Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2013-08-05 · Civilinė byla Nr. 2-1652-611/2013

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-08-05Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-02-15Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-08-05
Bylos Nr.
2-1652-611/2013
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02688-2012-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Andžej Maciejevski
Ieškovas
V. B.
Atsakovas
LAB banko SNORAS, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
Kategorijos
  • 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1652-611/2013Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02688-2012-4Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.2.6; 21.4.2.7; 21.6; 116.1; 126.8 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugpjūčio 5 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andžej Maciejevski,sekretoriaujant Gustei Mickevičiūtei,

dalyvaujant ieškovei V. B., atsakovo LAB banko SNORAS atstovei I. Č., atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovui adv.I. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovams likviduojamam AB bankui SNORAS ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir įpareigojimo išmokėti indėlio draudimo išmokas, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti nuginčytomis ir negaliojančiomis su atsakovu AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr.FO20110728U990019 ir Nr.FO20110922U99004, pripažinti pagal šias sutartis atsakovui AB bankui SNORAS sumokėtas 1999,97 Eur ir 6 999,61 Lt sumas ieškovės terminuotaisiais indėliais bei įpareigoti atsakovą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas indėlių draudimo išmokas, vadovaujantis LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymu (toliau – IĮIDĮ), priteisti iš atsakovų 5 proc. procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pasibaigus terminuotojo indėlio sutarčiai, o taip pat sukaupus papildomų lėšų, nuvyko į atsakovo AB banko SNORAS Utenos filialą pratęsti terminuotojo indėlio sutartį, o sukauptas lėšas padėti taip pat kaip terminuotąjį indėlį. Banko vadybininkei pasiūlius įsigyti obligacijų ir paaiškinus, kad saugumo ir draustumo prasme jos prilygsta terminuotam indėliui, ieškovė sudarė obligacijų pasirašymo sutartį. Ieškovės teigimu, sudarydama ginčijamas sutartis, ji suklydo dėl jų draustumo indėlių draudimu, o žinodama, kad obligacijos nėra draustos ir kad banko finansinė padėtis yra bloga, obligacijų pasirašymo sutarčių nebūtų sudariusi. Ieškovė nurodo, kad bankas pažeidė LR Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 str. 3 d. reikalavimus, aiškiai ir suprantamai nesuteikė ieškovei visos reikalingos informacijos, tyčia į sutartis įrašė klaidinančią informaciją apie obligacijų draustumą, tokiu būdu apgavo ieškovę. Dublike pažymėjo, kad ieškovė nebuvo supažindinta nei su Programos prospektu, nei su Emisijos galutinėmis sąlygomis. Be to, šie dokumentai ieškovei nebuvo įteikti. Pažymėjo, kad ginčijamose sutartyse įtvirtintos sąlygos negali būti laikomos individualiai aptartomis. Be to, Vartotojų teisių apsaugos tarnyba ne kartą pripažinusi atsakovo AB banko SNORAS obligacijų pasirašymo sutarčių nuostatas nesąžiningomis, o 2012-06-12 nutarimu Nr.10-428¹³ AB banko SNORAS obligacijų pasirašymo sutartyje bei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nesąžiningomis pripažino esant net 24 sąlygas, todėl konstatuotina, kad atsakovas tyčia elgėsi nesąžiningai, įtraukdamas į tokias sutartis nesąžiningas sąlygas. Ieškovė suprato, kad tiek Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, tiek obligacijų pasirašymo sutartis yra viena kitos dalis. Teismo posėdyje ieškovė nurodė, kad pirmą kartą pirkti obligacijas įtikino banko darbuotoja, o antrą kartą ji jau pati ėjo į banką su ketinimu pirkti obligacijas. Sutarčių pasirašymo metu jų neskaitė, nes buvo įsitikinusi, kad draudimas taikomas visiems banko produktams. Be to, darbuotoja jai teigė, kad ieškovė niekuo nerizikuoja, jog tai toks pats produktas, kaip ir indėlis, tik su didesnėmis palūkanomis. Ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu ir tripliku prašo ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pasirašytos sutarties sąlygos nebuvo klaidinančios – ieškovė patvirtino, kad yra supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Ieškovė, pasirašydamas sutartį, patvirtino, kad yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka. Ginčijamos sutarties sudarymo metu atsakovas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas/netaikymas obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamų sandorių elementu. Be to, ieškovė nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių tariamą atsakovo siekį suklaidinti ieškovę, neįrodė, kad atsakovas ar jo darbuotojai buvo suinteresuoti apgauti ją ar sąmoningai neatskleidė reikšmingų su ginčo sutartimi susijusių aplinkybių. Ginčijamų sutarčių sudarymo metu beveik dvigubai skyrėsi atsakovo mokamos palūkanos už terminuotą indėlį ir obligacijas. Ieškovė suprato arba privalėjo suprasti, kad didesnes palūkanas ji gauna dėl padidintos rizikos. Be to, ieškovė turėjo terminuotųjų indėlių, todėl gerai suvokė, kad sudaromos sutartys ir terminuotojo indėlio sutartis nėra tapačios. Apibendrintame Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra nurodyta, kad obligacijos turi jas išleidusio emitento nemokumo ar bankroto riziką. Atsakovas pažymėjo, kad net ir pripažinus sudarytą sutartį negaliojančia ir grąžinus ieškovės lėšas į banko sąskaitą, šios piniginės lėšos netaps indėlių draudimo objektu. Ieškovės reikalavimas grąžinti pinigines lėšas į jos banko sąskaitą prieštarauja imperatyvioms Įmonių bankroto įstatymo ir Bankų įstatymo nuostatoms, draudžiančioms vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo bankui. Net ir patenkinus ieškinį bei pritaikius ieškovės prašomą restitucijos būdą, tokios sandorio negaliojimo pasekmės niekaip nepakeis atsakovo teisių ir pareigų. Grąžinus ieškovės lėšas į jo banko sąskaitą, su ja, kaip su atsakovo kreditore, bus atsiskaitoma Bankų įstatymo 87 str. nustatyta reikalavimų tenkinimo eile. Pažymėjo, kad dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, be to, ieškovės pageidaujamas restitucijos būdas prieštarautų viešajam interesui, pažeistų CK 1.2. str. 1 d. įtvirtintus teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principus – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ būtų sukurta prievolė, nepaisant to, kad jis niekuomet nedalyvavo ginčo šalių prievoliniuose santykiuose kaip sutarties šalis, nežinojo apie tokių sandorių sudarymo ir negavo draudimo įmokos, kaip tai numato IĮIDĮ 6 str. 1 d. Pažymėjo, kad ginčijama sutartis kvalifikuotina kaip komercinė sutartis, o vartojimą reglamentuojančios teisės normos, specialūs vartotojo teisių apsaugos mechanizmai šiuo atveju netaikytini. Net ir pripažinus dalį atsakovo sutarčių sąlygų nesąžiningomis, tai nedaro pačių sandorių negaliojančiais. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pripažino būtent ieškovės ir atsakovo sutarties sąlygas nesąžiningomis. Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.

Atsakovas likviduojamas AB bankas SNORAS atsiliepimu ir tripliku prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovė savo parašu sutartyje patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, ji su jomis sutinka ir jos išreiškia jos valią, patvirtino, kad yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, patvirtino buvusi supažindinta su visomis investavimo rizikomis ir supratusi jų pasekmes. „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo“, kurį ieškovė gavo, 7-8 p., nurodoma obligacijų esmė ir rizika, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Apie rizikos veiksnius, susijusius su investavimu į obligacijas, išsamiai informuojama ir obligacinio bazinio prospekto 1.3.1 p. Prospektas buvo viešai prieinamas. Atsakovo obligacijų Programos Baziniame prospekte nurodyta, kad investuotojai, įsigydami pagal šį Prospektą leidžiamas obligacijas, prisiima riziką, kad bankas gali neatsiskaityti su investuotojais. „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ yra bendrojo pobūdžio Aptarnavimo sutarties dalis, tai nėra ginčijamų sandorių priedas ar sudedamoji dalis. Nurodyta nuostata, kad įsipareigojimai klientui yra apdrausti LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra blanketinė sąlyga, nukreipianti į IĮIDĮ, kuris yra viešai prieinamas ir numato, jog ieškovės įsigyti finansiniai produktai nėra draudžiami indėlių draudimu. Be to, obligacijos pagal 2007-05-31 LR Vertybinių popierių komisijos nutarimu Nr.1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 58 p. laikomos nesudėtingomis finansinėmis priemonėmis, o tai reiškia, kad jų įsigijimo sąlygos yra suprantamos kiekvienam vidutinių sugebėjimų neprofesionaliam investuotojui. Ieškovė yra ilgametė atsakovo klientė, nuo 2003 m. turėjo ne vieną terminuotąjį indėlį, todėl ji turėjo žinoti skirtumus tarp įsigyjamo produkto ir terminuotojo indėlio. Investuodama į obligacijas, ieškovė siekė gauti didesnę naudą, todėl privalėjo prisiimti su tokio sandorio sudarymu susijusią riziką. Pažymėjo, kad ieškovė nepagrindė ir neįrodė nei vienos iš aplinkybių, galinčių pagrįsti ginčijamų sandorių pripažinimą negaliojančiais, o ieškinio tikrieji motyvai yra siekis įgyti draudiminę apsaugą. Ieškovei iki ieškinio pareiškus kreditorinį reikalavimą, kylantį iš ginčijamų sandorių, ieškovė patvirtino savo sudarytus sandorius ir neturi teisės jų ginčyti teisme. Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti, palaikė atsiliepime ir triplike nurodytą poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas 2011-07-28 sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (b.l.6, 52-61), pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Vykdant šią sutartį ieškovė ir atsakovas tą pačią dieną (2011-07-28) sudarė obligacijų pasirašymo sutartį (b.l.4), pagal kurią ieškovė nupirko vienerių metų trukmės 20 vnt. 100 EUR nominalios vertės obligacijų už 1999,97 EUR su 5 procentų dydžio metine palūkanų norma, o 2011-09-22 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį (b.l.5), pagal kurią ieškovė nupirko 70 vnt. 100 Lt nominalios vertės atsakovo obligacijų už 6999,61 Lt.

Atsakovas yra komercinis bankas, t.y. kredito įstaiga, iki 2011-11-16 turėjusi teisę teikti licencines finansines paslaugas (Bankų įstatymo 2 str. 2 d.), todėl jis yra finansų įmonė Finansų įstaigų įstatymo 2 str.7 d. prasme ir jo finansinių paslaugų teikimui taikomas Finansų įstaigų įstatymas (Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d.). Ieškovė yra neprofesionalus rinkos dalyvis (Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 30 d.), o santykyje su atsakovu - neprofesionalus klientas (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 str. 22 d.). Šią aplinkybę patvirtina ir tarp šalių sudaryta neprofesionalaus kliento aptaravimo sutartis. Atsakovas kaip kredito įstaiga, kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, be to, kaip patyręs vertybinių popierių rinkos dalyvis, teikiantis investavimo paslaugas, turi pareigą veikti ypatingai rūpestingai geriausiais kliento interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimas ypatingai nepalankias pasekmes. Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 3 d. atsakovą, veikiantį kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintoją ir finansų maklerį, įpareigoja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, o minėto straipsnio 5 d. įpareigoja prieš pradedant teikti investicines paslaugas surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. FPRĮ 22 str. 4 d. detalizuoja šio įstatymo 22 str. 3 d. nurodytos informacijos pateikimą. Be to, tokia informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. Nagrinėjamu byloje atveju ieškovė, pateikdama informaciją apie save, nurodė, kad turi finansinių priemonių portfelį, jos pajamų šaltinį sudaro darbo pajamos, ji nori investuoti saugiai su mažu rizikos laipsniu, o apie investicines paslaugas turi tik pradines žinias, anksčiau į vertybinius popierius niekad neinvestavo (b.l.60-61). Ieškovė yra vyresnio amžiaus asmuo, neturintis patirties ir būtinų žinių investavimo srityje, klaidingai buvo įsitikinusi, kad bet kokia forma banko įstaigai patikėtos lėšos yra draudžiamos indėlio draudimu. Tačiau neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties dalimi „kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 p. ieškovė patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (toliau – aprašymas) ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką (toliau – santrauka), kuriuose atsispindi atsakovo nemokumo rizika ir nurodoma, kokiais atvejais taikomas draudimas, obligacijų pasirašymo sutartyje ir jokiame kitame dokumente nėra aiškiai parašyta, kad obligacijoms taikomas indėlių draudimas. Ieškovė pripažino, kad sudaromų su atsakovų sutarčių jų pasirašymo metu neskaitė, vėliau namuose bandė skaityti, bet nesuprašo. Tačiau aprašyme ir santraukoje aiškiai yra nurodyta egzistuojanti atsakovo nemokumo rizika bei atvejai, kada taikomas draudimas, todėl vidutiniškai rūpestingas ir apdairus asmuo, prie kokio priskirtina ieškovė, galėjo ir turėjo suvokti, kad egzistuojanti nemokumo rizika, nesant nuorodos, kad tokiu atveju taikomas IĮIDĮ nurodytas indėlio draudimas, reiškia riziką, kad ji gali prarasti į obligacijas investuotas lėšas. Ieškovė, antrą kartą sudarydama obligacijų pasirašymo sutartį, kaip vidutiniškai apdairi ir rūpestinga, turėjo pasiskaityti pasirašytas sutartis. Esant nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, ji turėjo suvokti, kad perkant obligacijas egzistuoja rizika, jog lėšų ji neatgaus. Todėl vėlesnis jos vykimas į banką (2011-09-22) ir sąmoningas jos savarankiškas sprendimas pirkti atsakovo obligacijas buvo nulemtas gauti didesnes palūkanas ir grąžą, sutinkant prisiimti su tuo susijusią riziką. Ieškovės elgesys, neskaitant sutarčių turinio ar jų nesupratus vėl pirkti obligacijas, taip pat niekuo nepagrįstas įsitikinimas, kad visi banko „produktai“ yra apdrausti indėlių draudimu ir net nebandymas išsiaiškinti tikros padėties, tuo labiau kai atsakovas pateikė visus duomenis apie tai, yra nulemti jos pačios didelio nerūpestingumo ir neatidumo. Todėl tokiu atveju jos klydimas dėl obligacijų pasirašymo sutarties esmės (draustumo pagal IĮIDĮ nuostatas) laikytinas įvykęs dėl pačios ieškovės kaltės (nerūpestingumo ir neatidumo), todėl negali būti pagrindas pripažinti negaliojančiomis jos sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis nei CK 1.90 str., nei 1.91 str. nurodytais pagrindais. Nors obligacijų pasirašymo sutartyje yra nuoroda apie tai, kad ieškovė buvo supažindinta su obligacijų emisijos prospektu ir galutinėmis sąlygomis, tačiau šiuose dokumentuose nuorodos apie draudimo taikymą ar netaikymą nėra, kita vertus, toks įrašas nagrinėjamu atveju nėra pakankamas įrodymas, jog ieškovė iš tikrųjų buvo supažindinta su minimais dokumentais, nes tai yra standartinė sutarties sąlyga, atsižvelgiant į sutarties konstrukciją, patvirtinanti susipažinimą su minėtais prospektu ir galutinėmis sąlygomis vien sutarties pasirašymo faktu, ir todėl nepakankama susipažinimo faktui patvirtinti. Ieškovė, teigdama, kad atsakovo darbuotoja jai nurodė, kad pirkdama obligacijas ieškovė niekuo nerizikuoja, nepateikė šį faktą patvirtinančių įrodymų, o atsakovas tai neigia, be to, ieškovės paaiškinimams negali būti teikiama didesnė įrodomoji reikšmė nei atsakovo paaiškinimams (CPK 177 str., 178 str., 186 str.). Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „kliento pasirinkimai ir patvirtinimai“ esantis ieškovės parašas patvirtina šio priedo 2 p. nurodytų dokumentų, tarp jų aprašymo ir santraukos, gavimą, ieškovė, neigdama šių dokumentų gavimą, nepateikė byloje esantį rašytinį įrodymą paneigiančių įrodymų, o jos žodiniai paaiškinimai negali paneigti rašytinio įrodymo. Šiame neprofesionalaus kliento patarnavimo sutarties priede „kliento pasirinkimai ir patvirtinimai“ 3 p. sąlygą dėl banko įsipareigojimų draudimo įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalėjo suklaidinti ieškovės, nes ji neskaitė sutarčių jų pasirašymo metu, o vėliau jai perskaičius šią sutartį ir jos priedus, taip pat obligacijų pasirašymo sutartis, ji galėjo ir turėjo suvokti, kad draudimas netaikomas. Dėl nurodytų priežasčių pripažintina, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovas suklaidino ieškovę, o ieškovės klaidingas tam tikrų sudaromos sutarties sąlygų įsivaizdavimas dėl nepakankamo atidumo ir rūpestingumo negali būti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorio esmės (CK 1.90 str., 1.91 str.). Byloje esantys duomenys dėl aukščiau nurodytų motyvų taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė buvo atsakovo apgauta. Ieškovė pagrįstai nurodo, kad ginčijama obligacijų pasirašymo sutartis yra vartojimo sutartis, tačiau tai nekeičia ginčo esmės ir dėl aukščiau nurodytų motyvų nesudaro pagrindo sutartį pripažinti negaliojančią CK 1.90 str. ar 1.91 str. nurodytais pagrindais. Dėl obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 p. teismas jau pasisakė, todėl atskirai dėl šios sąlygos CK 6.188 str. normos taikymo aspektu nepasisako. Todėl pripažintina, kad ieškovė neįrodė ieškinio pagrindo, todėl nėra teisinio pagrindo ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis. Todėl ieškinys atmetamas.

Atsakovas VĮ ‚Indėlių ir investicijų draudimas“ patyrė 2541 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų surašant atsiliepimą ir tripliką į ieškinį. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovo pateiktas atsiliepimas ir triplikas yra iš esmės standartiniai ir beveik nesiskiria nuo kitose tokio pobūdžio jo pateiktų procesinių dokumentų, ši byla nelaikytina sudėtinga ir reikalaujanti daug darbo laiko sąnaudų, todėl, vadovaujantis CPK 98 str. 2d. nustatytais kriterijais, LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintomis rekomendacijos, atsakovui VĮ ‚Indėlių ir investicijų draudimas“ iš ieškovės priteistinos išlaidos mažintinos ir jam priteisiama iš ieškovės 1000 Lt (CPK 93 str., 98 str.). Atmetus ieškinį, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 185 str., 268 str., 270 str., teismas

nusprendė:

ieškovės V. B. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės V. B. atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 1000 (vieną tūkstantį) litų bylinėjimosi išlaidų.

Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėjas Andžej Maciejevski