Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas E. Pašilis Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00408-2014-7

2015 m. gegužės 11 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015-02-17 nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, atidedant bausmės vykdymą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant jį iki 2015m. rugsėjo 1 d. pradėti dirbti arba registruoti darbo biržoje; nuo 23.00val. iki 6val. ryto neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar sveikatos priežiūra; neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Taip pat šiuo nuosprendžiu iš S. K. priteista: Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai – 1587,64 EUR (vienas tūkstantis penki šimtai aštuoniasdešimt septyni eurai, 64ct.); Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus naudai – 232,19 EUR( du šimtai trisdešimt du eurai, 19ct.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. nuteistas už tai, kad tyčia nesunkiai sužalojo žmogų iš chuliganiškų paskatų, o būtent:

jis, 2014 m. gegužės 18 d., apie 04.00 val., viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie PC „Senukai“, Kauno g. 120 B., Ukmergėje, be jokios priežasties, kitų asmenų akivaizdoje, tyčia du kartus kumščiu sudavė D. K. į veidą, vieną kartą spyrė per kojas taip pargriaudamas D. K. bei nugriuvusiam ir gulinčiam ant šono, susirietusiam nukentėjusiajam ne mažiau vieno ir ne daugiau dviejų kartų įspyrė į pilvą, tokias savo neteisėtais moralę ir elgesio normas niekinančiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam D. K. poodinę kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke su kraujosruva akies obuolio junginėje bei kliniškai nustatytu dešinės pusės skruostikaulio lūžimu, poodinę kraujosruvą veido dešinėje pusėje apatinio žandikaulio projekcijoje, kliniškai nustatytą nosies kaulų lūžimą, paveiktą kietais bukais daiktais, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šiais savo veiksmais S. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Apeliaciniu skundu S. K. prašo Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015-02-17 nuosprendį pakeisti – jo veiką perkvalifikuoti iš BK 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. 1 d., ir pritaikius BK 38 str., atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.

Apelianto teigimu, nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, kad teismas nevisapusiškai ištyrė bylos faktinės aplinkybes, kas turėjo įtakos neteisingam jų veiksmų kvalifikavimui ir bausmės paskyrimui. Mano, jog teismas padarė neteisingas išvadas, kad smurtinius veiksmus jis atliko iš chuliganiškų paskatų. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendis priimtas remiantis tik nukentėjusiojo D. K. bei liudytojų bei D. A., R. V., A. R. parodymais, tačiau visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo ir šių liudytojų duotų parodymų visumos. Taip pat nevertino, kad su nukentėjusiuoju liudytoją sieja draugiški santykiai ir jie kartu gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, juolab, kad nukentėjusysis D. K. buvo pateikęs civilinį ieškinį dėl turinės ir neturtinės žalos priteisimo. Teigia, kad šių liudytojų parodymai prieštaringi ne tik tarpusavyje, bet taip pat prieštarauja ir nukentėjusiojo D. K. teisme duotiems parodymams.

Teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo (apelianto) prašymą apklausti liudytojais A. K. ir E. K., kurių atžvilgiu Ukmergės rajono PK atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 235 str. dėl melagingų parodymų davimo ikiteisminio tyrimo metu toje pačioje byloje. Nurodo, kad teismas atsisakė A. K. ir E. K. apklausti, nors į teismo posėdį jie buvo atvykę. Nežino, kuo remiantis teismas nustatė, kad jų parodymai yra neteisingi ir melagingi, o D. A., R. V., A. R. parodymai yra teisingi.

Apelianto teigimu, iki šio įvykio su nukentėjusiuoju D. K. neturėjo jokio konflikto, tarp jų incidentas kilo dėl asmeninių nesutarimų, jokios tyčios, tikslų ar motyvų pažeisti viešąją tvarką, parodyti nepagarbą aplinkiniams, ar smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu jis neturėjo, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl mano, kad jo veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. 1 d. Be to, apelianto teigimu, teismas jo atžvilgiu nepagrįstai atsisakė taikyti BK 38 str. nuostatas, nors jis atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, kurią moka dalimis, anksčiau nebuvo teistas, byloje yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nurodo, kad teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad jis tik iš dalies prisipažino savo kaltę, taip pat, kad buvo baustas administracine tvarka pagal ATPK 174 str., todėl yra abejonių dėl BK 38 str. 1 d. 4 p. sąlygų buvimo. Apelianto manymu, tokia teismo išvada nėra pakankamai pagrįsta ir yra visos sąlygos jo atžvilgiu taikyti BK 38 str. nuostatas. Nurodo, kad nukentėjusysis jam jokių pretenzijų neturi, tą jis patvirtino ir teismo posėdyje, be to, jis (apeliantas) šiuo metu mokosi aukštojoje mokykloje – Kauno technologijų universitete Ekonomikos ir verslo fakultete 4 kurse, gyvena su motina ir jaunesniais broliu ir seserimi, padeda savo pensijinio amžiaus seneliams, nėra linkęs ateityje daryti jokių neteisėtų veikų ar teisėtvarkos pažeidimų. Dėl šio įvykio labai išgyvena, gailisi ir padarė teisingas išvadas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).

Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų.

Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nusikalstamos veikos motyvas – chuliganiškos paskatos –yra tada, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (LAT nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-249/2009).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu chuliganiškų paskatų buvimu kaltininko veikoje pagrįstai pripažinta tai, kad S. K. 2014 m. gegužės 18 d., apie 04.00 val., viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie PC „Senukai“, Kauno g. 120 B., Ukmergėje, be jokios priežasties, veikdamas tiesiogine tyčia, du kartus kumščiu sudavė D. K. į veidą, vieną kartą spyrė per kojas taip pargriaudamas D. K. bei nugriuvusiam ir gulinčiam ant šono, susirietusiam nukentėjusiajam ne mažiau vieno ir ne daugiau dviejų kartų įspyrė į pilvą, tai yra, mušdamas nukentėjusįjį viešoje vietoje, matant daugeliui asmenų, tame tarpe ir nepilnamečiams, savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Tokia S. K. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Nors nuteistasis savo kaltę pripažino tik iš dalies ir neigia sužalojęs nukentėjusįjį D. K. iš chuliganiškų paskatų, jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais: nukentėjusiojo D. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais; liudytojų nepilnametės D. A., R. V., A. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotais parodymais, liudytojo A. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (b.l. 57); specialisto išvada Nr. G1 748/14(01) (b.l. 14-15); akistatų protokolais, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais; parodymų patikrinimo vietoje protokolais, kitais rašytiniais byloje esančiais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų E. K. ir A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais prieštaringais parodymais (b.l. 68, 69, 73, 74). Kolegija šių liudytojų parodymus vertina, kaip siekį padėti S. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad apklaustas teismo posėdyje E. K. atsisakė prisiekti ir pasirašyti pasižadėjimą. Be to, E. K. ir A. K. atžvilgiu dėl melagingų parodymų davimo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 88-1-00408-14.

Apklaustas pirmos instancijos teismo posėdyje S. K. dėl padaryto nusikaltimo prisipažino iš dalies ir nurodė, kad dienos jis neprisimena, kai su nukentėjusiuoju susitiko kavinėje RAGAS, Ukmergės m. Praėjus kažkiek laiko jie nusprendė važiuoti vakarą pratęsti prie parduotuvės SENUKAI, esančios Ukmergės m. S. K. su draugais važiavo vienu taksi automobiliu. Po 10 ar 15 min. kitu taksi automobiliu atvažiavo D. su tomis pačiomis panelėmis, kurios buvo prie baro. Darius tik išlipęs iš automobilio ėjo prie jo (t.y. S. K.) kažką sakydamas. Ką sakė, jis (t.y. S. K.) neprisimena, bet jam atrodo, kad tai buvo susiję su merginomis. Jis D. paklausė „kas yra“. D. nieko aiškiai nepasakęs, dešine ranka bandė suduoti jam į galvos sritį. Jis nuo pastarojo smūgio išsisuko, t.y. pasilenkė nuo D. smūgio žemyn ir du kartus dešinės rankos kumščiu sudavė D. į galvos sritį. Po šių smūgių D. nepargriuvo, o susmuko, tai yra atsitūpė. D. savo veidą užsidengė rankomis, todėl jis (S. K.) negali pasakyti iš kurios pastarojo veido vietos bėgo kraujas. Jis (S. K.) pasitraukė ir toliau nekonfliktavo. Anksčiau tarp jo ir D. konfliktų nebuvo. D. jis žino tik iš matymo. D. sužaloti jis nenorėjo. Išsisukęs nuo D. smūgio, jis tik instinktyviai gynėsi. Jis nukentėjusiojo D. K. atsiprašė ir su juo 2014-10-28 sudarė susitarimą dėl žalos atlyginimo, kuriame jis (S. K.) įsipareigojo per susitarime nurodytą laiką sumokėti D. K. 4800 Lt turtinės ir neturtinės žalos. Byloje pareikštų Ligonių kasos ir SODROS pateiktų ieškinių neginčija ir juos atlygins.

Šiuos S. K. parodymus paneigia kiti viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti bei byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis D. K. parodė, kad 2014 m. gegužės 18 d., apie 04.00 val., jis (D. K.), R. V. ir D. A. taksi automobiliu atvažiavo į SENUKŲ automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Kauno g. 120b, Ukmergėje, pas A. A. ir jo draugus, kurių jis (D. K.) nepažįsta. Jis buvo išgėręs tik dvi skardines alaus. Su A. A. buvo keturi ar penki jaunuoliai. Jam tik išlipus iš automobilio, prie jo priėjo A. A. pažįstamas ir be jokios priežasties ir nieko nesakęs smogė mažiausiai 3 kartus rankos kumščiu jam į veidą. Jis suklupo. Atsimena, kad tupėjo ir jam bėgo kraujas. Kas buvo po to, kai jam sudavė į veidą, jis neprisimena. Mano, jog buvo praradęs sąmonę, nes draugai jam pasakojo, kad S. K. jį dar spardė. Iš jo (D. K.) pusės agresijos to vaikino atžvilgiu nebuvo. Tas vaikinas suduodamas jam nieko nesakė. Anksčiau tą vaikiną jis pažinojo iš matymo ir tarp jų konfliktų nebuvo. Tuo metu prie SENUKŲ parduotuvės buvo daug žmonių. Po įvykio jis parėjo į namus. Namuose jam darėsi vis blogiau, todėl vakare kreipėsi į Ukmergės ligoninės priėmimo skyrių, kur medikai jam nustatė nosies kaulo lūžį bei konstatavo dešinės akies sumušimą. R. ir D. jam sakė, kad jo ieškojo S. K., klausė ar jos liudijo prieš jį (S. K.). Jos S. K. bijojo, joms jis pasirodė agresyvus. Vėliau pas jį buvo atvažiavęs S. K. kartu su E. K.. Paklausė ar parašė pareiškimą policijai, bandė tartis – klausė, kiek reikia sumokėti, kad jis atsiimtų pareiškimą. Sakė, kad tą dieną pergėrė ir nežinojo, ką daro. Taip pat teigė, kad, jeigu bus teismas, jis (S. K.) sakys, jog gynėsi ir kad juo (D. K.) niekas nepatikės (b.l. 188-189).

Apklausta pirmos instancijos teismo posėdyje liudytoja nepilnametė D. A. parodė, kad 2014 m. gegužės 18 d., nakties metu ji su D. K. ir R. V. taksi automobiliu nuvažiavo prie parduotuvės SENUKAI, esančios Kauno g. 120 B, Ukmergėje. Ji ir R. V. buvo blaivios. D. tik išgėręs alaus. Tuo tarpu S. K. buvo gerokai neblaivus. Prieš tai prie baro S. K. vos nesusimušė su savo draugu. Prie šios parduotuvės jiems važiuoti pasiūlė A. A.. Išlipus iš automobilio, ji (D. A.) atsistojo tarp D. K. ir S. K., nes iš S. K. elgesio suprato, jog pastarasis nori kažką padaryti D. K.. Jis kažkaip kreipėsi į D. K.. Kaip jis kreipėsi, ji neprisimena. Jai truputį atsitraukus, pamatė, kad S. kumščiu trenkė į veidą, po to kažkuria savo koja spyrė D. K. per kojas. D. K. nugriuvus ant kairio šono, S. spyrė D. ar tai į pilvą, ar tai į nugarą, kažkur ties pastarojo juosmeniu. Ji buvo apie 0,5 – 1 m. atstumu. Aplinkui aikštelėje buvo daug žmonių, kurių ji nepažįsta, tačiau niekas nieko nedarė. S. nuėjus, ji padėjo D. K. atsitūpti. D. K. iš nosies bėgo kraujas. D. K. tupint, S. vėl buvo priėjęs ir norėjo jam įspirti, jau buvo pakėlęs koją, tačiau ji liepė jam baigti. S. šaipėsi. Kraujo buvo daug. D. buvo sumuštas visai be priežasties. Po muštynių S. K. ją ir R. V. buvo susiradęs bei klausinėjo, kur yra D. ar jis sunkiai sužalotas, kaip su juo susisiekti. Klausė, ar ji su R. policijoje davė parodymus, ar prieš jį liudys. Ji S. pasakė, kad neliudys. Taip pasakė, nes, pasirodžius S., labai išsigando, iš baimės net pradėjo drebėti (b.l. 189-190).

Apklausta pirmos instancijos teismo posėdyje liudytoja R. V. parodė, kad 2014 m. gegužės 18 d. ji, D. A. ir D. K. taksi automobiliu nuvažiavo prie SENUKŲ parduotuvės, esančios Ukmergės m., Kauno g. Atvažiavus prie šios parduotuvės jie išlipo iš taksi automobilio. Prie Senukų parduotuvės buvo daugiau žmonių. S. buvo gerokai neblaivus. S. prieš tai bare buvo neblaivus bei dar bare buvo nusipirkęs butelį degtinės kurią gėrė. Taksi automobiliui išvažiavus S., kuris prie šios parduotuvės buvo atvažiavęs anksčiau, nieko nesakęs, be jokios priežasties vieną kartą kažkurios rankos kumščiu sudavė D. K. į galvos sritį. Po šio smūgio D. K. pasuko galvą į kažkurią pusę ir paėjo keletą žingsnių atbulomis, sustojo ir atsisukinėjo veidą atgal ir tada S. kažkuria savo koja vieną kartą spyrė D. K. į koją. Ji matė, kad D. K. spyrė per kojos kelį. Po šio smūgio D. K. nugriuvo ant šono. Jis krito susirietęs. Ant kurio šono jis nugriuvo ji (R. V.) neprisimena. Tada gulinčiam ant šono, susirietusiam D. K., S. mažiausiai du kartus įspyrė. S. nusisukus ji priėjo prie jau tupinčio D. K. ir pamatė, kad jam iš nosies bėga kraujas. Jo rankos taip pat buvo kruvinos ir ant žemės netoli jo buvo beveik metro skersmens kraujo bala. Ji nesupranta ir nežino priežasties dėl kurios S. sumušė D. (190-191).

Apklausta pirmos instancijos teismo posėdyje liudytoja A. R. parodė, kad 2014 metų gegužės 18 d. naktį, gerokai po 00.00 val., ji buvo prie parduotuvės SENUKAI, esančios Ukmergės m., Kauno g. Ji tą naktį prie parduotuvės matė ir D. K.. Ji matė, kai S. K. kažkuria savo ranka mažiausiai du kartus sudavė į galvą D. K., kuris po smūgių nugriuvo. Nugriuvus D. K., S.K. D. vieną kartą spyrė į galvą. Po šio spyrio ji pribėgo prie D. K. ir matė, kad jis guli kraujo klane. Kraujas bėgo iš D. K. nosies. Aikštelėje buvo daug žmonių, tačiau niekas nepriėjo arčiau. Ji nepriėjo arčiau, kadangi bijojo, kad S. K. nesuduotų ir jai bijojo dėl savo saugumo. Jai ta situacija pasirodė baisi. Apie tai, kad anksčiau tarp S. K. ir D. K. būtų buvę konfliktų ji negirdėjo. D. K. labai ramus, niekur nesiveliantis. Ji matė, kaip dvi panelės buvo prie D. K. ir išvedė D. K. į namus. Ji buvo blaivi. Merginos buvusios su D. K. jai atrodė blaivios. Su S. buvę jaunuoliai buvo akivaizdžiai neblaivūs (b.l. 191-192).

Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja Erika Bartkevičienė parodė, kad ji, kaip policijos tyrėja, byloje niekam spaudimo nedariusi, liudytojai parodymus davė laisva valia. E. K. ir A. K. parodymai buvo analogiški tik prieštaravo tarpusavyje. A. K. apklausų metu buvo įsitempęs, E. K. jautėsi pernelyg atsipalaidavęs, kvietė ją į pasimatymą. R. V. po akistatos jai nurodė, kad ją sutikęs S. K. su kitu asmeniu domėjosi jos (R. V.) parodymais (192 -193).

Iš specialisto išvados Nr. G 1748/14(01) matyti, kad D. K. padaryta poodinė kraujosruva dešinės akies apatiniame voke su kraujosruva akies obuolio junginėje bei kliniškai nustatytu dešinės pusės skruostikaulio lūžimu, poodine kraujosruva veido dešinėje pusėje apatinio žandikaulio projekcijoje, kliniškai nustatytas nosies kaulų lūžimas, paveikus kietais bukais daiktais. D. K. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kadangi dėl skruostikaulio bei nosies kaulų lūžimų sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 d. laikotarpiui, sužalojimai galėjo būti padaryti trijų trauminių poveikių pasekoje (b.l. 14- 15).

Motyvuojamoji dalis

Dėl BK 38 straipsnio 1 dalies taikymo

Nuteistasis nurodo, kad teismas jo atžvilgiu nepagrįstai atsisakė taikyti BK 38 str. nuostatas, nors jis atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, kurią moka dalimis, anksčiau nebuvo teistas, byloje yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nesutinka su teismo motyvais, kad jis tik iš dalies prisipažino savo kaltę, taip pat, kad buvo baustas administracine tvarka pagal ATPK 174 str., todėl yra abejonių dėl BK 38 str. 1 d. 4 p. sąlygų buvimo. Apelianto manymu, tokia teismo išvada nėra pakankamai pagrįsta ir yra visos sąlygos jo atžvilgiu taikyti BK 38 str. nuostatas.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 1. asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Pažymėtina, kad BK 38 str. 4 p. nurodyta sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismas, net ir pripažinęs 1-3 punkte esančias sąlygas, išvadą dėl 4 punkte esančios sąlygos buvimo gali padaryti tik įvertinęs su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe susijusias aplinkybes.

Teismas nuosprendyje turi ne tik konstatuoti, bet ir įrodymais pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir, tik esant visoms šioms sąlygoms, apsvarstyti galimybę taikyti kaltininkui šią baudžiamojo įstatymo nuostatą. Pažymėtina ir tai, kad, net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo taikyti BK 38 straipsnį ir asmenį, padariusį nusikalstamą veiklą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pagal byloje esančius duomenis, teismas, nusprendęs netaikyti S. K. atžvilgiu BK 38 straipsnio, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė ir nenusižengė formuojamai teismų praktikai.

Ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, jog nuteistasis savo kaltę pripažino tik iš dalies, todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šiuo konkrečiu atveju nuteistojo S. K. dalinis prisipažinimas negali būti laikytinas prisipažinimas dėl nusikalstamos veikos padarymo, kaip toks, kadangi apeliantas, nors ir prisipažino sudavęs kelis smūgius nukentėjusiajam, tačiau nenurodė visų šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, motyvų bei priežasčių, bandė dalį kaltės perkelti pačiam nukentėjusiajam, neva, pastarasis pats savo veiksmais išprovokavo jį (S. K.) nusikalstamiems veiksmams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį nuteistojo dalinį prisipažinimą nepripažino jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010 ir kt.).

Be to, nustatyta, kad S. K. metų laikotarpyje (2013-09-16) yra baustas pagal LR ATPK 174 str. dėl to, kad viešoje vietoje, būdamas neblaivus, bandė sukelti muštynes (b.l.109-110), todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog kyla pagrįstų abejonių, kad S. K. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, nesant Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 1 p. numatytų būtinų šio straipsnio taikymo sąlygų, atleisti S. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 38 str. nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015-02-17 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

S. K. apeliacinį skundą atmesti.