- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-23
- Bylos Nr.
- 1A-295-238-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- M. M.
- Nukentėjusysis
- T. K.
- Advokatai
- Antanas Pliauga
Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-295-238/10;
Teisėja A. Vailionienė Proceso Nr. 72-1-136-07;
2010 m. gruodžio 23 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, Ingai Levinskienei, Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam M. M., jo gynėjui advokatui Antanui Pliaugai, nukentėjusiajam T. K., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis LR BK 92 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams. M. M. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. ir tęsti mokslą.
Iš M. M. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 3983,90 Lt.
Iš M. M. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyriui 5627,02 Lt.
Iš M. M. priteista T. K. 2611,18 Lt turtinei žalai atlyginti ir 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
M. M. pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 6 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini)kaime, prie gyvenamojo namo tyčia metaliniu strypu sudavė mažiausiai vieną smūgį T. K. į kojas ir taip sužalojo T. K., nes dėl atvirų blauzdų lūžių padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis M. M. prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nes nusikalstamos veikos nepadarė, teigia, kad nukentėjusįjį sužalojo R. D.. Apelianto manymu, teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir faktines aplinkybes, vertindamas įrodymus padarė neteisingas išvadas dėl jo kaltumo, netinkamai išdėstė jo parodymus. Nuteistojo teigimu, grupė jaunuolių tyčia sukėlė konfliktą, jų elgesys buvo chuliganiškas ir atitinka LR BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad incidento metu vyko bendros muštynės. Faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad vyko gynyba nuo puolimo. N. T. K. buvo aktyvus viešosios tvarkos pažeidėjas, metaliniu strypu sužalojo jo tėvo K. M. koją, suplėšė drabužius, jis puolė ir kitus kiemo gyventojus, tačiau šie T. K. veiksmai neįvertinti. Tuo tarpu su juo buvę kiti įvykio dalyviai: A. V. pripažintas kaltu pagal LR BK 284 straipsnio 2 dalį, o V. S. pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį. Apeliantas nurodė, kad teismo išvada, jog vyko bendros muštynės, nepagrįsta, nes jis iš savo kambario į kiemą išbėgo išgirdęs pagalbos šauksmus (pagalbos šaukėsi moteriškas balsas) ir matė, kad mušamas tėvas, kuris tuo metu gynėsi nuo T. K. veiksmų, todėl jis stojo ginti tėvo, taigi teismas turėjo įsitikinti, ar jo veiksmai buvo tyčiniai, siekiantys sužaloti kitą asmenį, ar gynybinio pobūdžio. Apelianto manymu, nepagrįstas teismo motyvas, jog ikiteisminio tyrimo metu ( t. 2 b. l. 8 ) jis prisipažino, kad rankose turėtais metaliniais strypais galėjo suduoti T. K., vadinasi, jis ir sužalojo T. K.. Apeliantas nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu išsamiai paaiškino, jog jis tik mosikavo sau priekyje su metaliniais strypais, tokiu būdu gindamas save ir tėvą, o taip pat sudarydamas kliūtį priartėti asmenų grupei prie tėvo, kuris jau grūmėsi su T. K.. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, jog buvo padaręs prielaidą, kad gal kliudė T. K., tačiau jokiu būdu jo nesužalojo, nes tokių sužalojimų, kokie yra nustatyti T. K., jis niekaip negalėjo padaryti ir to nepadarė. Tą aplinkybę, kad T. K. sužalojo R. D., apelianto teigimu, patvirtino jo tėvas, K. M., kuris buvo visiškai greta ir viską matė, sesuo R. M., kuri taip pat buvo arti ir viską matė, o taip pat ir J. R., B. R.. Apeliantas skunde taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusysis T. K. nenurodo konkrečiai kas iš įvykio metu buvusių ir incidente dalyvavusių asmenų jį sužalojo, t. y. metaliniu strypu smogė jam per kojas ir tuo būdu jį sužalojo. Be to, nustatyta, kad metalinis strypas (vamzdžio galas) buvo paimtas iš to pačio automobilio bagažinės, kai automobilis buvo nuvarytas prie laisvalaikio centro už kelio apie 50-70 m. Teisminio nagrinėjimo metu negauta įrodymų, kad T. K. sužalotas metalinėmis kojomis iš šašlykinės, todėl neatmesta tikimybė, kad T. K. buvo R. D. sužalotas tuo metaliniu vamzdžiu. Nuosprendyje nėra detalizuotos dvi svarbios faktinės aplinkybės: kokiu daiktu buvo sužalotas T. K. t. y. šašlykinės kojomis ar tuo metaliniu strypu (metaliniu vamzdžiu), o taip pat kokioje padėtyje buvo T. K. jam suduodant smūgius į kojas. Apeliantas skunde taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kieme vyko keletas incidentų, besiskiriančių laiko ir dalyvių atžvilgiu, nes konflikto pradžia yra chuliganiškai piešta „Saulė“. Taip pat nuteistasis teigia, kad T. K. veiksmuose buvo nusikalstamas kėsinimasis, dėl kurio reikėjo gintis – nukentėjusysis vartojo smurtą nuteistojo tėvo atžvilgiu, suplėšė jo marškinėlius. Apeliantas skunde taip pat nurodė, kad teismas vadovavosi tais parodymais liudytojų, kurie aiškino, kad T. K. sužalojo jis, t. y. M. M., tačiau šių liudytojų parodymai yra tik bendro pobūdžio, jie pasakė, kad jis sudavė T. K., tačiau savo parodymų nedetalizavo, o tai patvirtina, kad jie visi po įvykio susitarė ir teigia, kad jis sužalojo T. K., stengdamiesi padėti išvengti atsakomybės R. D.. Taip pat M. M. skunde teigia, kad liudytojai buvo girti, o liudytojai V. S., A. V., J. P., G. G., J. G. yra susiję giminystės ryšiais, bendro darbo, artimos draugystės ir pažinties ryšiais, jie susitarė dėl faktinių įvykio aplinkybių aiškinimo, todėl jų parodymai turi būti vertinami atidžiai. Taip pat, apelianto manymu, teismas nuosprendyje be pagrindo nepripažino, kad iš puolančiųjų pusės buvo pavojingas ir nusikalstamas kėsinimasis, ir be pagrindo to nevertino kaip sąlygos teisėtai gynybai nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Apeliantas skunde nurodė, kad atsižvelgiant į jo skundo argumentus, laikytina, kad teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančiomis aplinkybių, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.), bei to, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo (59 str. 1 d. 10 p.). Taip pat apeliantas mano, kad teismo pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė turėjo būti suponuota su bendrais puolančiųjų veiksmais ir turėjo turėti didesnę įtaką skiriant galutinę bausmę bei sprendžiant žalos atlyginimo klausimą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartimi nuteistojo skundą atmetė. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog M. M. kaltu pripažintas remiantis įrodymų visetu, sutiko su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nurodė, jog netikėti liudytojų parodymais vien tuo pagrindu, kad jie susiję giminystės, darbo, artimos draugystės ar pažinties ryšiais, nėra jokio teisinio pagrindo, liudytojų parodymai, kuriais remiantis M. M. buvo pripažintas kaltu, nuoseklūs, išsamūs. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina abipuses muštynes, bei nurodė, kad teismas atsižvelgė į tą aplinkybę, jog T. K. draugų nusikalstamos veikos sukėlė gyventojų pasipiktinimą ir išprovokavo muštynes. Taip pat apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, jog veikos, už kurias nuteisti A. V. ir V. S., negali būti laikomos pavojingu kėsinimusi, jų veiksmai nesudaro pavojingo kėsinimosi į nuteistojo bei jo tėvo sveikatą ar gyvybę, šios veikos sukėlė gyventojų pasipiktinimą ir išprovokavo muštynes. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad K. M. įsivėlė į muštynes - susikibo su T. K., siekdamas apginti E. G., todėl jo atžvilgiu nebuvo pavojingo kėsinimosi, jis įsitraukė į vykstančias muštynes. M. M. veiksmų pripažinti kaip gynimosi nėra pagrindo.
Nesutikdamas su šia Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo23 d. nutartimi, nuteistasis M. M. ją apskundė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuteistojo M. M. skundą tenkino iš dalies, skundžiamą Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis teisingai nustatė įvykio aplinkybes, padarytos neišanalizavus ir nepalyginus visų byloje surinktų įrodymų ir neatsako į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad iš esmės apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apelianto argumentą, jog nepagrįsta teismo išvada, kad vyko abipusės muštynės, nes namo gyventojai gynėsi nuo grupės jaunuolių, apsiginklavusių lazdomis ir strypais, pavojingo puolimo, o jis gynė tėvą. Nurodė, kad nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog veiksmai, už kuriuos nuteisti A. V. ir V. S., negalėjo būti laikomi pavojingu kėsinimusi, nes BK 28 straipsnio 2 dalyje be kitų baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, numatyti ir visuomenės interesai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje taip pat nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti apelianto argumentą, kad namo gyventojai (tarp jų ir apelianto tėvas) gynėsi nuo grupės jaunuolių, apsiginklavusių lazdomis ir strypais, pavojingo puolimo, o jis nuo jų gynė tėvą. Tikrindamas šį argumentą, teismas privalėjo atlikti išsamią surinktų įrodymų analizę ir jų pagrindu nustatyti tikslias faktines bylos aplinkybes (jų nenustatęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vyko abipusės muštynės). Be to, teismas turėjo nustatyti, ar nukentėjusiajam smūgis į kojas buvo suduotas stovinčiam ar gulinčiam, nes tik nustatęs šias aplinkybes, teismas galės padaryti atitinkamas išvadas, ar buvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio reikėjo gintis, ar tai buvo tik muštynės.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė ir nukentėjusysis prašė apelicinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
LR BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, o būtent kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams ir gynyba turi būti proporcinga gresiančiam pavojui, t. y. atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.
Kolegija daro išvadą, kad byloje yra nustatyta, jog 2007 m. gegužės 6 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini) kaime, prie gyvenamojo namo, metaliniu strypu sudavė mažiausiai vieną smūgį T. K. į kojas, taip sužalojo T. K. ir padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau šiuos veiksmus nuteistasis atliko esant būtinosios ginties sąlygoms.
Tokią išvadą dėl M. M. nusikalstamų veiksmų apimties ir veiksmų juridinio vertinimo kolegija daro įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus. Kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytomis išvadomis, kad T. K. sužalojo M. M., suduodamas metaliniu strypu jam į kojas. Nuosprendyje yra padarytos pagrįstos išvados dėl apelianto nusikalstamų veiksmų apimties, nuosprendyje nurodyti duomenys, kurių pagrindu šios išvados padarytos ir abejonių apeliacinės instancijos teismui nekelia. Nuteistojo nusikalstamų veiksmų apimtis nustatyta liudytojų J. A. G., B. G., I. G., R. D., K. V., G. G., J. G., J. P., N. L., V. S. parodymais, specialisto išvada, kitais bylos duomenimis. Kolegija neturi pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, jie patvirtina, kad apeliantas sudavė smūgius šašlykinės kojų strypais nukentėjusiajam į kojas ir jį sužalojo. Fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį faktas patvirtinamas specialisto išvada. Ji neprieštarauja liudytojų parodydams, kad nukentėjusysis sužalotas panaudojant įrankį.
Nuteistojo teiginiai, kad ne jis, o R. D. sužalojo T. K., yra nepagrįsti ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Juo labiau kad tą aplinkybę jog apeliantas sudavė smūgius nukentėjusiajam į kojas, patvirtino neutralūs ir nesuinteresuoti bylos baigtimi liudytojai G. G. ir J. G.. Be to, šių ir anksčiau minėtų liudytojų parodymai apie apelianto atliktus veiksmus yra vienodi ir tarpusavyje neprieštarauja, atitinka kitus bylos duomenis. Byloje neginčytinai nustatyta, kad iki M. M. panaudoto fizinio smurto nukentėjusysis T. K. buvo sveikas, nesužalotas. O po to, kai apeliantas jam sudavė smūgį į kojas, nukentėjusysis nukrito ir įvykio vietoje buvę asmenys pamatė, kad jis sužalotas, kvietė greitąją medicinos pagalbą. Specialisto išvada patvirtina fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį faktą. Be to, byloje nustatyta, kad įvykio metu apeliantas turėjo šašlykinės kojų strypus, šios aplinkybės neneigia ir pats apeliantas. Minėti strypai buvo paimti ikiteisminio tyrimo metu, apžiūrėti ir prijungti prie bylos. Iš nuosprendžio matyti, kad jame teismas išsamiai nurodė ir analizavo byloje surinktus įrodymus, kurie patvirtina apelianto kaltumą sužalojus nukentėjusįjį, todėl kolegija šiuo klausimu nesikartoja. Teismo išvados pagrįstos ir nepaneigiamos. Tuo pačiu teismas analizavo ir nurodė motyvus, kodėl netiki nuteistojo aiškinimu apie tai, kad nukentėjusįjį sužalojo R. D.. Nuosprendyje šiuo klausimu yra išsami analizė, išvados ir jomis netikėti teismui nėra pagrindo. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad ne jis, o R. D. sužalojo T. K..
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo M. M. veiksmų teisinio vertinimo yra nevisiškai teisingos. Kolegija daro išvadą, kad teismas be pagrindo nustatė, jog tarp vietos gyventojų ir atvykusių jaunuolių vyko abipusės muštynės. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad iš atvykusių asmenų nebuvo pavojingo ir realaus kėsinimosi. Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas nuosprendyje nepagrindė, kuo remdamasis padarė išvadą, kad vyko abipusės muštynės, kodėl iš atvykusių jaunuolių pusės nebuvo pavojingo ir realaus kėsinimosi.
Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, o taip pat juos įvertinęs, atsižvelgęs į pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų, nukentėjusiojo parodymus, konstatuoja, jog nustatė, kad M. M. veikė, tai yra sudavė smūgį nukentėjusiajam T. K. į kojas ir jį sužalojo, tačiau tai padarė esant būtinajai ginčiai, tai yra esant pavojingam, realiam ir akivaizdžiam kėsinimuisi, kuris buvo iš atvykusių jaunuolių pusės, taip pat ir nukentėjusiojo. Kolegija nustatė, kad M. M. padarė baudžiamajame įstatyme numatytą nusikalstamą veiką, gindamas kitą asmenį - savo tėvą K. M. nuo pradėto ir tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Apeliantas neturėjo tikslo tyčia sužaloti nukentėjusįjį, jo tikslas buvo apginti tėvą nuo užpuolimo. Kaip minėta anksčiau, teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Tuo apeliantas pasinaudojo.
Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisme patikrintus įrodymus, daro išvadą, kad tarp vietos gyventojų ir atvykusių jaunuolių įvykęs konfliktas negali būti vertinamas kaip abipusės muštynės. Teismas daro išvadą, kad atvykę jaunuoliai išprovokavo konfliktą, jie su pavojingais gyvybei ir sveikatai įrankais puolė vietinius gyventojus, juos sužalojo, o šie gynėsi ir atvykusiems jaunuoliams pasipriešino, juos sužalojo, taip pat ir nuteistasis esant būtinajai ginčiai sužalojo nukentėjusįjį. Yra pagrindas daryti išvadas, kad atvykusių junuolių, tarp kurių buvo nukentėjusysis, kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Šios ir būtinosios ginties aplinkybės nustatytos ne tik nuteistojo M. M. parodymais, liudytojų K. M., R. M., tačiau ir liudytojų J. A. G., E. G., B. G., I. G., R. D., G. S., J. R., N. L., B. R., B. M., J. P. parodymais, taip pat iš dalies ir nukentėjusiojo T. K., liudytojų V. S., D. S., K. V., A. V. parodymais bei kitais byloje esančiais procesiniuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis. Minėtų liudytojų parodymais nustatyta, jog namo gyventojai R. D., K. M., M. M., B. M., A. J. G., E. G., I. G., jų šeimos nariai ir draugai šventė Motinos dieną savo namuose, buvo, bendravo savo namo kieme. O nukentėjusysis T. K. su draugais V. S., D. S., K. V., A. V. įvykio dieną buvo atvykę į įvykio vietą ir konfliktas kilo tarp jų (atvykusių jaunuolių) ir vietinių namo gyventojų dėl atvykusių jaunuolių netinkamo elgesio. Konfliktas prasidėjo dėl to, kad V. S. automobiliu atvažiavo į namo gyventojų kiemą, sukėlė gyventojų nepasitenkinimą, nes automobiliu „piešė saules“, tuo trikdė namo gyventojų rimtį, šventinę dieną, kėlė grėsmę mažamečių vaikų saugumui. Namo gyventojams pareiškus nepasitenkinimą, V. S. automobiliu išvažiavo iš kiemo, automobilį pastatė kitoje vietoje ir tuomet jaunuoliai (iš viso penki asmenys) bėgdami ir agresyviai nusiteikę sugrįžo su įrankiais į namo gyventojų kiemą. Pastarosios aplinkybės apie jaunuolių agresyvumą patvirtinamos liudytojų A. J. G., E. G., I. G., K. M., B. G., R. D., J. R., G. G., J. G. parodymais. Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad atvykę jaunuoliai pirmi puolė namo gyventojus, dėl puolimo buvo sužaloti E. G., K. M., jam suplėšyti marškinėliai. E. G., K. M. sužalojimo faktą patvirtina specialisto išvados ir liudytojų parodymai.
Žemesnės instancijos teismas
Tą aplinkybę, kad jaunuoliai grįžo į gyventojų kiemą ir konfliktavo, patvirtina ir liudytojų V. S., K. V., nukentėjusiojo T. K. parodymai. Aplinkybę apie tai, kad V. S. automobiliu išvažiavo iš kiemo, o po to jis vėl grįžo jau su įrankiu rankoje, patvirtina ir pačio liudytojo V. S. parodymai.
N. T. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, negalėjo tiksliai nurodyti, kas jį sužalojo. Teigia neprisimenąs įvykio aplinkybių dėl patirtos traumos ir narkozių. Tačiau patvirtino, kad kilus konfliktui tarp namo gyventojų ir su juo atvykusių vaikinų, jis buvo susikibęs su K. M.. Taigi neneigia, jog tarp nukentėjusiojo draugų ir namo, prie kurio įvyko įvykis, gyventojų, kilo konfliktas, neneigia, jog buvo susikibęs su nuteistojo M. M. tėvu ir tuomet gavo smūgį į kojas. Nukentėjusysis patvirtino, jog jis, Vytautas ir D. S., A. V. ir K. V. buvo atvykę į gyventojų kiemą, V. S. automobiliu „piešė saules“, namo gyventojai priekaištavo, tada V. S. išvažiavo automobiliu iš kiemo ir sugrįžo, draugai vėliau sakė, jog V. S. iš automobilio buvo paėmęs strypą.
Nuteistojo M. M. aiškinimą ir tą aplinkybę, kad buvo grėsmė vietiniams gyventojams, tarp jų nuteistojo M. M. tėvui K. M., patvirtina liudytojų R. D., A. J. G., K. M., R. M., B. G., I. G., G. G., J. R., B. R. parodymai. Šie asmenys patvirtino aplinkybę, jog pareiškus jaunuoliams pastabas dėl keliamų dulkių, kai jų automobilis „piešė saules“, jaunuoliai pasišalino, išvažiavo automobiliu iš kiemo, o po to grįžo į gyventojų kiemą jau su įrankiais rankose, tuomet jie puolė, o gyventojai gynėsi. Nuteistasis M. M. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo tuo pačiu metu, kai įvyko atvykusių jaunuolių puolimas ir kai nukentėjusysis buvo susikibęs su nuteistojo tėvu K. M. ir abu grūmėsi.
Liudytojas R. D. paaiškino, jog pasišalinę jaunuoliai sugrįžo, su savimi turėjo įrankį - metalinį strypą, jie buvo agresyviai nusiteikę, šūkavo grasinančius šūksnius. Tą aplinkybę, kad jaunuoliai grįžo, patvirtino ir liudytojai A. J. G., K. M., E. G., I. G., K. M., B. G., R. D., J. R., G. G., J. G., nukentėjusysis T. K.. Liudytojas V. S. taip pat neneigė, jog grįžo nešinas metaliniu vamzdžiu. Šią aplinkybę patvirtina ir D. S. parodymai. Liudytojas E. G. taip pat paaiškino, jog vaikinai „lėkė su vamzdžiu, jie puolė, sudavė E. G. su vamzdžiu per galvą, sužalojo ranką“. Kad jaunuoliai bėgo link namo gyventojų, patvirtina ir K. M., jis nurodė, jog jaunuoliai puolė A. J. G., o liudytojas K. M. teigia puolęs ginti A. J. G. ir susidūrė su T. K., kuris jam (K. M.) sudavė lazda, T. K. griebė už marškinėlių, juos suplėšė. Liudytoja B. G. paaiškino, jog jaunuoliai iš kiemo išvažiavo, tada atlėkė daugiau jaunuolių, jie atbėgo palikę mašiną, vienas turėjo lazdą, tarp jų buvo ir automobilį vairavęs asmuo, į juos bėgo visi. Liudytoja R. M. taip pat patvirtino, jog išgirdo G. šauksmą gelbėti, pamatė link A. G. bėgantį T. K., kuris nešėsi strypą. Liudytoja G. S. taip pat parodė, jog kieme buvo šurmulys, sujudimas, nubėgo A. V., D. S., V. S. į kiemą. Liudytojas J. R. taip pat patvirtino, jog T. K. atbėgo su vamzdžiu, bėgo trys - keturi jaunuoliai, nukentėjusysis užsimojo su vamzdžiu. Liudytojas G. G. patvirtino, jog atbėgo 5 asmenys ir prasidėjo muštynės, jie rankose turėjo metalinius strypus, pradėjo aiškintis santykius žodžiais, o po to smūgiais. Liudytojas G. G. patvirtino, kad prasidėjus konfliktui tarp K. M. ir T. K., kai iškilo grėsmė K. M., tuomet jo sūnus M. M. nubėgo prie jų. Liudytojas J. G. taip pat parodė, jog V. S. kieme „piešė saules“, išbėgo K. M., G. ir pasakė, kad važiuotų iš kiemo, V. S. išvarė mašiną iš kiemo, po to su K. V. atbėgo V. S., jis turėjo montiruotę, o K. (K. V.) pagalį. Liudytoja J. P. patvirtino, jog V. S. buvo su automobiliu pas ją kieme, kaimynai reiškė pretenzijas, kilo konfliktas, V. S. išvažiavo. Kad namo kieme vyko konfliktas, patvirtino ir liudytoja O. K.. Anksčiau aptartų parodymų visuma patvirtina aplinkybę, jog netinkamas V. S. elgesys dėl automobiliu „piešiamų saulių“ kėlė namo gyventojų nepasitenkinimą, namo gyventojams sudrausminus jaunuolius, V. S. išvažiavo ir muštynės kilo tada, kai V. S. ir kiti jaunuoliai jau po pirmojo konflikto sugrįžo į kiemą nešini įrankiais ir puldami namo gyventojus. Liudytoja I. G. patvirtino, kad T. K. su lazda puolė K. M.. Taigi, minėtų liudytojų parodymais nustatyta, jog jaunuoliai turėjo įrankius - strypą, lazdą, jie puolė, pradėjo smurtauti, todėl darytina išvada, jog atvykę jaunuoliai, tarp jų ir nukentėjusysis, buvo agresyviai nusiteikę ir dėl to kilo muštynės, nes smurtą pirmieji pradėjo atėjusieji jaunuoliai.
Nuteistasis M. M. nurodo, jog išgirdęs I. G. pagalbos šauksmą, jis puolė ginti tėvą nuo jį užpuolusio nukentėjusiojo. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog dėl aukščiau aptartų aplinkybių yra pagrindas tikėti tokiu apelianto aiškinimu, nes byloje nustatyta, kad įvykio metu nuteistojo tėvui K. M. grėsė realus, akivaizdus ir pavojingas kėsinimasis. Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, jog į kiemą bėgo ne vienas, tačiau grupė jaunuolių, jie buvo agresyviai nusiteikę, rankose turėjo gyvybei ir sveikatai pavojingų įrankių, V. S. iš karto atbėgęs panaudojo fizinį smurtą ir sužalojo E. G., kiti jaunuoliai panaudojo fizinį smurtą, tarp jų T. K. susikibo su K. M., T. K. sudavė lazda K. M., suplėšė marškinėlius. Įvertinama ta aplinkybė, kad atvykusieji jaunuoliai buvo jauni, todėl neabejotinai fiziškai stipresni nei namo gyventojai A. J. G., K. M.. Atvykusiems jaunuoliams nebuvo būtina eiti į namo gyventojų kiemą ir su vietiniais gyventojais konfliktuoti. Liudytojai K. M., R. M. patvirtino aplinkybę, kad su lazda nukentėjusysis T. K. sudavė K. M.. Šių liudytojų parodymus patvirtina ir liudytojos I. G. parodymai. Nustatyta, kad tuo metu M. M. pamatė susikibusius tėvą K. M. ir nukentėjusįjį T. K.. Tai, kad nuteistojo tėvui grėsė realus, pavojingas ir akivaizdus kėsinimasis, ir tą suvokė apeliantas patvirtina anksčiau minėtos aplinkybės bei apelianto pamatytas vaizdas, kad M. M. susikibo ir grūmėsi su nukentėjusiuoju, o pastarasis smurtavo. Susikibimo, grumtynių aplinkybių iš esmės neneigia ir pats nukentėjusysis. Liudytojai J. A. G., G. G. patvirtino, kad M. M. sudavė smūgius nukentėjusiajam tuomet, kai K. M. buvo susikibęs su T. K. ir galynėjosi. Liudytojas E. G. patvirtino, jog matė suplėšytus K. M. marškinėlius. Specialisto išvados patvirtina, kad įvykio metu K. M. buvo sužalotas. Iš liudytojo K. M. parodymų nustatyta, kad lazda jį sužalojo T. K.. Liudytoja R. M. paaiškino, jog brolis atbėgo tuomet, kai T. K. buvo sugriebęs tėtę (K. M.) už marškinėlių, kuomet T. K. strypu tėvui trenkė per kojas. Taigi liudytoja R. M. patvirtino, kad apeliantas bėgo ginti tėvą K. M.. Liudytojas K. M. patvirtino, jog jis buvo susiėmęs su nukentėjusiuoju, kuris ketino jam trenkti su lazda, nurodė, jog M. M. gynė jį (tėvą) nuo puolimo. Nukentėjusysis T. K. taip pat patvirtino, jog per kojas jam kirto tada, kai jis buvo susiėmęs su kitu asmeniu, kaip byloje nustatyta, su K. M.. Tą aplinkybę, kad K. M. galynėjosi su T. K., o apeliantas gynė tėvą, patvirtino ir liudytoja B. G., paaiškinusi, jog kai K. M. galynėjosi su T. K., tuomet išbėgo M. M. su dviem lazdom ir panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį. Šie duomenys ir liudytojų parodymai patvirtina aplinkybę, kad K. M. konflikte dalyvavo, nukentėjo, jam grėsmė buvo iš nukentėjusiojo T. K. pusės, o tuo pačiu ir iš kitų atvykusių jaunuolių. O nuteistasis gynė tėvą K. M. nuo T. K. pavojingo puolimo, kai tuo pačiu metu ir kiti nukentėjusiojo draugai pavojingai puolė vietinius gyventojus. Natūralu, kad apeliantas puolimą suvokė bei suprato kaip realų, nes tokia situacija įvykio metu egzistavo. Liudytoja I. G. paaiškino, jog jaunuolis (T. K.) su lazda puolė K. M., o tai patvirtina K. M. parodymus apie nukentėjusiojo puolimą su įrankiu. Ši liudytoja taip pat paaiškino, jog M. M. pribėgo prie susikibusių K. M. ir T. K., sudavė stovinčiam nukentėjusiajam ir tas nukrito, kai gavo smūgį. Liudytojas R. D. patvirtino, jog tuo metu, kai jis vijosi kitus vaikinus, T. K. buvo susikibęs su K. M., tada pribėgo M. M. ir sudavė T. K.. Šie jo parodymai iš esmės atitinka kitų liudytojų anksčiau nurodytas aplinkybes apie K. M. užpuolimą ir jo grumtynes su T. K. bei tą aplinkybę, kad nuteistasis gynė tėvą nuo puolimo. Liudytojas G. G. patvirtino, jog M. pasiėmęs strypą atbėgo ir trenkė nukentėjusiajam į kojas, kai pamatė, jog iškilo grėsmė tėvui, trenkė iš karto pribėgęs ir stovinčiam, ir gulinčiam. Liudytojas J. G. parodė, jog nukentėjusiajam metaliniu strypu trenkė M. M.. Liudytoja J. P. parodė, jog M. M. pribėgęs trenkė, kai K. M. ir T. K. buvo susikibę, trenkė stovinčiam ir gulinčiam. Liudytoja N. L. parodė, jog M. M. mušė strypu. Šie parodymai patvirtina, jog M. M. iš tiesų sudavė T. K. ne mažiau kaip vieną smūgį metalinėmis lazdomis, sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį stovinčiam ir ne mažiau kaip vieną smūgį gulinčiam. Nors nuteistasis neigia sudavęs smūgius, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog smūgius nukentėjusiajam sudavė būtent nuteistasis M. M.. Nors liudytojas K. M., R. M., B. M., liudytojas J. R. teigia, jog smūgius nukentėjusiajam sudavė ne K. M., o R. D., tačiau teismas pagrįstai šiuos parodymus vertino kritiškai, nes šie liudytojai yra kaltinamojo šeimos nariai ir giminaičiai, be to, nei vienas iš jų negalėjo pasakyti, kaip R. D. rankose atsirado strypas, J. R. apskritai tvirtina nematęs M. M. rankose jokio įrankio, nors pats M. M. pripažįsta, kad jis turėjo metalinius strypus, gindamasis mosikavo jais priešais atėjusius jaunuolius. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog šių asmenų parodymai laikytini nepatikimais, tačiau tik ta dalis, jog smūgių nukentėjusiajam M. M. nesudavė. Aplinkybę, kad smūgius T. K. sudavė M. M., patvirtino liudytojai E. G., R. D., B. G., J. A. G., nors šiuos asmenis sieja svainystės, giminystės ryšiai, tačiau jų parodymus patvirtina ir kitų liudytojų parodymai, tai liudytojos J. P., V. S., G. G., J. G. parodymai, N. L. parodymai. Teismas neturi pagrindo jais netikėti, nes J. P. nėra nei vieno iš suinteresuotų pusių giminaitė, ji pažinojo tiek nukentėjusįjį, tiek ir nuteistąjį. V. S., G. G., J. G. M. M. pažinojo kaip diskotekas vedusį asmenį, o G. G. kaip buvusį klasioką. Nei vienas šių asmenų nepatvirtino, jog R. D., tuo metu, kai M. M. sudavė strypu nukentėjusiajam, būtų buvęs šalia nuteistojo ir nukentėjusiojo. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad nukentėjusįjį sužalojo ne jis, o kitas asmuo (R. D.).
Teisėjų kolegijos manymu, dėl anksčiau aptartų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog aplinkybės patvirtina abipusias muštynes, nes aukščiau aptarti įrodymai patvirtina faktą, jog atvykę jaunuoliai puolė, o namo gyventojai gynėsi nuo jų užpuolimo. Yra pagrindas konstatuoti, kad R. D., M. M., K. M., E. G. veiksmus buvo nukreipę į gynybą nuo T. K. ir jo draugų V. S., D. S., A. V. veiksmų ir puolimo. Anksčiau aptartos aplinkybės (pastatė automobilį ir grįžo, ėjo link gyventojų kiemo, buvo agresyviai nusiteikę, turėjo įrankius - lazdą, strypą) rodo, jog jaunuoliai vadovavosi agresyviais puolamais interesais. Nei vieno liudytojų parodymais nenustatyta, jog šie jaunuoliai būtų ėję ginti nuo akivaizdaus ir realaus kėsinimosi T. K. ar kitą asmenį, turtą - automobilis jau buvo išvarytas, V. S. iš kiemo jau buvo išvažiavęs automobiliu, pradinis konfliktas jau buvo baigęsis. Tiek V. S., tiek ir D. S. parodymais, kitų aukščiau aptartų liudytojų parodymais nustatyta, jog daugiabučio namo gyventojai sudrausmino jaunuolius, apsistumdė, tada V. S. automobilį išvarė iš kiemo, pastatė į saugią vietą ir į kiemą grįžo jau nebe vienas V. S., o jis pats ir kiti jaunuoliai (D. S., A. V., K. V., T. K.). Iš liudytojų J. A. G., E. G., B. G., I. G., I. S., K. M., J. R., G. G., J. G. parodymų nustatyta, kad V. S., D. S., T. K., K. V., A. V. į daugiabučio kiemą atbėgo be aiškios priežasties, jie buvo agresyviai nusiteikę, turėjo įrankių. Anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina ir tą aplinkybę, kad minėti jaunuoliai, tarp kurių buvo ir T. K., sudarė aktyvaus puolimo situaciją, nuo kurios reikėjo gintis, ir tai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl abipusių muštynių.
Be to, teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai tinkamai vertino ir tą aplinkybę, kad T. K. draugų A. V., V. S. veiksmai šioje situacijoje teismo buvo įvertinti kaip nusikalstami. Byloje yra Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009-03-10 baudžiamasis įsakymas, juo dėl 2007-05-06 įvykių (duomenys neskelbtini) kaime, daugiabučio namo kieme, A. V. nuteistas pagal LR BK 284 straipsnio 2 dalį, V. S. pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį, tai yra kaip nusikalstamos veikos (V. S. sutrikdė, o A. V. trikdė visuomenės rimtį ir tvarką). Kolegija pažymi, kad BK 28 straipsnio 2 dalyje, be kitų baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, numatyti ir visuomenės interesai. Neabejotinai visuomenės interesas yra tai, kad viešoje vietoje nebūtų trikdoma visuomenės rimtis ir tvarka. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad A. V., V. S., o tuo pačiu ir kitų kartu su jais į gyventojų kiemą atbėgusių asmenų, tarp kurių buvo ir T. K., veiksmai turi būti laikomi pavojingu kėsinimusi. Tokie jaunuolių veiksmai sukėlė pagrįstą namo gyventojų pasipiktinimą bei būtinumą juos sudrausminti bei gintis.
Teismas nurodė, jog jaunuolių veiksmai nesudarė pavojingo kėsinimosi į nuteistojo bei jo tėvo sveikatą ar gyvybę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad jaunuoliai, tarp jų ir T. K., savo veiksmais neabejotinai pažeidė visuomenės interesą - viešą tvarką, rimtį, jų veiksmus galima laikyti neteisėtais. Kadangi visuomenės interesas yra ir tai, kad viešoje vietoje nebūtų trikdoma visuomenės rimtis bei tvarka, todėl daugiabučio namo gyventojai turėjo teisę gintis nuo pavojingo puolimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad būtinoji gintis įmanoma tik atremiant pradėtą ar tiesiogiai gresiantį ir besiginančiajam akivaizdų kėsinimąsi, pavojingą asmeniui, nuosavybei, būsto neliečiamybei ar kitoms teisėms, visuomenės arba valstybės interesams (2K-336/2008).
Šiuo atveju nustatyta, kad kėsinimasis buvo prasidėjęs ir jis buvo atremtas. Kaip jau aptarta anksčiau, byloje neabejotinai nustatyta, jog namo gyventojams, tarp jų ir K. M., M. M. iš nukentėjusiojo T. K., kitų buvusių kartu jaunuolių V. S., D. S., A. V. pusės buvo pavojingas, realus ir akivaizdus puolimas, nes vaikinai sugrįžo vienam konfliktui pasibaigus, tai yra be konkrečios priežasties, jie buvo nusiteikę agresyviai, turėjo įrankių - lazdą, strypą, byloje nustatyta, jog pirmieji smurtą panaudojo būtent atėjusieji vaikinai. Liudytojas E. G. nurodė: „priėjus prie atėjusių vaikinų, jis gavo su vamzdžiu, jam buvo sužalota ranka“. Liudytojas K. M. nurodė: „išgirdau I. G. šauksmą „gelbėkit, užmuš“, agresyviai nusiteikę jaunuoliai perbėgo per kelią link mūsų namo, išbėgau į kiemą, E. G. rankos buvo kruvinos. Jam buvo suduoti smūgiai į veidą, pečius, įspirta, o T. K. užsimojo strypu ir trenkė jam (K. M.) per kojas.“ Jau anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, jog M. M. puolė link nukentėjusiojo ir jį sužalojo tik pamatęs, jog tėvas K. M. susikibęs su vienu iš atėjusių agresyviai nusiteikusių jaunuolių T. K.. Tiek M. M., tiek ir K. M., liudytoja R. M. patvirtino, jog T. K. turėjo lazdą, ja sužalojo K. M.. Sužalotą K. M. matė R. M., o E. G. matė, jog K. M. marškiniai buvo suplėšyti. Suplėšytus K. M. marškinius matė ir liudytojas K. S.. K. M. aiškinimą, kad 2007-05-07 įvykio metu prieš jį buvo smurtauta, jis buvo sužalotas, patvirtina specialisto išvada, kuria konstatuota, kad 2007-05-07 K. M. padarytas blauzdos sumušimas, ir tai vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 2 b. l. 78-79). Kad nuo kultūros centro atbėgę jaunuoliai turėjo įrankį - lazdą, baslį, patvirtino ir kiti liudytojai: J. A. G., B. G., I. G.. Liudytoja I. G. patvirtino tą aplinkybę, kad T. K. su lazda puolė K. M., o tai atitinka ir liudytojo K. M., M. M., R. M. aiškinimą, kad K. M. buvo grėsmė iš T. K. pusės, nes šis puolė K. M. su įrankiu, juo sudavė K. M., abu grūmėsi. Liudytojų G. G., J. R., J. A. G., R. M., R. D. parodymais patvirtinama, kad M. M. panaudojo smurtą prieš T. K. tik tuomet, kai jo tėvui K. M. iškilo grėsmė iš T. K. pusės. Šių liudytojų parodymai atitinka ir K. M., M. M. aiškinimą dėl būtinumo ginti K. M.. Byloje nustatyta, kad be T. K. konflikto metu įrankį turėjo ir jį panaudojo ir V. S.. Liudytojas V. S. neneigia pasiėmęs ir įvykio metu turėjęs metalinį strypą, liudytojas R. D. patvirtino, jog vienas jaunuolių turėjo metalinį strypą, liudytojas G. G. parodė, jog atbėgę jaunuoliai turėjo metalinius strypus. J. G. parodė, jog V. S. turėjo montiruotę, K. V. - pagalį. Šios aplinkybės patvirtina, jog M. M. gynė tėvą K. M. nuo realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi. Tai, kad kėsinimasis buvo realus, akivaizdus, pavojingas patvirtina agresyviai nusiteikusių vaikinų atbėgimas, atbėgo ne vienas - keliese, su savimi turėjo įrankius ir juos panaudojo prieš namo gyventojus, sužalojo. Nustatyta, kad kai M. M. puolė ginti K. M., tuo metu kai T. K. jau buvo panaudojęs prieš K. M. smurtą, sudavęs jam lazda, suplėšęs marškinėlius, jie abu buvo susikibę ir K. M. jau buvo sužalotas.
Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, jog daugiabučio namo gyventojai turėjo teisę gintis nuo realaus, pavojingo ir akivaizdus atbėgusių nuo kultūros centro vaikinų kėsinimosi, K. M. susikibus su T. K., M. M. sudavė smūgius metalinėmis šašlykinės kojomis nukentėjusiajam siekdamas apginti savo tėvą, t. y. veikė būtinosios ginties situacijoje.
Žemesnės instancijos teismas
Iš liudytojų K. B. ir K. S. (policijos darbuotojai) parodymų nustatyta, kad jiems atvykus po konflikto į įvykio vietą, kiemo gyventojai pasakojo, kad turėdami įrankį jaunuoliai juos užpuolė, o jie (kiemo gyventojai) gynėsi, tarp jų gynėsi E. G. ir M. M.. Liudytojas K. B. nurodė, kad gyventojai ir anksčiau yra skundęsi dėl jaunuolių netinkamo elgesio, o V. S. yra problemiškas asmuo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad net ir nesant specialisto išvadoje konkretaus atsakymo, kad byloje išimtais šašlykinės kojų strypais buvo sužalotas T. K., tačiau byloje liudytojų parodymais neginčytinai nustatyta, kad M. M. sudavė smūgius T. K. šašlykinės kojų strypais ir po suduotų smūgių jis buvo sužalotas, iki to - ne. Be to, specialisto išvadoje (t. 1. b. l. 33-34) nurodyta, kad T. K. sužalojimai padaryti sunkiais, kietais, bukais, riboto paviršiaus daiktais, o tai neprieštarauja tam, kad jam buvo suduoti smūgiai metaliniais strypais. Be to, jau anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, jog smūgius nukentėjusiajam sudavė būtent M. M., o ne R. D.. Todėl paneigiamas apeliacinio skundo argumentas, jog T. K. galėjo sužaloti R. D. ta metaline lazda, kurią atėmė iš užpuolusių vaikinų.
Kolegija, išanalizavusi įvykį mačiusių liudytojų parodymus, nustatė, kad M. M. sudavė įrankiu – metaliniu strypu smūgį T. K. tuomet, kai jis buvo susikibęs su K. M. ir dar stovėjo, bei tuomet, kai jis buvo nukritęs ant žemės. Tačiau kolegija pastebi, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie kategoriškai patvirtintų tą aplinkybę, o būtent, kuriuo metu buvo sužalotas nukentėjusysis, ar tuo metu, kai jis gavo smūgį stovėdamas, ar jau gulėdamas. Kadangi byloje nustatyta, kad nuteistasis smūgiavo stovinčiam nukentėjusiajam, todėl neatmetama galimybė, kad T. K. galėjo būti sužalotas tuomet kai stovėjo ir galynėjosi su K. M.. Kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai byloje nėra kategoriškų įrodymų, patvirtinančių, kad T. K. buvo sužalotas tuomet, kai jau buvo nukritęs, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai teisme, daromos tik tada, kai tokiai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“).
Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. M. veika atitinka LR BK 28 straipsnio 2 dalyje, BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Byloje nustatytos aplinkybės, kad jis metaliniu strypu sudavė mažiausiai vieną smūgį T. K. į kojas ir taip padarė jam sunkų sveikato sutrikdymą, tačiau jo atsakomybę šalina ta aplinkybė, jog jis veikė būtinosios ginties situacijoje, tai yra gindamas tėvą K. M. nuo realaus, pavojingo, akivaizdaus kėsinimosi.
Kolegija konstatuoja, kad būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos. Nenustatyta, jog gynybos pobūdis ir priemonės būtų akivaizdžiai neproporcingos gresiančiam pavojui. Puolimas buvo tikrai pavojingas, apie jį pasisakyta anksčiau. Apeliantas sudavė smūgius nukentėjusiajam į kojas, tai yra į mažiau gyvybei ir sveikatai pavojingą sritį, o tai taip pat patvirtina, jog M. M. gynė tėvą K. M. tomis pačiomis priemonėmis, kaip ir vyko prieš namo gyventojus nukentėjusiojo bei kitų jaunuolių puolimas, jiems panaudojus metalinį vamzdį, lazdą. Be to, įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, ir neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo sužalojimą, sudavimo momentą, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą. Šias aplinkybes kolegija įvertino, dėl jų pasisakė anksčiau, ir abejonių nekyla, kad įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, kėsinimasis buvo pavojingas ir nepasibaigęs, o gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.
Apylinkės teismas nepakankami tiksliai įvertino visos konfliktinės situacijos pavojingumą, sumenkino K. M. ir kitiems namo gyventojams grėsusio pavojaus pobūdį, jaunuolių panaudotą jėgą, neatsižvelgė į konfliktuojančių pusių jėgų santykį bei K. M., kitiems gyventojams galimybę atremti jaunuolių užpuolimą, įvertinti jo pavojingumą, galimos žalos namo gyventojams sveikatai dydį, todėl padarė neteisingas išvadas ir be pagrindo netaikė BK 28 straipsnio 2 dalies.
Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, jog gynyba atitiko kėsinimosi pavojingumą ir jo pobūdį, todėl būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos. Kadangi kolegija nustatė, kad yra įstatyminis pagrindas taikyti BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl M. M. negali atsakyti baudžiamąja tvarka.
LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu egzistuoja LR Baudžiamojo kodekso V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.
LR BPK 254 straipsnio 4 dalis numato, kad nagrinėjimo teisme metu, kai nustatomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos aplinkybės, byla nutraukiama.
LR BPK 327 straipsnis reglamentuoja nuosprendžio panaikinimo ir bylos nutraukimo atvejus. LR BPK 327 straipsnio 1 punktas numato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas.
Esant šioms įstatyme numatytoms nuostatoms, nuosprendis turi būti panaikintas ir M. M. atžvilgiu baudžiamoji byla turi būti nutraukta (LR BPK 327 straipsnio 1 punktas). Todėl M. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atmetamas prašymas jį išteisinti, teigiant, kad nusikaltimą padarė kitas asmuo (R. D.) ir tenkinant prašymą, kad apelianto veika atitiko būtinosios ginties sąlygas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n utarė:
M. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. nuosprendį, kuriuo M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis LR BK 92 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams. M. M. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. ir tęsti mokslą. Iš M. M. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 3983,90 Lt. Iš M. M. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyriui 5627,02 Lt. Iš M. M. priteista T. K. 2611,18 Lt turtinei žalai atlyginti ir 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
M. M. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.
Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyriaus, T. K. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.
Daiktus: metalinius strypus, marškinėlius sunaikinti.