- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-19
- Bylos Nr.
- 2S-180-252/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00047-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Danguolė Smetonienė
- Kreditorius
- „Nordea Bank Finland Plc“
- Skolininkas
- J. K., V. K.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus „Nordea Bank Finland Plc“ (AB) atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-296-839/2012 pagal kreditoriaus „Nordea Bank Finland Plc“ (AB) (toliau – Bankas) pareiškimą skolininkams J. K. ir V. K. dėl priverstinio skolos išieškojimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
kreditorius prašė areštuoti įkeistą turtą – 0,4300 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), bei pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš skolininkų J. K. ir V. K. išieškoti 44 347,06 EUR dydžio skolą bei 139 Lt sumokėto žyminio mokesčio. Nurodė, kad pagal 2009-07-17 Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 09/07/09D (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) skolininkams suteikė 40 546,80 EUR dydžio kreditą, kurio galutinis grąžinimo terminas nustatytas – 2019-06-28. Suteikto kredito grąžinimo užtikrinimui hipotekos lakštu, id. kodas (duomenys neskelbtini), įkeistas nekilnojamasis turtas: žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,4300 ha bendro ploto, esantis (duomenys neskelbtini); gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Tačiau skolininkų įsipareigojimai bankui nebuvo vykdomi, t. y. nemokamos įmokos, todėl bankas, vadovaudamasis sudarytos sutarties 13.1. p., 2011-12-16 vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį. Apie sutarties nutraukimą skolininkai informuoti. Per įspėjimo laikotarpį nuo 2011-12-01 iki 2011-12-16 skolininkai mokėjimų neatliko. Pažymi, kad bankas bendradarbiaudamas su skolininkais 2010-03-24 ir 2011-04-28 pasirašė papildomus susitarimus, pagal kuriuos skolininkams buvo atidėti pagrindinės kredito sumos mokėjimai, tačiau ir po to, skolininkai jokių įmokų nemoka.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2012-01-10 nutartimi kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo atmetė. Išaiškino kreditoriui, kad pasikeitus pareiškimo pagrindui jis turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti naują pareiškimą. Teismas konstatavo, kad kreditorius nenurodė nei vienos iš CK 4.196 str. nustatytų sąlygų, kada kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą. Nustatė, kad šiuo atveju Kreditavimo sutartis yra tikslinė – gyvenamojo būsto pirkimui. Kreditavimo sutarties terminas nėra suėjęs – iki termino pabaigos yra likę 7 metai. Sutartis nutraukta ir pareiškimas dėl išieškojimo paduotas tuo pagrindu, kad skolininkai 2011-12-16 dienai nesumokėjo 1 708,33 EUR pradelsto įsiskolinimo, kurį sudarė nesumokėtos palūkanos ir 2 mėn. negrąžintos kredito įmokos. Teismo vertinimu, pagal sutartyje nustatytą grafiką nesumokėta palūkanų dalis ir 2 mėn. kredito įmokos nesudaro 1/20 dalies visų įsipareigojimų, t. y. įsiskolinimas sudaro apie 3,9 proc. visų įsipareigojimų, neskaitant palūkanų, kurie yra išdėstyti visam skolos grąžinimo laikotarpiui. Kredito įmokas, išskyrus palūkanas, skolininkai mokėjo ir siekė skolos dydį mažinti (tai matyti iš prie pareiškimo pridėto 2011-12-01 Pranešimo apie sutarties nutraukimą), todėl 10 metų sutarties terminas gali pateisinti mokėjimų nesklandumus, jei jie neužsitęsia didžia nustatyto termino dalimi (CK 6.209 str. 4 d.). Šiuo atveju skolininkai dalį prievolės vykdė, visiškas prievolės nevykdymas truko 2 mėn. (2011-10-28, 2011-11-28). Be to, pažymėjo, kad pagal sudarytos kreditavimo sutarties nuostatas kredito įmokos sumokėjimo diena yra kiekvieno mėnesio 28 diena, tačiau informacijos, ar įmoka po įspėjimo termino pasibaigimo nebuvo sumokėta, nėra. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, jog nebuvo pakankamo pagrindo taikyti CK 6.209 str. 3 d. ir vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2012-01-10 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas (1 654,65 Lt). Nurodo, jog aiškindamas CK 4.192 str. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis turi būti nutraukta iki kreipiantis dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Tokios sutarties nutraukimas yra pagrindas kreditoriui kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto CK 4.192 str. 1 d. nustatyta tvarka. Bankas vadovavosi šiomis teismų praktikos taisyklėmis ir prie prašymo pradėti išieškojimą Hipotekos skyriui pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukus. Teismas neteisingai nustatė, kad skolininkai nepadarė esminio Kredito sutarties pažeidimo, neteisingai nustatė sutarties pažeidimo esmingumą pagrindžiančius kriterijus – pažeidimo tęstinumą (sistemingumą) ir nukentėjusiosios šalies elgesį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl vienos įmokos pradelsimo. Tai, priešingai nei sprendė teismas skundžiamoje nutartyje, neatitinka šios bylos aplinkybių, kadangi šiuo atveju skolininkai praleido daugiau negu vieną įmoką, o būtent – Kredito sutartis buvo nutraukta ne po pirmojo skolininkų Kredito sutarties pažeidimo, bet nuolat, sistemingai pažeidus mokėjimo prievoles. Būtent skolininkai iš esmė pažeidė Kredito sutartį, todėl Bankui tapo aišku, kad jie nevykdys jos ir ateityje. Skolininkai nemokėjo ne tik kredito įmokų, bet ir palūkanų, kas reiškia esminį Kredito sutarties pažeidimą. Kadangi sutarties nutraukimo pagrindai yra vertinami sutarties nutraukimo dienai, todėl nepagrįstai teismas nurodė, jog informacijos, ar įmoka po įspėjimo termino pasibaigimo, t. y. pagal sutartį nustatytu laiku – 2011-12-28, nebuvo sumokėta, nėra. Be to, skolininkai sutarti pažeidė ne tik nevykdydami mokėjimo prievolių, bet ir panaudodami kreditą ne pagal paskirtį, kas sudaro savarankišką pagrindą nutraukti sutartį ir reikalauti visos skolos gražinimo bei palūkanų sumokėjimo (CK 6.877 str.). Būtent abiejuose papildomuose susitarimuose skolininkai įsipareigojo iki 2010-12-31 (antruoju papildomu susitarimu Bankas geranoriškai pratęsė terminą iki 2011-12-31) įregistruoti Banko naudai įkeisto gyvenamojo namo, kurio statybos darbams ir įrengimui buvo suteiktas kreditas, 100 proc. statybos baigtumą. Tačiau iki šiol namo baigtumas įregistruotas yra tik 73 proc. Apelianto teigimu, byloje tarp ginčo šalių yra priešingas interesas, kadangi Bankas siekia priverstinai išieškoti skolą iš įkeisto turto, o įkeisto turto savininkų interesas yra visiškai arba iš dalies išvengti mokėjimo prievolės įvykdymo. Todėl Banko naudai yra priteistinos ir patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina dėl netinkamai pritaikytų ir aiškintų materialinės teisės normų (CPK 330 str.), klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad specialiosios proceso teisės normos (CPK XXXVI skyrius), nustatančios bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko prašymą, bylos Nr. 3K-7-272/2011).
Atlikdamas procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, hipotekos teisėjas turi atlikti teisinį tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat, ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu atveju atliekamas prašomas veiksmas, o priešingu atveju, jei pateikti dokumentai neatitinka įstatymo reikalavimų, nutartimi atsisakoma atlikti prašomą procedūrą. Kai kreditorius prašo pradėti priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto (CK 4.192 str., CPK 558 str.) prieš terminą nutraukus kreditavimo sutartį, jis turi pateikti įrodymus, o hipotekos teisėjas – patikrinti, ar sutartis nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos. Be to, hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc (AB) v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko prašymą, bylos Nr. 3K-7-272/2011, išaiškinta, kad hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, turi pareigą identifikuoti vartojimo sutartis, t. y. pagal pateiktus dokumentus ex officio kvalifikuoti byloje dalyvaujančių asmenų santykius vartojimo sutarties požymių aspektu, ir atlikti šių sutarčių sąlygų, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas, sąžiningumo kontrolę (CK 6.188 str.). Sutartis turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo nustačius šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas.
Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje skolininkai J. K. ir V. K. (fiziniai asmenys) 2009-07-17 sudarė kredito sutartį Nr. BK 09/07/09D (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) su pareiškėju „Nordea Bank Finland Plc“ (AB), pagal kurią skolininkams buvo suteiktas 40 546,80 EUR kreditas namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos darbų ir įrengimo užbaigimui. Sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo. Tačiau jau nuo 2009-12-28, t. y. po penkių mėnesių nuo Kredito sutarties sudarymo, skolininkai pažeidė mokėjimo prievoles Bankui. Bankas, siekdamas bendradarbiauti ir daryti sąlygas skolininkams tinkamai vykdyti sutartį, 2010-03-24 su skolininkais sudarė papildomą susitarimą, kuriuo sutiko taikyti skolininkams kredito įmokų gražinimo atidėjimą iki 2010-05-28, palūkanoms atidėjimas nebuvo taikomas. Tačiau net ir po papildomo susitarimo sudarymo skolininkai pažeidė Bankui mokėjimo prievoles, t. y. nuo 2010-05-28 (nuo pat pirmos įmokos, kada turėjo pradėti mokėti atidėtas kredito įmokas) vėlavo vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Bankas sutiko dar kartą atidėti kredito įmokų grąžinimą ir 2011-04-28 sudarė papildomą susitarimą, numatant, kad skolininkai kredito įmokas turi grąžinti nuo 2011-09-28. Metinei palūkanų normai grąžinimo atidėjimas nebuvo taikytas. Kaip matyti, skolininkai vis tiek nevykdė savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį bei papildomus susitarimus. Nuo 2011-07-28 (po trijų mėnesių nuo antrojo papildomo susitarimo sudarymo) nemokėjo Bankui palūkanų, o nuo 2011-09-28 (kada turėjo pradėti mokėti kredito įmokas pagal antrą papildomą susitarimą) nemokėjo kredito įmokų (b. l. 14). Dėl tokių pažeidimų ir jų nepašalinimo per papildomus terminus Bankas, vadovaudamasis Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13.1 punktu, nuo 2011-12-16 vienašališkai Kredito sutartį nutraukė. Iki šiol skolininkai mokėjimo prievolių pažeidimų net iš dalies nepašalino. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, skolininkai praleido daugiau negu vieną įmoką, t. y. Kredito sutartis buvo nutraukta ne po pirmojo skolininkų Kredito sutarties pažeidimo, bet jiems nuolat ir sistemingai pažeidus mokėjimo prievoles. Pažymėtina, kad skolininkai įsipareigojo paimtą kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti pareiškėjui nustatytomis dalimis ir terminais. Bankas, nustatydamas kredito sutartyje paskolos ir palūkanų grąžinimo terminus, tikisi gauti šias sumas būtent sutartyje nustatytais terminais. Pagal kredito sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų (terminų) laikymasis šiuo atveju turi esminę reikšmę.
Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (CK 4.192 str., 6.209 str., 6.217 str.), todėl priėmė nepagrįstą nutartį (CPK 330 str., 338 str.). Dėl išdėstytų aplinkybių skundžiama pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 10 d. nutartis naikintina, o klausimas dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal kreditoriaus „Nordea Bank Finland Plc“ (AB) pareiškimą perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 3 p.).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.