Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant A. Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjo atstovei N. A., atsakovų atstovei J. Gedgaudaitei-Fiodorovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde taip pat nurodoma, kad nagrinėjamu atveju yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas, kadangi, pareiškėjo teigimu, bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso) neturi. Pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (Civilinio kodekso 6.273 straipsnis). Iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų valstybės veiksmų G. B. nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, todėl abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalis pagal analogiją).

Atkreipė dėmesį, kad pagal galiojančius teisės aktus Vilniaus AVPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus AVPK, o Vyriausybės kompetencijai, todėl vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Paaiškino, kad pareiškėjas G. B. prašo priteisti 1759,02 Lt neišmokėto darbo užmokesčio sumą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog atskaitymus nuo pareiškėjo darbo užmokesčio patvirtina atsiskaitymo lapeliai, kuriuose nurodytos sumos (su minuso ženklu) neatitinka pareiškėjo skunde nurodytų sumų, t.y. 70 procentų ribojimas buvo pritaikytas 1584,80 Lt, o ne 1759,02 Lt sumai, pareiškėjo skundą dėl neteisingai nurodytos sumos reikia tikslinti. Taip pat pabrėžė, jog reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų išmokų priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas G. B. prašo priteisti jam dalį lėšų, kurios buvo atskaitytos 2006 metais (viso 36,14 Lt) ir 2008 metais už 2006 metus (1 ketvirtį – 102,65 Lt, 2 ketvirtį – 540,52 Lt, 4 ketvirtį – 277,20 Lt), šioje dalyje (suma iš viso – 956,51 Lt) G. B. yra praleidęs senaties terminą skundui paduoti, kas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d. 6 p., sudaro pagrindą bylą šioje dalyje nutraukti.

Byloje kilęs ginčas, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui G. B. neišmokėta darbo užmokesčio dalis (1759,02 Lt), kuri susidarė laikotarpiu nuo 2006-04-01 iki 2008-12-31, kai atsakovas Vilniaus AVPK taikė 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimą pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad G. B. laikotarpiu nuo 2003-12-08 iki 2008-08-31 dirbo Vilniaus m. VPK 7-ojo policijos komisariato viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės vyresniuoju postiniu, laikotarpiu nuo 2008-09-01 iki 2008-09-30 dirbo Vilniaus m. VPK 7-ojo policijos komisariato viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės specialistu, o nuo 2008-10-01 dirba Vilniaus AVPK Vilniaus m. 7-ojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės specialistu (b. l. 31-33), todėl jam, kaip statutiniam valstybės tarnautojui, apskaičiuojant darbo užmokestį yra taikomos VTĮ VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką (VTĮ 4 str.).

Vadovaujantis Vilniaus AVPK pažymų (suvestiniai atsiskaitymo lapeliai už 2006 m. Nr. (duomenys neskelbtini), už 2007 m. Nr. (duomenys neskelbtini), už 2008 m. Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenimis (b. l. 5-7), nustatyta, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo iš G. B. darbo užmokesčio 2006 m. buvo atskaityta 36,14 Lt (4,70 Lt balandžio mėn. ir 31,44 Lt gruodžio mėn.), 2007 m. atskaityta 343,54 Lt (visa suma gruodžio mėn.), o 2008 m. atskaityta 1205,12 Lt (181,52 Lt kovo mėn., 101,88 Lt liepos mėn. ir 1,35 Lt spalio mėn., taip pat 102,65 Lt už 2006 m. 1-ą ketvirtį, 540,52 Lt už 2006 m. 2-ą ketvirtį ir 277,20 Lt už 2006 m. 4-ą ketvirtį). Iš viso laikotarpiu nuo 2006-04-01 iki 2008-12-31 pareiškėjui G. B. neišmokėta 1584,80 Lt darbo užmokesčio.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja VTĮ 23-26 straipsnių nuostatos, kurios pagal VTĮ 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams taikomos be išlygų.

VTĮ 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą VTĮ 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad Vilniaus AVPK už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio, švenčių dienomis ir nakties metu bei už papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia.

Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo G. B. reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Sutinkamai su Darbo kodekso 16, 93 straipsniais, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime yra pažymėjęs, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, jog ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Nagrinėjamu atveju G. B. į tarnybą priėmė Vilniaus AVPK vadovybė, todėl būtent Vilniaus AVPK, kaip darbdaviui, kilo pareiga teisingai apskaičiuoti ir išmokėti G. B. darbo užmokestį už jo atliktą darbą.

Išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, jog tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo G. B. metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas adm. byloje Nr. A1-638/2005 pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.

Atsakovas Vilniaus AVPK pareiškėjo G. B. reikalavimui dalyje dėl už 2006 m. dirbtus viršvalandžius neišmokėto darbo užmokesčio prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-03-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjo G. B. skundas teismui paduotas 2010-02-09 (b. l. 2), o ginčas keliamas dėl išmokų, mokėtų už laikotarpį nuo 2006-04-01 iki 2008-12-31. Taigi, laikytina, kad ieškinio senaties terminas dalyje dėl neišmoktos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2006-04-01 iki 2007-02-09 buvo praleistas.

G. B. skunde prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2006-04-01 iki 2008-12-31. Suvestinių atsiskaitymo lapelių duomenys patvirtina, kad už 2006 m. dirbtus viršvalandžius pareiškėjui buvo neišmokėta 956,51 Lt suma (36,14 Lt iš pareiškėjo darbo užmokesčio buvo atskaityta 2006 m., o 920,37 Lt iš G. B. darbo užmokesčio buvo išskaičiuota 2008 m. rugsėjo mėn., nurodant, kad sumos išskaičiuojamos už 2006 m. 1, 2 ir 4 ketvirtį).

Atsižvelgiant į Civilinio kodekso 1.127 straipsnį, kuris nustato, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškininio senaties pradžios terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kada pareiškėjas faktiškai gavo mažesnį nei priklauso darbo užmokestį (LVAT administracinė byla Nr. A-63-805/2008). Kadangi 920,37 Lt suma už 2006 metais dirbtus viršvalandžius pareiškėjui atskaityta tik 2008 m. rugsėjo mėn., laikytina, kad tik 2008 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą, todėl teismas daro išvadą, kad reikalavimo dalyje dėl 920,37 Lt sumos, kuri pareiškėjui už 2006 m. viršvalandžius atskaičiuota 2008 m. rugsėjo mėn., trejų metų ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1285/2009 nurodė, kad administraciniai teismai, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-01-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008-02-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008; 2009-06-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3-4 dalys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037/2009).

Administracinėse bylose, kuriose darbo užmokesčio nemokėjimas buvo susijęs su antikonstitucinio teisės akto taikymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį terminą atnaujino (A-1285/2009, A-969/2009, A-159/2010). Kadangi tokios aplinkybės buvo taikomos aukštos kvalifikacijos teisėjų bylose, nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo, analogiškos nuostatos taikytinos ir šioje byloje, sprendžiant senaties termino atnaujinimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo G. B. darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, teismas sprendžia, kad ieškinio senaties terminas, numatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, dėl 2006 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (36,14 Lt) atnaujintinas.

Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal šio kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais.

Taikant nurodytus G. B. priteistinos neišmokėto darbo užmokesčio sumos apskaičiavimo kriterijus bei atsižvelgiant į pareiškėjo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2006-04-01 iki 2008-12-31, taip pat į byloje esančius duomenis apie pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalį, teismas daro išvadą, kad G. B. priteistina neišmokėto darbo užmokesčio suma susidarė per laikotarpį, neviršijantį trejų metų.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo G. B. reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas. Vadovaujantis byloje pateiktais Vilniaus AVPK suvestiniais atsiskaitymo lapeliais, nustatyta, kad G. B. laikotarpiu nuo 2006-04-01 iki 2008-12-31 neišmokėta darbo užmokesčio suma yra 1584,80 Lt, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti jam 1759,02 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2006-04-01 iki 2008-12-31 tenkintinas iš dalies, priteisiant 1584,80 Lt sumą.

G. B. skunde atsakove nurodo ir Lietuvos valstybę. Tačiau, kaip jau buvo minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo G. B. ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą, todėl G. B. reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p.., 127 str., 129 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo G. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti G. B. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1584,80 Lt Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus 80 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.

Kitoje dalyje G. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.