- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-18
- Bylos Nr.
- 1A-714-898/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-52055-2017-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- T. B.
- Nukentėjusysis
- M. S.
- Advokatai
- Vidmantas Baumila
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės vykdymo metu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktu T. B. įpareigotas per 4 (keturis) mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą Vilniaus teritorinei ligonių kasai.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš T. B. priteista 63,48 Eur turtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiojo M. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. T. B. nuteistas už tai, kad 2017 m. spalio 7 d., apie 21.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (0,57 promilės), prie namų (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, tyčia sudavė vieną smūgį dešinės rankos alkūne į veido sritį bei beisbolo lazda taikydamasis nukentėjusiajam M. S. į galvą, jam ją užsidengus rankomis, sudavė vieną smūgį per kairę ranką, o pastarajam nugriuvus ant žemės ir rankomis užsidengus galvą, sudavė dar vieną smūgį beisbolo lazda per dešiniąją M. S. ranką, padarydamas jam dešinės plaštakos V-ojo piršto artimojo pirštakaulio lūžį, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė M. S. sveikatą. T. B. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu T. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.
2.1. Skunde pažymi, kad teismas neteisingai nustatė faktines veikos aplinkybes, jas tyrė ir vertino fragmentiškai, nevertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu, iki galo neatskleidė įvykio situacijos, nenustatė visų BK 28 straipsnio taikymui reikšmingų aplinkybių. Teismas nustatė, jog ir nukentėjusysis, ir nuteistasis buvo neblaivūs (J. B., E. P. A. V., T. B. parodymai); nukentėjusysis M. S. atvyko į T. B. namus bei čia sumušė T. B. (J. B. parodymai). Teismas nustatė ir motyvą, dėl ko nukentėjusysis sumušė T. B. – pastarasis neleido visiškai girtam posūniui E. P. išvykti iš namų. A. V., atvykęs į įvykio vietą, matė ant žemės besigrumiančius T. B., M. S. ir E. P., bandė juos išskirti. A. V. paliudijo, jog nukentėjusysis atsistojo, šiek tiek atsitraukė į šalį ir ant žemės gulinčiam T. B. spyrė dešine koja į veidą, po ko jis nukentėjusįjį nustūmė į šalį ir neleido jam daugiau mušti T. B.. A. V. matė ir kraujuojantį T. B. veidą. M. S. puolimas, kaip matyti iš liudytojo A. V. parodymų, baigėsi tik T. B. panaudojus lazdą. Taigi teismas nustatė, jog M. S. atvyko į T. B. namus ir kelis kartus jį sumušė, agresyvius nukentėjusiojo veiksmus matė ir A. V., kuomet jau lauke nukentėjusysis koja smūgiavo gulinčiam T. B.. Būtent M. S., būdamas neblaivus, iniciavo muštynes, sumušė T. B. jo namuose, po to kieme, ir tik pavartojus lazdą buvo nutrauktas pavojingas M. S. puolimas.
2.2. Nurodo, jog teismo išvadą, neva kilusio konflikto kieme metu T. B. panaudojo lazdą, nors nebuvo jokio tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, paneigia byloje surinkti įrodymai – T. B. ir M. S. grūmėsi, pakilęs M. S. kojomis pradėjo mušti T. B. per veidą, tik po A. V. įsikišimo T. B., nesiorientuodamas, galėjo pakilti ir suduoti smūgį M. S.. Teismas net nenustatė aplinkybių, kaip ir kokiu būdu lazda atsidūrė T. B. rankose. Kaip matyti iš T. B. parodymų, jis lazdą pasiėmė po to, kai jį pirmą kartą dar namuose sumušė M. S.. BK 138 straipsnyje numatyta veika padaroma tiesiogine tyčia. Kieme, po M. S. spyrio į T. B. veidą, susidarė atvira kraujosruva, T. B. prarado orientaciją, esant tokioje būsenoje neįtikėtina, jog jis galėjo tiesiogine tyčia siekti numatytų padarinių – sulaužyti pirštikaulį.
Šalies argumentai
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, nuteistojo gynėjas prašė taikyti T. B. atžvilgiu BK 28 straipsnio nuostatas, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. T. B. apeliaciniame skunde akcentuojami nukentėjusiojo M. S. veiksmai konflikto metu, pažymima, jog būtent M. S. atvyko į T. B. namus ir čia jį sumušė, vėliau lauke jiems grumiantis M. S. spyrė T. B. į galvą, M. S. puolimas, anot apelianto, baigėsi tik T. B. panaudojus lazdą. Apelianto manymu, teismas šiuo atveju nenustatė visų BK 28 straipsnio taikymui reikšmingų aplinkybių.
5. Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau akivaizdžiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).
6. Byloje nėra ginčo dėl to, jog į T. B. namus įvykio dieną iš tiesų atėjo pats nukentėjusysis M. S.. T. B., jo žmona J. B. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog buvo namuose, kuomet grįžo girtas J. B. sūnus E. P. ir pradėjo prašyti mopedo raktų. Prasidėjo barniai, kuriuos išgirdo T. B. ir liepė E. P. nusiraminti, tačiau pastarasis nenusiramino, todėl T. B. pasisodino E. P. ant kelių, apkabino, kad šis niekur neitų. Tuo metu atbėgo M. S. ir pradėjo daužyti į langus, M. S. įleidus į namus ir jam pamačius, jog T. B. laiko E. P., M. S. puolė T. B., pradėjo jam laužyti rankas, mušti per galvą. Pirmosios instancijos teisme T. B. ir J. B. patvirtino, jog jie M. S. išvijo į lauką. Toliau konfliktas tęsėsi lauke. T. B. nurodė, jog lauke jis laikė E. P., o M. S. T. B. vėl mušė, jie nugriuvo ant terasos, ten galynėjosi, T. B. pripažino, jog šių grumtynių metu galėjo suduoti nukentėjusiajam alkūne. Nukentėjusysis M. S. ikiteisminio tyrimo metu dėl konflikto lauke nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes – jog T. B. prispaudė prie sienos E. P., M. S. bandė nutempti T. B. į šalį, po ko jie suklupo ant laiptelio ir nugriuvo, nukentėjusysis bandė atsistoti, kuomet T. B. trenkė jam dešine alkūne į veidą. Šių grumtynių metu nukentėjusysis M. S. spyrė koja T. B. į veidą, dėl ko jam pradėjo bėgti kraujas iš nosies. Šią aplinkybę (spyrį į veidą) ikiteisminio tyrimo metu pripažino nukentėjusysis M. S., taip pat patvirtino liudytoja J. B. bei dalį konflikto lauke matęs liudytojas A. V..
7. Aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog nukentėjusysis M. S. konflikto metu naudojo smurtą T. B. atžvilgiu, tokie jo veiksmai buvo atitinkamai įvertinti kaip T. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Tačiau nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę T. B. veiksmų kvalifikavimui turi jo veiksmai, sekę po konflikto lauke ir nukentėjusiojo spyrio jam į galvą. Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. V. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog po to, kai M. S. spyrė gulinčiam T. B. dešine koja į veido sritį, T. B. atsistojo ir nesiorientuodamas nuėjo į namus; kažkur po minutės jis išbėgo iš namo rankoje laikydamas pagalį ar beisbolo lazdą, su tuo pagaliu pribėgo prie M. S. ir trenkė jam iš viršaus; tuomet A. V. nustūmė T. B. į šalį, daugiau muštynių nebuvo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nenustatė, kaip ir kokiu būdu beisbolo lazda atsidūrė T. B. rankose, jog T. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis, su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Pats T. B. pirmosios instancijos teisme pripažino, jog būtent po spyrio jam į galvą jis nuėjo į namus apsivalyti kraujo, kuomet ir pasiėmė beisbolo lazdą. Tokią įvykių seką kaip jau paminėta - nurodė ir liudytojas A. V.. Taigi, po įvykusio konflikto T. B. turėjo visas galimybes grįžti namo (tai ir padarė), tuo metu jau M. S. jo nesivijo, jokių smurtinių veiksmų T. B. atžvilgiu nebeatliko, bei T. B. turėjo visas galimybes iškviesti policiją ir pranešti apie smurtą prieš jį naudojusį M. S.. Tačiau T. B. pasirinko kitą elgesio variantą – pasiėmė iš namų beisbolo lazdą ir grįžęs į lauką ja sudavė M. S.. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog smūgių beisbolo lazda sudavimo metu pavojingas M. S. kėsinimasis jau buvo pasibaigęs, taigi nėra pagrindo išvadai, kad T. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo T. B. apeliacinį skundą atmesti.