokesčių į valstybės biudžetą.

Dėl medienos grobimo

Nuteistasis G. A. neigia 2004 m. spalio mėnesį (duomenys neskelbtini) girininkijos 114 kvartalo 21, 17 miško sklypuose, priklausančiuose (duomenys neskelbtini) miškų urėdijai, pasamdęs apie daromą nusikalstamą veiką nieko nežinančius miško pjovėjus J. S. ir S. D., nupjovęs 2 138,27 Lt vertės 27 egles, kurių medienos tūris 32,035 m³, bei 5 801,01 Lt vertės 66 pušis, kurių medienos tūris 64,432 m³, turėdamas tikslą medieną pagrobti, ir pagrobęs 27,135 m³ eglės bei 44,682 m³ pušies rąstų, įvertintų 5 834,07 Lt, o pasikėsinęs pagrobti dar 2 105,21 Lt vertės 24,65 m³ medienos, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog medienos vagystę organizavo A. V., o pats nuteistasis apie ją sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu.

Su tokiu skundo argumentu negalima sutikti.

Liudytojas A. V. jau pirmoje apklausoje (t. 6, b. l. 63-64) prisipažino G. A. iniciatyva su juo važiavęs ieškoti tinkamo kirsti ir parduoti miško, nes pastarasis turėjo daug skolų. Liudytojas G. A. nurodymu žymėjo medžius, žinojo, kad miškas kertamas be leidimo. Savo parodymus liudytojas patvirtino ir kitų apklausų metu. Tiesa, apklausiamas 2005-01-11 A. V. dėl medienos vagystės kaltę prisiėmė sau teigdamas, jog G. A. apie ją nieko nežinojo (t. 6, b. l. 68), tačiau vėliau vėl grįžo prie pirminių parodymų paaiškinęs, kad kaltę prisiėmė G. A. prašomas, nes šis jau turėjo reikalų su teisėsauga (t. 6, b. l. 100-101, 104). Teisme liudytojas patvirtino savo ankstesnius parodymus dėl medienos vagystės aplinkybių teigdamas, jog dėl praėjusio ilgo laiko tarpo visko gerai neprisimena.

Įvertinus liudytojo A. V. parodymų visumą, išskyrus jau aptartą 2005-01-11 apklausą, jie laikomi pakankamai nuosekliais, taigi jais pagrįstai remiamasi nuosprendyje.

Pirminiuose nuteistojo G. A. parodymuose (t. 8, b. l. 10-11) jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nes trūko pinigų. Šie parodymai savo esme sutapo su pirminiais A. V. parodymais, todėl jais nėra pagrindo netikėti.

Negalima neatkreipti dėmesio, kad kita G. A. apklausa vyko 2005-01-11 tuoj po A. V. apklausos (t. 8, b. l. 14). Jos metu G. A., kaip ir A. V., pakeitė parodymus teigdamas, jog medieną vogė pastarasis, o G. A. apie tai nieko nežinojo, anksčiau prisipažino išsigandęs.

Toks parodymų keitimas G. A. naudai vienu metu rodo akivaizdų šių asmenų susitarimą ir daro juos neįtikinamus, juo labiau kad vėliau A. V. paaiškino, kodėl prisiėmė G. A. kaltę. Neįtikinama ir G. A. nurodoma prisipažinimo priežastis (dėl išgąsčio), nes jis jau turėjo kriminalinės patirties dėl analogiškos veikos.

A. V. nurodyto motyvo prisiimti savo darbdavio G. A. kaltę (pastarojo prašymas, nes jis jau turėjo reikalų su teisėsauga) realumą patvirtina bylos medžiaga: (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2004 m. balandžio 19 d. baudžiamuoju įsakymu G. A. nuteistas už (duomenys neskelbtini) miškų urėdijai priklausančio miško grobimą (t. 8, b. l. 44), 2001 m. birželio 4 d. G. A. atsisakyta kelti baudžiamąją bylą dėl miško vagystės Šiaulių rajone šalims susitaikius (t. 8, b. l. 43). Bylos duomenys rodo, jog analogiškos veikos G. A. neatsisakė ir vėliau, nes už medienos vagystę G. A. teistas dar du kartus (t. 8, b. l. 46-47, 49-50).

Vėlesniuose parodymuose (t. 8, b. l. 23) G. A. teigė iš A. V. pirkęs medieną, tačiau nespėjęs įforminti dokumentų. Dalį medienos pardavė UAB ,,xxx“, surašęs oficialų pardavimo dokumentą.

Tokie nuteistojo parodymai nepagrįsti. Nėra pagrindo teigti nespėjus įforminti medienos pirkimo dokumentų, jeigu pakako laiko išrašyti jos pardavimo dokumentus. Kita vertus, nerealu nespėti įforminti tariamai 2004 m. spalio mėnesį įvykusio sandorio tarp jo ir A. V., nes G. A. sulaikytas tik 2004-12-02, t. y. praėjus mažiausiai vienam mėnesiui.

Teisme G. A. laikėsi versijos, kad apie vagystę nieko nežinojo, medieną pirko iš A. V., tik pirkimo dokumentų neįformino, medienos ištraukimą organizavo pastarasis.

G. A. kaltę pavogus medieną įrodo liudytojo D. L. parodymai. Šio liudytojo brigados pjūklininkai J. S. ir S. D. išpjovė mišką nežinodami, jog mediena vagiama. Iš G. A. veiksmų liudytojas susidarė nuomonę, kad miško pjovimui vadovavo G. A. .

Liudytojai J. S., S. D., L. M. patvirtino, jog G. A. rūpinosi miško pjovimu.

Išdėstyti motyvai daro neįtikinamus, todėl atmetamus G. A. parodymus, kad jis nieko nežinojo apie medienos vagystę, o ją organizavo ir padarė A. V.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. V. parodė, jog iš miško buvo išvežta apie 70 m³ medienos (t. 6, b. l. 63-64). Panašų kiekį išvežtos medienos tuo metu nurodė ir G. A. (t. 8, b. l. 23-24). Liudytojas L. M. nurodė ištraukęs iš miško apie 60 m³ medienos (t. 6, b. l. 42-43).

Nupjautos, pagrobtos ir nespėtos išvežti medienos kiekis bei vertė objektyviai nustatyti pagal (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos pateiktą medžiagą (t. 6, b. l. 11-17). Iš jos matyti, kad nupjauta 7 939,28 Lt vertės 96,467 m³ medienos, liko neišvežta 2 105,21 Lt vertės 24,65 m³ medienos, t. y. iš viso pagrobta 5 834,07 Lt vertės 71,817 m³ medienos.

Teismas nuosprendžio 12 lape (t. 10, b. l. 115) be pagrindo nurodė, jog G. A. medieną pagrobė kartu su A. V. Atkreipiamas dėmesys, kad dėl A. V. (ir kai kurių kitų asmenų) ikiteisminis tyrimas nutrauktas dar 2006-10-24 (t. 6, b. l. 105-106), o G. A. nepateiktas kaltinimas nusikaltimą padarius grupe asmenų. Dėl to iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinamas teiginys, jog G. A. padarė veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, kartu su A. V.

Teismas pagrįstai nustatė, kad G. A. veika kvalifikuotina pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Ši veika padaryta tyčia ir priskiriama prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nusikalstama veika padaryta 2004 m. spalio mėnesį, todėl teismas teisingai nurodė, jog dėl jos negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis). Bylos nutraukimas dėl šios veikos atitinka įstatymo reikalavimus.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą, jos trukmę, aptarė bausmės tikslus.

Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (sukčiavimas esant kvalifikuojamajam požymiui priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, numatytų BK 11 straipsnio 5 dalyje), visapusiškai įvertino kaltininko asmenybę (jis anksčiau jau teistas už medienos grobimus, tačiau dirba ir turi legalų pragyvenimo šaltinį, išlaiko šeimą, daugiau nenusikalto), atsižvelgė į aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta daugiau nei prieš penkerius metus. Nors apeliantas neatlygino žalos, teismo nuomone, realiai ją atlyginti galimybė aiškiai padidėja, kaltininkui galint dirbti. Teismas suformulavo išvadą, jog už turtinio pobūdžio nusikaltimą izoliavimas nuo visuomenės ilgam terminui nebūtų proporcingas padarytai baudžiamajai veikai ir siekiamiems bausmės tikslams.

Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl G. A. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad jų nenustatyta.

Atsižvelgus į tai, jog už kvalifikuotą sukčiavimą numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų, nuteistajam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta. Jam negali būti taikomos BK 75, 62 straipsnių ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes apeliantas neatitinka jų taikymo sąlygų.

Į nuteistajam paskirtą bausmę teismas neįskaitė dviejų dienų laikino sulaikymo laikotarpio (t. 8, b. l. 5-6), todėl ši klaida ištaisoma.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3, 4 punktais,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. sausio 22 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginį, kad G. A. padarė veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, kartu su A. V.

Į G. A. paskirtą bausmę įskaityti dviejų dienų laikino sulaikymo laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 2 d. iki 2004 m. gruodžio 4 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.