- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-21
- Bylos Nr.
- 1A-431-175-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Arūnas Paštuolis, Arvydas Stankus
- Kaltinamasis
- M. B., I. P.
- Nukentėjusysis
- E. G.
- Advokatai
- Artūras Bauža
Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-431-175/2008
2.4.7.
NUTARTIS
2008 m. lapkričio 21 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Arūno Paštuolio, Arvydo Stankaus, sekretoriaujant Vitai Beleckaitei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjui advokatui Artūrui Baužai, išteisintiesiems M. B. ir I. P. (I. P.), nukentėjusiajam E. G.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Jonavos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. ir I. P. išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo darant nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalyje (BPK 303 str. 5 d. 2 punktas).
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2005-06-04 apie 18 val. (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. K. ir I. P., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinę prievartą nukentėjusiojo A. J. atžvilgiu, tai yra suduodamas jam vieną smūgį kumščiu į kairę veido pusę, o R. K. kumščiu suduodant du smūgius į nugaros sritį ir penkis smūgius kumščiu į veido sritį, bei I. P. suduodant nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į veido sritį, tuo padarė jam veido sumušimą, pasireiškusį apatinio žandikaulio kairės pusės lūžiu, bei kairio peties nubrozdinimu, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, iš E. G. ir A. J. reikalavo grąžinti iš R. K. pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ ir šiais savo veiksmais savavališkai vykdė savo tariamą teisę vykdyti teisingumą ir padarė didelės žalos nukentėjusiųjų E. G. ir A. J. teisėms ir teisėtiems interesams.
I. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2005-06-04 apie 18 val. (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. K., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinę prievartą nukentėjusiojo E. G. atžvilgiu, tai yra suduodamas jam vieną smūgį kumščiu į veido sritį, o R. K. su metaliniu strypu suduodant nemažiau 10 smūgių į kojų ir nugaros sritį ir šiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, viršutinio žandikaulio kairės pusės 1-o danties lūžimą, kairės pusės 2-o danties panirimą, odos nubrozdinimą dešinėje blauzdoje, kairio kelio sumušimą, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, bei veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. K. bei M. B., panaudodamas fizinę prievartą nukentėjusiojo A. J. atžvilgiu, tai yra suduodamas jam vieną smūgį kumščiu į veido sritį, o R. K. kumščiu suduodant du smūgius į nugaros sritį ir penkis smūgius kumščiu į veido sritį, bei M. B. suduodant nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į kairę veido pusę, tuo padarė jam veido sumušimą, pasireiškusį apatinio žandikaulio kairės pusės lūžimu, bei kairio peties nubrozdinimu, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, iš E. G. ir A. J. reikalavo grąžinti iš R. K. pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ ir šias savo veiksmais savavališkai vykdė tariamą savo teisę vykdyti teisingumą ir padarė didelės žalos nukentėjusiųjų E. G. ir A. J. teisėms ir teisėtiems interesams.
Skundžiamu nuosprendžiu Jonavos rajono apylinkės teismas M. B. ir I. P. iš kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisino, nenustačius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2006-12-18 nuosprendį, kuriuo M. B. ir I. P. išteisinti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį: I. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, ir nubausti jį 6 mėnesiams laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, bausmės vykdymą atidėti 2 metams. Įpareigoti I. P. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei įpareigoti per 3 mėnesius pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje. M. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, ir nubausti 6 mėnesiams laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, bausmės vykdymą atidėti 2 metams. Įpareigoti M. B. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Skunde teigiama, kad teismas savo išvadas grindė tik teisiamojo posėdžio metu kaltinamųjų duotais parodymais, atmesdamas ir nevertindamas nukentėjusiųjų bei liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, be jokio objektyvaus pagrindo laikydamas juos nenuosekliais, todėl negalinčiais būti pagrįstais įrodymais byloje. Kaltinamųjų M. B. ir I. P. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, yra pilnai ir neginčytinai įrodyta kaltinamajame akte nurodytomis nustatytomis įvykio aplinkybėmis bei surinktais įrodymais.
Apylinkės teismas išteisinamąjį nuosprendį grindžia tuo, kad teismo posėdžio metu nukentėjusysis E. G. dėl nenustatytų aplinkybių pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus apie tai, kad jį įvykio metu suduodamas vieną smūgį kumščiu į veidą mušė ir I. P.. Tokią išvadą, kad šie nukentėjusiojo parodymai teisingi, teismas motyvavo tuo, kad tokius pat parodymus nukentėjusysis E. G. davė savo pirmosios paklausos metu 2005-06-20. Aplinkybę, kad nukentėjusiajam E. G. smūgį kumščiu sudavė I. P., nukentėjusysis E. G. nurodė ikiteisminio tyrimo metu papildomos jo apklausos metu, po to kai ši aplinkybė tapo žinoma apklausus nukentėjusįjį A. J.. Būtent dėl šios priežasties nukentėjusysis E. G. ir buvo apklausiamas papildomai. Tai, kad papildomos nukentėjusiojo apklausos metu nukentėjusysis E. G. papildė ir patikslino įvykio aplinkybes, nėra pagrindas iš esmės abejoti jo parodymų tikrumu ir teisingumu.
Teismas, vertindamas liudytojo A. J. parodymus, duotus teismo posėdžio metu, neatsižvelgė ir nevertino jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, motyvuodamas tuo, kad liudytojas A. J. buvo apklaustas namuose, anksti ryte. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi liudytojo A. J. parodymais apie tai, kad jo apklausos protokolą surašė tyrėjas, o jis apklausos protokole pasirašė jo neskaitęs. Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad liudytojo apklausos protokole liudytojas A. J. pasirašė patvirtindamas faktą, kad jam yra išaiškinta atsakomybė už melagingų parodymų davimą ir pats savo parašu patvirtino protokole surašytų jo parodymų apie įvykio aplinkybes teisingumą. Jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai abejoti liudytojo A. J. parodymų teisingumu, bylos tyrimo metu nenustatyta. Liudytojo A. J. parodymus pilnai arba iš dalies patvirtina nukentėjusiųjų A. J. ir E. G. duoti parodymai. Be to, liudytojas A. J. buvo apklaustas savo namuose (duomenys neskelbtini), 2005-08-18 10 val. 00 min. ir toks apklausos laikas negalėjo sutrukdyti liudytojui A. J. duoti objektyvius parodymus apie jam žinomas įvykio aplinkybes. Liudytojo apklausa buvo vykdoma laikantis visų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 183 straipsnio reikalavimų. Įstatymas nedraudžia vykdyti liudytojo apklausą jo gyvenamojoje vietoje. Įstatymas taip pat neriboja ir liudytojo apklausos atlikimo paros meto. Liudytojo apklausos vietą ir laiką tyrėjas, atliekantis ikiteisminį tyrimą, pasirenka atsižvelgdamas į konkrečiu metu esančią tyrimo situaciją ir aplinkybes. Liudytojas A. J. prieš apklausą buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir baigus apklausą jis savo parodymų teisingumą patvirtino savo parašu, todėl darytina pagrįsta išvada, kad liudytojo A. J. apklausa buvo vykdoma teisėtai, nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos. Taip pat skunde nurodoma, kad teismas, nuosprendyje atmesdamas liudytojo A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, motyvavo tuo, kad tyrėjas J. M. nenurodė, kodėl liudytojas A. J. buvo apklaustas namuose. Šis teismo motyvas yra visiškai nepagrįstas, kadangi įstatymas leidžia pareigūnui atliekančiam ikiteisminį tyrimą savo nuožiūra pasirinkti liudytojo apklausos vietą ir laiką atsižvelgiant į tyrimo situaciją konkrečiu metu. Toks šių aplinkybių vertinimas yra nepagrįstas.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. J. patvirtino nukentėjusiojo E. G. parodymus, nurodydamas, kad jis matė, kaip I. P. sudavė smūgį nukentėjusiajam E. G. į veidą, bei matė, kaip R. K. su I. P. mušė nukentėjusįjį A. J. nusivedę jį už automobilio „VW Golf“. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis E. G. paneigė šiuos liudytojo A. J. parodymus. Šis teismo teiginys yra nepagrįstas, kadangi ikiteisminio tyrimo metu liudytojo A. J. ir nukentėjusiojo E. G. parodymai nebuvo prieštaringi, o papildė vieni kitus.
Teismas nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusiojo A. J. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys kitiems įrodymams ir nesirėmė jais priimdamas nuosprendį, nes visos trys ikiteisminio tyrimo metu atliktos nukentėjusiojo A. J. apklausos neprieštarauja viena kitai, o tik papildo ir patikslina viena kitą. Be to, skunde nurodoma, kad nukentėjusysis A. J. buvo apklaustas Jonavos rajono apylinkės teisme, apklausa buvo vykdoma dalyvaujant prokurorui. Tokia nukentėjusiojo apklausos galimybė yra įtvirtinta BPK 184 straipsnyje. Įstatymo leidėjas suteikė teisę ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytoją (nukentėjusįjį) teisme, jeigu nebus įmanoma jo apklausti nagrinėjimo teisme metu, todėl nepagrįstas teismo teiginys, kad nukentėjusiojo A. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo galimybės patikrinti teisme ir tai trukdė jais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos nukentėjusiojo A. J. apklausos metu jis nepatvirtino savo ankstesnėse apklausose nurodytų aplinkybių: apie kaltinamųjų neblaivumą, apie I. P. darytą A. J. paėmimą už apykaklės, apie jo paties sąmonės netekimą po jo atžvilgiu naudoto fizinio smurto, nes teisme atliekama nukentėjusiojo apklausa neturi ir neprivalo būti smulkmeniškas ankstesnių jo parodymų atkartojimas. Teisme atliekama nukentėjusiojo apklausa buvo jau sukonkretinta, siekiant užfiksuoti konkrečias įvykio aplinkybes, kurios turi reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme, bei priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. A. J. apklausos metu nurodė, kad 2005-06-04 apie 18 val. jis su E. G. ir A. J. buvo prie E. G. namų. Netrukus prie jų privažiavo automobilis „Audi A3“, iš kurio išlipo trys vaikinai: R. K., M. B. ir I. P.. Prie automobilio priėjo visi trys ir liepė E. G. išlipti iš automobilio. Šiam išlipus, R. K. metaliniu strypu pradėjo mušti jam 5-6 kartus per kojas, o po to mušė rankų kumščiais. A. J. matė, kaip I. P. sudavė E. G. vieną smūgį kumščiu į veidą. Po to R. K. ištraukė A. J. iš automobilio ir nuvedė prie a. m. „VW Golf“ galo. Ten jie visi trys jį apstojo ir pradėjo mušti. Priekyje prieš A. J. stovėjo I. P., kuris sudavė jam kumščiu į veidą. Už nugaros stovėjo R. K., kuris sudavė 2 kartus į nugarą. M. B. stovėjo šone ir sudavė jam smūgį į kairę veido pusę. Kas vyko toliau, jis nežino, nes prarado sąmonę. Atsigavęs jis atsisėdo į automobilį ir tada R. K. vėl jam sudavė kumščiu 5 kartus į veidą. Vaikinai kaltino juos pavogus R. K. mobilaus ryšio telefoną ir reikalavo jį gražinti arba sumokėti R. K. 400 litų. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. J. nurodė, kad jis matė, kaip I. P. sudavė smūgį ranka nukentėjusiajam E. G. į veidą. Šiuos jo parodymus ikiteisminio tyrimo metu pilnai patvirtino pats nukentėjusysis E. G. ir liudytojas A. J., todėl teismas nepagristai padarė išvadą, kad šie A. J. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams.
Taip pat teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad A. J. ir A. J. parodymai prieštarauja liudytojo D. P. parodymams, nes šis teismo teiginys yra absoliučiai niekuo nepagrįstas, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdžio metu liudytojas D. P. nurodė, kad jis iš įvykio vietos sulaukęs draugo išvažiavo ir nieko nematė, nieko paaiškinti negali.
Teismas nepagrįstai nurodė, kad negalima remtis nukentėjusiojo A. J. ikiteisminio tyrimo teisėjo vykdytos jo apklausos metu nurodytomis įvykio aplinkybėmis, kadangi jo apklausos teisme metu nedalyvavo kaltinamieji M. B. ir I. P., nes teisme atliekant nukentėjusiojo apklausą įstatymas numato privalomą tik prokuroro dalyvavimą (BPK 184 str. 3 d.). Tuo metu, kada buvo vykdoma A. J. apklausa teisme, I. P. šioje byloje dar nebuvo pripažintas įtariamuoju, jam nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, jis nebuvo sulaikytas įtariant padarius šį nusikaltimą. Tik vėliau, surinkus pakankamai duomenų apie I. P. įvykdytą nusikalstamą veiką, 2005-09-09, šioje byloje jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir jis apklaustas įtariamuoju, o įtariamiesiems R. K. ir M. B. įstatymo numatyta tvarka buvo išsiųsti pranešimai apie planuojamą atlikti nukentėjusiojo A. J. apklausą teisme. Be to, įstatymas numato įtariamojo teisę dalyvauti tokioje apklausoje, tačiau laisvėje esančio įtariamojo ar jo gynėjo neatvykimas į liudytojo apklausą netrukdo atlikti apklausą (BPK 184 str. 5 d.), todėl ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta nukentėjusiojo A. J. apklausa teisme buvo atlikta teisėtai, nepažeidžiant BPK 184 straipsnyje numatytų reikalavimų.
Nepagrįsta teismo išvada, kad byloje nėra surinkta jokių duomenų apie tai, kokia žala buvo padaryta nukentėjusiųjų A. J. ir E. G. teisėms ir teisėtiems interesams, nes kaltinamajame akte yra nurodyta konkrečiai kokio sunkumo sveikatos sutrikdymus kaltinamieji savo aktyviais, nusikalstamais ir tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiesiems A. J. ir E. G., o sveikatos sutrikdymų sunkumo laipsnis yra nurodytas teismo medicinos specialistų išvadose ir tai yra akivaizdus pagrindas konstatuoti, kad buvo padaryta didelė žala nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams. Šiuo nusikaltimu buvo padaryta didelė žala nukentėjusiųjų teisei į saugumą nuo fizinio smurto, teisę į jo kūno neliečiamumą, teisę į teisėtą ir teisingą teisingumo vykdymą. Be to, pareikšto civilinio ieškinio buvimas ar nebuvimas byloje neturi jokios įtakos pripažįstant, kad yra padaryta didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams.
Prokuroras skunde tvirtina, kad nors akivaizdaus, išankstinio žodinio susitarimo įvykdyti nusikalstamą veiką tarp kaltinamųjų nenustatyta, bet jų susitarimas veikti kartu darant nusikalstamą veiką bendrais veiksmais, pasireiškė kaltinamųjų konkliudentiniais veiksmais, tai yra vienam pradėjus atlikinėti nusikalstamus veiksmus, kiti aktyviai prisijungia sutikdami su daromų veiksmų turiniu ir galimomis pasekmėmis. Visos byloje nustatytos įvykio aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad M. B., I. P. ir R. K. nusikalstamos veikos padarymo metu veikė išvien, tai yra veikdami bendrininkų grupėje.
Be to, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, privalėjo įvertinti tai, kad nukentėjusysis E. G., įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, teismo posėdžio metu pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie I. P. jam suduotą smūgį ranka į veidą ir šį faktą teisiškai turėjo įvertinti.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 18 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas, I. P. ir M. B. pripažinti kaltais pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 25 d. nuosprendis dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, padaryto nagrinėjant bylą, panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 16 d. nuosprendžiu Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 18 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas, I. P. ir M. B. pripažinti kaltais pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 16 d. nuosprendis dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji I. P., M. B. ir jų gynėjas, nukentėjusysis E. G. prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, Jonavos rajono apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas, nes yra priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Šis nuosprendis taip pat laikytinas pagrįstu, nes jame padarytos išvados, atitinka faktines bylos aplinkybes. Tuo tarpu prokuroro apeliacinio skundo išvados dėl išteisintųjų kaltės įrodytumo yra nepagrįstos faktiniais bylos duomenimis.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas turi grįsti įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad M. B. ir I. P. pagrįstai išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Atmestinas apelianto skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė tik teisiamojo posėdžio metu kaltinamųjų duotais parodymais, atmesdamas ir nevertindamas nukentėjusiųjų bei liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, be jokio objektyvaus pagrindo laikydamas juos nenuosekliais, todėl negalinčiais būti pagrįstais įrodymais byloje. Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį pagrindė ne tik kaltinamųjų parodymais, bet ir nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje, ir įvertinti. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu šiek tiek skyrėsi, nebuvo nuoseklūs. Siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, bei prokuroro apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl I. P. ir M. B. kaltės, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą.
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis E. G. parodė, kad 2005-06-04 apie 18 val. jis prie savo namų kartu su A. J. ir A. J. sėdėjo A. J. automobilyje „VW Golf“. A. J. sėdėjo ant galinės sėdynės, jis priekyje, A. J. sėdėjo už vairo. Netrukus prie jų privažiavo automobilis „Audi A3“, iš kurio išlipo trys vaikinai - R. K., M. B. ir I. P.. Priėjęs prie automobilio R. K. liepė jam iš automobilio išlipti. Jam išlipus iš automobilio, R. K. strypu ar pagaliu pradėjo mušti jį per kojas, sudavė kelis smūgius į veidą. Kadangi bėgo kraujas, jis nuėjo į namus, o grįžęs pamatė, kad viskas buvo pasibaigę. Nei M. B., nei I. P. jo nemušė, už apykaklės netampė, negrasino, o I. P. į dantis netrenkė. Dantį nuskėlė R. K.. I. P. ir M. B. juos skyrė ir atėmė pagalį iš R. K. (b.l. 196-197). Nukentėjusiojo E. G. parodymams patikrinti buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 43-44, 45). Ikiteisminio tyrimo metu pirmosios apklausos metu duoti E. G. parodymai buvo analogiški jo parodymams, duotiems teisminio nagrinėjimo metu. Antros apklausos metu E. G. papildomai nurodė, kad I. P. sudavė jam kumščiu vieną smūgį į veido sritį. Jis taip pat parodė, kad grįžęs iš namų nusiplovęs kraują, jis matė, kaip I. P., M. B., R. K. ir A. J. stovėjo už mašinos galo, tačiau jis nematė ar visi trys mušė A. J.. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis E. G. patvirtino, kad teisingi buvo jo pirminiai parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurie išskyrus kelias neesmines detales, buvo analogiški nukentėjusiojo parodymams, duotiems teisminio nagrinėjimo metu. Nukentėjusysis taip pat paaiškino, kodėl papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu jis davė skirtingus parodymus. Jis paaiškino, kad taip pasielgė, nes A. J. davė tokius parodymus. Kadangi nukentėjusiojo E. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu papildomos apklausos metu, skyrėsi nuo jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu pirmosios apklausos metu ir teisminio nagrinėjimo metu, apeliacinės instancijos teismas iš naujo apklausė nukentėjusįjį E. G.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. G. taip pat patvirtino, kad teisingi buvo jo parodymai, duoti pirminės apklausos metus. Apklausiant jį papildomai, po apklausos protokolu pasirašė nesigilindamas į tai, kas jame surašyta. E. G. paaiškino, kad iš automobilio jį, o po to A. J. ištraukė R. K.. R. K. sudavė jam su pagaliu į kojas, o su ranka į veidą. Po smūgių jam buvo prakirsta lūpa ir jis nuėjo namo nusiprausti, todėl, kas buvo daroma A. J., jis nežino. M. B. ir I. P. prieš juos jokių veiksmų neatliko, tik atėjo skirti.
Atlikus E. G. parodymų lyginamąją analizę matyti, kad nukentėjusiojo parodymai skyrėsi nuo kitų jo parodymų tik atliekant papildomą apklausą ikiteisminio tyrimo metu. Tuo tarpu tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme duoti nukentėjusiojo parodymai iš esmės buvo nuoseklūs, patvirtino tą aplinkybę, kad smurtą vartojo tik R. K., tuo tarpu M. B. ir I. P. tik bandė išskirti besimušančius. Jie atitiko ir nukentėjusiojo parodymus, duotus pirmos apklausos metu. Iš to galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino teisiamajame posėdyje duotus nukentėjusiojo E. G. parodymus teisingais ir jais rėmėsi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Todėl nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo teiginys, kad teismo posėdžio metu nukentėjusysis E. G. dėl nenustatytų aplinkybių pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus apie tai, kad jį įvykio metu suduodamas vieną smūgį kumščių į veidą mušė ir I. P.. Šią aplinkybę paneigė pats nukentėjusysis, to nepatvirtino ir kiti įrodymai. Nukentėjusysis teisminio nagrinėjimo metu parodė, kodėl ikiteisminio tyrimo metu papildomos jo apklausos metu jis davė skirtingus parodymus.
Prokuroro apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas, vertindamas liudytojo A. J. parodymus, duotus teismo posėdžio metu, neatsižvelgė ir nevertino jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, neatitinka tikrovės, kadangi pirmosios instancijos teismas atliko liudytojo A. J. tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertinimą. Išteisinamajame nuosprendyje yra nurodyta, kad teismas remiasi liudytojo A. J. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, kuriuose jis tvirtina, kad E. G. ir E. J. mušė R. K.. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų liudytojų A. J. parodymų nepatvirtino nukentėjusiojo E. G. parodymai. Be to, jis buvo apklaustas anksti ryte, kaip pats nurodė prikeltas iš miegų, todėl protokolą pasirašė jo neskaitęs. Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad A. J. nenurodė, jog E. G. ar A. J. mušė, tampė, grasino ar reikalavo atiduoti telefoną M. B.. Apeliacinės instancijos teisme, įspėtas dėl atsakomybės, duodamas parodymus liudytojas A. J. tvirtino, kad smurtą vartojo R. K., o M. B. ir I. P. stovėjo nuošalyje. Panašius parodymus A. J. davė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino liudytojo A. J. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus teisingais ir jais rėmėsi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad savarankišku įrodymų šaltiniu gali būti pripažįstami tik ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, pagarsinti teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojo parodymai teismui įrodomosios reikšmės neturi, jie yra reikšmingi tik tikrinant ir vertinant kitus byloje esančius įrodymus. Priimdamas nuosprendį teismas negali konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra teisingi, kodėl jais remiamasi priimant nuosprendį. Šie parodymai yra reikšmingi tik formuojantis teismo vidiniam įsitikimui galutinai įvertinti įrodymus. Prokuroras skunde teigia, kad liudytojo A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina nukentėjusiojo A. J. parodymai. Tačiau pirmosios instancijos teismas A. J. parodymus pripažino nenuosekliais, prieštaringais. Be to, kaip jau aukščiau minėta ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai įrodomosios galios neturi.
Prokuroras teigia, kad liudytojo A. J. ir nukentėjusiojo E. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai papildo vieni kitus. Šis prokuroro skundo teiginys paneigiamas teisiamajame posėdyje tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme duotais E. G. parodymais, kuriuose jis neigia, jog jo atžvilgiu smurto veiksmus atliko I. P.. Be to, būtent teisiamajame posėdyje duoti E. G. ir A. J. parodymai patvirtina tą pačią aplinkybę, kad nei M. B., nei I. P. nedalyvavo muštynėse, kad jie stovėjo nuošalyje. Tai patvirtina ir liudytojo D. P. parodymai, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme buvo nuoseklūs. D. P. visą laiką nuosekliai tvirtino, kad atvykęs į (duomenys neskelbtini) pamatė stovintį automobilį „VW Golf“, prie kurio netrukus privažiavo „Audi A3“ automobilis, iš kurio išlipo trys jaunuoliai, iš kurių vieną, t.y. I. P., pažinojo. Šis prie jo priėjo ir jie pradėjo šnekėtis. Matė, kad prie automobilio „VW Golf“ vyko kažkoks konfliktas, tačiau nekreipė dėmesio. Kai prie jo atėjo lauktas draugas, jis išvažiavo. Šie liudytojo parodymai patvirtina išteisintųjų parodymus apie tai, kad R. K. nuėjus prie automobilio „VW Golf“, jie kalbėjosi su D. P., kol pamatė, kad R. K. mušasi su A. J. ir E. G.. Išteisintieji M. B. ir I. P. visą laiką tvirtino, kad nei A. J., nei E. G. nemušė. M. B. ir I. P. parodė, kad pravažiuojant pro vieną gyvenvietę R. K. paprašė M. B. sustoti. Tada R. K. nuėjo prie automobilio „VW Golf“, pradėjo kalbėtis su jame sėdėjusiais vaikinais, paskui susimušė. R. K. E. G. mušė su pagaliu ir su rankomis. Jis taip pat mušė ir A. J.. Išteisintieji tvirtino, kad jie muštynėse nedalyvavo, tik bandė skirti besimušančius ir taip galėjo kurį nors pastumti. Kaip kad konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, šių išteisintųjų parodymų nepaneigė kiti byloje esantys duomenys. Apeliacinės instancijos teisme apklausus liudytoju R. K., šis patvirtino išteisintųjų parodymus, kad jie smurto A. J. ir E. G. atžvilgiu nenaudojo. Tai jis buvo patvirtinęs ir ikiteisminio tyrimo metu. R. K. paaiškino, kad tik jis mušė E. G. ir A. J.. (b.l. 108, 109).
Prokuroras skunde teigia, kad nukentėjusiojo A. J. parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys kitiems byloje esantiems įrodymams. Tačiau šis prokuroro skundo argumentas atmestinas. A. J. apklausos pas ikiteisminio tyrimą teisėją metu nurodė, kad 2005-06-04 apie 18 val. jis su E. G. ir A. J. buvo prie E. G. namų. Netrukus prie jų privažiavo automobilis „Audi A3“, iš kurio išlipo trys vaikinai: R. K., M. B. ir I. P.. I. P. buvo pagriebęs A. J. už pakarpos, tačiau kiti vaikinai jam liepė paleisti. Prie automobilio priėjo visi trys ir liepė E. G. išlipti iš automobilio. Šiam išlipus, R. K. metaliniu strypu pradėjo mušti jam 5-6 kartus per kojas, o po to mušė rankų kumščiais. A. J. matė, kaip I. P. sudavė E. G. vieną smūgį kumščiu į veidą. Po to R. K. ištraukė A. J. iš automobilio ir nuvedė prie a. m. „VW Golf“ galo. Ten jie visi trys jį apstojo ir pradėjo mušti. Priekyje prieš A. J. stovėjo I. P., kuris sudavė jam kumščiu į veidą. Už nugaros stovėjo R. K., kuris sudavė 2 kartus į nugarą. M. B. stovėjo šone ir sudavė jam smūgį į kairę veido pusę. A. J. atsisėdo į automobilį ir tada R. K. vėl jam sudavė kumščiu 5 kartus į veidą. Vaikinai kaltino juos pavogus R. K. mobilaus ryšio telefoną ir reikalavo jį gražinti arba sumokėti R. K. 400 litų. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. J. nurodė, kad jis matė, kaip I. P. sudavė smūgį ranka nukentėjusiajam E. G. į veidą (b.l. 33). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu pirminės apklausos metu jis parodė, kad jam, E. G. ir A. J. sėdint automobilyje, atvažiavo „Audi A3“ markės automobilis, iš kurio išlipo trys jaunuoliai, vienas iš kurių, tačiau kuris neprisimena, priėjo prie automobilio, kuriame jie sėdėjo, atidarė keleivio pusės dureles ir E. G. liepė išlipti. Šiam išlipus, R. K. sudavė jam rankoje laikytu metaliniu strypu kelis smūgius. Po to, visi trys jaunuoliai daužė rankomis į įvairias kūno vietas. Tada M. B. ištempė A. J. iš automobilio ir nusivedė už automobilio galo, kur visi trys jaunuoliai jį daužė kumščiais, kol jis neteko sąmonės ir susmuko ant žemės. Po kelių minučių jis atsigavo, atsisėdo į automobilį, o R. K. sudavė jam dar penkis smūgius į veidą, kaltindamas pavogus jo telefoną. Po to priėjo M. B., sugriebė už kairio peties ir vedėsi link savo automobilio grasindamas vežti paskandinti (b.l. 19, 20). Iš to seka, kad teismas pagrįstai pripažino, jog nukentėjusiojo A. J. parodymai nebuvo nuoseklūs. Be to, jo parodymų nepatvirtino kiti baudžiamosios bylos duomenys. Apkaltinamojo nuosprendžio negalima pagrįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, ką nurodė ir pirmosios instancijos teismas, juolab kad jie nėra nuoseklūs, nepatvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamųjų kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamųjų kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Visos abejonės, jeigu jų neįmanoma pašalinti, aiškinamos kaltinamųjų naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais. Kadangi nukentėjusiojo A. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo nuoseklūs, jų nepatvirtino kiti bylos duomenys, nukentėjusiojo A. J. nepavyko apklausti nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme, prieštaravimų pašalinti nepavyko, nors visos galimybės tam buvo išnaudotos, apkaltinamojo nuosprendžio M. B. ir I. P. atžvilgiu priimti nebuvo teisinio pagrindo.
Nors prokuroras mėgindamas įrodyti, kad nukentėjusiojo A. J. parodymai buvo nuoseklūs, tvirtino, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją jo vykdyta apklausa buvo sukonkretinta siekiant užfiksuoti konkrečias įvykio aplinkybes, kurios turi reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme, tačiau BPK 184 straipsnio nuostatos numato, kad apklausa pradedama pasiūlymu papasakoti visa, kas žinoma apie nusikalstamą veiką. Liudytojas parodymus duoda laisvai pasakodamas, o tik po to užduodamai klausimai. Taigi, nukentėjusysis apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją galėjo laisvai papasakoti visas jam žinomas aplinkybes apie nusikalstamą veiką, ką jis ir padarė. Klausimai jam buvo užduodami po to.
Prokuroras skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad negalima remtis nukentėjusiojo A. J. ikiteisminio tyrimo teisėjo vykdytos jo apklausos metu nurodytomis įvykio aplinkybėmis, kadangi jo apklausos teisme metu nedalyvavo kaltinamieji M. B. ir I. P.. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokių išvadų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra, prokuroro skundo teiginys prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniui. Priešingai, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad formaliai A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitinka leistinumo ir liečiamumo reikalavimus, tačiau jie prieštarauja nukentėjusiojo E. G., liudytojų A. J. ir D. P. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas papildo, kad šie parodymai prieštarauja ir išteisintųjų bei liudytojo R. K. parodymais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nelaikė patikimais ir turinčiais įrodomosios galios.
Nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams nepadaryta didelė žala. Įstatyme nėra apibrėžta didelės žalos sąvoka. Kiekvienu atveju tai sprendžia teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad buvo padaryta didelė žala nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams. Kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, byloje nebuvo pareikšta civilinių ieškinių. Nukentėjusysis E. G. jokių pretenzijų dėl įvykio niekam nereiškė, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo A. J. pozicija šiuo atveju išvis nežinoma, kadangi jis nedalyvavo teismo posėdžiuose. Todėl prokuroro skundo teiginys dėl didelės žalos padarymo nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams atmestinas.
Prokuroro manymu, M. B., I. P. ir R. K. nusikalstamos veikos padarymo metu veikė išvien, tai yra veikdami bendrininkų grupėje. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog M. B. ir I. P. dalyvavo jiems inkriminuojamos veikos padaryme, tą pačią išvadą padarė apeliacinės instancijos teismas, todėl nėra pagrindo ir teigti, kad išteisintieji veikė bendrininkų grupėje su R. K., kuris pripažintas kaltu dėl šios veikos padarymo Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu. Jeigu nėra nustatyta kaltė, negali būti sprendžiamas klausimas ir dėl bendrininkų grupės.
Prokuroras taip pat prašo įvertinti tą aplinkybę, kad E. G. teisminio nagrinėjimo metu įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, teismo posėdžio metu pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie I. P. jam suduotą smūgį ranka į veidą ir šį faktą teisiškai turėjo įvertinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pripažino, kad E. G. parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu, buvo teisingi, todėl nėra pagrindo šį asmenį traukti baudžiamojon atsakomybėn.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, atlikusi šioje byloje įrodymų tyrimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. B. ir I. P. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisino, nenustatęs, kad jie dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Nors pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis ir nėra pakankamai motyvuotas, tačiau jame padarytos išvados dėl to, kad M. B. ir I. P. nedalyvavo jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, yra teisingos, atitinka faktines bylos aplinkybes. Todėl naikinti išteisinamąjį nuosprendį prokuroro skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Jonavos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.