- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-07
- Bylos Nr.
- I-3411-789/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01598-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- Z. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2019 m. balandžio 26 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Skunde nurodė, kad nuo 2019 m. vasario 15 d. pareiškėjas yra laikomas kameroje Nr. 323 Lukiškių TI-K. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 buvo pakeistas Pataisos įstaigų vidaus taisyklių 220 punktas. Atkreipė dėmesį, kad iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) yra paimama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė, o lovos rėmas nėra tinkamas atsigulti. Pareiškėjas teigia, kad patalynės išdavimas dienotvarkėje nustatytu laiku yra pareiškėjo kankinimas, kadangi dienos metu iš pareiškėjo atimama teisė gulėti. Nurodė, kad iš pareiškėjo nuolat paimama patalynė ir kitas minkštasis inventorius. Pažymėjo, kad jam pirmajam visada būna paimama patalynė. Nurodė, kad 2019 m. balandžio 19 d. pareiškėjui apskritai nebuvo išduota patalynė ir kitas minkštasis inventorius.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir VPN) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 5–9). Nurodė, kad į kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji patalynę gali turėti tik miegui skirtu laiku. Pažymėjo, kad VPN kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji patalynę laiko specialiai tam įrengtose spintose, dėl saugumo iš kamerų jie yra išvedami po vieną, todėl vienu metu iš kamerų išleisti visus nuteistuosius neįmanoma. Nurodė, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose pataisos įstaigų veiklą, nėra nustatyta patalynės surinkimo ir išdavimo eiga. VPN pareigūnai, pasibaigus miegui skirtam laikui paimdami iš nuteistųjų patalynę nuo 6 val., vykdo teisės aktų reikalavimus, todėl nuteistųjų teisės nepažeidžiamos.
Atsiliepime nurodė, kad dėl skunde išdėstytų aplinkybių buvo apklausti pareigūnai. Pareigūnai savo tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad Saugumo valdymo skyriaus (toliau – ir SVS) jaunesnieji specialistai 2019 m. balandžio 19 d. apie 22.50 val. pasiūlė pareiškėjui paimti patalynę ir čiužinį, tačiau pareiškėjas atsisakė paimti patalynę ir čiužinį. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo paaiškinta, kad apie jo atsisakymą paimti čiužinį informuotas SVS specialistas. Teigia, kad pareiškėjui 2019 m. balandžio 19 d. nebuvo išduotas čiužinys ir patalynė, kadangi, vadovaujantis pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pareiškėjas šiuos daiktus paimti į kamerą atsisakė.
Atkreipė dėmesį, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad skundą palaiko ir prašė jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi iš Lietuvos valstybės atstovų pašalintas Lukiškių TI-K, Lietuvos valstybės atstovu įtraukti Vilniaus pataisos namai.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad, pagal Įsakymu nustatytą tvarką, patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pareiškėjas taip pat teigia, kad 2019 m. balandžio 19 d. patalynė jam apskritai nebuvo išduota.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XXXVI skyriuje nustatyti nuobaudos, perkeliant nuteistąjį į kamerų tipo patalpas, vykdymo ypatumai. Šio skyriaus 220 punkte nurodyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis); patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui; pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką.
Pareiškėjo vertinimu, toks reguliavimas sudaro sąlygas ir prielaidas jį kankinti, nes pareiškėjas, neturėdamas patalynės, neturi galimybės tinkamai pailsėti. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Nagrinėjant skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo pobūdis paprastai yra susijęs su jo esminių laisvių, įtvirtintų EŽTK 3 straipsnyje, pažeidimu – draudimu elgtis nežmoniškai ar žeminant asmens orumą. Šiuo aspektu pareiškėjas teismui nenurodė, kaip pareiškėjui apribojus galimybę naudotis minkštuoju inventoriumi dienos metu galėjo būti pažeistos EŽTK 3 straipsnio nuostatos. Teismas pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog nustačius teisinį reglamentavimą, pagal kurį ribojama asmenų teisė naudotis minkštuoju inventoriumi dienos metu, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde iš esmės nenurodė individualių aplinkybių, dėl kurių apribojus pareiškėjui, būnant kamerų tipo patalpose, galimybę naudotis minkštuoju inventoriumi dienos metu, jam galėjo kilti žala. Pažymėtina, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas konstatuoja, kad VPN, paimdama iš pareiškėjo minkštąjį inventorių, vadovavosi teisės aktų reikalavimais. Teismas sprendžia, kad šiuo aspektu nėra nustatyti VPN neteisėti veiksmai.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad 2019 m. balandžio 19 d. pareiškėjui nebuvo išduota patalynė ir kitas minkštasis inventorius. VPN atsiliepime nurodė, kad SVS jaunesnieji specialistai 2019 m. balandžio 19 d. apie 22.50 val. pasiūlė pareiškėjui paimti patalynę ir čiužinį, tačiau pareiškėjas atsisakė paimti patalynę ir čiužinį. Iš bylos duomenų matyti, kad VPN 2019 m. gegužės 14 d. raštu išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl patalynės neišdavimo 2019 m. balandžio 19 d. (b. l. 22–24, 28). VPN 2019 m. gegužės 14 d. rašte nurodyta, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 19 d. atsisakė paimti patalynę.
Byloje pateiktas VPN SVS skyriaus specialistės Č. B. 2019 m. balandžio 27 d. tarnybinis pranešimas Nr. 51-2979 (b. l. 25), kuriame nurodyta, kad SVS specialistai Č. B. informavo apie tai, kad pareiškėjas atsisakė paimti čiužinį. 2019 m. balandžio 27 d. tarnybiniame pranešime Nr. 51-2979 Č. B. teigia, kad SVS specialistai ją informavo apie tai, kad pareiškėjas atsisakė paimti čiužinį. Byloje pateiktas VPN SVS jaunesniojo skyriaus specialisto M. K. 2019 m. balandžio 27 d. tarnybinis pranešimas Nr. 51-2979-2 (b. l. 26), kuriame nurodyta, kad M. K. 2019 m. balandžio 19 d. apie 22.10 val. pradėjo išdalinti čiužinius ir patalynę, pareiškėjui čiužinys ir patalynė buvo pasiūlyti 2019 m. balandžio 19 d. apie 22.50 val., tačiau jis atsisakė juo paimti. Byloje pateiktas VPN SVS jaunesniojo skyriaus specialisto A. K. 2019 m. balandžio 27 d. tarnybinis pranešimas Nr. 51-2979-1 (b. l. 27), kuriame nurodyta, kad pareiškėjui čiužinys ir patalynė buvo pasiūlyti 2019 m. balandžio 19 d. apie 22.50 val., tačiau jis atsisakė juo paimti.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė teismui, ar dėl VPN 2019 m. gegužės 14 d. rašto teikė skundą Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Iš teismų sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjas nėra inicijavęs administracinio ginčo dėl VPN 2019 m. gegužės 14 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pažymi, kad šios bylos dalykas nėra VPN 2019 m. gegužės 14 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas. Teismas, įvertinęs VPN SVS skyriaus specialistų pateiktus tarnybinius pranešimus, pažymi, kad juose yra fiksuotos aplinkybės apie tai, kad pareiškėjas atsisakė paimti čiužinį ir patalynę. Šios aplinkybės nėra paneigtos jokiais įrodymais. Teismas neturi pagrindo abejoti valstybės institucijos specialistų teiktais paaiškinimais. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjui 2019 m. balandžio 19 d. buvo teiktas čiužinys ir patalynė, tačiau pareiškėjas minėtą minkštąjį inventorių atsisakė priimti. Atsižvelgus į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus VPN veiksmus.
Kitų galimai netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nedetalizavo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos VPN, veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nustatymo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo Z. S. (Z. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.