- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-10
- Bylos Nr.
- 2A-27-479/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-14060-2017-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Irma Čuchraj, Žydrūnas Bertašius
- Atsakovas
- A. L., V. L.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmos Čuchraj ir Mariaus Dobrovolskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovams A. L., V. L. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. L., V. L. dėl žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 26 d. baudžiamuoju įsakymu pripažino buvusį ieškovės vadovą A. L. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje, nes būdamas ieškovės direktoriumi atsakovas prarado įmonės dokumentus už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 2 d. iki 2014 m. spalio 9 d., todėl nebuvo galima nustatyti įmonės turto ir įsipareigojimų. Ieškovė paaiškino, kad bankroto byloje buvo patvirtinta kreditinių reikalavimų už 31 769,89 Eur sumą. Ieškinyje nurodoma ir tai, kad įmonė ilgą laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo buvo nemoki, tačiau bendrovės akcininkai bei vadovai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Ieškovės vadovu nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo atsakovas V. L., o nuo 2010 m. lapkričio 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d. – atsakovas A. L. Ieškovės akcininkais buvo UAB „Pronovus“ (nuo 2014 m. rugsėjo 29 d.), R. Z. (nuo 2010 m. lapkričio 2 d. iki 2011 m. sausio 27 d.), A. L. (nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d.). Ieškovės teigimu, bendrovė tapo nemoki, kai jos akcininku ir administracijos vadovu buvo atsakovas A. L., jam vadovaujant atsirado pagrindinės skolos, buvo prarasti įmonės dokumentai. Ieškovė teigė, kad dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas A. L. padarė 27 518,52 Eur, o atsakovas V. L. padarė 4 296,36 Eur dydžio turtinę žalą, kuri turi būti priteista iš atsakovų. Dėl to ieškovė teismo prašė priteisti iš atsakovo V. L. 4 296,36 Eur turtinei žalai atlyginti, iš atsakovo A. L. priteisti 27 518,52 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo A. L. 16 775,81 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos 16 775,81 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra 2017 m. lapkričio 8 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 268 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, kitą ieškinio dalį atmetė, priteisė atsakovui V. L. iš ieškovės 800 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, taip pat priteisė iš atsakovo A. L. 503 Eur žyminio mokesčio valstybei. Teismas nustatė, kad atsakovas A. L. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi nuo bendrovės įsteigimo 2010 m. lapkričio 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d., atsakovas V. L. ieškovės direktoriumi buvo nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas konstatavo, kad įmonės vadovui 2012 m. sausio 1 d. atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes tuo metu įmonė jau buvo nemoki. Teismas nustatė, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. įsipareigojimai kreditoriams padidėjo nuo 8 410,28 Eur iki 25 186,09 Eur, todėl 16 775,81 Eur padidėję įmonės įsipareigojimai yra ieškovei ir jos kreditoriams padaryta žala dėl neįvykdytos atsakovo A. L. pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Spręsdamas klausimą dėl atsakovo V. L. civilinės atsakomybės teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė neįrodė dėl šio atsakovo veiksmų ar neveikimo atsiradusio įmonės skolinių įsipareigojimų kreditoriams padidėjimo, todėl ieškinio reikalavimai šiam atsakovui buvo atmesti kaip nepagrįsti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
3. Apeliaciniu skundu atsakovas A. L. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Priimdamas sprendimą teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui atsirado 2012 m. sausio 1 d. Teismas neįvertino bendrovės mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, jog 2011 ir 2012 metais įmonė neapskaitė dalies gautų pajamų, tačiau ji veikė pelningai ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo pagrindo.
3.2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovei apskaičiuotų mokestinių prievolių vykdymo terminas atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu nebuvo suėjęs, todėl negalima nustatyti atsakovo neveikimo pradžios momento, nuo kurio galėtų būti skaičiuojami atsakovo padaryti nuostoliai. Be to, įmonės mokestinės prievolės valstybei negali būti vertinamos kaip atsakovo padaryta žala ieškovei.
3.3. Teismas neįvertino aplinkybių, jog Mokestinių ginčų komisijos sprendimas dėl mokestinių prievolių bendrovei nustatymo įsiteisėjo jau po to, kai atsakovas nebebuvo nei įmonės akcininkas, nei vadovas ir nebeturėjo jokių su tuo susijusių teisių ir pareigų, todėl visa atsakomybė dėl įmonės prievolių vykdymo ir bankroto bylos iškėlimo teko naujajam įmonės vadovui V. L.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. L. prašo skundą atmesti, Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodė, jog teismas pagrįstai nevertino atsakovo pateikto Mokestinių ginčų komisijos sprendimo, nes šis rašytinis įrodymas nebuvo pateiktas teismui iki bylos išnagrinėjimo pabaigos. Atsakovas nurodė ir tai, kad teismas pagrįstai priteisė iš apelianto sumą, kurią sudaro bendras įmonės skolų kreditoriams padidėjimas, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo skundą atmesti, Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodė, kad atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė teismui Mokestinių ginčų komisijos sprendimo, todėl teismas pagrįstai nevertino šio dokumento priimdamas skundžiamą sprendimą. Ieškovė nurodė, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovė jau 2012 m. sausio 1 d. buvo nemoki, todėl atsakovas A. L. privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Ieškovė nurodė ir tai, kad teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo bendrą įmonės skolų padidėjimą sudarančią sumą, o skundo argumentai, jog atsakovas nėra atsakingas dėl bendrovės mokestinių prievolių yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
8. Atsakovas skunde nurodė, kad priimdamas sprendimą teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, jog pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui atsirado 2012 m. sausio 1 d. Teismas neįvertino bendrovės mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, jog 2011 ir 2012 metais įmonė neapskaitė dalies gautų pajamų, tačiau ji veikė pelningai ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo pagrindo. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka.
9. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalį (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija) įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
10. Šioje byloje ieškovė pareiškė atsakovams, kaip buvusiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovams, reikalavimą atlyginti žalą, atsiradusią atsakovams laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad atsakovas A. L. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d., atsakovas V. L. ieškovės direktoriumi buvo laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla.
11. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, tai yra įmonės nemokumo fakto atsiradimą. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, negu atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, ir dėl to kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, tačiau vertinant šios teisinės pareigos atsiradimo momentą taikytina Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta apibrėžtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014, 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
12. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nemoki buvo jau 2012 m. sausio 1 d., todėl nuo šio momento atsakovui A. L. atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Iš byloje esančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. balanso matyti, kad ankstesnio finansinio laikotarpio, tai yra 2011 metų, pabaigoje bendrovė turėjo turto iš viso už 15 489 Lt, iš jo ilgalaikis turtas sudarė 12 269 Lt, trumpalaikis turtas sudarė 3 220 Lt, o įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 29 039 Lt (t. 1, b. l. 24). 2012 metų pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad 2011 metais ieškovės veiklos nuostoliai sudarė 20 148 Lt (t. 1., b. l. 25). Vėlesnių metų ieškovės balansų, taip pat pelno (nuostolių) ataskaitos patvirtina, kad 2012 ir 2013 metais ieškovės turto ir įsipareigojimų santykis iš esmės nesikeitė, įmonės mokumas nebuvo atkurtas, bendrovė veikė nuostolingai. Įvertinus finansinės atskaitomybės dokumentus galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2012 m. sausio 1 d. bendrovė jau buvo nemoki (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalis).
13. Apeliantas savo nesutikimą su teismo nustatytu nemokumo momentu grindžia tuo, jog šiuo laikotarpiu įmonė veikė pelningai, įmonė gavo neapskaitytas pajamas, 2011 metais jos grynasis pelnas sudarė 91 701 Lt, o 2012 metais – 43 961 Lt. Įrodinėdamas šias aplinkybes apeliantas remiasi 2014 m. rugsėjo 12 d. Mokestinių ginčų komisijos sprendimu. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta 2018 m. balandžio 18 d., teismo protokoline nutartimi teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas iki 2018 m. gegužės 7 d. (t. 1, b. l. 171-175). Atsakovo prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės kartu su Mokestinių ginčų komisijos sprendimu teismui pateiktas tik 2018 m. balandžio 23 d., tai yra jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Pažymėtina, kad teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 14 straipsnio 2 dalis, 263 straipsnio 2 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino atsakovo pateikto rašytinio įrodymo. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl atsisakymo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir įvertinti papildomai atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus. Apeliantas apeliacinės instancijos teismo taip pat neprašė priimti ir vertinti šio rašytinio įrodymo. Taigi atsakovas leistinais įrodymais nepaneigė byloje esančiose finansinėse ataskaitose nurodytų duomenų apie įmonės finansinę padėtį, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškovės nemokumo atsiradimo momentą.
14. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovei apskaičiuotų mokestinių prievolių vykdymo terminas atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu nebuvo suėjęs, todėl negalima nustatyti atsakovo neveikimo pradžios momento, nuo kurio galėtų būti skaičiuojami atsakovo padaryti nuostoliai. Be to, įmonės mokestinės prievolės valstybei negali būti vertinamos kaip atsakovo padaryta žala ieškovei. Su šiomis skundo nuostatomis taip pat negalima sutikti.
15. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, tai yra jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
16. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad atsakovo A. L. vadovavimo įmonei laikotarpiu bendrovės skolos padidėjo 27 518,52 Eur. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. ieškovės įsipareigojimai kreditoriams padidėjo nuo 8 410,28 Eur iki 25 186,09 Eur, todėl 16 775,81 Eur suma laikytina atsakovo A. L. padaryta žala įmonei ir jos kreditoriams. Byloje esantys 2012 metų ieškovės balanso duomenys patvirtina, kad 2012 m. sausio 1 d. ieškovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai kreditoriams sudarė 8 410,28 Eur (29 039 Lt). Iš bylos duomenų matyti, jog paaiškėjus įmonės nemokumo faktui atsakovo A. L. vadovavimo įmonei laikotarpiu atsiradusį bendrovės skolinių įsipareigojimų padidėjimą sudaro įmonei apskaičiuoti sumokėti pridėtinės vertės, pelno, aplinkos teršimo, gyventojų pajamų mokesčiai, taip pat šių mokesčių delspinigiai ir baudos (t. 1, b. l. 6-7).
17. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais tuo aspektu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į priteistiną žalos sumą įtraukė bendrovei apskaičiuotus ir nesumokėtus mokesčius. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013 pateikti išaiškinimai dėl mokestinių prievolių šioje byloje negali būti taikomi, nes šios civilinės bylos ir kasacine tvarka išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės skiriasi, jose reikalavimai dėl žalos atlyginimo buvusiems įmonės vadovams buvo pareikšti skirtingais pagrindais. Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu 2012 m. sausio 1 d. paaiškėjus įmonės nemokumo faktui atsakovas būtų tinkamai vykdęs Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, bendrovės veikla būtų nutraukta, todėl mokestinės prievolės nuo 2012 m. sausio 1 d. apskritai nebūtų atsiradusios, atitinkamai nebūtų apskaičiuotos ir baudos bei netesybos dėl netinkamo mokestinių prievolių vykdymo. Taigi akivaizdu, kad bankroto bylos neinicijavimas laiku nagrinėjamu atveju tiesiogiai nulėmė mokestinės nepriemokos, netesybų ir baudų susidarymą, todėl tai patvirtina priežastinio ryšio egzistavimą tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Kasacinio teismo praktikoje nagrinėjamu klausimu taip pat yra laikomasi nuostatos, kad dėl nesikreipimo iškelti bankroto bylą priežastiniu ryšiu susijusi teisiškai reikšminga žala padaryta ne įmonei, bet jos kreditorei būtent dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylą; iškėlus bankroto bylą nesumokėta mokesčių suma tapo Valstybinės mokesčių inspekcijos finansiniu reikalavimu, kurį privalo atlyginti bankrutavusi įmonė, o jai negebant sumokėti, už tai atsakingi asmenys yra atsakovai, dėl kurių neveikimo atsirado žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-450-219/2018). Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė atsakovo padarytos žalos dydį.
18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir tuo aspektu, jog ieškovei apskaičiuotų mokestinių prievolių vykdymo terminas atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu nebuvo suėjęs ir dėl to už šių prievolių vykdymą bei bankroto bylos inicijavimą buvo atsakingas atsakovas V. L. Pažymėtina, kad byloje esančioje Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. rugpjūčio 22 d. pažymoje yra nurodyti konkretūs laikotarpiai, už kuriuos yra apskaičiuoti bendrovės mokėtini mokesčiai. Šioje pažymoje taip pat yra nurodyti ir tikslūs šių prievolių vykdymo terminai (t. 1, b. l. 6-7). Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog bendras ieškovės skolinių įsipareigojimų padidėjimas po įmonės nemokumo atsiradimo atsakovo A. L. vadovavimo bendrovei laikotarpiu buvo apskaičiuotas įvertinus Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. rugpjūčio 22 d. pažymoje nurodytus mokestinių prievolių vykdymo terminus. Dėl to negalima sutikti su apelianto skundo nuostata, kad mokestinių prievolių įvykdymo terminai jo vadovavimo įmonei laikotarpiu nebuvo suėję. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog įmonėje nebuvo tinkamai apskaitomos gautos lėšos nagrinėjamu atveju nepatvirtina, jog šiuo laikotarpiu mokestinės prievolės įstatymų nustatyta tvarka neturėjo būti vykdomos. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas būtinąsias sąlygas atsakovo A. L. civilinei atsakomybei taikyti.
19. Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
20. Atmetus apeliacinį skundą, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus apie jos patirtas 302,50 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovas V. L. apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus apie jo patirtas 350 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kadangi apeliacinį procesą inicijavo atsakovas A. L. ir tai lėmė kitų byloje dalyvaujančių asmenų apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, atmetus apeliacinį skundą, ieškovės ir atsakovo V. L. apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apelianto (CPK 93 straipsnis).
21. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 377 Eur žyminio mokesčio. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad nuo žyminio mokesčio yra atleista įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas nebuvo apmokestintas žyminiu mokesčiu, atsakovui grąžintina 377 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovo A. L. 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Priteisti atsakovui V. L. iš atsakovo A. L. 350 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Grąžinti atsakovui A. L. 377 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2018 m. gegužės 28 d. mokėjimo nurodymu.