Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00894-2014-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1; 2.1.2.4; 2.1.7.4; 2.1.6.6; 2.4.2.1; 2.4.7.

2015 m. lapkričio 12 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. D. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

P. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausme dalinio sudėjimo būdu prie šiuo nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios. Į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. išbūtas laikas – 2 dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. D. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų ir pažeidė viešąją tvarką: 2014 m. rugpjūčio 30 d. laikotarpiu nuo 4.52 val. iki 4.54 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) teritorijoje, įžūliu elgesiu, dėl chuliganiškų paskatų, rodydamas aiškų visuomenės bei asmens negerbimą, nepaisydamas elementarių elgesio bei moralės normų, kumščiais sudavė M. B. du smūgius į veidą, ranka sudavė į krūtinės sritį, padarydamas veido sumušimą su apatinio žandikaulio dvigubu lūžimu kūno kairėje ir dešiniosios kylančios šakos projekcijoje, odos nubrozdinimą krūtinės ląstos kairiame šoniniame paviršiuje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais įžūliais veiksmais viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. D. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui arba šį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas mano, kad yra nuteistas nepagrįstai ir apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu yra neteisėtas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apelianto nuomone, byla išnagrinėta šališko teismo. Teismo apkaltinamajame nuosprendyje keletą kartų pažymėta, kad jo parodymai yra nenuoseklūs ir nelogiški, todėl teismas jais netiki. Sprendžiant klausimą dėl M. B. atsisakymo nuo ieškinio nurodoma, kad nukentėjusiojo procesinis elgesys bei teisiamajame posėdyje nurodytos aplinkybės apie susitaikymą ir ieškinio atsisakymo motyvacija, sudaro pagrindą manyti, kad nukentėjusysis civilinio ieškinio atsisako ne tik dėl nepatogumų kuriuos sukelia procesas, bet labai tikėtina ir dėl jam daromo spaudimo, baimės dėl keršto jam ir/ar šeimos nariams. Šiomis aplinkybėmis pareikštas ieškinio atsisakymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, viešajam interesui, pažeidžia paties nukentėjusiojo teises bei teisėtus interesus. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgiant į ieškinio atsisakymo teisines pasekmes (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 294 straipsnis), atsisakymas nuo ieškinio nepriimtinas. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, siekiant neužkirsti kelio ir palikti galimybę nukentėjusiajam gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą t. y. realizuoti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 10 dalyje numatytas teises, ieškinys paliktinas nenagrinėtas. Apelianto vertinimu, tokia teismo pozicija laikytina šališka. Apelianto teigimu, teismo šališkumas jo atžvilgiu taip pat pasireiškė ir skiriant bausmes už padarytas nusikalstamas veikas. Nuosprendyje nurodyta, kad skiriant bausmę, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bei motyvavo bausmę tuo, kad jis ne kartą teistas ir jokių išvadų nedaro, todėl jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė.

Nurodo, kad 2014 m. rugpjūčio 30 d. buvo su S. Ž. ir J. S.. S. Ž. užsinorėjo valgyti, todėl visi nuėjo į „(duomenys neskelbtini)“ degalinę. Į degalinę taksi automobiliu atvažiavo M. B., kuris buvo aiškiai neblaivus ir pradėjo šūkauti, įžeidinėti jį necenzūriniais žodžiais. Abu apsižodžiavo. S. bandė jį (apeliantą) sulaikyti, nes nenorėjo, kad kiltų konfliktas. M. B., agresyviai nusiteikę pradėjo eiti link jo. Matė, kad jis jį puls ir smūgiuos, todėl norėdamas nuraminti jį pastūmė, šis atsitrenkė į duris ir nubėgo pro degalinės šoną kažkur į laukus. Tuo konfliktas su nukentėjusiuoju ir baigėsi. Jo nesivijo, tik buvo priėjęs prie taksisto pasakyti, kad M. B. nebelauktų. Nukentėjusįjį tik pastūmė, jokių smūgių nesudavė, nuo pastūmimo žandikaulis lūžti negalėjo. Girdėjo iš pažįstamų ir draugų, kad tą pačią naktį M. B. dar prie kažko (duomenys neskelbtini) buvo prisikabinęs ir konfliktavo. Nors vaizdo įraše matosi, kad jo ranka kontaktavo su nukentėjusiojo veidu, tačiau apelianto teigimu, jis tik delnu stūmė jo veidą, kumščiu jam nesudavė, todėl sukelti tokių sužalojimų, kurie yra nustatyti teismo medicinos specialisto išvadoje, negalėjo, todėl savo kaltės nepripažįsta. Teismo medicinos specialisto 2014 m. rugsėjo 11 d. išvadoje Nr. G 1897/14(03) konstatuota, kad M. B. padarytas veido sumušimas su apatinio žandikaulio dvigubu lūžimu kūno kairėje ir dešiniosios kylančiosios šakos projekcijoje, odos nubrozdinimas krūtinės ląstos kairiame šoniniame paviršiuje. Sužalojimai patirti bukos traumos pasėkoje, sumušus veidą, krūtinės ląstą kietais bukais daiktais 2014 m. rugpjūčio 30 d. paros pirmoje pusėje. Dėl žandikaulio lūžimo M. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teismas remiasi vaizdo įrašu, kaip įrodymu, tačiau, pasak apelianto, iš jo nesimato, kad jis būtų mušęs nukentėjusįjį ir padaręs jam sužalojimus ne tik veido, bet ir krūtinės srityje. Teismas šių sužalojimų atsiradimu visiškai nesidomėjo ir tiesiog nutylėjo, jų nuosprendyje neaptarė.

Dėl šių priežasčių apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduota nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo arba šioje byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009). Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arr?t du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta). Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario (duomenys neskelbtini) Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; V. F.-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010). Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-202/2005; Nr. 2K-230/2009; 2K-243/2009, 1A-507-300/2011).

Apeliaciniame skunde nuteistasis P. D. nurodo, kad nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas jo atžvilgiu, kadangi skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog jo duoti parodymai yra nenuoseklūs ir nelogiški, todėl teismas jais netiki, netinkamai įvertino kitus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, taip pat atsisakė priimti nukentėjusiojo prašymą dėl pareikšto ieškinio atsisakymo, padaręs išvadą, kad nukentėjusysis atsisako pareikšto ieškinio ne dėl susitaikymo, o dėl kaltinamojo daromo spaudimo ir baimės, be to apeliantas mano, kad teismas buvo šališkas ir skirdamas jam bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus duomenis, patikrinęs juos įrodymų tyrimo ir vertinimu aspektu, neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį buvo objektyviai ar subjektyviai šališkas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą neišreiškė jokio palankumo ar priešiškumo vienai iš šalių, priimamus sprendimus motyvavo, tenkino tiek prokuroro, tiek kaltinamojo prašymus. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas atlikdamas byloje surinktų įrodymų vertinimą būtų pažeidęs įrodymų tyrimo ar vertinimo taisykles. Pažymėtina, kad vien tai, jog įrodymai buvo įvertinti kitaip nei pageidavo nuteistasis, nesudaro pagrindo daryti išvados apie pirmosios instancijos teismo šališkumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo M. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie jam P. D. daromą spaudimą dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir jo baigties (1 t., 25-27 b. l.), pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodomas aplinkybes, apie jo siekį kuo greičiau baigti bylos nagrinėjimą teisme, daro išvadą, kad tokia nukentėjusiojo pozicija prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti nukentėjusiojo civilinio ieškinio atsisakymą, rodo nuosprendį priėmusio teismo šališkumą nuteistojo P. D. atžvilgiu.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs įrodymus teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia daug faktorių: įrodymų kiekis, rūšis, patikimumas ir pan. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertimo taisyklių, padarytas išvadas pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėtai ir pagrįstai nuteistąjį P. D. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo P. D. teikiama įvykių versija apie tai, jog jis tik pastūmė nukentėjusįjį, tačiau taip jo sužaloti negalėjo ir tai, jog girdėjo mieste kalbant, kad nukentėjusysis dar kažkur konfliktavo ir tada galėjo būti sužalotas, yra nelogiška ir prieštarauja byloje nustatytų aplinkybių visumai. Priešingai nei teigia nuteistasis, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį rėmėsi ne tik vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, tačiau visuma byloje surinktų ir teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų.

Nukentėjusysis M. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad 2014 m. rugpjūčio mėnesį, dienos nepamena, anksti ryte atvažiavo taksi automobiliu į degalinę. Prie degalinės durų stovėjo iš matymo pažįstamas P. D. ir dar keli asmenys. P. D. priėjęs trenkė jam. Tuomet jis pabėgo. Jį atvežęs taksi liko stovėti. Po įvykio susitiko su draugu M. L.. Draugas jį nuvežė į ligoninę. Sužalojimai buvo akivaizdūs, buvo lūžęs žandikaulis. Smulkiai visko nepamena, tvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis M. B. parodė, kad 2014 m. rugpjūčio 30 d. su draugais (duomenys neskelbtini) gatvėje, namo numerio, nepamena, išgėrė kelias skardines alaus. Važiuodamas namo taksi automobiliu apie 4.30 val. užsuko į „(duomenys neskelbtini)“ degalinę nusipirkti kavos. Degalinės durys buvo užrakintos, degalinės darbuotoja pro langelį pasakė, kad degalinė trumpam nedirba. Jis atsakė, kad palauks ir liko stovėti prie degalinės durų. Prie degalinės langelio stovėjęs iš matymo pažįstamas asmuo, vadinamas „D.“, paklausė jo „ką tu mafijoze?“. Nepamena, ką jam atsakė, bet tikrai nieko įžeidžiančio nesakė. Šis priėjęs sudavė jam du smūgius į veido sritį. Pirmas smūgis buvo į dešinį žandikaulį, antras į kairįjį. Norėdamas išvengti kitų smūgių pradėjo bėgti link stovinčio ir jo laukiančio taksi automobilio, su kuriuo buvo atvykęs. Pamatęs, kad jį vejasi ir kad nesuspės įlipti, jį prabėgo ir bėgo tol, kol įsitikino, kad jo niekas nesiveja. Grįžo namo, pasikvietė draugą ir nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) regioninės ligoninės priėmimo skyrių. P. D., vardą ir pavardę sužinojo vėliau iš policijos, jį sumušė be jokios priežasties, anksčiau su juo jokių konfliktų neturėjo, jo nepažinojo, žinojo jį tik iš matymo. P. D. buvo išgėręs, juto nuo jo sklindantį alkoholio kvapą. Nuo smūgių lūžo žandikaulis. Nukentėjusiojo duotus parodymus patvirtina liudytojo V. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, kad pamena, jog pagal iškvietimą iš (duomenys neskelbtini) gatvės, (duomenys neskelbtini), atvežė klientą į „(duomenys neskelbtini)“ degalinę. Vaikinas buvo linksmas, galbūt išgėręs, neatrodė agresyvus, sakė, kad nori kažko nusipirkti ir važiuos namo. Degalinėje buvo 5-6 žmonės. Jis užsuko ir sustojo už degalinės pastato kampo. Degalinės pastato durų nesimatė ir jis nieko nematė. Po kelių minučių klientas prabėgo pro taksi automobilį, prie automobilio priėjęs vaikinas, kaip teisme atpažino P. D., pasakė, kad jis nebelauktų, nes klientas nebegrįš. Tą patį rytą pagal iškvietimą nuvykęs į (duomenys neskelbtini) regioninę ligoninę, pamatė tą patį vaikiną, kurį vežė prieš kelias valandas. Ant veido matėsi, kad jis buvo sumuštas. Papasakojo, kad jį sumušė – sulaužė žandikaulį, išmušė dantį, prie „(duomenys neskelbtini)“ degalinės. Taip pat nuketėjusiojo M. B. duotus parodymus patvirtina liudytojo M. L. pirmosios instancijos teismo posėdžio ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad M. B. sugalvojo važiuoti iki „(duomenys neskelbtini)“ degalinės, išsikvietė taksi ir išvažiavo, po to apie 5 val. ryte jam paskambino ir pasakė, kad jį sumušė prie „(duomenys neskelbtini) “ degalinės kažkoks „D.“ ir paprašė jį nuvežti į ligoninę. Klausė, kas jam nutiko, tačiau jis sunkiai kalbėjo. Pakvietė draugą, kuris išvežė M. B. į ligoninę, jis kalbėjo labai nerišliai, minėjo D. pavardę. Nuvažiavo į policiją, po to į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių. Gydytojai pasakė, kad M. sulaužytas žandikaulis, veš į (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiojo M. B., liudytojų V. S., M. L. duotus parodymus patvirtina vaizdo įraše ir specialisto išvadoje užfiksuotos aplinkybės. Iš vaizdo įrašo matyti, kad 2014 m. rugpjūčio 30 d. 4.49 val. į degalinę ateina P. D. su J. S. ir S. Ž.. Visi trys blaškosi prie degalinės pastato. P. D. audringai nusiteikęs, stumdosi, S. Ž. jį bando sulaikyti. Jiems esant prie degalinės langelio, 4.51 val. į degalinės teritoriją įvažiuoja tamsios spalvos taksi automobilis, sustoja prie degalinės pastato dešiniojo šono. 4.52 val. į degalinės teritoriją, iš tos pusės, kur sustojo taksi automobilis, prie degalinės pastato durų ateina M. B., bando atidaryti duris, nepavykus atidaryti durų pasisuka į langelio pusę. P. D. agresyviai eina prie ramiai kelių metrų atstumu stovinčio M. B., S. Ž. bando jį sulaikyti, tačiau P. D. ją pastumia į šoną ir ištiesdamas abi rankas puola prie M. B., smūgiuoja ranka į veidą ir pasitraukia. 4.53 val. M. B. pasišalina iš degalinės, P. D., J. S. ir S. Ž. nuseka iš paskos nukentėjusiojo. Netrukus S. Ž. grįžta prie degalinės langelio. Po minutės sugrįžta J. S. ir dar po kelių sekundžių P. D.. Teismo medicinos specialisto 2014 m. rugsėjo 11 d. išvadoje Nr. G 1897/14(03) konstatuota, kad M. B. padarytas veido sumušimas su apatinio žandikaulio dvigubu lūžimu kūno kairėje ir dešiniosios kylančiosios šakos projekcijoje, odos nubrozdinimas krūtinės ląstos kairiame šoniniame paviršiuje. Sužalojimai patirti bukos traumos pasekoje, sumušus veidą, krūtinės ląstą kietais bukais daiktais 2014 m. rugpjūčio 30 d. paros pirmoje pusėje. Dėl žandikaulio lūžimo M. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, jog M. B. sužalojimai galėjo būti padaryti kito konflikto metu, yra nepagrįsti ir tokia nuteistojo versija prieštarauja pirmiau išdėstytų aplinkybių visumai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo P. D. apeliacinio skunde dėstoma versija, jog M. B. agresyviai nusiteikęs pradėjo eiti link jo, matė, kad jis jį puls ir smūgiuos, todėl norėdamas nuraminti jį pastūmė, šis atsitrenkė į duris ir nubėgo pro degalinės šoną kažkur į laukus, akivaizdžiai prieštarauja vaizdo įraše užfiksuotoms aplinkybėms, taip pat liudytojo V. S. duotiems parodymams, kad M. B. buvo linksmas, galbūt išgėręs, neatrodė agresyvus.

Apeliaciniame skunde nuteistasis P. D., kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir skirdamas jam bausmę.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje (2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai) yra pažymėjęs, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą. Nusikalstamų veikų pavojingumą lemia inter alia vertybės, į kurias šiomis veikomis yra kėsinamasi. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam P. D. bausmes, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad P. D. už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtas laisvės atėmimas 1 metams, už BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymą skirtas laisvės atėmimas 2 metams. Apylinkės teismas skirdamas bausmes P. D. atsižvelgė į tai, kad nėra P. D. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jis padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą viešajai tvarkai ir apysunkį nusikaltimą žmogaus sveikatai, kad jis anksčiau teistas 7 kartus, iš jų 5 kartus būdamas nepilnametis ir 2 kartus sulaukęs pilnametystės įvykdytas nusikalstamas veikas, kad nusikaltimus įvykdė praėjus vos mėnesiui nuo apkaltinamojo Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo paskirta laisvės atėmimo bausmė jos vykdymą atidedant, priėmimo. Taip pat atsižvelgė į tai, kad P. D. yra jauno amžiaus, tačiau nedirba, savo elgesio kritiškai nevertina, dėl įvykdytos veikos nesigaili, nukentėjusiojo realiai neatsiprašė ir nusikalstama veika padarytos žalos neatlygino, kad ankstesniais nuosprendžiais taikyti bausmės vykdymo atidėjimai teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad P. D. yra jauno amžiaus, nedirba, nesimoko, yra nevedęs, praeityje teistas 7 kartus, nusikalstamas veikas padarė praėjus mėnesiui po to, kai buvo priimtas Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. nuosprendis ir jam skirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas, baustas administracine tvarka, kad jam už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams, yra mažesnė už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (1 metai 1 mėnuo 15 dienų), už BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymą skirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams, yra mažesnė už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (2 metai 7 mėnesiai 15 dienų), nėra jo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, daro išvadą, kad nuteistajam P. D. skirtos bausmės nėra per griežtos ir atitinka jo asmenybę, padarytų nusikaltimų pavojingumą ir jų pobūdį. Kolegija ypatingai atkreipia dėmesį į tai, kad P. D. praeityje buvo nuteistas už tokio pobūdžio nusikaltimų padarymą, jam už padarytas nusikalstamas veikas buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės ir atidėtas jų vykdymas, taip pat buvo skirta laisvės atėmimo bausmė, kurią jis realiai atliko, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šios aplinkybės rodo P. D. piktybinį polinkį nesilaikyti įstatymų ir visuotinai priimtinų elgesio taisyklių, ir daro išvadą, kad P. D. skirtos bausmės nepasiekė joms keliamų tikslų ir jis toliau ignoruoja visuomenėje priimtas elgesio taisykles, išvadų nedaro ir savo nusikalstamų polinkių nekeičia, daro nusikalstamas veikas, todėl jam teisėtai ir pagrįstai skirtos realios laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegijos vertinimui P. D. skyrus švelnesnes bausmes nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės skyrimo tikslai, dėl to konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo P. D. skirtos bausmės nėra per griežtos, todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas jam bausmes buvo šališkas nėra pagrindo.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Telšių rajono apylinkės teismas priimdamas 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį, visapusiškai, nešališkai ir objektyviai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje padarytas išvadas pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėtai ir pagrįstai nuteistąjį P. D. pripažino kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytus nusikalstamus, paskyrė teisingas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę, laikydamasis įstatymų reikalavimų išsprendė kitus klausimus, todėl nuosprendžio naikinti nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. D. apeliacinį skundą atmesti.