Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas), Olego Šibkovo ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. J. J. ir V. O. T. apeliacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo P. J. J. ir V. O. T. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteisti 2 MGL (75 Eur) dydžio bauda.

Nukentėjusiojo P. J. J. civilinis ieškinys dėl 160,40 Eur turtinės žalos atlyginimo už antstolės faktinių aplinkybių konstatavimą priteisimo atmestas.

Nukentėjusiojo P. J. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkintas iš dalies, iš kaltinamosios V. O. T. priteista 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios V. O. T. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkintas iš dalies, iš kaltinamojo P. J. J. priteista 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš kaltinamosios V. O. T. nukentėjusiajam P. J. J. priteista 638,88 Eur turėtų advokato teisinės pagalbos (proceso) išlaidų.

Iš kaltinamojo P. J. J. nukentėjusiajai V. O. T. priteista 500 Eur turėtų advokato teisinės pagalbos (proceso) išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. O. T. nuteista už tai, kad 2014 m. balandžio 18 d. apie 19 val. 30 val. (duomenys neskelbtini), ties V. O. T. sodyba, kilusio tarpusavio ginčo metu, sudavė smūgį su rankoje laikytu ravėtuvu (kapliu) P. J. J. į kairės rankos sritį ir taip jam padarė poodinę kraujosruvą kairio žąsto apatiniame trečdalyje, pereinančią į kairės alkūnės nugarinį paviršių bei dilbio trečdalio nugarinį paviršių, tuo padarydama P. J. J. nežymų sveikatos sutrikdymą. Veika kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d.

P. J. J. nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 18 d. apie 19 val. 30 min. (duomenys neskelbtini), ties V. O. T. sodyba, kilusio tarpusavio ginčo metu, sugriebęs V. O. T. už jos rankose turėto ravėtuvo (kaplio), ją pastūmė, taip ją pargriaudamas ant žemės, kur pastumta V. O. T. nukrito nugara ant betonuoto tako ir susitrenkė galvą, nugarą bei kojas, tuo V. O. T. sukėlė fizinį skausmą. Veika kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d.

Teisiamojo posėdžio metu nuteistieji P. J. J. ir V. O. T. prašė jų skundus tenkinti skunduose nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų P. J. J. ir V. O. T. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Pagrįstu laikomas toks nuosprendis, kuriame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantų skunduose pateiktu įrodymų vertinimu, nesuteikia pagrindo nuosprendį laikyti neteisėtu ar nepagrįstu.

Dėl P. J. J. apeliacinio skundo argumentų.

Pagal BK 140 str. 1 d. atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam jį susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.

Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad apelianto kaltė įrodyta nukentėjusiosios V. O. T., liudytojų D. S. ir M. K. parodymais bei ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, kurie patvirtina, jog kilusio ginčo metu tarp nuteistojo P. J. J. ir nukentėjusiosios V. O. T., P. J. J., sugriebęs už nukentėjusios rankose turėto ravėtuvo, ją pastūmė ir ji nugriuvo ant betonuoto tako, susitrenkdama galvą, nugarą ir kojas. Kaip jau buvo paminėta ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti fizinio skausmo ar tam tikro dydžio – nežymaus sveikatos sutrikdymo – padarinių kilimą. Nukentėjusioji patvirtino, jog besibarant su P. J. J., jis griebė jai už jos rankose laikyto ravėtuvo ir taip ją betąsant po lysvę, nukentėjusioji V. O. T. pargriuvo ant betoninio takelio, galva kliudydama bortelį. Nuteistasis toliau bandydamas paimti iš nukentėjusiosios rankų ravėtuvą su koja užlipo jai ant pilvo, o po to ir ant krūtinės. Šias aplinkybes iš dalies patvirtino ir pats kaltinamasis, nurodydamas teismui, kad pasakius, jog nukentėjusioji nepiltų trąšų ant jo žemės, kurią atsivežė, V. O. T. jam sudavė su ravėtuvu į ranką ir norėjo antrą kartą suduoti, tačiau P. J. J. sugriebė už ravėtuvo. V. O. T. ravėtuvą traukė į save, o P. J. J. jo nepaleido, tačiau neišlaikė ir ravėtuvą paleido, o nukentėjusioji nukrito nugara ant betoninio takelio ir vos nepataikė galva į bortelį. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. balandžio 24 d. apklausus liudytoją D. B., ji patvirtino, kad 2014 m. balandžio 18 d. apie 19.30 val. jai su mama V. O. T. beravint gėles atėjo įpykęs P. J. J., kuris pradėjo bartis dėl beriamų į jo žemę trąšų ir pradėjo atiminėti iš mamos ravėtuvą. Mama ravėtuvo nepaleido, tai betąsydamas mamą nugriovė ją ant betoninio tako, kur ji grūdama susitrenkė galvą, o norėdamas atimti ravėtuvą, P. J. J. bandė lipti ant motinos, bet koja nuslydo. Liudytoja D. B. iškvietė policiją. Teisiamojo posėdžio metu pareigūnas D. S. parodė, jog įvyko kaimynų konfliktas tarp V. O. T. ir P. J. J.. V. O. T. skundėsi, kad jai vyriškis sudavė, kad ją nugriovė, ji pargriuvo ir kad jautė skausmą. Liudytojas teismui patvirtino, kad moteris buvo susijaudinusi, o vyriškis karingai nusiteikęs ir iš abiejų asmenų pasakojimų supratęs, jog konfliktai vyksta dėl žemės jau ne pirmi metai.

Įvertinus aptartus ir dar kartą išanalizuotus rašytinius įrodymus, atsižvelgiant į tai, kad ir nors nuteistasis P. J. J. neigia savo kaltę šiuo aspektu, tačiau aptarti duomenys atitinka bylos faktines aplinkybes ir nepaneigia jo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir tinkamai juos vertino. Kolegija neturi pagrindo teigti, kad šioje byloje, vertindamas įrodymus, apylinkės teismas pažeidė BPK reikalavimus. Pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 140 str. 1 d. – taikytas tinkamai.

P. J. J. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kurių pagrindu apygardos teismas turėtų priimti išteisinamąjį nuosprendį, vertinami kaip nepagrįsti, kadangi nors ir neigia savo kaltę ir nurodytas aplinkybes vertina, jog nebuvo tyčios jo veiksmuose, nes nukentėjusioji nugriuvo pati, jis jos net nebuvo palietęs. Pažymėtina, kad proceso dalyvių nurodytas įrodymų vertinimas nėra teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą ir nustatinėjančiam objektyviąją tiesą joje, privalomas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Taip pat primintina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

P. J. J. nurodo, kad nukentėjusiosios V. O. T. ir jos dukros liudytojos D. S. – B. parodymai prieštaringi, tačiau tokių aplinkybių aukštesnysis teismas nenustatė, o ir pats apeliantas šio argumento nedetalizavo ir nepagrindė.

Apibendrinus ištirtą ir įvertintą tiek apeliacinį skundą, tiek baudžiamosios bylos medžiagą bei skundžiamą nuosprendį šioje dalyje, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus ir spręsdamas kaltės klausimą esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė, remdamasis surinkta bylos medžiaga savo išvadas tinkamai motyvavo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl V. O. T. apeliacinio skundo argumentų.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl pareikšto kaltinimo jos atžvilgiu, t. y. teigia, kad neįrodyta jos kaltė.

Kaip jau buvo aukščiau paminėta nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 1 d. kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši tyčinė veika objektyviai pasireiškia kito žmogaus mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius. V. O. T. nuteista už tai, kad ji 2014 m. balandžio 18 d. apie 19 val. 30 val. ties savo sodyba, kilusio tarp jos ir P. J. J. ginčo metu, sudavė smūgį su rankoje laikytu ravėtuvu P. J. J. į kairės rankos sritį ir taip jam padarė poodinę kraujosruvą bei nežymiai sutrikdė jam sveikatą. Analizuojamoje byloje nustatyta, kad P. J. J. padaryta kairio žąsto apatiniame trečdalyje, pereinant į kairės alkūnės nugarinį paviršių bei dilbio viršutinio trečdalio nugarinį paviršių 17x9,5 cm murzinai gelsvos spalvos neryškiais pakraščiais poodinė kraujosruva. Ši kraujosruva galėjo būti padaryta kieto buko daikto poveikyje galimai prie nurodytų aplinkybių ir laiko. Sužalojimas kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Minėti faktai konstatuoti 2014 m. balandžio 25 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Nors V. O. T. neigia savo kaltę dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, tačiau nukentėjusiojo parodymus, jog jam sudavė nuteistoji, patvirtina ne tik minėta specialisto išvada, bet ir teisiamajame posėdyje ištirtas ir įvertintas garso įrašas, kuriame V. O. T. pagrasino P. J. J. duoti su ravėtuvu per veidą.

Nors V. O. T. teigia, jog minėtas garso įrašas negali būti vertinamas kaip patikimas įrodymas dėl inkriminuotos jos kaltės, tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, toks skundo argumentas nėra pagrįstas. Konstatuotina, kad privačių asmenų pokalbių įrašinėjimas, padarytas vieno iš pašnekovų, ir privatus tokio įrašo naudojimas, jeigu tai padaryta privačiomis priemonėmis, nėra draudžiamas (2007 m. spalio 25 d. sprendimas byloje van Vondel prieš Nyderlandų Karalystę)(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141/2008). Šioje byloje pokalbio įrašą padarė privatus asmuo (P. J. J.) savo iniciatyva ir pateikė jį į bylą, norėdamas pagrįsti nagrinėjamo įvykio savą versiją. Taigi, teisminio nagrinėjimo metu P. J. J. pateiktas garso įrašas, nors ir nebuvo gautas naudojant baudžiamojo proceso priemones, tačiau, priešingai apeliantės nuomonei, pagrįstai buvo laikytas įrodymu ir bendrai su kitais įvertintas tiek atskirai, tiek visumoj, formuojant teismo vidinį įsitikinimą.

Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas D. S. nurodė, jog nuvykus į įvykio vietą P. J. J. pareigūnui sakė, kad jam sudavė, bet nesakė kur ir žymių liudytojas nematė. Šios aplinkybės paneigia apeliantės skundo argumentą, kad teisme paliudiję pareigūnai D. S. ir M. K. nurodė, jog P. J. J. jiems visiškai nesiskundė dėl patirto smurto, neminėjo apie sukeltą fizinį skausmą.

Nepagrįstais teiginiais laikytini ir skundo argumentai, kuriais siekiama sukelti abejones dėl padarytos teismo išvados, kad būtent V. O. T. vienu smūgiu į alkūnės ir dilbio sritį padarė P. J. J. sužalojimą ir anot jos, ši išvada neatitinka byloje esančių įrodymų ir faktinių aplinkybių. Tai, kad neteisėtus veiksmus padarė V. O. T. nepaneigia byloje ištirti įrodymai, tokių aplinkybių nepateikia ir pati V. O. T., todėl teiginys, kad ne ji padarė nukentėjusiajam sužalojimą vertintina tik kaip siekis išvengti kilusios atsakomybės. Šios versijos nepagrindžia visuma įrodymų, kuriais nusikaltimas įrodytas. Taip pat nepagrįsti skundo argumentai, kad P. J. J. galėjo pats ar kitaip pasidaryti minėtus sužalojimus, nes į medikus P. J. J. kreipėsi tik po 7 dienų po konflikto. Atsižvelgiant į tai, kad specialisto išvada nėra nuginčyta, ji yra aiški ir pakankamai informatyvi, todėl teisingai įvertinta kaip objektyvus įrodymas kitų duomenų visumoje. Šiuo atveju V. O. T. kaltė įrodyta išanalizuotais ir įvertintais bylos duomenimis.

Teisėjų kolegija patikrinusi bylą apeliacinio skundo ribose, neturi pagrindo išvadai, kad šioje baudžiamojoje byloje, vertinant įrodymus ir sprendžiant nuteistosios V. O. T. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas. Priešingai, skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Dėl bausmės.

Varėnos rajono apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, apeliantų atžvilgiu taikė BK 62 str. 1 d. nuostatas ir paskyrė jiems švelnesnės rūšies bausmes – baudas, nors BK 140 str. 1 d. sankcija numato viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto ar laisvės atėmimo bausmių paskyrimą.

Švelnesnės, negu įstatymo numatyta bausmės skyrimą reglamentuoja BK 62 str. nuostatos. Tačiau minimo įstatymo nuostatose nurodytos konkrečios aplinkybės, kurioms esant gali būti skiriama švelnesnė nei įstatyme numatyta bausmė, t. y. jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistiesiems netinkamai pritaikė BK 62 str. 1 d. motyvuodamas, jog nusikaltimai buvo padaryti ne išankstinės tyčios, o iš anksčiau susiformavusių nesutarimų tarp kaimynų pagrindu, kaltinamieji yra senyvo amžiaus asmenys, jų padaryti nusikaltimai buvo padaryti vienmomentiniais veiksmais, nepadarant ženklesnio kūno sužalojimo ar fizinio skausmo. Nuteistieji nėra anksčiau teisti. Tačiau iš bylos duomenų spręstina, kad nusikalstamos veikos padarymu nei vienas iš nuteistųjų neprisipažino, dėl savo veiksmų nesigailėjo, kaltę ginčijo. Nelaikytina, kad nuteistieji savo noru atvyko ir pranešė apie savo padarytus neteisėtus veiksmus ir taip padėjo aiškintis padarytas veikas. Teisėjų kolegija įvertinusi tai konstatuoja, kad nėra BK 62 str. taikymo pagrindų ir pirmos instancijos teismas nepagrįstai taikė šią baudžiamojo įstatymo normą, kuri švelnina bausmės skyrimą, todėl bausmių skyrimo klausimas šioje dalyje spręstinas iš naujo.

Teismas, skirdamas bausmę, privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro bendrą bausmės paskirtį. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Pagal BK 54 str. 3 d., jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Švelninant bausmę BK 54 str. 3 d. pagrindu, būtina nustatyti išimtines aplinkybes, rodančias, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 str. 1 d. ar 2 d. numatytų sąlygų taikyti kaltinamajam BK 62 str. 3 d. nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 str. 3 d. Kadangi nustačius jog pagrindo taikyti BK 62 str. nuostatas nėra, todėl sprendžiamas klausimas dėl BK 54 str. 3 d. taikymo nuteistųjų atžvilgiu.

Pažymėtina, kad BK 140 str. 1 d. numatytas nusikaltimas pagal rūšinį pavojingumą priskiriamas nesunkiems nusikaltimams, už kurį numatytas laisvės atėmimas iki vienerių metų (BK 11 str. 3 d.). Nagrinėjant bylą nenustatyta lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuteistieji anksčiau nėra teisti, nors ir kaltės abu nepripažįsta, tačiau nusikalstamos veikos padarytos kilus kaimyniniam konfliktui, neturint išankstinių motyvų ir tikslų. Taip pat atsižvelgtina, jog nuteistieji senyvo amžiaus žmonės, žymi žala nebuvo padaryta, tik sutrikdyta nežymiai sveikata ir sukeltas fizinis skausmas.

Šios nurodytos aplinkybės teisėjų kolegijos manymu suponuoja išvadą, jog BK 140 str. 1 d. sankcijoje nurodytos skirtinos bausmės šiuo atveju prieštarautų teisingumo principui, todėl yra pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti švelnesnes bausmes, kurios buvo paskirtos pirmos instancijos teismui. Bausmės individualizavimas nuteistiesiems yra procesas, kurio metu turi būti vertinamos visos aplinkybės reikšmingos teisingam bausmės parinkimui, teisingam trukmės nustatymui, kad paskirtoji bausmė būtų pakankama, ne per švelni ir ne per griežta, o atitiktų bausmės paskirtį. Šių bausmių - baudų paskyrimas, kolegijos įsitikinimu, atitiks sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei nuteistųjų asmenybes. Teisėjų kolegijos nuomone, šios bausmės padės sulaikyti nuteistuosius nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje bei padės pasiekti bausmės tikslus.

Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, iš esmės bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė, tik netinkamai taikė BK 62 str. 1 d. nuostatas, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis yra keičiamas (BPK 328 str. 1 p.). Apylinkės teismas pagrįstai išsprendė kitus, su byla susijusius klausimus (dėl civilinių ieškinių, proceso išlaidų ir kt.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistųjų P. J. J. ir V. O. T. apeliacinius skundus atmesti.

Pakeisti Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nuosprendį:

V. O. T. už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, 75 Eur (septyniasdešimt penkių) eurų baudą;

P. J. J. už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, 75 Eur (septyniasdešimt penkių) eurų baudą.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.