Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-04-15 · Administracinė byla Nr. I-573-0426/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-04-15
Bylos Nr.
I-573-0426/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Raimondas Blauzdžius, Rūta Miliuvienė, Veslava Ruskan
Pareiškėjas
V. P.
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities viršininko administracija
Kategorijos
  • 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-573-426/2009Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.3; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Veslavos Ruskan ir Raimondo Blauzdžiaus, sekretoriaujant Aurelijai Pauliukaitei, dalyvaujant pareiškėjai V. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. prašymą dėl terminų prašymui bei dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti atnaujinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities viršininko administracija).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja V. P. prašo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei terminą pateikti nuosavybes teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, tikslu atkurti nuosavybes teises į buvusio savininko S. V. valdytą žemę Ukmergės apskrityje, Želvos valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime.

Prašyme ir jo patikslinime (b. l. 3-10) paaiškino, kad yra S. V., gimusio 1919 m., mirusio (duomenys neskelbtini) dukra. Iki nacionalizacijos jos tėvas kartu su seserimis V. ir S. V. bei motina (pareiškėjos močiute) O. V. valdė po jos senelio L. V. mirties paveldėtą žemę. Jos tėvas 1946 m. spalio 16 d. buvo neteisėtai represuotas ir išbuvo laisvės atėmimo vietoje Magadano srityje iki 1951 m. gegužės 12 d. Iki arešto jis gyveno Zarasų apskrityje, Dūkšto mieste, kuris pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą yra Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, Utenos apskrityje. Ten pat apsigyveno ir grįžęs į Lietuvą. Vėliau su jos motina išsikėlė gyventi į Kauną.

V. P. tvirtina, kad augo Kaune, todėl apie kaime likusią žemę nieko nežinojo. Jos močiutė O. V. (G.) po senelio mirties ištekėjo antrą kartą. Pareiškėjos motina yra Ukrainos pilietė, atsikėlusi gyventi į Lietuvą po santuokos sudarymo su jos tėvu. Nežinodama Lietuvos įstatymų, motina manė, kad po O. V. (G.) antrosios santuokos visas (duomenys neskelbtini) kaime esantis turtas ir žemė priklauso močiutei bei antrajai jos šeimai, kurie minėtame kaime liko gyventi pareiškėjos tėvams išsikėlus gyventi į Kauną. Todėl šiuo klausimu šeimoje niekada nebūdavo kalbama, ko pasekoje nežinojo ir negalėjo žinoti apie tėvo turėtą nekilnojamąjį turtą.

Teigia, kad jos motinai jau 85 metai. 2008 m. rugsėjo mėn. motinai pasakojant apie savo gyvenimą, iškilo abejonė, kad galbūt pareiškėjos tėvui, o ne G., po senelio mirties turėtų priklausyti žemė. Kadangi nežinojo, kaip šias abejones patikrinti, pirmiausia kreipėsi į UAB „Teisinių paslaugų grupė“ dėl teisinės pagalbos suteikimo. Teisininkai jos vardu kreipėsi į Utenos apskrities archyvą bei Lietuvos centrinį valstybės archyvą tikslu nustatyti, ar jos tėvui iki 1941 m. tikrai priklausė žemė ir ar yra išlikusių dokumentų, patvirtinančių turėtą nekilnojamąjį turtą.

Utenos apskrities archyvas nurodė, kad Zarasų apskrities, Dūkšto valsčiaus, Dūkšto miesto nepilnai išlikusiose 1945-1947 m. ūkinėse knygose žinių apie S. V. arba L. V. ūkinį kiemą (priklausiusią žemės valdą, mišką, kitą nekilnojamąjį turtą) nerasta. Lietuvos centrinis valstybės archyvas nurodė, kad dokumentų apie L. ir S. V. Zarasų aps. Dūkšto vls. (duomenys neskelbtini) mst. turėtą žemę ir mišką archyve saugomuose fonduose nerasta. Tačiau nurodė, kad archyve saugomuose fonduose yra dokumentų apie S., V., S. V. ir O. V. Ukmergės apskrityje, Želvos valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę. Archyvas taip pat nurodė, kad dėl šių dokumentų gavimo turėtų kreiptis pakartotinai. Kitą dieną po šio rašto gavimo išsiuntė pakartotinį užklausimą Lietuvos centriniam valstybės archyvui atlikti paiešką ir išduoti S., V., S. V. ir O. V. Ukmergės apskrityje, Želvos valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime turėtą nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus.

Tik 2008 m. lapkričio 24 d. gavusi Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą Nr. R4-3936 apie V. nekilnojamąjį turtą bei kitus su šiuo faktu susijusius dokumentus, sužinojo, kad jos tėvui kartu su seserimis V. ir S. V. bei motina (pareiškėjos senele) O. V. priklausė 7,83 ha žemės, esančios Ukmergės apskrityje, Želvos valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo V. P. prašymo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 48) paaiškino, kad bendrasavininkiai S. V., V. ir S. V. ir O. V. pagal 1394 m. Želvos valsčiaus (pagal dabartinį administracinį paskirstymą - Šešuolių sen.) (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo planą valdė sklypą Nr. 21-6,83 ha ir sklypą Nr. 41-1,00 ha žemės, viso-7,63 ha. Prašymų atkurti nuosavybės teises į minėtų bendrasavininkių (duomenys neskelbtini) kaime valdytą iki nacionalizacijos žemę žemėtvarkos skyrius nėra gavęs. Šiuo metu buvęs sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) užimtas privatizuotais gyventojų asmeninio ūkio sklypais; sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) priskirtas laisvos žemės fondui.

Teismo posėdyje V. P. prašymą palaikė remdamasi jame nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau Atkūrimo įstatymas) 17 str. 1 d., Žemės reformos įstatymo 16 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 98, 103-105, 112-113, 115 p. nuostatas, piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja žemėtvarkos skyriai pagal žemės, miško ar vandens telkinio buvimo vietą, o sprendimus grąžinti, perduoti, suteikti nuosavybėn žemę neatlygintinai priima apskričių viršininkai. Atkūrimo įstatymo 10 str. (iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusi įstatymo redakcija) nustatytas prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavimo terminas (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) turėjo naikinamųjų terminų pobūdį, nes, pagal tuomet galiojusias įstatymo redakcijas, šių terminų praleidimo faktas buvo siejamas su teisės į nuosavybės teisių atkūrimą netekimu, nesvarbu, dėl kokių priežasčių (objektyvių ar subjektyvių) šie terminai buvo praleisti. Pagal šio straipsnio 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-489 redakciją (įsigaliojusią nuo 2004 m. spalio 26 d.), nurodyti terminai prarado naikinamąją reikšmę ir tapo atnaujintinais terminais. Tai rodo straipsnio 1 ir 4 d. nuostatos, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Atkūrimo įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d.). Vadovaujantis pastarąja nuostata, pripažintina, jog termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti atitinkamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą yra būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę, nes laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje.

V. P. savo prašymą atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus grindžia argumentu, kad apie nuosavybės atkūrimo teises jai tapo žinoma 2008 m. lapkričio mėn. gavus Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymas Nr. R4-3791 (b. l. 23) ir Nr. 08/1/11 (b. l. 25), todėl negalėjo anksčiau paduoti prašymo ir atitinkamų dokumentų dėl nuosavybės atkūrimo į jos tėvo S. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.

Pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą, tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją. Taigi, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentas savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių.

Duomenų, patvirtinančių, kad V. P. iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos siekė gauti tokią informaciją ar teikė kokius nors dokumentus, patvirtinančius jos siekį atkurti nuosavybės teises į jos tėvo Ukmergės apskrityje, Želvos valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę, byloje nėra. Laiko tarpas nuo nuosavybės atkūrimo proceso pradžios iki prašymų atkurti nuosavybę pateikimo termino pabaigos buvo pakankamas apsispręsti dėl valios išreiškimo tiek savo jėgomis, tiek prašant kitų asmenų pagalbos.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas vyksta nuo 1991 m. rugpjūčio mėn. Laikas, per kurį V. P. turėjo galimybę įgyvendinti savo teises – 10 metų (nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d.), buvo pakankamas realizuoti savo teises. Byloje surinkti duomenys neduoda pagrindo išvadai, kad V. P. minėtu laikotarpiu buvo aktyvi, siekdama įgyvendinti savo teises į tėvo nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjai nebuvo jokių kliūčių laiku domėtis jos tėvo iki 1940 m. nacionalizacijos turėtu nekilnojamuoju turtu (klausti artimųjų, kreiptis į atitinkamas institucijas ir pan.).

Nors V. P. akcentavo, kad tik 2008 m. rugsėjo mėn. motinai pasakojant apie savo gyvenimą, iškilo abejonių dėl to, kad galbūt jos tėvui turėjo priklausyti žemė po senelio mirties, ši aplinkybė taip pat negali būti laikoma praleistus terminus pateisinančia priežastimi. Pareiškėja galėjo domėtis apie savo tėvų gyvenimą, o tuo pačiu ir apie jų valdytą kilnojamąjį/nekilnojamąjį turtą, kur kas anksčiau, kol įstatymo nustatyti terminai dar buvo nepasibaigę. Pažymėtina, kad prasidėjus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesui V. P. buvo 37 metai. Kliūčių, kurios objektyviai kliudė pareiškėjai domėtis savo tėvo turtu, šioje byloje nenustatyta.

Pareiškėjos motinos manymas, kad po O. V. (pareiškėjos močiutės) antrosios santuokos visas (duomenys neskelbtini) kaime esantis turtas priklauso močiutei ir antrajai jos šeimai šiuo atveju šiuo atveju negali pateisinti V. P. nerūpestingumo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja įstatymu nustatytą prašymo ir dokumentų dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę padavimo terminą praleido ne dėl objektyvių, o dėl subjektyvių priežasčių, todėl jos prašymas laikytinas nepagrįstu. Nėra juridinio pagrindo jį tenkinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Kaip matyti iš 2008 m. gruodžio 19 d. įmokos mokėjimo kvito (b. l. 2), pareiškėja, teikdama teismui skundą, sumokėjo 127 Lt žyminio mokesčio, t. y. daugiau nei įpareigoja įstatymas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 str. 1 d. numato, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 100 Lt žyminis mokestis), todėl remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 str. 1 d. 1 p., Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija įpareigotina grąžinti V. P. dalį (27 Lt) sumokėto žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d.,

nuspren d ė:

pareiškėjos V. P. prašymą atmesti.

Įpareigoti Klaipėdos apskrities valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti V. P. 27 Lt (dvidešimt septynis litus) sumokėto žyminio mokesčio.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rūta MiliuvienėVeslava RuskanRaimondas Blauzdžius