Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-04-18 · Byla Nr. ATP-173-185/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-18
Bylos Nr.
ATP-173-185/2014
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Pranas Šimkus
Kategorijos
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Adm. teisės pažeidimo byla Nr. ATP-173-185/2014
Teisminio proceso Nr. 4-08-3-00478-2014-1 Procesinio sprendimo kategorija 79.1.
(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 18 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininko Virginijaus Mačėno (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-03-10 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-03-10 nutarimu G. B. pripažintas kaltu padaręs pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., ir jam skirta 120 Lt bauda už tai, kad jis 2014 m. vasario 6 d., 12.07 val., vairuodamas automobilį „Land Rover Discovery“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) g., persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrą eismo juostą, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio ta pačia kryptimi tiesiai, antra eismo juosta važiavusiam automobiliui ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės. Tuo pačiu skundžiamu nutarimu apylinkės teismas G. B. atžvilgiu pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 130 str. 1 d. nutraukė, nenustatęs jo veiksmuose šio administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.). Teismas skundžiamame nutarime konstatavo, kad G. B. veiksmuose nėra subjektyviosios pusės požymio – tyčios, būtinos ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo inkriminavimui.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Institucija prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-03-10 nutarimą, paskiriant G. B. subendrintas ATPK 127 str. 2 d. ir ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatytas administracines nuobaudas. Nurodo, kad teismo nutarimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl keistina. Mano, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė ATPK 248 str. įtvirtintų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių visapusiškai, pilnai ir objektyviai išaiškinti visas bylos aplinkybes, jog byla būtų įšspręsta tiksliai pagal įstatymus, netinkamai tyrė bei vertino surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, jog G. B. veikoje nėra jam inkriminuoto ATPK 130 str. 1 d. numatyto teisės pažeidimo sudėties.

Teismas pažymėdamas, jog neįrodyta G. B. tyčinė kaltė pasišalinus iš eismo įvykio vietos, rėmėsi administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimu, jog jis, įvykus eismo įvykiui, susinervino, esant intensyviam eismui nesustojo eismo įvykio vietoje, nes tikėjosi, kad nukentėjusysis važiuos paskui jį ir vėliau susitikus bus užpildyta eismo įvykio deklaracija. Vertindamas šį paaiškinimą, teismas padarė išvadą, kad G. B. iš karto nesuprato, kas iš tiesų įvyko, nes su kita transporto priemone kontaktavo vairuojamo automobilio galine dalimi. Be to, pasak teismo, pateisinama yra ir tai, jog G. B., sustojęs už maždaug 200 m nuo įvykio vietos esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje ir apžiūrėjęs savo transporto priemonę, nesikreipė į policiją, o nuvažiavo tvarkyti darbo reikalų. Teismo įsitikinimu, kadangi policijos pareigūnams už maždaug 25 min. suradus stovintį G. B. automobilį ir bendraujant su pažeidėju pastarasis buvo blaivus, nesiekė slėpti savo transporto priemonės, padėjo policijos pareigūnams išaiškinti teisės pažeidimo aplinkybes, negalima konstatuoti, kad G. B. neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Šios apylinkės teismo išvados, Institucijos nuomone, yra nepagrįstos, prieštaraujančios byloje surinktiems įrodymams. Teigia, jog aplinkybę, kad G. B. aiškiai suvokė, jog įvyko eismo įvykis, patvirtina tai, kad susidūrimo kontaktas buvo stiprus (abi transporto priemonės apgadintos žymiai). G. B. turi nemažą transporto priemonių vairavimo patirtį (stažas nuo 1997-10-21). Be to, ir pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo iš esmės šios aplinkybės neneigė. Taigi teismo išvada, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo iškart nesuvokė, kas įvyko, akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Be to, Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 213.1 p. įsakmiai reglamentuoja, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas privalo nedelsdamas sustoti ir nustatyta tvarka pažymėti eismo įvykio vietą. KET 231. 2 p. įtvirtinta, jog vairuotojas privalo imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti, neleisti, kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus. KET 232 p. leidžia palikti eismo įvykio vietą, jei šio įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos. Teigia, jog byloje nebuvo nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų trukdžiusios G. B. įvykdyti aptartus KET reikalavimus. Eismo įvykio vietoje gatvė plati, šalia įrengta autobusų stotelė. Tai, kad aptartoje vietoje vyko intensyvus eismas, nešalina minėtų KET punktų laikymosi būtinybės. G. B. buvo surastas, teisės pažeidimas išaiškintas, priešingai nei konstatavo teismas, be jokios G. B. pagalbos ir be jokio šio asmens siekio padėti išaiškinti teisės pažeidimą. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad G. B., nuvažiavęs iš įvykio vietos, įsuko į už maždaug 200 m nuo eismo įvykio vietos įrengtą automobilių stovėjimo aikštelę. Apžiūrėjęs savo automobilį, negrįžo į įvykio vietą, mobiliuoju telefonu ar kitais būdais nepranešė apie įvykį policijai, o išvažiavo tvarkyti darbo reikalų, nors turėjo objektyvią galimybę įvykdyti KET įtvirtintas vairuotojo pareigas įvykus eismo įvykiui. G. B. buvo surastas liudytojo A. B., kuris persekiojo pasišalinusį vairuotoją ir policijos pareigūnų, rinkusių pirminius įrodymus byloje, pastangomis. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, tik supratęs, kad yra identifikuotas ir nepavyks išvengti administracinės atsakomybės, prisipažino įvykdęs eismo įvykį, duodamas paaiškinimą kėlė savo versijas. Aptartos aplinkybės, Institucijos nuomone, įrodo G. B. tyčinę kaltę, todėl jam turėjo būti skiriama ne vien ATPK 127 str. 2 d. sankcijoje, bet ir ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje įtvirtinta administracinė nuobauda.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn patrauktas G. B. prašo apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą ir Institucijos apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nesutinka, mano, kad skundžiamas nutarimas priimtas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Apylinkės teismas, išklausęs jo, nukentėjusiojo R. P., liudytojo V. K. (V. K.) parodymus, ištyręs rašytinius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad jo veiksmuose nėra vieno iš būtinojo administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., sudėties požymio, t. y. tyčios. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai išaiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už pasitraukimą iš eismo įvykio. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad eismo įvykio metu transporto priemonių kontaktas buvo stiprus (abi transporto priemonės sugadintos žymiai). Neneigė ir šiuo metu neneigia, kad yra kaltas dėl eismo taisyklių pažeidimo, nulėmusio turto sugadinimą, t. y. pripažino ir pripažįsta savo kaltę pagal ATPK 127 str. 2 d. Netgi nelaukdamas, kol įsiteisės priimtas nutarimas, sumokėjo jam paskirtą 120 Lt baudą. Tačiau negali sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad jo automobilis buvo sugadintas žymiai. Nurodo, kad realiai jo automobilis buvo apgadintas labai nežymiai, jam nereikia jokio remonto, nes jo techninė būklė nepablogėjo, o padarytas nežymus estetinis defektas yra nereikšmingas ir todėl joks automobilio kėbulo remontas nebuvo daromas. Kadangi byloje esančios fotonuotraukos yra blogos kokybės, iš jų negalima susidaryti tinkamo vaizdo apie jo automobilio apgadinimus, padarytus kontakto su automobiliu „Seat Leon“ metu, todėl, siekdamas padėti apeliacinį skundą nagrinėjančiam teismui susidaryti objektyvią nuomonę apie jo automobilio „Land Rover Discovery“ apgadinimus, prideda spalvotas automobilio išorės dešinės pusės fotonuotraukas. Iš jų matyti nežymūs dešinio užpakalinio sparno pažeidimai, neduodantys pagrindo juos traktuoti žymiais. Be to, mano, kad automobilių sugadinimų pobūdis nėra svarbiausias, sprendžiant atsakomybės pagal ATPK 130 str. 1 d. klausimą. Teismas labai detaliai išdėstė visą situaciją, išnagrinėjo jo elgesį po įvykio ir nerado pagrindo netikėti jo parodymais apie jo elgesio suvokimą. Teismas, remdamasis bylos duomenų analize, teisingai nutarime nurodė, kad eismo įvykis įvyko miesto centrinėje dalyje, darbo laiku, kai šioje kelio dalyje būna intensyvus eismas. Be to, jis į tokią situaciją pakliuvo pirmą kartą. Jis iš tiesų iš karto nesuprato, kas įvyko, todėl nesusivokė sustoti nedelsiant. Nedideliu atstumu pavažiavęs toliau, iki artimiausios stovėjimo aikštelės, ten apžiūrėjo savo automobilį. Be to, tikėjosi, jog ir nukentėjusysis jam važiuos iš paskos. Paėjęs iki gatvės ir pažiūrėjęs į tą pusę, kurioje įvyko automobilių kontaktas, dėl didelio automobilių srauto bei kelio vingio nepamatė stovinčio automobilio „Seat Leon“, todėl nutarė nuvažiuoti į darbą – (duomenys neskelbtini) dramos teatrą ir pasakyti bendradarbiams, jog vėluos, nes būtinai turi nuvykti į policiją informuoti apie eismo įvykį. Pastarąją aplinkybę teismui patvirtino liudytojas V. K.. Įspėjęs bendradarbius apie būtinybę vykti į policiją, išėjo iš teatro, ketindamas važiuoti į policiją ir pranešti apie įvykį. Teismas teisingai nurodė, jog byloje nėra įrodymų, kad jis, išvažiuodamas iš įvykio vietos, siekė apsunkinti eismo įvykio aplinkybių atskleidimą. Priešingai, nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog jis automobilio neslėpė, leido pareigūnams jį apžiūrėti. Jam nebuvo jokių motyvų apsunkinti eismo įvykio aplinkybių ištyrimą, nesiekė išvengti administracinės atsakomybės dėl sukelto eismo įvykio, nėra jokių duomenų, kad jis eismo įvykio metu būtų buvęs neblaivus ar neturėjęs teisės vairuoti, automobilis buvo draustas, jam buvo atlikta techninė apžiūra, nukentėjusiųjų eismo įvykio metu taip pat nebuvo. Jis padėjo policijos pareigūnams ištirti visas eismo įvykio aplinkybes. Visiškai be pagrindo apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad jis kėlė savo versijas, taip duodant suprasti, kad bandė išvengti atsakomybės už eismo įvykį. Iš tiesų jis pripažino savo kaltę tiek policijos pareigūnams, tiek ir teisme. Mano, kad teismas bylos duomenų pagrindu ir remdamasis LAT suformuota teismine praktika šios kategorijos bylose, pagrįstai nurodė, kad vien formalus jo nebuvimas eismo įvykio vietoje dėl pateisinamų priežasčių, kurias teismas nurodė, negali būti vertinamas kaip tyčinis, t. y. sąmoningas pasitraukimas iš eismo įvykio vietos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Ginčo dėl ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo fakto nėra ir aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius šį pažeidimą. Tačiau apeliaciniu skundu Institucija nesutinka su apylinkės teismo sprendimu G. B. atžvilgiu nutraukti administracinę teiseną pagal ATPK 130 str. 1 d., teigia, kad byloje pakanka duomenų G. B. konstatuoti ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį ir jam už šio pažeidimo padarymą skirti administracinę nuobaudą, t. y. Institucija iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei ginčija teismo padarytas išvadas.

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 str., administracinę bylą nagrinėjantis organas (kartu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Aukštesnės instancijos teismas, atsižvelgęs į paminėtas normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu patikrino byloje esančius įrodymus ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus faktinius duomenis, ir, nesant įrodymų, kad G. B. iš įvykio vietos pasišalino tyčia, pagrįstai jo atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 130 str. 1 d. nutraukė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 str. 1 d., akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles.

Pažymėtina, kad teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo.

Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Taigi pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d., turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės apgadinimais. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito eismo dalyvio teisėtus interesus ir pan. Kita vertus, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu G. B. pagal ATPK 130 str. 1 d. bylos teisena nutraukta, nesant šio pažeidimo sudėties, t. y. nenustačius subjektyviojo jos požymio – tyčios pasišalinant iš eismo įvykio vietos. Iš nustatytų konkrečių bylos aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų matyti, kad eismo įvykis įvyko centrinėje miesto dalyje ((duomenys neskelbtini) g. prie sankryžos su (duomenys neskelbtini) g.), darbo dieną (2014-02-06), apie 12 val., kai paprastai tokiu laiku šioje kelio dalyje eismas būna intensyvus. Eismo įvykis įvyko G. B. vairuojamam automobiliui „Land Rover Diskovery“ pradėjus rikiuotis į antrą eismo juostą, t. y. abiejų transporto priemonių judėjimo metu, G. B. automobilis su kitu automobiliu kontaktavo kairės pusės galine dalimi, kuri nemažu atstumu nutolusi nuo vairuotojo. G. B. iš karto po eismo įvykio sustojo artimiausioje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje nedideliu atstumu nuo įvykio vietos (maždaug už 200 metrų), tikėdamasis, jog nukentėjusysis jam važiuos iš paskos ir jis jo palaukęs galės užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Nesulaukęs nukentėjusiojo, G. B. paėjo iki (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos pažiūrėti, kas iš tiesų nutiko, tačiau, pažiūrėjęs į tą pusę, kurioje įvyko automobilių kontaktas, dėl kelio vingio bei didelio automobilių srauto iš tos vietos nematė stovinčio nukentėjusiojo (geltono) automobilio, taip pat nebuvo spėjęs įsidėmėti jo valstybinio numerio. Nesulaukęs nukentėjusiojo bei nepamatęs jo automobilio G. B. nuvažiavo iki savo darbo ((duomenys neskelbtini) dramos teatro), kur turėjo skubių reikalų, ir kur bendradarbiui pasakęs, jog vėluos, nes važiuoja į policiją pranešti apie eismo įvykį, nuskubėjo prie savo automobilio, tačiau į policiją nuvykti nespėjo, nes sugrįžęs prie automobilio, prie jo jau rado atvykusius policijos pareigūnus. Šias aplinkybes patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas V. K., kuris teisme parodė, kad G. B., atvažiavęs į darbą ir palikęs aparatūrą, pasakė, jog turi problemų su policija, nes įvyko eismo įvykis ir jis turi važiuoti į policiją. Aukštesnės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad byloje nėra jokių duomenų, jog G. B. būtų turėjęs motyvų pasišalinti iš eismo įvykio vietos. G. B. eismo įvykio metu buvo blaivus, turėjo teisę vairuoti, jo automobilis buvo draustas, techniškai tvarkingas, nukentėjusiųjų eismo įvykio metu taip pat nebuvo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad G. B., nuvažiuodamas iš įvykio vietos, tikėjosi apsunkinti eismo įvykio aplinkybių atskleidimą ar būtų siekęs sukliudyti išaiškinti įvykio aplinkybes, taip siekdamas išvengti atsakomybės už eismo įvykio sukėlimą. Priešingai, nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad G. B. skubiai iš eismo įvykio vietos nepasišalino, savo automobilio neslėpė, leido pareigūnams jį apžiūrėti, ant automobilio buvo rasti eismo įvykio metu padaryti apgadinimai, nėra duomenų, kad G. B. šiuos pažeidimus būtų bandęs pašalinti. G. B. nuo pat pradžių neneigė savo kaltės dėl eismo įvykio sukėlimo, bendradarbiavo tiriant eismo įvykio aplinkybes, be to, bylos duomenimis nepaneigta jo versija, kad jis iš karto po eismo įvykio sustojo artimiausioje automobilių stovėjimo aikštelėje, tikėdamasis, kad paskui jį atvažiuos nukentėjusysis ir jis galės užpildyti eismo įvykio deklaraciją, nes gatvėje vyko intensyvus eismas, tačiau nesulaukęs nukentėjusiojo bei jo nepastebėjęs gatvėje, kurioje įvyko automobilių kontaktas, trumpam nuvažiavo į darbą, kur turėjo skubių reikalų, ir informavęs bendradarbį apie būtinybę vykti į policiją, išėjo iš teatro, ketindamas važiuoti į policiją ir pranešti apie jo sukeltą eismo įvykį, tačiau į policiją nuvažiuoti nespėjo, nes prie jo automobilio jau buvo atvykę policijos pareigūnai. Apylinkės teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad laiko tarpas nuo eismo įvykio iki policijos pareigūnų atvykimo prie G. B. automobilio buvo gan nedidelis (25 min.), G. B. automobilis buvo pastatytas nedideliu atstumu nuo eismo įvykio vietos – miesto centre prie (duomenys neskelbtini) dramos teatro, t. y. prie jo darbo vietos. Atsižvelgus į pirmiau paminėtas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, išsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes, reikšmingas ATPK 130 str. 1 d. aprašyto teisės pažeidimo tyčios turiniui nustatyti. Iš bylos medžiagos matyti, jog G. B. elgesyje nėra tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos ATPK 130 str. 1 d. prasme.

Institucija, ginčydama šio administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nutraukimą, nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu aukštesnės instancijos teismas galėtų daryti kitokią išvadą, nei iš byloje esančių duomenų padarė apylinkės teismas. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis ar spėlionėmis. ATPK 256 str. įpareigoja teismą išvadas dėl asmens kaltės pagrįsti tik faktiniais duomenimis. Tokių nesant konstatuotina, kad apylinkės teismas, nutraukdamas administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl G. B. tyčinio pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, numatytą ATPK 250 str. 1 p., kurį keisti ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302 ¹⁰ str., 302 ¹² str. 1 d. 1 p. teismas

nutaria:

Palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-03-10 nutarimą nepakeistą ir Institucijos apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.

Teisėjas Pranas Šimkus