Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės ir R. M. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas bausmės laikas, atliktas pagal Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nuosprendį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. M. pagal BK 150 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2016 m. gruodžio 17 d., laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 19.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia panaudojęs nukentėjusiosios R. J. atžvilgiu fizinį smurtą, t. y. kambaryje, sugriebęs nukentėjusiajai R. J. ranka už jos dešinės rankos žasto, tokiu būdu padarydamas jai poodinę kraujosruvą dešiniame žaste, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, ir ją pastūmęs, o po to ranka sugriebęs jai už kaklo, jį spausdamas, atsisėdo ant fotelio, pritraukdamas nukentėjusiąją prie savęs, ranka lenkdamas jos galvą įvedė varpą jai į burną, ir tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja R. J. prieš jos valią oraliniu būdu.Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 1 d. nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.Skunde nurodo, kad nukentėjusioji R. J. net nebuvo atvykusi į teismo posėdį. Byloje nebuvo atlikta ekspertizė, kuri patvirtintų, kad jis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja. Teismas nurodo, kad jis savo kaltės nepripažino, tačiau jis savo kaltę pripažino visiškai. Prašo atkreipti dėmesį į liudytojų parodymus, kurie teisme liudijo visiškai kitaip, nei buvo iš tikrųjų. Skunde taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai sudėjo bausmes, ir prašo sumažinti bausmės laiką atsižvelgiant į tai, kad jis su nukentėjusiąja yra seniai pažįstamas, taip pat išlaiko savo šeimą, kuri be jo kenčia.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo R. M. gynėja advokatė Rasa Kalkauskienė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Rolandas Mackevičius prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš nuteistojo R. M. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nors jis ir prašo tik sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau ginčija byloje esančius įrodymus ir kelią klausimą dėl jų pakankamumo, todėl teismas nagrinėja nuteistojo apeliacinį skundą tiek dėl nuteistojo kaltės, tiek ir dėl jam paskirtos bausmės.Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino R. M. kaltu padarius BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, teismo nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ši BPK nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (pvz., kasacinės bylos 2K-92/2009, 2K-179/2010) ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus, daiktinius ir kt. įrodymus. Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra svarbūs ir galintys turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų vertinimui.Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios R. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys, kad nuteistasis R. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kaip ir pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios parodymus taip pat patvirtina ir telefoninių ryšių analizė, iš kurios matyti, kad nukentėjusiosios nurodyta įvykių seka atitinka duomenis, fiksuotus mobiliojo ryšio tiekėjų. Iš jų matyti, kad įvykio dieną nukentėjusioji du kartus atmetė kaltinamojo skambučius, vieną kartą atsiliepė, vėliau praleido kaltinamojo sutuoktinės Ž. M. tris skambučius. Tarnybiniame pranešime dėl bendravimo mobiliojo ryšio telefonais apibendrinimo užfiksuoti kaltinamojo ir liudytojos Ž. M. telefoniniai pranešimai nukentėjusiajai, iš kurių turinio matyti, kad kaltinamasis atsiprašinėja nukentėjusiosios, maldauja nerašyti pareiškimo, tačiau jokių aplinkybių, kuriomis neigtų savo kaltę, nenurodo, o liudytoja atsiprašinėja už nežmonišką kaltinamojo elgesį, prašo nerašyti pareiškimo, nes jis turi šeimą ir vaikų. Liudytojai tyrėjai M. B. ir R. R. buvo apklausti, siekiant patikrinti nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus nukentėjusioji davė laisva valia, parodymai surašyti pagal jos žodžius, M. B. nurodė, kad nukentėjusioji, duodama parodymus, buvo užtikrinta. R. R. nurodė, kad akistatos metu nukentėjusioji tvirtai laikėsi savo parodymų dėl patirtos seksualinės prievartos, nors R. M. ją puolė žodžiais. Liudytoja S. K. patvirtino, kad nukentėjusioji buvo sunerimusi, patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad R. J. skambučio metu buvo susigraudinusi, o kitą dieną jai detaliau papasakojo, kad R. M. pasiūlė ją pamylėti ir kad paskui R. J. jį pamylėtų oraliniu būdu, tačiau, R. J. teigimu, ši nesutiko, tada R. M. supyko, griebė jai už kaklo ir smaugdamas prisitraukė ją prie savo lytinio organo, kurį sugrūdo jai į burną, taip versdamas jį tenkinti oraliniu būdu. Nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G3264/2016(02), kurioje konstatuota sužalojimas nukentėjusiajai dešinajame žaste. Taigi, teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti teismo posėdžio metu neapklaustos nukentėjusiosios R. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi byloje pakanka juos patvirtinančių įrodymų.Skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad byloje nebuvo atlikta ekspertizė, kuri patvirtintų, kad jis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad įrodymų rinkimas ir tyrimas nėra begalinis procesas, o įrodymų turi būti surenkama ir ištirta tiek, kad tai leistų padaryti pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos fakto konstatavimo. Įvertinus aptartų byloje esančių įrodymų visumą, teismo nuomone, atlikti ekspertizę jokios būtinybės šiame baudžiamajame procese nebuvo ir nėra.Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis savo kaltę pripažino, todėl teismas nepagrįstai nurodė priešingai. Tačiau iš R. M. apklausos teisme akivaizdžiai matyti, kad jis pripažino tenkinęs lytinę aistrą su nukentėjusiąja, bet kategoriškai neigė tą daręs prievarta. Tokie nuteistojo parodymai patvirtina, kad jis savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 1 dalyje, neigė.Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę R. M., bausmių skyrimo nuostatas taikė tinkamai. Teismas nurodė, jog skirdamas bausmę R. M. atsižvelgė į tai, kad jo padaryta veika yra tyčinė, smurtinė, nusikaltimas baigtas. Nuteistasis baustas administracine tvarka, anksčiau teistas daug kartų, taip pat teistas ir už nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bei smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, bausmę atlikęs, tačiau teistumas neišnykęs, nuteistasis buvo nubaustas pačia griežčiausia bausme – laisvės atėmimu, tačiau teigiamų išvadų nepadarė, vėl nusikalto. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam paskirtos bausmės teigiamos įtakos nepadarė, nuteistasis ir toliau darė nusikalstamas veikas, todėl įvertinęs visų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė jam BK 150 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, o bausmės dydį parinko sankcijos ribose, artimą vidurkiui. Laikytina, kad nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga ir skirti jam švelnesnę bausmę, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, objektyvaus pagrindo nėra. Aukštesnysis teismas sutinka su išvada, kad šiuo atveju pritaikius būtent laisvės atėmimo bausmę bus pasiekti bausmės tikslai ir paskirtis – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti jam galimybę daryti analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, paveikti asmenį laikytis įstatymų ir vėl nenusikalsti, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė, jas pagrįstai subendrino dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridėdamas švelnesnę kitu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę (BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalis).Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas R. M. pritaikytas tinkamai, nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų. Todėl nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 1 d. nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.