- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-28
- Bylos Nr.
- 1A-107-458-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arvydas Daugėla (pirm.), Regina Bertašienė, Zigmas Pocius
- Nuteistasis
- A. U.
- Nukentėjusysis
- A. M.
- Advokatai
- Viačeslavas Žarkovas, Egidijus Giedraitis
- Kategorijos
Teisėja V. Balčiūnienė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.8.; 1.2.14.10.
2014 m. vasario 28 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Daugėlos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:
pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – šešių mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu;
pagal BK 187 str. 1 d. – keturių mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – šeši mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.
Iš A. U. A. M. priteisti 832, 90 Lt (aštuoni šimtai trisdešimt du litai ir 90 ct) turtinei žalai atlyginti ir 3 000 Lt (trys tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti, taip pat 1 500 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai litų) advokato atstovavimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2012-12-25, apie 3.30 val., grįžęs į namus, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ištempė A. M. iš lovos, ranka sudavė kelis kartus į veidą, dėl to padarė A. M. nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė jai fizinį skausmą. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, ištempė A. M. į laiptinę, iškvietė liftą ir ištraukęs A. M. priklausantį telefoną „Nokia E 72“ modelio, metė jį į grindis ir sulaužė. Taip jis sugadino 748,10 Lt vertės svetimą turtą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. U. pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendį ir jam priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad apylinkės teismas vieną iš pagrindinių įrodymų byloje laikė specialisto išvadą, iš kurios matyti, kad nukentėjusiosios tyrimas atliktas praėjus šešioms dienoms po įvykio, apžiūrint nukentėjusiąją, įvertinus jos specialistui pateiktus medicininius dokumentus, kurie vėliau jai grąžinti. Be to, be pačios nukentėjusiosios specialistui nurodytų sužalojimų, kitas išvados tiriamojoje dalyje specialisto pastebėtas sužalojimų žymes kitose kūno vietose nukentėjusioji neigia. Taigi šis specialistas, remdamasis nukentėjusiosios apžiūros, tyrimui pateiktų medicininių dokumentų bei specialistui nurodomų traumų patyrimo aplinkybių duomenimis, pateikė išvadą. Tačiau, gynėjo manymu, šią specialisto išvadą ir joje užfiksuotas aplinkybes negalima laikyti duomenimis, įrodančiais nuteistąjį smurtavus kaltinime nurodytu metu prieš nukentėjusiąją. Juk iš šios išvados matyti, jog specialistas specialaus tyrimo neatliko, jo išvada paremta tik medicininiais dokumentais bei apžiūrėjus nukentėjusiąją po 6 parų nuo įvykio momento ir nurodžius, kad išvadoje nurodyti sužalojimai galėjo būti patirti 4–6 paros iki apžiūros, taip pat specialistas aptiko ir kitų sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno, kuriuos ji neigė, tačiau byloje nenustatyta, kokie tai sužalojimai ir kada, kaip ir kokiu būdu padaryti.
Nuteistojo teigimu, apylinkės teismas nuosprendį taip pat grindė liudytojų A. L., D. M., D. B., V. M. teisme duotais parodymais, tačiau visiškai nevertino kitų liudytojų parodymų. Pažymi, kad liudytojai V. G., N. Š. bei policijos pareigūnas A. L., kurie buvo įvykio vietoje, patvirtino, jog ant nukentėjusiosios jokių smurto žymių nebuvo, o anot policijos pareigūno A. L., jei nukentėjusioji būtų sakiusi apie smurtą, – būtų nurodęs tarnybiniame pranešime, taip pat jis pažymėjo, kad moteris ir vyras tarpusavyje pykosi. Be to, namo kaimynė V. M., pas kurią iškart po įvykio atėjo nukentėjusioji, parodė, jog mergina buvo susinervinusi, ištikta isterijos, jokių smurto požymių nematė. Taigi nurodyti asmenys aiškiai patvirtino, jog po įvykio ant nukentėjusiosios nebuvo matyti jokių smurto žymių, taipogi, kad prieš ją buvo smurtauta, pati nenurodė ir policijos pareigūnui A. L..
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog niekaip neįvertinta ir tai, kodėl nukentėjusiosios mama namie pastebėjo dukros veido nubrozdinimus, o sesuo tik šiuos pastebėjo ligoninėje; kodėl šių nebuvo matyti ir apie juos nukentėjusioji nepranešė įvykio vietoje buvusiems policijos pareigūnams; kodėl, anot specialisto, sužalojimai galėjo susidaryti 4–6 dienos iki įvykio; kodėl nesiaiškinti kiti specialisto išvadoje ant nukentėjusiosios kūno rasti sužalojimai, kuriuos nukentėjusioji neigia. Nurodyti prieštaravimai niekaip nebuvo pašalinti, todėl nuosprendžio išvados nėra teisingos.
Nuteistojo teigimu, iš liudytojų A. S., D. U.-M., M. U., V. G., N. Š. parodymų, kuriais teismas nesivadovavo, galima pamatyti, jog jie nukentėjusiąją apibūdino kaip be priežasties konfliktuojantį, isterikuojantį, nesivaldantį, neadekvatų asmenį.
Šalies argumentai
Teismas nesiaiškino, nors tai turėjo padaryti, ar nukentėjusioji turėjo tikslą apkalbėti nuteistąjį ir kodėl nukentėjusioji tik patikslintame pareiškime policijai prašė pradėti ikiteismini tyrimą dėl smurto artimoje aplinkoje, nors jau negyveno bute, iš kurio buvo iškraustyta.
Pasak apelianto, aplinkybė, jog sugadintą telefoną matė liudytojai po įvykio, neįrodo, jog jį sugadino ar sudaužė nuteistasis, be to, liudytojai nenurodė, kokie telefono sugadinimai buvo padaryti bei dėl ko šis neveikė: ar dėl gedimo, ar dėl to, jog telefonas buvo išsikrovęs, ar nukentėjusioji juo negalėjo naudotis, nes buvo sudaužytas, kadangi visa informacija apie neveikiantį telefoną buvo gauta tik iš pačios nukentėjusiosios. Ir iškart po įvykio telefonas nebuvo niekieno apžiūrėtas, t. y. neįsitikinta, dėl kokių priežasčių jis neveikė. Pirmoji telefono apžiūra padaryta lygiai po mėnesio nuo įvykio, todėl tokia aplinkybė kelia pagrįstą abejonę dėl nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių.
Nukentėjusiosios A. M. atstovas advokatas V. Žarkovas (V. Žarkov) pateiktame atsikirtime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog nors apeliantas nesutinka su specialisto išvada, tačiau nagrinėjant bylą, jokių priekaištų šiai išvadai neteikė. Iš tiesų specialisto išvada neturi būti vertinama kaip turinti įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį. Tačiau tai nereiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, į ją neturi atsižvelgti. Ši išvada turi reikšmės vertinant kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, tarp jų, liudytojų, nukentėjusiosios teisme duotus parodymus. Jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste turi reikšmės teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi. Būtent tokios tvarkos teismas laikosi šioje byloje.
Teismo išvada dėl A. U. kaltės dėl A. M. sumušimo padaryta remiantis ne vien specialisto išvadomis, bet ir kitais įrodymų šaltiniais: nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais. Apibendrindamas šių įrodymų visumą, teismas padarė pagrįstą ir neginčijamą išvadą dėl A. U. kaltės nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. l d., padarymo.
Nukentėjusiosios advokato manymu, apeliantas nepagrįstai teigia, kad nėra jokių įrodymų, jog telefoną sugadino nuteistasis. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atžvelgiant nukentėjusiosios impulsyvų charakterį akivaizdu, jog telefoną ji sudaužė pati metusi į sieną. Kažkodėl nuteistasis tik apeliaciniame skunde iškėlė versiją, jog telefoną tyčia sugadino pati nukentėjusioji. Tokia apelianto pozicija neišlaiko jokios kritikos. Kas nustatė nukentėjusiosios charakterio bruožus, taip pat neaišku.
Nuteistojo A. U. gynėjas advokatas Egidijus Giedraitis prašo jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti.
Nukentėjusioji A. M. bei jos atstovas advokatas Viačeslavas Žarkovas prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. U. apeliacinis skundas atmestinas.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apelianto skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas itin išsamiai ištyrė faktinius bylos duomenis, nurodė motyvus, kuo remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis pripažįsta įrodymais, pagrindžiančiais A. U. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Ir apylinkės teismo padarytų išvadų apelianto skundo argumentai nepaneigia.
Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalį), išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tuo tarpu nuteistajam nepriimtinos apylinkės teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs bylos įrodymus, neatkartodamas jų detaliai, pripažįsta, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos, ir atmeta apelianto argumentus.
Teisėjų kolegija nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, jokio teisinio pagrindo neturi. Byloje, remiantis nukentėjusiosios A. M., liudytojų A. L., D. M., D. B., V. M., specialisto išvada bei kitais ištirtais įrodymais, nustatyta, kad A. U. nežymiai sužalojo A. M. bei sugadino jos turtą – mobiliojo ryšio telefoną NOKIA E 72.
Pažymėtina, kad nė vienas iš byloje esančių duomenų, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, patvirtinančiais ar paneigiančiais reikšmingas bylai aplinkybes, vienas kitam neturi aukštesnės įrodomosios galios. Ir tik šių įrodymų visuma gali būti pagrindas patvirtinti arba paneigti aplinkybes, turinčias reikšmės teisingai išspręsti bylą.
Kaip matyti iš faktinių bylos duomenų, kad įvykio naktį kilo nesutarimų, nurodė tiek A. U., tiek ir A. M., kitaip apibūdindami tiek ginčo pradžią, tiek jo eigą ir kilusius padarinius. Tačiau, vertinant aplinkybę, kad nukentėjusioji po įvykio sužinojo, jog laukėsi kūdikio, nebūtų kaltinusi vaiko tėvą nebūtais dalykais, tikslinusi pareiškimus bei atlikusi kitus veiksmus siekiant įrodyti A. U. nusikalstamus veiksmus, jei tikrai pastarasis būtų nesmurtavęs prieš ją. Juolab, kad, kaip nurodė nukentėjusioji, toks neblaivaus A. U. elgesys nebuvo jai netikėta ir panašu, kad su netinkamu apelianto elgesiu buvo taikstomasi ir savotiškai jis buvo priimamas.
Tačiau, vertindama liudytojų A. L., D. M., D. B., V. M. parodymus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti šių parodymų objektyvumu, kadangi byloje nėra nustatytos aplinkybės, kurios leistų manyti, kad dėl suinteresuotumo padėti A. M. pastarieji nepagrįstai apkalbėtų A. U.. Juolab, kad iš šių asmenų parodymų matyti, kad jie tik nurodė abstrakčius faktus, kaip elgėsi nukentėjusioji, ką kalbėjo, kaip atrodė. Tuo tarpu apylinkės teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo liudytojų V. G. bei N. Š. parodymais, nes jie prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, be to, pastarieji yra A. U. draugai. Liudytojos D. U.- M., M. U. konflikto metu nebuvo, jos iš karto po įvykio nei A. U., nei A. M. nematė, o apie konfliktą sužinojo tik po kiek laiko iš A. U. pasakojimų.
Savo ruožtu objektyviais bylos duomenimis, teisėjų kolegijos nuomone, šioje bylos gali būti laikoma specialisto išvados Nr. G 2595/12 (03), iš kurių matyti, kad A. M. buvo nustatyti odos nubrozdinimai kairiame skruoste, ant kairės plaštakos III piršto – delnakaulio sąnario, poodinės kraujosruvos kairio klubakaulio sparno projekcijoje, ant dešinio sėdmens. Šie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir A. M. juos galėjo patirti 2012-12-25 paros pirmoje pusėje (b. l. 8).
Tad apeliacinės instancijos teismo nuomone, nukentėjusiosios A. M., liudytojų A. L., D. M., D. B., V. M. parodymai, specialisto išvadoje konstatuotos aplinkybės šioje byloje ir sudaro visumą duomenų, kurie leidžia pagrįstai teigti, kad A. U. 2012-12-25, apie 3.30 val., A. M. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė jai fizinį skausmą.
Atmestinas ir apelianto skundo argumentas dėl jo veikos nepagrįsto vertinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.
Iš UAB Mobiliųjų telefonų techninio centro atliktų darbų aprašo matyti, kad apžiūrėjus telefoną „Nokia E72“ konstatuota, kad jis neįsijungia, sulaužytas telefono korpusas, daugybiniai korpuso pažeidimai, skilimai (b. l. 15).
Pirmosios instancijos teisme apklaustas kaip liudytojas A. Ž. (A. Ž.) parodė, kad jis apžiūrėjo telefoną. Telefonas buvo sudaužytas, pažeistas mechaniškai. Jis negalėjo pasakyti, kaip buvo sudaužytas telefonas, nes jie konstatuoja faktą, tačiau nukritus telefonui toks sugadinimas negalėjo būti. Nebuvo kito daikto smūgio požymių. Telefonas buvo neveikiantis. Jis išardė tą telefoną, buvo sulankstyta telefono plokštė, sulaužytos kamera ir baterija. Nebuvo kameros stikliuko, kamera „tabalavosi“. Telefonas atrodė neblogai, nebuvo padėvėtas.
Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojo A. Ž. paminėtieji parodymai tik patvirtina nukentėjusiosios A. M. nurodytas jai priklausiusio mobiliojo ryšio telefono sugadinimo aplinkybes. Todėl sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad A. U. veika atitinka BK 187 straipsnio 1 dalyje įtvirtinus nusikaltimo sudėties požymius.
Taigi pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje nurodė motyvus, dėl kurių mano, jog A. U. kaltė dėl nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje bei 187 straipsnio 1 dalyje, padarymo yra įrodyta, todėl apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia teismo padarytų išvadų. Bylos aplinkybės įvertintos tinkamai, tinkamai kvalifikuota nuteistojo veika, todėl naikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendį ir nuteistąjį A. U. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei 187 straipsnio 1 dalį, apygardos teismui nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teisme buvo pateiktas 2013-12-13 pinigų priėmimo kvitas LAT Nr. 710298, jog nukentėjusioji A. M. advokatui V. Žarkovui už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 1000 Lt.
Šios nukentėjusiosios išlaidos pripažintinos bylinėjimosi išlaidomis, tad jos priteistinos iš nuteistojo A. U.( BPK 106 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
nuteistojo A. U. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo A. U. nukentėjusiajai A. M. priteisti 1000 ( vieną tūkstantį) litų bylinėjimosi išlaidų.