- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-08
- Bylos Nr.
- I-1192-629/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04188-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
A. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–15) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), iš viso 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. sausio 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad kamerose plotas vienam asmeniui neatitiko nustatytų reikalavimų, leistina norma buvo viršyta daug kartų. Pažymėjo, kad kameros plotas taip pat buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kamerose buvo įrengtas tualetas, kriauklė, pastatytas stalas, spintelės daiktams susidėti, todėl suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, pareiškėjas beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Dėl didelio suimtųjų skaičiaus kameroje tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos visiems asmenims. Dėl nurodytų pažeidimų kilusią žalą pareiškėjas vertina 6 400 Eur.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo signalizacijos mygtukų, arba jie neveikė. Kiekvieną kartą, kai reikėjo iškviesti budintį pareigūną, teko daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Labai dažnai pareigūnai negirdėjo, o jeigu ir išgirsdavo, neprieidavo pasiteirauti, dėl kokių priežasčių yra daužoma į duris. Dušo patalpose taip pat tenka ilgai laukti, daužyti į duris, kad būtų išvesti į gyvenamąsias kameras. Taigi suimtiesiems nėra užtikrinamas saugumas. Dėl šio pažeidimo kilusią žalą pareiškėjas vertina 1 000 Eur.
Pareiškėjo teigimu, jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Be to, Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka higienos normų reikalavimų – juose nėra šiukšlių kibirų, peleninių, suoliukas sulaužytas, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio, kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, laistomi. Iš šių pažeidimų kilusią žalą pareiškėjas vertina 1400 Eur.
Paaiškino, kad kamerose neveikia ventiliacija, vėdinama tik per langą, yra drėgna ir tamsu. Sulaikytiesiems yra ribojamas minimalus švaraus oro kiekis. Langą uždengia keturių eilių grotos, todėl stipriai ribojami šviežio oro srautai. Čiužiniai pūva, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės. Kai kuriose kamerose vidutinis drėgnumas viršija 70 proc. Kamerose taip pat neužtikrinimas tinkamas apšvietimas. Natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia, o elektrinis apšvietimas - per stiprus, nuo jo skauda akis ir galvą. Patys išjungti šviesos neturėjo galimybės, nes kamerose nebuvo jungiklių. Žalą, kilusią dėl tinkamos ventiliacijos ir apšvietimo neužtikrinimo pareiškėjas vertina 1 400 Eur.
Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Žiemą temperatūra buvo nuo 10°C iki 14°C, o vasarą net 35°C. Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, dažai nuo sienų atsilupę, sienos nepritaikytos valyti. Dėl šių aplinkybių pareiškėjui nuolat skaudėjo galvą ir gerklę, sukildavo temperatūra. Iš šių pažeidimų kilusią žalą pareiškėjas taip pat vertina 1 400 Eur. Be to, teigia, kad buvo pažeisti ir kiti higienos normų reikalavimai: pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, rankšluosčiais, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, apatinis trikotažas skalbiamas tik jei suimtasis turi specialiai tam tikslui skirtą skalbimo maišą, kiti drabužiai skalbiami tik už pinigus. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrengiamais Visose kamerose unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, kuri atskirta aukštesnė nei 1,2 m. sienele. Kamerose nebuvo tualeto reikmenų spintelės, taip pat nebuvo išduodama pakankamai tualetinio popieriaus – 2 savaitėms buvo skiriama pusė rulonėlio. Kamerose nebuvo ir atskiros oro šalinimo sistemos, todėl kameroje dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą. Pareiškėjo teigimu, privatumas nebuvo užtikrinamas ir naudojantis dušu. Pažymėjo, kad ne kartą neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu dušu, nes Lukiškių TI-K dažnai nebūna karšto vandens. Atkreipė dėmesį, jog dušo patalpos taip pat neatitinka higienos normų reikalavimų. Paaiškino, kad kamerose buvo daug tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių. Administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, o jei ir atliekama, būdavo neefektyvi, be to iš karto po tokios procedūros, suimtieji buvo vedami atgal į kamerą ir priversti kvėpuoti nuodais, skirtais buitiniams parazitams. Dėl nurodytų pažeidimų kilusią žalą pareiškėjas taip pat vertina 1 400 Eur.
600 Eur žalą pareiškėjas kildina iš netinkamo maitinimo. Pareiškėjo teigimu, maistas buvo nepakankami kaloringas, neskanus, neatitiko nustatyto kiekio, atšalęs, be to, maisto dalintojas dalino maistą be pirštinių.
Paaiškino, kad iki sulaikymo gyveno su drauge R. Z., būdamas suimtas pareiškėjas su ja nuolat palaikė ryšį laiškais, telefoniniais pokalbiais, buvo teikiama finansinė parama, tam tikrą laikotarpį pareiškėjui buvo suteikiami trumpalaikiai pasimatymai, tačiau nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai, todėl pareiškėjo šeima iširo, socialiniai ryšiai nutrūko. Šią žalą pareiškėjas vertina 1 400 Eur.
Anot pareiškėjo, visos nurodytos gyvenimo sąlygos suteikė jam ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, pareiškėją labai sukrėtė. Privatumo nebuvimas sukėlė kančią, kurios intensyvumas akivaizdžiai viršijo kalinimui būdingą kančią ir sunkumus, baimę ir nevisavertiškumo jausmą, kurie pareiškėją žemino ir menkino. Pareiškėjui buvo ypač sunku išgyventi tokioje aplinkoje, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo pareiškėjo orumas, reputacija.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti 3 metų senaties terminą (b. l. 57–73). Atkreipė dėmesį, jog tam tikrai laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškino, jog stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką yra išduodami į kameras. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su bendrovėmis, kurios nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Dėl kamerų įrengimo paaiškino, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai su 2 pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Pabrėžė, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.
Lukiškių TI-K taip pat nurodė, kad kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Paaiškino, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems tualetinis popierius buvo išduodamas pagal nustatytą bendrą tvarką, t. y. du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje). Pabrėžė, jog pagalvės, čiužiniai ir antklodės yra dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Dėl dušų paaiškino, kad dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie yra valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušuose yra nuolat tiekiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K esamų dušų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus, be to, siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros.
Lukiškių TI-K patalynė išduodama pagal normas, nustatytas teisės aktuose. Be to, laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga suimtieji ir nuteistieji gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną.
Dėl apšvietimo nurodė, jog kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Taip pat paaiškino, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi. Norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Dėl maitinimo atkreipė dėmesį, jog pagal atliktus Lukiškių TI-K energetinės vertės skaičiavimus, nedirbančių vyrų pietų davinio energetinė vertė atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leidžia įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas.
Dėl iškvietimo mygtukų paaiškino, jog daugumoje Lukiškių TI-K kamerų buvo įrengta aliarminio iškvietimo sistema, tačiau dėl nuolatinių šios sistemos mygtukų gadinimų, dalis jų neveikė, tačiau visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, kadangi priežiūros postai prie kamerų ir karcerių organizuojami taip, kad budinčiosios pamainos priežiūros pareigūnai viename poste savo tarnybines pareigas atliktų prie 15–25 kamerų, kurios būtų išdėstytos viena šalia kitos arba viena prieš kitą. Pabrėžė, jog aliarmas – tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iškvietimu verta naudotis kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai, ar įstaigos turtui. Savo skunde pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba. Taip pat paaiškino, kad pareiškėjo skundų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių TI-K gauta nebuvo. Ilgalaikiai pasimatymai pareiškėjui nebuvo organizuojami, kadangi pareiškėjo nurodytu laikotarpiu teisės aktuose, reglamentuojančiuose tardymo izoliatorių ir pataisos įstaigų veiklą, Lukiškių TI-K nebuvo nustatyta pareiga suteikti tokios rūšies pasimatymus.
Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų sąlygų Lukiškių TI-K.
Pareiškėjas prašo priteisti žalą už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. sausio 30 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. gruodžio 14 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. gruodžio 13 d. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovę Lietuvos valstybę, prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. gruodžio 13 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir reikalavimą priteisti žalą už šį laikotarpį atmesti. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, todėl senaties terminą atnaujinti nėra pagrindo. Taigi konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. gruodžio 13 d. paduoti, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2014 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. sausio 30 d. (48 paros).
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. sausio 30 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso praleido 31 parą (iš Lukiškių TI-K išvyko 2015 m. sausio 14 d.) ir šiuo laikotarpiu iš viso 26 paras vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo mažesnis nei 3,6 kv. m., taigi pažeidimo faktas laikytinas nustatytu.
Dėl signalinių mygtukų įrengimo teismas pažymi, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktą kamerose, be kita ko, įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Aliarminio iškvietimo įrengimas kamerose numatytas ir pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktą. Lukiškių TI-K nurodo, kad kamerose yra įrengta minėta sistema, tačiau iš esmės pripažįsta, kad prižiūrėtojo iškvietimo sistema kai kuriose kamerose neveikė, nes buvo sugadinta. Esant nurodytoms aplinkybėms yra pagrindas pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus, kad jis pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu pažeidė kamerų įrengimo reikalavimą ir neįrengė visose kamerose veikiančios privalomos prižiūrėtojo iškvietimo sistemos. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad dėl to jam kilo neturtinė žala. Pareiškėjo teiginiai apie galimus pavojus kamerose yra tik hipotetinio pobūdžio. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kilo koks nors pavojus, dėl kurio jam buvo būtinybė pasinaudoti prižiūrėtojo iškvietimo sistema ir jis šia galimybe negalėjo pasinaudoti. Kaip teisingai pažymi Lukiškių TI-K, aliarminis signalas skirtas pranešti apie pavojų gyvybei, sveikatai, ar įstaigos turtui, o ne išsikviesti prižiūrėtoje bet kokiu klausimu. Taigi šiuo atveju neturtinės žalos kilimo faktas nenustatytas. Pažymėtina, kad abstraktaus pobūdžio nusiskundimai negali būti pagrindas žalai atlyginti.
Pareiškėjas mano, kad jis ne mažiau kaip 8 val. turi praleisti lauke, tačiau pareiškėjo nurodomame Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pranešime, priešingai nei teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas pripažįsta, kad jam tokia teisė buvo suteikta, taigi pažeidimas nenustatytas. Pažymėtina, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 75:2010) 18.4 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kurie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Šiukšlių dėžių, peleninių bei pagalbos mygtukų pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo teisės aktai nenustato. Lukiškių TI-K nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolat valomi, esant būtinybei, barstomi. Valymo darbus atlieka kiemsargis, patys nuteistieji, todėl pareiškėjo teiginiai dėl kiemelių neatitikties higienos normoms vertintini kritiškai.
2014 m. gruodžio 14 d. – 2015 m. sausio 13 d. laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 307. Į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro aktas (b. l. 90–91) patvirtina, kad kameroje Nr. 307 apšvietimas, santykinė oro drėgmė, oro temperatūra atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Teismas taip pat pažymi, kad HN 76:2010 24 punkte buvo įtvirtinta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas neneigia, kad jo gyvenamosiose kamerose buvo langai, taigi teisės aktų šiais aspektais Lukiškių TI-K nepažeidė.
HN 76:2010 64 punkto nuostata imperatyviai nustato, kad laisvės atėmimo vietose veikiančiose skalbyklose privaloma sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Kaip matyti iš 2017 m. rugsėjo 25 d. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymos (b. l. 19–20), ginčo laikotarpiu skalbiniai į skalbyklą buvo priimami, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašu, pagal kurį kartą į savaitę viršutinius drabužius galima buvo skalbti (priduoti į skalbyklą) tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Suimtasis ar nuteistasis, norintis pasinaudoti teikiama paslauga užpildo prašymą. Jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali raštu kreiptis dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Viršutinių drabužių skalbimo paslaugų apmokestinimas nėra neteisėtas, nes vienoda tvarka galioja visiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims. Šiuo atveju pareiškėjui buvo sudaryta galimybė raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai, tačiau pareiškėjas tokia teise nepasinaudojo (b. l. 21–23), taigi pažeidimas šiuo atveju nenustatytas.
Iš bylos duomenų matyti, kad, siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Dezinfa“, o vėliau UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis, kurios pagrindu minėtos bendrovės nuolat vykdė graužikų, nariuotakojų kontrolės bei naikinimo darbus (b. l. 107–113). Be to, ir 2014 m. gruodžio 30 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas paneigia pareiškėjo nusiskundimus parazitų buvimu kamerose (b. l. 102–103). Taigi Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl galimo buitinių kenkėjų buvimo kamerose nenustatyta.
Teismas taip pat pažymi, kad minėtas 2014 m. gruodžio 30 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas paneigia ir pareiškėjo teiginius apie neva nedezinfekuojamą patalynę. Be to, Lukiškių TI-K nurodė, kad patalynė išduodama pagal teisės aktuose nustatytas normas. Dėl pareiškėjo teiginių apie teisės į skalbimo paslaugas ribojimą teismas pažymi, kad HN 76:2010 64 punkto nuostata imperatyviai nustato, kad laisvės atėmimo vietose veikiančiose skalbyklose privaloma sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Kaip matyti iš 2018 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymos (b. l. 79–81), ginčo laikotarpiu skalbiniai į skalbyklą buvo priimami, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašu, pagal kurį kartą į savaitę viršutinius drabužius galima buvo skalbti (priduoti į skalbyklą) tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali raštu kreiptis dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai, neturintiems sąskaitoje pinigų asmenims viršutiniai drabužiai buvo nemokamai skalbiami kartą per du mėnesius. Viršutinių drabužių skalbimo paslaugų apmokestinimas nėra neteisėtas, nes vienoda tvarka galioja visiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims. Šiuo atveju pareiškėjui buvo sudaryta galimybė raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai, tačiau pareiškėjas tokia teise nepasinaudojo. Be to, minėta Ūkio skyriaus pažyma patvirtina, kad patalynė, apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai kartą per savaitę, taigi pažeidimas šiuo atveju nenustatytas.
Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tačiau sanitarinių mazgų įrengimą kamerose taip pat reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas, kuriame nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Nors Lukiškių TI-K nurodė, kad sienelės, skiriančios sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto, yra 1,5 m aukščio, tačiau toks atitvėrimas nėra pakankamas privatumui užtikrinti. Užuolaidos tualetams nuo kameros atskirti pradėtos įrenginėti tik 2017 m., pareiškėjui iš Lukiškių TI-K išvykus į kitą pataisos įstaigą. Teismo vertinimu, tam tikros izoliacijos (pertvarų su durimis ir pan.) įrengimas nereikalauja pastato rekonstrukcijos darbų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistos.
Teismo vertinimu, dušo patalpoms taikyti žemesni privatumo užtikrinimo reikalavimai, todėl pertvarų dušuose įrengimas laikytinas pakankama priemone privatumui užtikrinti.
Pareiškėjas teigia, kad jam trūko tualetinio popieriaus. Nuteistųjų ir suimtųjų materialinis buitinis aprūpinimas Lukiškių TI-K vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normomis, kurių ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija nustatė, kad nuteistiesiems vyrams kas mėnesį išduodamas 1 ritinėlis tualetinio popieriaus. Tai, kad pareiškėjui tualetinio popieriaus nepakanka, negali būti traktuojama kaip Lukiškių TI-K administracijos neteisėti veiksmai, nes kaip nurodė Lukiškių TI-K atsiliepime ir ką patvirtino pats pareiškėjas, tualetinis popierius jam buvo išduodamas du kartus per mėnesį po pusę ritinėlio.
Dėl pareiškėjo pretenzijų, susijusių su ilgalaikiais pasimatymais, teismas pažymi, kad teisės į pasimatymus realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, arba jo sugyventinio, šeimos nario valios išraiška, nukreipta į pasimatymo suorganizavimą, ir tik minėtiems asmenims išreiškus valią dėl pasimatymo, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga spręsti klausimą dėl pasimatymo organizavimo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas ar jo draugė būtų siekę gauti ilgalaikių pasimatymų, todėl negalėjo kilti ir neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų ar neveikimo.
Teismas kritiškai vertina ir pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo maitinimo. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K vyrų paros maisto davinio energinę vertę sudaro 2 856 kcal (b. l. 104) ir tai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, pagal kurias nedirbančio vyro paros maisto energetinė vertė turi būti ne mažesnė 2 298 kcal Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nedetalizavo, kokiu būdu pats nustatė maisto energetinė vertę, taigi nepateikė įrodymų dėl per mažos maisto energetinės vertės, todėl jo teiginiai dėl nepakankamo maitinimo atmestini. Be to, pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas norėjo pavalgyti daugiau, nei nustatyta, pagal teisės aktus, jis galėjo maisto prekių papildomai įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje už asmenines lėšas. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog teisės aktai nenustato, jog maisto dalintojai privalo dėvėti pirštines.
Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, spręstina, kad ginčo laikotarpiu dėl teismo konstatuotų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pažeidimų pareiškėjui galėjo kilti tam tikri nepatogumai, neigiami išgyvenimai, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir intensyvumą bei tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl šio pažeidimo buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata, įvertinusi kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, ši suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Tuo tarpu pareiškėjo prašoma suma, teismo vertinimu, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei nėra adekvati neigiamoms pasekmėms kompensuoti, be to, pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo prašomos priteisti sumos pagrįstumą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.